Gliukozė yra pats svarbiausias organizmo angliavandenis ir kartu mūsų energijos šaltinis. Organizmo ląstelių aprūpinimą gliukoze reguliuoja kasos fermentas insulinas. Esant per mažam kiekiui insulino, gliukozė negali patekti į ląsteles.
Gliukozės tyrimas
Gliukozės tyrimas atliekamas iš kraujo mėginio, yra visiškai neskausmingas ir reikalingas cukriniam diabetui, nėščiųjų cukriniam diabetui ar kitoms ligoms nustatyti. Cukraus kiekio kraujyje tyrimas parodo ar jis viršija nustatytas normas organizme.
Kad žmogų galėtume laikyti sveiku, normalus gliukozės kiekis kraujyje turėtų būti nuo 3,3 iki 5,5 mmol/l. Svarbu žinoti, jog jei pacientui kraujas imamas iš piršto, tai yra kapiliarinis tyrimas, o jei iš venos - veninis tyrimas. Tai svarbu todėl, kad veniniame kraujyje cukraus kiekis bus didesnis 10 procentų.
Verta paminėti, kad sveiko ir sergančio cukriniu diabetu gliukozės normos skiriasi. Tarp sveiko ir cukriniu diabetu sergančio žmogaus yra nustatomas ir tarpinis rezultatas.
Gliukozės tolerancijos testas
Gliukozės toleravimo testą rekomenduojama atlikti dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia jis rekomenduojamas tuomet, jei įtariama, kad sergate II tipo cukriniu diabetu. Rekomenduojama atlikti gliukozės tolerancijos tyrimą ir nėštumo metu.
Atvykus į tyrimą ryte, nevalgius, paimamas pirmasis kraujo mėginys. Pirmiausia bus paimamas veninis kraujas, tuomet reikės išgerti 75 gramus gliukozės, kuriuos ištirpinsite 300 ml vandens. Tuomet išgeriamas gliukozės tirpalas ir reikia ramiai palaukti antrojo kraujo paėmimo. Po kraujo paėmimo ir išgertos gliukozės kiekio ramybės būsenoje reikės praleisti 1 valandą. Antrą kartą kraujas paimamas praėjus valandai po tirpalo išgėrimo. Tuomet vėl bus paimamas kraujas, o praleidus ramybės būsenoje dar valandą - vėl pakartojamas kraujo paėmimas ir vertinami rezultatai.
Svarbu, jog viso tyrimo metu vadovautumėtės nurodymais, nieko, išskyrus vandenį, negertumėte ir nevalgytumėte, išlaikytumėte ramybės būseną.
Nuo 8 iki 14 valandų iki gliukozės toleravimo tyrimo reikia ilsėtis, būti nevalgius. Tuo laikotarpiu negalima gerti gaiviųjų gėrimų, kavos, reikia gerti tik vandenį. Atliekant gliukozės tolerancijos testą reikia būti ramybės būsenoje. Šis tyrimas atliekamas anksti ryte, geriausia nuo 8 valandos ryto.
Hipoglikemija
Per mažas gliukozės kiekis kraujyje vadinamas hipoglikemija. Tai reiškia, kad gliukozės koncentracija yra mažesnė nei 3,33 mmol/l. Sumažėjusi gliukozės kraujyje norma gali pasireikšti pykinimu, silpnumu, vėmimu, dažnai atsiranda nerimas, padidėja jautrumas, drebulys, gali greitai plakti širdis.
Hipoglikemija vadinama būklė, kai gliukozės kiekis kraujyje nukrenta žemiau nei 3,9 mmol/l (skirtingoms amžiaus grupėms ir esant tam tikroms diagnozėms ši riba gali būti kitokia).
Net nepasimatavus gliukozės kiekio kraujyje, iš tam tikrų simptomų galima suprasti apie pavojingą būklę. Kai kurie pacientai nejaučia hipoglikemijos, jų kūnas neatpažįsta ir nereaguoja į nukritusį gliukozės kiekį kraujyje.
Hipoglikemijos gydymas
Plačiai paplitusi nuostata, kad, ištikus hipoglikemijai, nepriklausomai nuo amžiaus, svorio, ligos eigos, reikia suvalgyti 15 g greitųjų angliavandenių ir palaukti 15 min. Jei gliukozės kiekis per tiek laiko nepakyla, suvalgyti dar 15 g greitųjų angliavandenių ir vėl 15 min. laukti.
- Aktyvus insulinas organizme - kuo daugiau aktyvaus insulino hipoglikemijos metu, tuo daugiau gliukozės reikės pakelti gliukozės kiekiui kraujyje. Jei hipoglikemija ištiko 2-3 val. po valgio, reikės daugiau angliavandenių nei po 4 ar daugiau valandų nuo greito veikimo insulino leidimo.
- Jei po hipoglikemijos epizodo planuojama aktyviai pajudėti ar gliukozės kiekis kraujyje nukrito po sporto, reikės daugiau angliavandenių, nes intensyviai dirbantys raumenys naudoja gliukozę (net ir nustojus sportuoti).
- Jei prieš tai vartota daug baltymų ar riebalų turinčio maisto, yra tikimybė, kad maistas dar virškinamas, tad gliukozės kiekis kraujyje gali kilti vėliau.
Jei žmogus gali valgyti ar gerti, duokite greitųjų angliavandenių (gliukozės, saldainių, sulčių, cukrumi saldinto gėrimo, medaus ir pan.). Atjunkite insulino pompą. Jei nežinote, kaip tai padaryti, nukirpkite ar nupjaukite vamzdelį, kuriuo teka insulinas. Saugiai pasodinkite žmogų, nes sutrikus orientacijai jis gali sukniubti ar nugriūti ir susižaloti. Nepalikite žmogaus vieno, kol gliukozės kiekis nepasieks normos (>4 mmol/l). Neišleiskite jo vieno eiti į valgyklą ar parduotuvę įsigyti maisto, geriau nusiųskite kitą žmogų. Nr. 112.
Jei žmogus yra be sąmonės ar ištiktas traukulių, suleiskite gliukagono (vaikams iki 25 kg ir jaunesniems nei 8 m. - 0,5 ml, suaugusiems ir vyresniems kaip 8 metų vaikams, sveriantiems daugiau kaip 25 kg - 1 ml) ir iš karto kvieskite medikus, nepaisant to, kad žmogus atsigavo. Jei žmogus be sąmonės, jokiu būdu nieko nedėkite į burną, kad neužspringtų.
Hiperglikemija
Per didelis gliukozės kiekis kraujyje vadinamas hiperglikemija. Tai yra pagrindinis cukrinio diabeto požymis, kuris gali diagnozuoti ir būklę iki diabeto, ir diabetą. Natūraliai gliukozės kiekis kraujyje po valgio padidėja ir to išsigąsti nereikėtų. Pirminei diagnozei svarbu atlikti gliukozės tyrimą ir gliukozės šlapime tyrimą.
Padidėjęs cukraus kiekis kraujyje gali būti pirmasis požymis, signalizuojantis cukrinio diabeto pradžią. Cukraus padidėjimą kraujyje sukelia angliavandenių apykaitos sutrikimai. Tyrimo rezultatui įtakos gali turėti mityba, poilsis, nerami organizmo būsena.
Reikėtų tikrintis cukraus kiekį kraujyje ryte, nevalgius, nes cukraus kiekio kraujyje norma pavalgius padidėja. Taip pat prieš tyrimą reikėtų nerūkyti, kurį laiką nevartoti alkoholio. Likus 10 dienų iki tyrimo jokiu būdu negalima badauti. Iki tyrimo likus 3 dienoms, reikėtų vartoti pakankamai angliavandenių, vengti sunkaus fizinio krūvio.
Cukrinis diabetas
Cukrinis diabetas - tai visuma sutrikimų, kuriuos sukelia pakitęs organizmo gebėjimas panaudoti gliukozę (kitaip vadinamą organizmo cukrų). Diabetu serga daugiau kaip 9% (463 mln.) pasaulio gyventojų ir šis skaičius itin auga tarp vyresnio amžiaus asmenų.
Sveiko žmogaus cukraus norma kraujyje yra nuo 3,3 iki 5,5 mmol/l (cukraus kiekis veniniame kraujyje būna iki 10 proc. didesnis nei kapiliariniame, tai lemia gaunamų duomenų skirtumus). Jeigu nustatomas 5,6-7,5 mmol/l gliukozės kiekis, laikoma, kad žmogui yra prediabetas.
Lietuvoje 2019 m. diabetas buvo diagnozuotas 114,3 tūkst. (5,4 proc.) gyventojų, esančių 20-79 m. metų amžiaus grupėje. Pažymima, kad net iki 50 proc. asmenų, kurie serga diabetu, neturi diagnozės. Nuo diabeto ligos vien 2019 m. Lietuvoje mirė per 1,34 tūkst. šios amžiaus grupės sergančiųjų.
Cukrinis diabetas skirstomas į I tipo CD ir II tipo CD. I tipo cukriniam diabetui būdinga insulino stoka. II tipo cukrinis diabetas fiksuojamas dažniausiai turintiems viršsvorį žmonėms, ar jei yra metaboliniai sutrikimai.
I-ojo tipo cukriniu diabetu serga apie 5-10 proc. visų diabetą turinčių žmonių. Nors liga gali pasireikšti bet kuriuo amžiaus laikotarpiu, ji dažniausiai išsivysto vaikams ir jauniems žmonėms.
II-ojo tipo diabeto paplitimas gali siekti net iki 75-97 proc. visų sergančiųjų. Juo daugiausiai serga vyresnio amžiaus asmenys. Moksliniuose tyrimuose taip pat nustatomas genetinis polinkis, tačiau daug ryškesnis ryšys stebimas su nutukimu bei fizinio aktyvumo stoka.
II-ojo tipo cukrinis diabetas yra labiau paplitęs išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse, kur taip pat didėja nutukimo, mastas, yra mažas fizinis aktyvumas, paplitęs perdirbto maisto vartojimas.
Lietuvoje kasmet diabetu suserga apie 70-80 vaikų. Sergant 1 tipo diabetu, kasos ląstelės, gaminančios insuliną, sunaikinamos (dažniausiai autoimuninio proceso metu, bet gali būti ir dėl kitų priežasčių), todėl organizme nebegaminamas insulinas.
2 tipo diabetu dažniausiai serga vyresni kaip 35 metų asmenys, kartais ir vyresnio amžiaus vaikai. Sergant 2 tipo diabetu insulinas organizme gaminamas, tačiau nepakankamai, kad išlaikytų normalią cukraus koncentraciją kraujyje. Sergant šio tipo diabetu būdingas tam tikras organizmo audinių atsparumas insulinui, todėl gliukozės koncentracijai sumažinti šiems asmenims reikia daugiau insulino nei sveikiems žmonėms. 2 tipo diabetas dažniausiai būna susijęs su nutukimu.
1 tipo diabeto požymiai (klinikiniai simptomai) pasireiškia gana greitai. Insulinas yra būtinas gliukozei patekti į ląstelės vidų. Tai gali tęstis nuo 1-2 savaičių iki keletos mėnesių.
Diabetą diagnozuoti galima tik atlikus laboratorinius gliukozės tyrimus. Giukozės matuokliai, kuriais naudojasi pacientai gliukozės kiekiui kraujyje stebėti nėra pakankamai tikslūs, todėl diabeto diagnozei nustatyti netinka. Tiksliausias yra veninio kraujo plazmos tyrimas, mažiausiai tikslus- kapiliarinio kraujo tyrimas.
Rizikos faktoriai susirgti II tipo cukriniu diabetu
- antsvoris/nutukimas, kuris lemia didelį insulino kiekį kraujyje
- amžius: dauguma žmonių amžėdami žmonės ima mažiau judėti, dėl to prarandama raumenų masė ir priaugama svorio
- mažinkite suvartojamo alkoholio kiekį: mažesnis alkoholio vartojimas gali sumažinti asmens riziką susirgti II tipo cukriniu diabetu, o didesnis vartojimas - gali padidinti riziką. Saikingas alkoholio vartojimas yra ne daugiau kaip vienas gėrimas per dieną moterims ir du gėrimai per dieną vyrams.
- meskite rūkyti: aktyvūs rūkaliai susiduria su 30-40 proc. didesne diabeto rizika. Rizika didėja priklausomai nuo surūkomų cigarečių kiekio.
- mažinkite patiriamą stresą: stresas skatina organizmą išskirti tokius hormonus kaip adrenalinas ir kortizolis. To priežastys nėra visiškai aiškios.
Nustatant pirmo tipo diabetą (priklausomą nuo insulino) atsižvelgiama į tokius faktorius: staigi pradžia, jaunesnis amžius, poliurija, ketonurija, svorio netekimas, imunologiniai žymenys (anti-GAD, antikūnai prieš β-ląsteles), C-peptido ryškus sumažėjimas (nerandama).
Nustatant II tipo diabetą (nepriklausomą nuo insulino) paprastai šių I tipo požymių nerandama. Be to, II tipui būdinga vyresnis amžius, nutukimas.
Diabeto komplikacijų vertinimui itin svarbus yra postsprandinės glikemijos (glikemijos pavalgius) nustaymas. Šis rodiklis gali turėti lemiamos reikšmės II tipo diabeto komplikacijų rizikai. Postsprandinė hiperglikemija dažnai neturi koreliacijos su HbA1c ir glikemija nevalgius.
Hipoglikemija nesergantiems diabetu
Jeigu hipoglikemija randama ne diabetu sergančiam ligoniui, būtina išsiaiškinti jos tipą. Galimi du hipoglikemijos tipai: 1) postabsorbcinė hipoglikemija (ji būna nepavalgius); 2) postprandinė hipoglikemija (atsiranda tik pavalgius). Retais atvejais gali būti abiejų tipų derinys.
Postabsorbcinės hipoglikemijos priežastys:
- medikamentai (salicilatai, sulfanilamidai, pentamidinas, alkoholis);
- kepenų ligos;
- inkstų ligos;
- širdies ligos;
- badavimas;
- inkstų funkcijos nepakankamumas;
- hipofizės hipofunkcija;
- kasos navikai (ne β-ląstelių kilmės);
- insulinoma;
- autoimuninė hipoglikemija;
- sepsis.
Svarbią reikšmę gliukozės apykaitai turi kepenyse deponuojamas glikogenas. Todėl ūmus sunkus kepenų funkcijos sutrikimas gali sukelti hipoglikemiją (ypač dažnai virusinis hepatitas). Hipoglikemija gali būti ir hepatoceliulinio naviko padarinys. Retai hipoglikemiją sukelia lėtinis hepatitas ar cirozė.
Hipoglikemijos atsiradimo priežastys esant inkstų ir širdies patologijoms nėra iki galo aiškios. Hipoglikemija gali atsirasti atliekant inkstų dializę arba tuoj po jos.
Kortizolio arba STH trūkumas taip pat gali sukelti hipoglikemiją - todėl radus gliukozės koncentracijos sumažėjimą serume taip pat būtina įvertinti hipofizės ir antinksčių funkciją.
Jeigu šiame etape nepavyksta išsiaiškinti hipoglikemijos priežasties, bandoma atlikti 72 val. badavimo mėginį. Atliekant šį mėginį ligonis turi būti hospitalizuotas. Tyrimai atliekami prieš pradedant mėginį ir kas 6 valandos.
Jeigu ligoniui staiga atsiranda hipoglikemijos klinikiniai požymiai, nedelsiant matuojama kapiliarinio kraujo gliukozė (individualiu gliukomačiu). Jeigu kraujo gliukozės koncentracija būna sumažėjusi, tada papildomai nustatoma: 1) serumo (plazmos) gliukozė; 2) insulino koncentracija; 3) C-peptido koncentracija.
Jeigu gliukozės koncentracija serume būna sumažėjusi, o insulino koncentracija padidėjusi, tuomet galima įtarti endogeninį hiperinsulinizmą.
Jeigu randama, kad C-peptido koncentracija sumažėjusi, tuomet diagnozuojama vienas iš trijų atvejų: 1) tyčinis arba netyčinis insulino vartojimas; 2) antikūnai prieš insuliną; 3) antikūnai prieš insulino receptorių.
Jeigu C-peptido koncentracija būna padidėjusi, tokiu atveju gali būti: 1) insulinoma; 2) tyčinis arba netyčinis sulfanilureos preparatų vartojimas.
Insulinoma - retas navikas, dažniau pasitaikantis vidutinio amžiaus moterims.
Jeigu insulino koncentracija randama ne padidėjusi, bet sumažėjusi, tuomet postabsorbcinė hipoglikemija gali būti sukelta ne β-ląstelių kasos naviko (pastarasis gali būti įvairių histologinių tipų).
Jeigu ligoniui atlikus 72 valandų badavimo testą nerandama gliukozės koncentracijos sumažėjimo, postabsorbcinės hipoglikemijos galimybė atmetama.
Panašus:
- Cukraus kiekis kraujyje vaikams: kokia yra norma ir ką daryti, jei nukrypsta?
- Normalus cukraus kiekis kraujyje nėštumo metu: ką reikia žinoti?
- Cukraus kiekis kraujyje nėštumo metu: norma ir nukrypimai
- 10 Nepraleidžiamų Vaikų Darželio Reikalavimų Lietuvoje – Sužinokite Dabar!
- Valdo Adamkaus Biografija: Įdomiausios Faktai apie Lietuvą Pakeitusį Lyderį