Pačiame sostinės centre, apžergęs tris gatves - Vilniaus, Jogailos ir Gedimino prospektą, išdidžiai stovi ne vienai kartai nostalgiją keliantis buvusios universalinės parduotuvės „Vaikų pasaulis“ pastatas. Keitėsi dabartinio Gedimino prospekto pavadinimai: Šv. Georgijaus - Šv. Jurgio (lenk. Świętojerska), tarpukariu pervadintas Adomo Mickevičiaus vardu, po Antrojo pasaulinio karo - Stalino prospektu, po diktatoriaus mirties - Lenino, kol su nepriklausomybe gavo Gedimino vardą. Tikriausiai prisiminimai apie buvusį „Vaikų pasaulio“ pastatą ir juolab jo garbų jubiliejų būtų nugrimzdę į istorijos sietuvas, jei ne vienas atsitiktinumas. Pažymint Vilniaus 700-metį, Lietuvos ir Lenkijos muziejai surengė įspūdingą parodą „Vilnius, Wilno, Vilne 1918-1948. Praėjusią vasarą ši tarptautinė paroda eksponuota Krokuvos nacionaliniame muziejuje.
Tai vieta esanti aktyviausių sostinės centro gatvių - Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės - sandūroje. Atrodo, kad ši vieta nėra jau tokia ypatinga ar išskirtinė. Tačiau ji yra pačiame Vilniaus centre ir ją galima lengvai pasiekti pėstute ar viešuoju transportu. Praeinant pro „Vaikų pasaulį“ beveik visuomet pamatysite lūkuriuojančius žmones. Šioje vietoje visada sutiksite stilingą sostinės jaunimą, močiutes, pardavinėjančias gėles ar uogas. O kur paprastai Vilniuje susitinkate Jūs?
„Vaikų pasaulis“ Maskvoje
Didžiausia Rusijoje parduotuvė vaikams, istoriškai vadinta „Vaikų pasauliu“ (Detskij mir), nors dabar oficialiai žinoma kaip Centrinė parduotuvė vaikams Lubiankoje, buvo uždaryta nuo 2008 metų. Joje atlikta renovacija, kainavusi 8 mlrd. rublių (130 mln. eurų), turi pritraukti naują jaunųjų pirkėjų kartą. Pastate išnyko beveik visos sovietinio laikotarpio detalės, griozdiški originalūs eskalatoriai ir pasenusi šildymo sistema. Dabar šiame prekybos centre įrengtas šešių aukštų stiklinis atriumas, įsikūrė garsių prekių ženklų parduotuvės ir Britanijoje įsikūrusio žaislų parduotuvių tinklo „Hamleys“ filialas, didžiausias Europoje.
1957 metais atidaryta didžiulė parduotuvė, esanti kitapus gatvės nuo grėsmingos Sovietų Sąjungos saugumo tarnybos KGB būstinės Lubiankos aikštėje, turėjo paversti tikrove sovietų šūkį „viskas, kas geriausia - vaikams“. Dabar ant pastato įrengtoje naujoje stogo terasoje atsiskleidžia įspūdinga Rusijos sostinės panorama. Bėgant laikui sovietinis „Vaikų pasaulis“ atrodė vis labiau pasenęs, lyginant su kitais Maskvoje įsikūrusiais europietiško stiliaus prekybos centrais, todėl savininkai 2008 metais parduotuvę uždarė.
Jų sprendimas sulaukė prieštaringų vertinimų ir buvo kritikuojamas paveldosaugininkų, kurie priešinosi architektūros paminklu laikomo pastato, suprojektuoto architekto Aleksejaus Duškino, rekonstrukcijai ir stebėjo, kaip pildosi didžiausi jų nuogąstavimai. „Pastatas praktiškai prarastas. Iš senojo pastato beliko išorinės sienos, sietynai atriume ir kelios laiptinės“, - šią savaitę konstatavo organizacija „Archnadzor“, besirūpinanti Maskvos istorinio paveldo apsauga. Prieš pirmadienį įvykusį oficialų atidarymą į parduotuvę plūdo kviestiniai svečiai ir smalsūs praeiviai.
„Tai mano vaikystės ir mano vaikų, kol jie dar buvo maži, parduotuvė. Čia ateidavom praleisti laiko ir apsipirkti“, - pasakojo 67-erių muzikos profesorė Tatjana Petrovna. Kai kurie tėvai naują parduotuvės įvaizdį vertino atsargiai. „Viskas iš esmės pasikeitė. Aišku, vaikams tai patinka“, - sakė 38 metų motina Giulnara Ananeva, pridūrusi, kad jai stinga sovietinių laikų interjero. „Tikėkimės, kad vaikams čia bus smagu ir kad tai nebus dar viena komercinė įmonė“, - pridūrė ji.
Naujoje parduotuvėje pabrėžtinai demonstruojamas patriotizmas. „Padarėme tai ... dėl didžiosios Rusijos, dėl visų čia gyvenančių žmonių. Norime, kas gyventumėte džiaugsmingai ir patogiai“, - sakė vystytojų bendrovės „Hals“ prezidentas Sergejus Kalininas savo pompastiškoje atidarymo kalboje. Per atidarymą ant prekybos centro sienų kabojo Rusijos vėliavos, o vestibiulyje dominuoja vitražai, vaizduojantys Rusijos dvigalvį erelį ir Rusijos žemėlapį - su pernai aneksuotu Ukrainai priklausančiu Krymu. Tačiau prekybos centre taip pat apstu vakarietiškų prekių ženklų, garsių mados namų parduotuvių.
Pertvarkytas prekybos centras pabrėžtinai skatina patriotiškas nuotaikas. Vienas iš jo firminių suvenyrų - vaikiški marškinėliai, ant kurių pavaizduotas žaislinis meškiukas su kariška kepure ir raudona žvaigžde. Užrašas ant marškinėlių skelbia „Už Tėvynę!“ „Viskas čia didžiausia“, - sakė per atidarymo ceremoniją valstybinio banko VTB, kuriam priklauso šio prekybos centro vystytojų kontrolinis akcijų paketas, generalinis direktorius Andrejus Kostinas. „Kitų tokių parduotuvių pasaulyje nėra“, - pridūrė jis.
Parduotuvės pavadinimas turėjo būti pakeistas, nes Rusijoje veikia kitas parduotuvių tinklas, naudojantis prekinį ženklą „Detskij mir“. Tačiau naujasis pavadinimas - Centrinė parduotuvė vaikams Lubiankoje - neatrodo labai įsimintinas. Lubiankos pavadinimas iki šiol žadina prisiminimus apie Stalino laikų valymus, kai režimo oponentams buvo vykdomos egzekucijos netoliese veikusios KGB kamerose. Atrodo keista, kad „Hals“ savo reklamos kampanijoje naudoja šūkį „Jeigu mylite savo vaikus - atveskite juos į Lubianką“.
Elektrėnų „Vaikų pasaulis“: nostalgija ir apleistis
Nostalgija ir galbūt šiek tiek Černobyliu dvelkiantis Elektrėnų atrakcionų parkas „Vaikų pasaulis“ šiandien atrodo tarsi vaiduokliška vieta, kurioje kadaise vyravęs šurmulys ir džiaugsmas paprasčiausiai mirė. Nuo 1986 metų tris dešimtmečius gyvavęs atrakcionų parkas dabar skendi liūdesyje ir rūdyse. Nė vienas atrakcionas jau seniai nebeveikia, tačiau dauguma jų vis dar stovi. Nusitrynę spalvos, nusilupę dažai ir nukritusios raidės primena, kad kažkada tai buvo spalvinga vieta, itin mėgiama lietuvių.
Visgi, dabar parkas labiau primena išgertuvių slėptuvę, kurioje paaugliai renkasi slapta parūkyti ar pasivaišinti alkoholiu, nei saugomą teritoriją, apie kurią byloja tvoros su užrašais „Įeiti draudžiama“. Keista, tačiau apleistas „Vaikų pasaulis“ nėra jau taip nuniokotas, kaip daugybė žmonių galėtų tikėtis. Supynės vis dar kybo ant grandinių, pastatuose dar yra mažos mašinėlės bei dulkėti krėslai. Atrakciono pažibos - 30 metrų aukščio apžvalgos ratas bei amerikietiški kalneliai „JetStar“ taip pat dar stovi.
Paskutinį kartą žmonės jai džiaugėsi 2012 metais, kuomet ugniagesiai bei gelbėtojai turėjo iš 20 metrų aukščio nukelti užstrigusius žmones. Šis įvykis smogė į žmonių pasitikėjimą atrakcionų parku ir jis buvo uždarytas, kaip neatitinkantis saugumo reikalavimų. Dabar ten apsilankius - vaizdas iš tiesų nukelia į sovietų palikimą, tačiau pasidaro aišku, kodėl Žmonės šia vieta taip žavėjosi.
Tikriausiai visų elektrėniškių atmintyje gerai įsirėžęs rekordiškai aukštas didysis apžvalgos ratas „Vaikų pasaulyje“ praeitais metais sulygintas su žeme. Nebeliko elektrinės darbuotojų statytų atrakcionų, išskyrus vienintelius Lietuvoje amerikietiškus kalnelius ir kelis mažyčius atrakcionus. Dar sovietmečiu statytas apžvalgos ratas nugriautas, o vietoj jo statoma dar viena riedlenčių aikštelė entuziastams. Parke buvo elektrinės darbuotojų talkų metu statytas žaidimo automatų paviljonas, sūpuoklės ir atrakcionai „Siurprizas“, „Muzikinis ekspresas“, „Ramunėlė“, amerikietiški kalneliai.
Dar prieš dešimtį metų vaikai galėjo nevaržomi praskrieti amerikietiškais kalneliais, pabūti aerodrome, tačiau smagi renginių vieta laikui bėgant pasidarė nebesaugi, o sparčiai rūdijantys atrakcionai tapo vaiduokliais, kiek primenančiais Černobilį. 2013 m. „Vaikų pasaulis“ pripažintas nesaugiu, todėl suskubta jį uždaryti, nepaisant to, kad kai kurios žaidimų vietos, pavyzdžiui sūpuoklės, nekaip atrodė, bet dar buvo tinkamos naudoti. Smalsuoliai, nespėję žvilgtelėti į žaidimų automatus, apie juos sužinoti dabar galės tik iš nuotraukų ar iš pasakojimų.
Parko rekonstrukcijos projektas sparčiai įgyvendinamas. Jau iškilo amfiteatras, vėliau atsiras prieplauka, želdynai, naujos pramogų vietos - po savivaldybės bei valstybės lėšomis įvykdytų rekreacinės erdvės konstravimo darbų parke žmonės galės ilsėtis, žaisti futbolą ir tobulinti įgūdžius su riedlente. Daugybė atnaujinimų. Nostalgijos, istorinės praeities pėdsakų liks mažai.
Užėjus į atrakcionų parko teritoriją galima pastebėti, kad net kruopščiai sodinti medžiai, saugantys „Vaikų pasaulio“ teritoriją, dėl kažkokios priežasties nukirsti. Kažin, ar modernumas padės išsaugoti vietos savitumą. Vienintelis Lietuvoje likęs atrakcionų parkas „vaiduoklis“ demontuotas. Tačiau galima atsipūsti, kadangi Elektrėnuose nebus dar vieno vis Lietuvoje išdygstančio laipynių parko kaip „Labas“ ar „One“, kuriame nuolat šmėžuos skraidantys entuziastai.
Vaikų literatūra ir idealus pasaulis
Vaikų literatūros kūrėjai gali siekti įvairių tikslų: linksminti, auklėti, ugdyti vaiką. Kad ir koks būtų tas tikslas, svarbiausia galų gale - supažindinti vaiką su geresnio gyvenimo pagrindais ir skatinti jį tokio gyvenimo, idealaus pasaulio siekti. Jaunasis skaitytojas turi tapti idealaus pasaulio dalimi. Juk jis tą pasaulį ir kurs. Pagrindiniams savo knygų veikėjams rašytojai dažnai suteikia tokių būdo bruožų, kurie bus svarbūs tam idealiam pasauliui kurti. Tačiau idealiojo pasaulio koncepcija vaikų literatūroje nuolat kinta. Jos pokyčius lemia visuomenės raida. Drauge keičiasi ir vaiko, turinčio sukurti tą geresnį pasaulį, paveikslas. Kad šiuos pokyčius pamatytume, reikia pažvelgti į vaikų literatūros istoriją.
N. Jeanas Jacques’as Rousseau (Žanas Žakas Ruso), „vienas žymiausiųjų iš tų, kurie sumodeliavo XIX amžių“1, savo knygoje Emilis (1762) auklėjimą apibrėžia kaip „gamtos kursus“. Emilis - visuomenės troškimo grįžti į ankstesnius laikus, kai buvo gyvenama gamtoje, simbolis. Gamta priešinama su visuomene ir visuomeniniu gyvenimu. Anot Rousseau, „didžiausia visuomenės problema - jos sukeltas psichologinis nepasitenkinimas, tuo tarpu gamtoje mes jaučiamės laisvi ir nepriklausomi“. Rousseau pabrėžia, kad auklėjamą vaiką reikia saugoti „nuo visuomenės iliuzijų ir vilionių - knygų, spektaklių, socialinių vaidmenų, vaizduotės spekuliacijų“2. Idėja, kad žmogus turi gyventi gamtoje, nebūti visuomenės dalimi, atsispindi kitame garsiame XVIII a. kūrinyje - Danielio Defoe (Danielio Defo) Robinzone Kruze (1719). Panašaus siužeto kūrinys, šį kartą jau skirtas vaikams, - Roberto M. Ballantyne’o (Roberto M. Balantaino) Koralų sala (1857).
Be skatinimo grąžinti vaiką į gamtą, į natūralų gyvenimo būdą, dar vienas svarbus Rousseau įnašas į vaikų literatūrą - didaktizmo pabrėžimas. Jo požiūris į vaiką kaip į individą, kurį reikia auklėti, atėjo ir į XIX amžių. Kad būtų tinkamai išauklėtas, vaikas turi žinoti suaugusiųjų nustatytas taisykles ir joms paklusti. Du tipiški to pavyzdžiai turkų vaikų literatūroje - Nabio Hayriye ir Sumbulzade Vehbio Lutfiye-i Vehbi. Tai pirmieji vaikams skirti kūriniai, parašyti Šviečiamajame amžiuje. Abi knygos pavadintos autorių sūnų vardais ir yra pamokymų, kaip tinkamai elgtis, rinkiniai. Knygų tikslas - išmokyti vaikus tradicinių musulmoniškų vertybių. Šiuo atveju vaiko „idealus pasaulis“ yra toks, kurio taisykles nustato suaugusieji. Mat teoriškai toks pasaulis apsaugo vaiką nuo nelaimių, moko skirti gera nuo bloga, užtikrina laimingą ir dorą gyvenimą. Pagrindinis veikėjas vaikas laikosi suaugusiųjų nustatytų taisyklių, pritampa jų sumodeliuotame pasaulyje.
Vis dėlto XIX a. daug kas pasikeitė. Naujo, kitokio „idealiojo pasaulio“ atvaizdas ėmė ryškėti tokiose populiariose knygose kaip Frances Hodgson Burnett (Frensės Hodžson Bernet) Paslaptingas sodas, Mažasis lordas Fontlerojus ir Eleonoros H. Porter Poliana. Panašiai kaip ir daugelio tuo metu sukurtų vaikų knygų herojai, Merė Lenoks iš Paslaptingo sodo, Sedrikas iš Mažojo lordo Fontlerojaus ir Poliana gyvena suaugusiųjų valdomame pasaulyje. Merė iš Indijos atvyksta pas dėdę į Angliją, Sedrikas iškeliauja į senelio pilį, Poliana apsigyvena tetos namuose. „Kai tavęs ko nors klausiu, Poliana, norėčiau, kad atsakytum man garsiai, ne tik galvos linksėjimu“5, - sako mergaitei teta. Kai pasivėlina į vakarienę - nepasirodo lygiai šeštą, kaip buvo įsakyta, - Poliana nubaudžiama („/…/ dėl to turės pakentėti. Ji iškart privalo mokytis punktualumo“6): gauna tik duonos su pienu virtuvėje. Polianos tetos taisyklės simbolizuoja, ko paprastai tikimasi iš vaikų: laikytis suaugusiųjų nustatytų taisyklių. Vis dėlto Polianos būdas (į viską ji žiūri savitai, kitaip, optimistiškai), kaip ir senelį stebinantis Sedriko pasitikėjimas savimi ar Merės santykiai su ją supančiais žmonėmis, - sukelia permainas tvirtai suręstame suaugusiųjų pasaulyje. Šių trijų knygų pagrindiniai veikėjai vaikai nepateisina suaugusiųjų lūkesčių.
Tokį suaugusiųjų normų ir lūkesčių neatitinkančio vaiko vaizdavimą (kaip ką tik minėtose XIX a. pab.-XX a. pr. knygose) galima interpretuoti kaip simbolinę naujo požiūrio pradžią. Tie pokyčiai išryškėjo iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Jų autorė - žymioji švedų rašytoja Astrid Lindgren su savo knyga Pepė Ilgakojinė (1945). Pepė negyvena suaugusiųjų pasaulyje, negyvena pagal jų nustatytas taisykles, ji laisva savo vaikiškame pasaulėlyje. Pepė buvo keista mergaitė, kaip kūrinio pradžioje sako autorė, „neturėjo ji nei mamos, nei tėčio, bet ir labai gerai…“7 Be suaugusiųjų su savo taisyklėmis ir apribojimais - ar begali vaikas būti laisvesnis už Pepę? Pepė Ilgakojinė sukūrė vaikų literatūroje naują „idealiojo pasaulio“ vaizdą. Tai pasaulis, kuriame vaiko nebeformuoja suaugusieji. Pasaulis, kuriame vaikas yra individualybė su savo mąstysena ir niekieno nevaržomais poelgiais. Tokio vaiko pavyzdys turkų literatūroje - Rifato Ilgazo (1911- 1993) knygos Bacaksiz (Vaikis) pagrindinis veikėjas.
Šis berniukas, veikiantis penkių knygų serijoje, yra pats natūraliausias vaikas, tarsi vienas iš daugelio sutinkamų gatvėje, realiame gyvenime. Jis mėgsta žaisti, krėsti draugams pokštus, prasivardžiuoja, meluoja, kad išsisuktų iš keblių situacijų, yra impulsyvus ir t. Vaikis labai tikroviškai atspindi visus vaikus, su kuriais autorius susipažino dirbdamas pradinėse mokyklose. „Po penkiolikos mokytojavimo metų, - rašė jis, - vaikas man tapo labai artima būtybe. Kadangi dirbti mokytoju pradėjau labai jaunas, pavyko lengvai susidraugauti su savo pradinukais mokiniais. /…/ Tapęs vaikų gyvenimo dalimi, atidžiai stebėjau, ką jie mėgsta ir ko nemėgsta, apie ką svajoja, kokių nuotykių trokšta. Netrukus tokio vaiko vaizdavimas vaikų literatūroje paplito po visą pasaulį. Kiekvienas iš jų - su savo mąstysena, problemomis, vaikiškais poelgiais - buvo unikali asmenybė.
Tokius didelius vaiko vaizdavimo pokyčius galima laikyti dviejų pasaulinių karų ir jų padarinių atspindžiu. Pasaulis ir pasaulėžiūra keitėsi labai drastiškai. Egzistencializmo filosofija lėmė įvairiausių gyvenimo sričių „laisves“. Pasirodė pirmieji daugiakultūrio pasaulio ženklai. Žmonės kūrėsi naujose vietose, sklido po visą pasaulį, taigi ir knygose atsirado kitokios nei įprasta - baltos - odos spalvos, kitokios kultūros veikėjų. Vienas iš pirmųjų pavyzdžių - Ezros Jacko Keatso (Ezros Džeko Kitso) paveikslėlių knyga Diena, kai sninga (The Snowy Day, 1962)10. Netrukus pasirodė knygų, kuriose veikia vaikai, atvykę į Ameriką iš Pietų, iš Azijos ir pan. Populiarus tokio vaiko pavyzdys turkų literatūroje - Muzaffer Izgü pavaizduotasis Okašas. Izgü - dar vienas rašytojas, turintis mokytojo patirties, - pasakoja linksmus kaime užaugusio ir į didmiestį atsikėlusio berniuko nuotykius. Okašo vargai stengiantis prisitaikyti prie naujosios aplinkos vaizduojami dešimtyje šio autoriaus knygų11, kurios pasirodė 1975-1980 m. Dar vienas geras pavyzdys - Emilės Moravski personažas Charleso Merrillo (Čarlzo Merilo) knygoje Emilės metai12. Emilė - Moravskių šeimos, iš Lenkijos emigravusios į JAV, vyresnioji duktė.
Kadangi dabartinis idealusis pasaulis yra daugiakultūris, vaikui reikia papildomų savybių - tolerancijos, gebėjimo priimti kultūrinius, socialinius, etninius skirtumus. Šiandien įvairiausiose pasaulio šalyse parduodamos knygos, parašytos įvairiausiomis kalbomis, o jų veikėjai atstovauja įvairiausioms kultūroms. Dabar tose knygose pristatomas idealusis pasaulis yra globalus. Ar tikrai idealusis pasaulis vaikų literatūroje turi būti toks globalus? Ar tai turėtų būti gamtos pasaulis? Ar idealusis pasaulis turi būti sukurtas suaugusiųjų? O gal vaikams reikia suteikti beribę laisvę ir leisti rinktis, kokiame pasaulyje gyventi? Atsakymai į šiuos klausimus įvairiais istorijos tarpsniais buvo skirtingi, kadangi „idealiojo pasaulio“ samprata keitėsi sulig visuomenės socialine raida.
Naujausia Lietuvos vaikų literatūra
Lietuvos vaikams dvynių duetas puikiai pažįstamas iš didelės sėkmės sulaukusios knygų serijos „Marmiai“. Knygoje pasakojama apie debesį, kuris gauna užduotį palaistyti miestą. Bet mieste jo niekas nelaukia ir vos jam pasirodžius bėga slėptis. Nepritapęs mieste debesis pasitraukia. Kas nutiks miestui, kuriame niekada nelyja? Ar miestiečiai pagaliau supras, kad lietus jiems reikalingas? Tai aktuali tema apie klimato kaitą, įpinta į įdomų pasakojimą vaikams.
Lietuvos vaikų literatūros dvynių duetas pasakoja, kad sukurti šią istoriją įkvėpė besikeičiantis pasaulio klimatas. „Net šio rudens orai priminė vidurvasarį, o vasaromis ne tik Europoje, bet jau ir Lietuvoje kartais būna taip karšta, kad nesinori net kojos kelti iš namų. Atostogų Atėnuose metu, kai oro temperatūra perkopė 40 laipsnių, buvo uždaryti visi turistiniai objektai, kad miesto svečiai per kaitrą vengtų lauko. Neramu, kad tokių dienų ir karščių tik daugės. Tad norėjome priminti, kad nors žmonės mėgsta skųstis lietingomis dienomis, jis yra be galo svarbus miesto gyvenime,“ - teigia rašytoja I.
Knygą puošia išskirtinės M. Pavilonio miesto iliustracijos. Menininkas teigia, kad labai mėgsta piešti pastatus, nes vaikystėje svajojo būti architektu, o dabar šią svajonę įgyvendino kita forma, kurdamas miesto pastatus knygos puslapiuose. „Ši knyga man taip pat yra apie egzistavimą visiems su visais ir viskuo kartu. Šioje žemėje turime tilpti visi - tai svarbi knygos žinutė,“ - pasakoja M. Indrė Pavilonytė ir Martynas Pavilonis - brolis ir sesuo, dvyniai. Indrė knygas rašo, o Martynas iliustruoja. Lietuvos vaikams dvynių duetas puikiai pažįstamas iš didelės sėkmės sulaukusios knygų serijos „Marmiai“.
Pavilonių knygos pasižymi empatiją ugdančiomis temomis, pozityviu požiūriu į pasaulį ir išskirtinėmis iliustracijomis. Už iliustracijas Martynas Pavilonis apdovanotas tarptautiniu mastu, jo kūryba yra eksponuojama ir publikuojama visame pasaulyje. Naujausią dvynių istoriją vaikams „Miestas, kvepiantis lietumi“ galima rasti visuose Lietuvos ir interneto knygynuose.
Vaikų gynimo diena
Prasidėjus vasarai, birželio 1-ąją, minima Tarptautinė vaikų gynimo diena. Vaikai - visų mūsų ateitis, todėl kiekvienas esame įpareigotas įskiepyti jiems doras bei sąžiningas gyvenimo vertybes. Šią dieną minėjome ir šventėme kartu su Sasnavos vaikų ir jaunimo gerovės centro „Židinys“ lankytojais. Savanorių Ugnės ir Melanijos organizuota idėja šią dieną virto smagia ir linksma švente visiems centro lankytojams ir vadovams.
Šventės pradžioje buvo prisiminta Tarptautinės vaikų gynimo dienos istorija, skambėjo poeto Justino Marcinkevičiaus eilės, sveikinimo žodžiai. Toliau savanorės visus pakvietė žaidimų estafetėms. Šventiškai nusiteikę, lydimi geros nuotaikos ir šypsenų, dalyviai įveikė įdomias ir gana išradingas užduotis. Tad prizų ir siurprizų tikrai netrūko, apdovanoti buvo visi dalyviai. O kokia šventė be piešimo ant asfalto? Tai puiki pramoga, papildanti bet kokią žaismingą šventę. Nors diena buvo vėjuota, bet saulėta ir šilta, o mažųjų dailininkų nuotaika - šventiška, tai atsispindėjo ir piešinėliuose.
Nuoširdus ačiū savanorėms Ugnei ir Melanijai. Jūsų geranoriškumo dėka šventė buvo turininga, linksma, įsimintina. Gal todėl pralaimėjusių nebuvo, o ir absoliučiais nugalėtojais tapo ne kas kita, kaip linksmumas, geranoriškumas ir draugystė. Vaikystė, kaip akimirka prabėga ir lieka tik ryškiausi jos prisiminimai.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Šokiruojanti tiesa apie buvusio vyro teises į vaikus Lietuvoje – ką privalote žinoti!
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Vaikiškos čiuožyklos: geriausi modeliai, tikri atsiliepimai ir ekspertų patarimai pasirinkimui
- Prieštaraujančio Nepaklusnumo Sutrikimas Vaikams: Sužinokite Priežastis ir Efektyviausius Gydymo Būdų Pasirinkimus!