Žmogaus Sąmonė Citatose: Kelionė Į Save

Žmogus unikalus ir savo esme, ir savo gyvenimu. Žmogus iš pradžių būna neapibrėžtas, tai yra iš pradžių jis - niekas. Tačiau, žmogus - ne niekas. Jokia epocha apie žmogų nežinojo mažiau negu dabartinė. Kas yra žmogus?

Niekas palyginti su begalybe, viskas palyginti su niekuo, vidurys tarp nieko ir visko. Begalinėje erdvėje ir begaliniame laike individas jaučiasi esąs baigtinė, vadinasi, erdvės ir laiko atžvilgiu niekinga būtybė.

Žmogus, taip pat pavienis žmogus, pirmapradėmis savo galimybėmis yra viskas, bet iš tikrųjų - konkretus pavienis. Kas žmogui esmingiau - jo vardas ar vaizdas? Dangus yra Dievo buveinė, žmonėms jis atidavė žemę.

Žmogaus Gyvenimas ir Jo Prasmė

Vis dėlto ateina diena ir žmogus pasako: „Man - jau trisdešimt metų.“ Taip teigiama jaunystė. Mes visi nešame dvigubą - prisiminimų apie tuščiai praėjusį gyvenimą ir nusivylimo būsima laime - naštą.

Nėra pasaulyje nieko, kas pagal kokią nors savybę neturėtų ko nors bendra su žmogumi. Todėl pelnytai žmogus yra vadinamas mikrokosmu, arba mažu pasauliu. Žmonės keliauja - ieško stebuklų kalnuose, kurių aukštis gniaužia kvapą, jūros bangų mūšoje, grakščiose upių kilpose, beribėse vandenyno platybėse, taisyklinguose žvaigždžių keliuose.

Noro gyventi esmę sudaro siekimas išgyventi savo gyvenimą iki galo. Jame slypi vidinis veržimasis išreikšti save kuo tobuliau. Kiekvienam teikia malonumą tai, kas atitinka jo prigimtį.

Kažkas visą gyvenimą buvo suirzęs, ūmus, šykštus, veidmainiškas, gudrus, savanaudiškas, išpuikęs, nors gimė linksmas, ramus, išdidus, orus ir tolimas žemoms paskatoms. Žmogaus paskirtis yra vidinį ir išorinį pasaulį, kaip objektą, pakylėti iki savo paties dvasinės sąmonės lygmens, iki lygmens, kuriame jis atpažįsta save patį.

Asmenybė Ir Ribos

Mes visada įspraudžiame save, kaip asmenybę, į itin siaurus rėmus! Savo asmeniu laikome vien tai, kas mus išskiria iš kitų kaip individą, ką pastebime esant skirtinga. Neužbaigtas ne tik pasaulis. Neužbaigtas yra ir žmogus. Žmogus yra vienintelis gyvūnas, sąmoningai sukeliantis skausmą kitiems.

Be juslės, kurią žmonės turi iš prigimties, vėliau jie įgyja dar ir žinių; taip juos susaisto gija, nebūdinga kitiems gyvūnams. Mirtingųjų gyvenime yra labai daug silpnumo, ydų, nusikaltimų, ir, jei kas nori save stebėti, tegul ramiai nusimeta išdidumo plunksnas, net jei netvirtinsime, kad ir išteisintas žmogus yra ne kas kita kaip nuodėmė.

Žmogus yra palyginti silpnas ir brangus intelektu aprūpintas variklis. Dėl savo kūno sandaros ir dėl proto jis yra universali mašina, gebanti atlikti daugybę visiškai skirtingų veiksmų. Visa ko pradžia ir didžiausias gėris yra sveikas protas.

Dievas Ir Žmogus

Jėzus kviečia ateiti pas Jį. Jis kviečia visus ir kiekvieną asmeniškai. Kai Dievo pasiuntinys liepia perduoti mokiniams, kad Jėzus keliauja į Galilėją, jis adresuoja šią žinią mokiniams ir Petrui.

Ar Petras buvo Jo mokinys? Žinoma. Ar nebūtų užtekę pasakyti, kad kviečia mokinius? Ne, nes Petras buvo išsižadėjęs Jėzaus ir turbūt abejojo ar Jėzus jam atleido ir ar tikrai jį kviečia pas save.

„Ir Petrui“. Kaip gražu. Koks dėmesys žmogui. Dievas ir šiandien kviečia visus ir nori mums duoti apsčiai gyvenimo. Jis kviečia ir tave. Bus ir taip, kad jūsų gera širdis ne visada bus branginama, kaip ji to nusipelno. Bet kai tas liūdesys jus pasieks, o jis neišvengiamai įvyks, būkite tvirti.

Jūs pažįstate savo širdį, atpažįstate meilę, kurią ji jaučia pasauliui ir visiems jame esantiems. Tiesa ir žmogaus veržimasis į ją - amžini; pasaulyje nėra ir negali būti jėgos, kuri tai pranoktų; visas pasaulis gali žūti, ir užslinkusioje Kali Jugoje gali likti tik vienas žmogus, bet ir tada Tiesa tebežėrėtų jo širdyje, o dvasia ir toliau tebesiveržtų į ją.

Žmogus Ir Tiesos Paieškos

Kurs veikime mato neveikimą, o neveikime - veikimą, tas žmonėse yra budrus ir veikdamas pasilieka iškilęs. Kurio visi žygiai daromi be geidulių ir svajonių ir sutirpsta išmanymo ugnyje, tas budinčiųjų vadinamas išminčiumi. Nebekibdamas prie savo veiklos davinių, visuomet patenkintas, veikime būdamas nepriklausomas, tas žmogus ir veikdamas nieko neveikia.

Jūs apsupote save savo asmeniniais sapnais, ir šis sapnas tęsis tol, kol nepabusite. Kada žvilgsnis aiškus, kada jutimai sujautrėję darosi aišku, kad yra tik Dievas. Dievas- kartais vaikas, kartais upė, tačiau viskas kas yra- tai Dievas. Kai tik pradedi iš tiesų matyti, visur aplink tik Dievas.

Apribojimai Ir Laisvė

Daugelis yra savo pačių aistrų ir įsitikinimų nelaisvėje, sukurdami aplink save nepriėmimo ir atstūmimo aplinką. Kaip su tokiais virpesiais galima prieiti prie Mokytojo spindinčios auros? Jūsų veržimasis yra sulaikomas jūsų tinklo, praplėšti kurį galite tiktai jūs patys.

Jūs gyvenate lyg savo minčių kokone, o griežti įsitikinimai padaro šį tinklą tvirtu, lyg kalėjimas. Jūsų pasipūtimas kartu su jūsų prietarais sulaiko jus klydimų žiedo viduje, už kurio sienų yra laisvė. Paleiskite prisirišimus prie netikrovės, tada tikrovė greitai ir lengvai įžengs pati.

Nustokite įsivaizduoti, kad esate kas nors ir ką nors darote - nušvis suvokimas, kad esate šaltinis ir visko šerdis. Kartu ateis didžiulė meilė, kuri nėra pasirinkimas, lemtis ar prisirišimas, bet galia, kuri visus dalykus padaro vertus meilės ir mylimus.

Kai nutolsta pasaulis - priartėja DIEVAS… Ant mano sienos jau kelinti metai stovi laikrodis. Kartais aš prieinu prie sienos ir kurį laiką stoviu kartu su juo. Širdin smelkiasi tylusis džiaugsmas.

Kelias Į Save

Kiekvienas žmogus iš tiesų yra pats sau kelias. Tačiau tik tuomet, kai jis tvirtai įvaldo savo asmenybę bei savo pabudintos dvasinės valios jėgą, kai pripažįsta, jog asmenybė tai ne jis pats, o tas įrankis, kurį jis pats - milžiniško darbo - pagalba sukūrė savam naudojimui ir kurio pagalba, palaipsniui vystydamas savo sąmonę, jis pasieks gyvenimą virš asmeniškumo.

Kuomet jis sužinos, kad tik tam būtavoja (egzistuoja) jo keistas ir sudėtingas, atskiras gyvenimas, tik tuomet jis Kelyje. Visi rečiausi, nuostabiausi dalykai, kurie pasirodo vienose ar kitose knygose, prie ko mus kartais atveda kokie nors Gamtos reiškiniai, tėra tik užuominos, tik išmėtytas masalas, turintis priminti žmogui, kad Gamtos įsčiose slypi dar aukštesnė Tiesa.

Aš kiekvieną kartą sugrįžtu prie vieno ir to paties - kaip surasti tikrą pasaulį? Tikru pasauliu vadinu ne tai, ką kiti, matyt, turi omenyje. Tikras pasaulis - tai pasaulis, kur kiekvieną akimirką tu viską jauti iš naujo, kai pojūčiai neatbukę, kada visą laiką viskas iš tiesų švyti.

Turbūt, tai yra pasaulis, pamatytas angelišku žvilgsniu. Jis visą laiką yra. Tiesiog žmogaus pojūčiams būdinga atbukti, todėl, naudodami paruoštas gyvenimo formules, štampus, mes to pasaulio paprasčiausiai nepastebim…

Laikas Ir Dabartis

Mes niekada negyvename dabartyje, visi kažko tikimės iš ateities ir skubiname ją, lyg ši vėluotų, arba išsikviečiame praeitį ir bandome ją susigrąžinti, lyg ji būtų pasitraukusi per anksti. Mes tokie nesusivokę, jog klaidžiojame laike, kuris mums nepriklauso ir nepaisome to vienintelio, kas mums duota.

Mokinys: “Aš dabar jau nepajėgčiau atlaikyti, kad kas nors atitraukinėtų mane nuo pasiekimų. Kaip man tai pasiekti trumpiausiu keliu?” Mokytojas: “Eik pačiu sunkiausiu keliu. Imk tai, ką pasaulis atstumia. Nedaryk to, ką daro pasaulis. Eik prieš pasaulį visais jo keliais. Ir tada tu pasieksi tai trumpiausiu keliu”.

Pasaulis yra gražus. Tačiau dabar aš nekalbu apie jūsų pasaulį, aš kalbu apie savo pasaulį. Jūsų pasaulis išsigimęs, jis sukurtas jūsų „aš“, tai projekcijų pasaulis. Jūs naudojate tikrąją tikrovę kaip ekraną, kuriame atsispindi jūsų asmeninis įsivaizdavimas apie pasaulį.

Kada aš sakau, kad pasaulis realus, tai neįtikėtinas, stebuklingas pasaulis- spinduliuojanti begalybė, pripildyta šviesa ir džiaugsmu. Tai amžina šventė - aš kalbu apie savo pasaulį. Jisai gali tapti jūsų, reikia tik atsibusti.

Pasaulis Ir Žmogaus Perspektyva

Šiam pasauly visko būna. Atsimerki vieną rytą ir nežinai: verkti ar juoktis? Bet užsimerki ir viskas praeina. Tas žmogus, kuris ras savyje pakankamai dvasinių jėgų, kuris iš tikrųjų trokšta Neginčijamos Tiesos, kuris sugebės įžibti savyje neblėstančią Amžinybės siekimo liepsną, sugebės rasti visas tam reikalingas priemones!

Siekiant sėkmingai žingsniuoti Tiesos ieškotojų kančių keliais, reikia viską paaukoti, viską iškęsti, nesustoti prieš jokią kliūtį, netikėti niekuo, išskyrus vidinį širdies balsą. Man niekada neteko sutikti aklatikio (fanatiko), turinčio humoro jausmą. Taip pat niekada neregėjau smalsaus fanatiko. Fanatikas yra tarsi vaikščiojantis šauktukas.

Jei tik galėčiau įtikinti fanatiką nuryti du arbatinius šaukštelius smalsumo ir du arbatinius šaukštelius humoro dukart per dieną - ryte ir vakare - galbūt galėčiau pretenduoti jau ne į Nobelio literatūros, bet į Taikos premiją. Žmogus, turintis humoro jausmą, išsiugdo ir tam tikrą reliatyvizmo suvokimą. Dalykai gali atrodyti vienaip, tačiau gali atrodyti ir kitaip.

Šviesa Kelyje

Tuomet, kai tu sąmonėsi ir nusilenksi, žvaigždės šviesa įsidegs vis skaisčiau. Tuomet tu patirsi, kad kelio pradžia yra atrasta. O kuomet tu pasieksi jo pabaigą, ta šviesa netikėtai pavirs beribiu švytėjimu.

aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių praeiti reikia grįžtančiam namo ir visa tai ką nešasi jis saujoje ugnis ir oras žemė ir vanduo.

Kad taptum žinojimo žmogumi, turėtum būti kariu, o ne inkščiančiu kūdikiu. Kovoti nepasiduodant, nesiskundžiant, neatsitraukiant, kovoti iki tol, kol nepamatysi. Ir visa tai vien tam, jog suvoktum, kad pasauly nėra nieko, kas turėtų svarbumą.

Susitelkite į save, suvokite savo pačių buvimą. Stebėkite, kaip jūs veikiate. Stebėkite motyvus ir veiksmų rezultatus. Ištirkite kalėjimą, kurį pasistatėte dėl neišmanymo. Pamatykite, kaip jūs veikiate, stebėkite motyvus ir veiksmų pasekmes. Žinodami, kas jūs nesate, pradėsite pažinti save.

Kelias į save yra per atsisakymą ir atmetimą. Kai būsite įsitikinę, kad nieko daugiau negalite užtikrintai apie save pasakyti, išskyrus „Aš esu”, ir kad tai, į ką galima besti pirštu, negali būti jūsų savastis, tada „Aš esu” ateina pabaiga. Jums jau nebereikia žodžiais išreikšti to, kas esate.

Sustojimas Ir Suvokimas

Ką gi daryti, kaip atpažinti? Giliai įkvėpti ir iškvėpti. Sustoti. Sugrįžti į Šerdį, iš kurios viskas ir kyla ir sugrįžta. Visi sąlygiškumai yra laikini ir baigtiniai. Tapti Vaiku, atgauti pirminę tyrą sąmonę.

Tada (jei ši Malonė nusileis į jus) sustos visi vertinimai ir lyginimai, protas ims jungti, o ne skirti. Štai šis Atpažinimas. Visas mano “mažasis žinojimas” yra sąlygiškas ir ribotas. Didysis gi Žinojimas žodžių neturi, dėl jo nereikia kovoti, jo nereikia “nešti”, jis neprašo misionierių pagalbos. Jis Yra. Visad šalia.

Kiekvieną dieną bent valandą praleiskite sėdėdami tyloje. Nueikite prie upės ar į sodą, nueikite bet kur, kad jums niekas netrukdytų. Atpalaiduokite kūno raumenis, užsimerkite ir tarkite savo protui:„Nagi, pirmyn! Daryk ką tik nori. O aš stebėsiu tave.

Kartą Chodža Nasredinas kreipėsi į žmones, tardamas tokius žodžius: „Žmonės, ar norite žinojimo be sunkumų įveikimo, tiesos be klydimo, pasiekimo be pastangos, judėjimo pirmyn be aukos?“ Ir visi pradėjo šaukti: „Norime, norime!” „Puiku, - pasakė Nasredinas, - Aš taip pat noriu, ir jeigu kada nors sužinosiu kaip tai padaryti, su džiaugsmu pasidalinsiu su jumis“.

Gėris Ir Blogis

Koks bebūtų veikimas, nukreiptas į tai, kad apribotų gyvą būtybę jos vystymiesi - Išminčiaus akyse yra blogis; o koks bebūtų veikimas, padedantis gyvai būtybei atskleisti joje paslėptą dieviškąją esmę, - yra gėris.

Taip, taip taip! Mes skaitome tūkstančius knygų, bet niekada neskaitėme savęs. Jis gimė 1940m. Likęs našlaitis dvejus metus gyveno internate. Analitinės psichologijos įkūrėjas. Didžiausias kūrinys yra mūsų pačių gyvenimas.

Mūsų gyvenimas yra dovana ir nesvarbu, ar tikime, kad šią dovaną gavome iš Dievo, ar iš savo tėvų. Vien jau suvokimas, kad gyvenimas yra nuostabi dovana yra paskata būti kūrybiškam. Esame savo likimo kūrėjais.

Kūrybiškumas Ir Tobulėjimas

Be to, kūrybiškumas neapsiriboja tik menu. Kūrybiškumo reikia kiekvieną gyvenimo akimirką, ypač bendraujant su kitais. Galime būti kūrybiški savo darbe, laisvalaikiu, savo santykiuose. Esame savo gyvenimo skulptoriai.

Jei mes nenorime būti tik nužmogėję robotai, taisyklių vergai, kūrybiškumas yra būtinas. Vaikas maždaug iki aštuonerių metų nemoka užbaigti darbų, kuriuos pradėjo, nes jam dar trūksta tikslingumo ir valios. Todėl iki minėto amžiaus vaikus reikia girti ne už rezultatą, o už pastangą - už tai, kad jie apskritai įsitraukė į kokį nors darbą.

Kartais tėvams tai labai sunki užduotis. Jie nori, kad viskas būtų padaryta kaip reikiant, o tada jau ir pagirs. Tuomet vaikas auga negiriamas. O pagyrimas yra pats svarbiausias stimulas mums tobulėti. Pats svarbiausias, pabrėžiu dar kartą.

Ir kad būtų dar aiškiau, pridėsiu, kad kritika nėra joks stimulas tobulėti. Kritika tik moko, ko turiu nedaryti, tad vaikas kritikuojamas sustingsta. Jis nebežino, ką daryti, tik mato, kad tai, ką daro, kam nors nepatinka.

Jeigu jau sakome vaikui, kad kažkas jam ne visai gerai pavyko, būtina kartu ir švelniai pamokyti, patarti, kaip elgiantis užduotis pavyktų geriau. Bet jokiu būdu ne didaktiškai, autoritariškai įsakinėti ir nurodinėti, ką ir kaip vaikas turi daryti. Manau, kad kantrybės neturėjimas yra didelė problema.

Mokėjimas tėvui prisitaikyti prie vaiko amžiaus, gebėjimų ir talentų yra nepaprastai svarbus dalykas. Reikia suvokti, kiek iš vaiko galima ir verta laukti. Tyla - pats svarbiausias dalykas, kad žmogus susivoktų, ką jis iš tiesų daro šią akimirką, ar daro tai, kas reikalinga, tai, ką nori, ką yra numatęs.

Nes, jei gyveni nesusivokdamas - esi kaip automatas, tarsi vagonas, pastatytas ant bėgių, bet nesuprantantis, nei iš kur, nei į kur pūškuoja. O paskui žiūri - praėjo metai, pasenai, o gyvenimas buvo visai ne toks, kokio norėjai. Taigi, kad taip nenutiktų, turi retkarčiais sustoti ir pajausti.

Būtent pajausti, o ne pamąstyti. Nes emocijos mums labai tiksliai pasako, ar gyvename tinkamai, ar vyksta tai, kas turi vykti. O be tylos tai suvokti gan sunku. Tyloje žmogui taip pat geriau sekasi suvokti ne tik save, bet ir aplinką. Didžiulis skirtumas - ar eiti per mišką su kuo nors visą laiką plepant, ar tylint.

Tyloje pastebėsi šimtą kartų daugiau. Mes iš tiesų dažnai nepastebime, kas vyksta aplinkui. O tyloje pasaulis gali pasirodyti labai įdomus. Ateities nereikia piešti. Ateitį reikia sėti. Ateitis sudygsta iš dabarties dirvoje glūdinčių sėklų.

Sėja Į Ateitį

Sėklų dirvoje daug ir visokių, tik vienos gajos, paprastai piktžolių, o kitos - kultūrinių, ypač tauriųjų rūšių - lepios. Joms reikia priežiūros, rūpesčio. Tad jeigu nesirūpinsite jų daigais dabar, ateityje jas užgoš ir nustelbs piktžolės.

O kai jūsų darželis visai užžels piktžolėmis, kitiems atrodys, kad jis niekieno, ir jie vienas per kitą čia sės, sodins ir augins kas ką netingi. Ginčytis ne visada malonu, tačiau ginčai poroje pirmiausia yra ženklas, kad du žmonės yra neabejingi vienas kitam.

Tiesa, begalinis ir nuolat besikartojantis aiškinimasis labai išvargina ir niekur neišveda. Kad ir kas vyktų, kol verda ginčai ir emocijos gyvos, yra tikimybė, kad santykiai pagilės ir persikels į kitą lygį, taps artimesni.

Gal net pasieks tokių aukštumų, kad ginčytis nebereikės: bendraudami tiesiog skleisitės, patirsite santykio pilnatvę ir grožį, gerai matysite kitą ir save. Be lūkesčių ir įsivaizdavimų, be baimės, ką kitas pagalvos, be rungtyniavimo ir varžybų.

Pasaulio Vienovė

Kai nutolsta visi svarbūs keliai, gyvenvietės ir miestai, kai esi vienas prie upelio - gali pajausti pasaulio vienovę. Esi vienas, bet lyg ir ne vienas. Pabuvai su žmonėmis, bandei suprasti jų gyvenimus, tai pabūk ir su medžiais, su akmenimis, šaltiniais.

Pabandyk suvokti, kas buvo prieš šimtą, prieš tūkstantį metų. Tu negali šito prisiminti, o šaltiniai ir akmenys gali, nes jie ilgiau gyvena. Kai šitaip pagalvoji, tai supranti, kad ir paukščio giesmė kalba ne tik apie dabartinį, bet ir apie buvusį pasaulį.

Kūrėjas turi „ištobulinti“ ir savo valią, kad būtų tvirta, ryžtinga, drąsi, kad įstengtų nugalėti nuovargį, nusiminimą, aptingimą, kliūtis, sunkenybes, baimę, nepaisyti tuščių opinijų, neišmintingų kritikų, modernių srovių, kuriomis kiti seka, kaip avys, o ryžtingai eiti savo keliu, pagal savo vidujinį balsą, pagal savo prigimties išgales.

Svarbiausios Dovanos

Daugybę Kalėdų praleidau ir dovanas mėgdavau, tempdavau, ieškodavau, kol buvo jėgų ir sveikatos. Bet dabar supratau, kad galiausiai mes patys vieni kitiems esame didžioji dovana. Negailėdami savo laiko, dėmesio, savo atminties mes suteikiame kitam žmogui tą turbūt didžiausią dovaną.

Jau visi žinome, kad per Kalėdas kviesti, matyti, prisiminti reikia tuos, kurie yra patys vargingiausi, nelaimingiausi - visada mūsų draugų, pažįstamų, giminių sąraše tokių žmonių yra. Jiems reikia leisti priartėti, prasklaidyti tuos tamsius debesis, kurie dažnai užstoja pagrindines Kalėdų tiesas, tą didį džiaugsmą.

Daug metų praktikuoju, jeigu galima taip sakyti, nuostabą, t. y. kasdien stengiuosi bent keletą kartų nusistebėti išsakyta mintimi, eilėraščiu, kūrinijos grožiu, architektūra, darbo instrumentu, dailės paveikslais… Štai kiek daug erdvės nuostabai. Tokia mano, jei ne švenčiausioji, bet trejybė: nuostaba, grožis ir meilė.

Bėgant metams gyvenimą ir daugelį jo reiškinių pradedi matyti kitaip. Pradedi galvoti, kad tas matymas gerokai skiriasi nuo to, kurį turėjai, kai buvai dvidešimties. Didžiosios Paslapties, Mirties atradimai prasideda gerokai vėliau. Man įdomu stebėti, kaip senstu, matyti, kad rankos nebe tokios pajėgios, kad sąmonė silpsta, dingsta atmintis.

Visada sakau, kad turime mokytis stebėti save iš šalies, tarsi per mus stebinčios kameros, o gal - Dievo akį. Sveikinimai kovo 11 d. Svajoti ir žaisti derėtų ne tik jauniems. Stebėti debesis, upelio srovę, žoles, žuveles, paukščius, saulėtekį ar saulėlydį, skruzdėles ar bites, tolimą burlaivį, vėjo nešiojamus lapus, pajūrio bangas... Visa tai - ir žaidimas, ir svajonė.

Svajonės Ir Troškimai

Kai Dievo klausiame, ką mums daryti, kaip spręsti, ko siekti, Dievas mūsų klausia: o kokia tavo svajonė, ko tu pats trokšti, kur veda tavo nuojauta, širdis, jausmai, mintys? Truputį Saulės, kai lyja lietus, Ir lašo gaivaus, kaitra kai užguls. Plačios šypsenos, liūdna jei diena, Minutės vienatvės, kai triukšmo gana.

Jeigu nori ką nors pradėti, pradėk dabar. Pradėk. Tik tada sužinosi, ko tau reikia, ko trūksta. O mes nepradedam (kai aš sakau „mes“, tai turiu omeny „aš“), mes manom, kad viską reikia gerai apgalvoti, susidėti į stalčiukus ir tada pradėti ką nors naujo. Taip niekada nepradėsi, niekada neateis tas laikas.

Tas laikas yra dabar. Žmogus, mano manymu, gali pasikeisti dabar. Tiesiog šią sekundę. Svetainė tayni-mirozdaniya.ru atrinko 20 šio Sigmundo Freudo mokinio citatų, kurios padės suprasti ir priimti save tokiais, kokiais esame.

žymės: #Vaiku

Panašus:

• 10 Įkvepiančių Citatos, Kurios Skatins Vaikus Mylėti Mokymąsi
• Geriausi Gimtadienio Sveikinimai Vaikams – Nuoširdžios Idėjos ir Linkėjimai
• Giliausios citatos apie vaikus, kurios privers susimąstyti kiekvieną
• Sužinokite, kiek laiko trunka pirmas nėštumo trimestras ir ko tikėtis
• Ar Nėštumo Testai Gali Būti Klaidingi? Atskleidžiame Tikrąją Tiesą!

Svetainė sukurta: www.pigustinklapiai.lt.