Iš devynerių poeto Adomo Mickevičiaus (1798-1855) Lietuvoje pragyventų metų beveik septyneri (1815-1824 m.) prabėgo Vilniuje. Virtualioje parodoje apžvelgiamos A. Mickevičiaus gyvenimo, mokymosi, pirmosios knygos išleidimo, filomatų veiklos, poeto kalinimo ir kt. vietos. Parodos gidai - poeto biografai, leidinių, taip pat filmų, televizijos laidų apie A. Mickevičiaus ryšius su Vilniumi autoriai.
1815 m. rugsėjo 10 ar 12 d. (tiksli diena iki šiol nėra nustatyta) šešiolikmetis jaunuolis iš nedidelio Naugarduko miestelio (dabar - Baltarusija), baigęs Naugarduko dominikonų mokyklą, atvyko studijuoti į Vilnių. Tuo metu Vilnius buvo vienas gražiausių Europos miestų, garsėjęs savo universitetu ir kultūra. Lydos keliu Vilniaus link sunkiai riedėjo pirklių brikas. Jame sėdėjo keturi ar penki vyrai. Tarp jų - į savo jaunystės miestą važiavo tuomet septynioliktuosius bebaigiąs Poetas. Dar niekam nežinomas. Todėl niekas ir neskubėjo nei jo pasitikti, nei įsiminti tikslią atvykimo datą. Tai galėjo būti rugsėjo 10-oji ar 12-oji (pagal senąjį kalendorių arba 22-oji ar 24-oji - pagal dabartinį).
Adomą Mickevičių savo briku vežė Myro miestelio (Baltarusija) pirklys Jankelis. Naugarduko žmonės buvo įsitikinę, kad apie Vilnių, ypač Panerių kalvose, siaučia baisūs plėšikai. Jaunuolis buvo pasiryžęs kautis su jais, todėl iš namų pasiėmė seną tėvo šaudyklę. Netoli Vilniaus keleiviai pamatė išbėgantį iš miško žmogų, šaukiantį: „Stok! Stok!“ Adomas jau buvo bečiumpąs savo ginklą, bet paaiškėjo, kad tai vilnietis Michnevičius, Bukšos namų valdytojas ar prižiūrėtojas, pasiklydęs miške medžiodamas. „Plėšikas“ Michnevičius, sužinojęs, kad jaunuolis neturi kur apsistoti mieste, pakvietė jį laikinai paviešėti pas save, Bukšos namuose. Šie namai, daugumos poeto biografų nuomone, stovėję Vilniaus gatvėje, kur dabar yra Salomėjos Nėries gimnazija.
Maloniai priimtas ponios Michnevičienės, A. Mickevičius kiek atsipūtęs po ilgos ir sunkios kelionės, Adomas išskubėjo prie Aušros Vartų vykdyti savo motinos nurodymo - padėkoti Dievo motinai Marijai už malones, kurių ji suteikė Adomui. Būdamas dvejų metukų, jis iškrito pro langą ir neteko sąmonės. Motina, puolusi ant kelių, prašė Dievo Motinos pagalbos. Kaip vėliau rašė poemoje „Ponas Tadas“, „Kai sergantį mane motutė tau aukojo, / Apmirę akys vėl gyvybe suliepsnojo“ (vert. Vincas Mykolaitis-Putinas). A. Mickevičius universitete įstojo į Vilniaus universteto Fizikos ir matematikos fakultetą, į universiteto Mokytojų seminariją. Po metų perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą.
Po kelių dienų iš Bukšos namų A. Mickevičius persikėlė į kitą vietą. Iki 1817 m. gyveno pas savo bendrapavardį, bet, tikriausiai, ne giminaitį, kunigą Juozapą Mickevičių, Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto dekaną. Jis šelpdavo neturtingus studentus. Spėjama, kad butas buvęs Vilniaus universiteto patalpose, vadinamuosiuose rektorių namuose, tarp Pilies ir Skapo gatvių (dabar - Pilies g. 13), netoli kiemo, dabar vadinamo Adomo Mickevičiaus vardu. Adomas čia turėjo nediduką kambarėlį, galėjo naudotis turtinga kunigo biblioteka. Poetas visą gyvenimą buvo dėkingas savo geradariui. Šiek tiek komiškas kunigo Juozapo Mickevičiaus portretas su nosine vienoje ir tabakine kitoje rankoje daugelį metų kabėjo Mickevičių namuose Paryžiuje (J. M.
Bernardinų gatvės 11-ame name A. Mickevičius buvo kurį laiką apsistojęs 1819-1820 metais. Vėliau, 1822 m. balandį-birželį, jau mokytojaudamas Kaune, gavęs atostogų dėl pablogėjusios sveikatos, gyveno pas matematikos profesorių Tomą Žickį. Manoma, kad 1822 m. pradžioje A. Mickevičius kartu su savo vaikystės draugu, irgi baigusiu Naugarduko mokyklą, Janu Čečiotu gyveno netoli Vilniaus Katedros stovėjusiame, dabar jau neišlikusiame proseminarijos name. Jis buvo nugriautas pertvarkant Katedros aikštę 1837 ar 1839 metais. Apie kitas poeto gyvenimo vietas Vilniuje trūksta tikslios informacijos (J. M.
1822 m. birželį Vilniaus spaustuvininko Juozapo Zavadskio įsteigtoje spaustuvėje (dabar Šv. Jono g. 4) buvo išspausdinta pirmoji Adomo Mickevičiaus knyga „Poezye Adama Mickiewicza. Tom pierwszy“. 1817 m. universitete kartu su savo bičiuliais Adomas Mickevičius įkūrė slaptai veikusią savišalpos ir savišvietos - Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją, kurios tikslas buvo skiepyti moralės principus, tėvynės meilę, skatinti mokslo pamėgimą. Draugijos idėjiniu vadovu buvo istorikas Joachimas Lelevelis. A. Mickevičius vadovavo draugijos literatūros ir moralės mokslų skyriui. Filomatai domėjosi krašto istorija, liaudies kūryba, rašė istorinėmis temomis, poetizavo Lietuvos praeitį. Iš pradžių draugija buvo atsiribojusi nuo politikos, vėliau buvo iškeltas siekis atgauti politinę nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos.
Adomui Mickevičiui ir jo bičiuliams patikdavo linksmai leisti laisvalaikį, dainuoti ir šokti. Tam labai tiko gegužinės. Jos dažnai vykdavo vaizdingose Vilniaus apylinkėse: Markučiuose, Ribiškėse, ten, kur dabar Filaretų gatvė ir kt. Dažna filomatų susitikimų ir pasivaikščiojimų vieta buvo Paneriai, Paupys (Paplauja). Išlikusiuose jų laiškuose rašoma - „mūsų rojus - Poplavai“ (V. Brio). Vilniaus studentai mėgo lankytis Pavilnyje. Nuo senų laikų vietovė priklausė Pacų giminei, o vaizdingos čia esančios kalvos vadintos Pacų kalnais. 1819 m. birželio 24 d. filomatai čia šventė Jano Čečioto vardines, per kurias Adomas Mickevičius deklamavo jambus solenizanto garbei. 1821 m. gegužės pabaigoje vyko filaretų gegužinė, surengta Tomo Zano garbei. 1820-1823 m. filomatai ir filaretai rinkdavosi Belmonto miške.
Švęsti draugijos narių vardinių filomatai dažnai rinkdavosi ir Pacų rūmų oficinoje (Didžioji g. Poetas mėgo lankyti Antakalnio sodus, kuriuose buvo įsikūrę keletas traktierių. Jis buvo dažnas svečias „Tivolio“ sode. Taip pat mėgdavęs pasėdėti po guoba, žvelgdamas į Nerį, netoli buvusiame „Kinijos“ sode su anuomet garsiu Bolio restoranu. Čia 1823 m. A. Mickevičius, atvykęs iš Kauno per mokinių atostogas, buvo apsistojęs pas savo draugą Kazimierą Piaseckį. Namas tuo metu priklausė K. Piaseckio tėvams. Pastatas nuo XIX a. yra gerokai pasikeitęs. Kuriame kambaryje gyveno poetas, nėra tiksliai nustatyta. Žinoma tik, kad jo kambario langai išėjo į gatvę. Manoma, kad čia A. Mickevičius rašęs ir rengęs spaudai poemas „Gražina“ ir „Vėlinių“ II ir IV dalis. Čia rinkdavosi filomatai. Šiame bute 1823 m. spalio 23-osios naktį A.
Tarpukario metais Literatų g. 5 kiemo įvažiavimo arkos frontone buvo įmūryta paminklinė lenta su užrašu lenkų kalba: „W tym domu mieszkał Adam Mickiewicz 1823“ (liet. „Šiame name gyveno Adomas Mickevičius 1823“). Tai vienintelė išlikusi originali, niekada nuo tarpukario metų nepakeista, paminklinė lenta A. Mickevičiaus garbei. 1953 m. Bazilijonų vienuolynas, esantis netoli Aušros Vartų, carinės Rusijos laikais buvo paverstas kalėjimu. 1823 m. rudenį už veiklą filomatų draugijoje A. Mickevičius kartu kitais draugijos nariais buvo suimtas ir įkalintas šiame kalėjime. Išlikę archyviniai dokumentai ir amžininkų atsiminimai liudija, kad jame nuo 1823 m. lapkričio 4 d. iki 1824 m. balandžio 21-osios celėje Nr. 4 kalėjo A. Mickevičius. Papirkę sargybinius, naktimis poeto kameroje rinkdavosi jo bičiuliai filomatai. A. Mickevičius vėliau aprašė šiuos įvykius 1832 m. sukurtos draminės poemos „Vėlinės“ III dalyje.
Virš durų, vedusių į anksčiau šioje vietoje buvusį bazilijonų vienuolyną (Aušros Vartų g. 7A) yra memorialinė lenta. Pirmą kartą prie šio namo fasado ji buvo pritvirtinta 1970 m. Užrašas tuo metu buvo lietuvių ir rusų kalbomis. 1992 m. lapkričio 2 d. Namas Didžiojoje g. 22 buvo paskutinė poeto gyvenimo Vilniuje vieta. Artėjant A. Mickevičiaus išvykimo iš Lietuvos šimtmečiui, tarpukario metais prie namo Didžiojoje g. 22 buvo atidengta memorialinė lenta su užrašu lenkų kalba. Po Antrojo pasaulinio karo ji buvo sunaikinta. Minint poeto 200-ąsias gimimo metines, 1998 m. gruodžio 19 d., Juozapo Montvilos lenkų kultūros fondo Lietuvoje iniciatyva, buvo atidengta nauja paminklinė lenta su tarpukario metais buvusiu užrašu dar papildžius jį vertimu į lietuvių kalbą. Lentoje įkomponuotas ir jauno poeto bareljefas, sukurtas pagal Bernardo Žiuljeno (Bernard Julien) piešinį iš Diukarmė (Ducarme) litografijos (skulpt.
Laidavus Vilniaus universiteto profesoriui Joachimui Leleveliui, Adomas Mickevičius daugiau kaip po pusmečio (1824 m. balandžio 21 d.) buvo paleistas iš kalėjimo. Pagal teismo nuosprendį poetas turėjo palikti Lietuvą be teisės čia sugrįžti. 1824-ųjų metų spalio 25-ąją / lapkričio 6-ąją A. Mickevičius su likimo draugu Jonu Sobolevskiu (1799-1829), brikeliu pravažiavę pro Aukštuosius Panerius, visam laikui, paliko Vilnių. Per Kauną ir Šiaulius jie važiavo į Sankt Peterburgą. Išlikę prisiminimų, kad Adomo Mickevičiaus bute Paryžiuje iki pat gyvenimo pabaigos kabėjo graviūra, vaizduojanti Vilniaus bulvarą, einantį nuo Neries krantų pro arsenalą į Antakalnį, taip pat dailininko Valentino Vankavičiaus peizažas „Vilnius saulei leidžiantis“. Poetas sakėsi mylėjęs tik tris miestus: Naugarduką, Vilnių ir Romą.
1819 m. baigęs Vilniaus universitetą, A. Mickevičius dirbo mokytoju Kauno apskrities mokykloje (dabar - Kauno jėzuitų gimnazija). Dėstė literatūrą, poetiką, retoriką, gramatiką, senovės ir visuotinę istoriją, moralės mokslą, gamtos ir politinę teisę, buvo mokyklos bibliotekos vedėju. Prieš išvykdamas dirbti į Kauną, naujausiais duomenimis 1820 m. rugpjūtį, Tuhanovičių dvare (Naugarduko apskritis) A. Mickevičius sutiko merginą, kurios atvaizdas lydėjo jį visą gyvenimą. Jos įvaizdis ryškus daugelyje poeto kūrinių. Tai buvo Marija Vereščak (Maria Wereszczakówna) (1799-1863). A. Mickevičiaus ir Marijos (dažnai vadinamos Marile) meilės istorijai nemaža vietos skiria visi poeto biografai. Ir gyvendamas Kaune, A. Mickevičius lankydavosi Vilniuje, vykdavo į filomatų susirinkimus.
1824 m. spalio 25/ lapkričio 6 d. Pirmiausia apsigyveno Sankt Peterburge, vėliau - Maskvoje, Odesoje, nuo 1829 m. - Vakarų Europoje. Sužinojęs apie 1831 m. sukilimą Lenkijoje, A. Mickevičius ketino jame dalyvauti. Tačiau jam atvykus į tuomet Vokietijai priklausiusį Poznanės kraštą, sukilimas jau buvo numalšintas. Tai buvo vienintelis kartas, kai poetas lankėsi dabartinės Lenkijos teritorijoje. 1832 m. įsikūrė Paryžiuje. Dalyvavo lenkų bei lietuvių politinių emigrantų veikloje. 1848 m. išvyko į Romą, kur norėdamas padėti italams, suorganizavo lenkų legioną kovai su Austrija. Grįžęs į Paryžių, 1849 m. redagavo demokratinės krypties laikraštį „La Tribune de Peuples“ („Tautų tribūna“), kuriame ragino kurti revoliucinę tautų sąjungą. Kilus Krymo karui, 1855 m. nuvyko į Turkiją organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Mirė 1855 m. lapkričio 26 d., kaip manoma, nuo choleros epidemijos Konstantinopolyje (dabar - Stambulas). Buvo palaidotas Paryžiuje. 1890 m. poeto palaikai pervežti į Krokuvą (Lenkija) ir iškilmingai perlaidoti Vavelyje, šalia Lenkijos karalių.
1822 m. Vilniuje, Juozapo Zavadskio spaustuvėje, buvo išleistas pirmasis Adomo Mickevičiaus poezijos rinkinys „Poezye Adama Mickiewicza“ („Adomo Mickevičiaus poezija“), kurį sudarė baladės ir romansai, ir autoriaus įžanga apie romantinę poeziją. 1823 m. išėjo antrasis šio rinkinio tomas, į kurį įėjo poema „Gražina“ ir draminės poemos „Vėlinės” dvi dalys (II ir IV). Šios knygos, kuriose vaizduojama Lietuvos praeitis, davė pradžią lenkų romantizmui, jos laikomos savotišku romantizmo manifestu, o A. Mickevičius yra vienas žymiausių romantizmo atstovų pasaulio literatūroje. 1826 m. Maskvoje buvo išleistas A. Mickevičiaus lyrikos tomelis „Krymo sonetai”. 1828 m. Peterburge išspausdinta poema „Konradas Valenrodas”, lietuvių ir prūsų žygių istorinė sakmė. 1832 m. parašyta „Vėlinių” III dalis. 1832 m. Paryžiuje išleistas europinę šlovę autoriui pelnęs publicistikos veikalas „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“, o 1834 m. Poetas aktyviai dalyvavo slaptai veikusios filomatų draugijos veikloje. Už šią veiklą pateko į kalėjimą ir turėjo visam laikui palikti Lietuvą. Šios šalies likimas visą gyvenimą jaudino poetą, audrino jo vaizduotę.
Didelė dalis A. Mickevičiaus kūrybos įvairiais motyvais yra susijusi su Vilniumi. Vienas pirmųjų poeto kūrinių yra 1817 m. parašytas (išspausdintas 1818 m.) klasicistinio stiliaus eilėraštis apie Vilnių „Miesto žiema“. Jame žiemos peizažo fone vaizduojamas nerūpestingas ponijos gyvenimas. Vilnius minimas ir poemėlėje „Bulvė“, kurią poetas skaitė filomatų susirinkime 1819 metais. Viename iš žymiausių A. Mickevičiaus kūrinių, dramoje „Vėlinės“, ryškūs Vilniaus motyvai. Kūrinio pratarmėje rašoma apie skaudžius XIX a. pradžios įvykius, carinės valdžios vykdytus Vilniaus universiteto studentų ir mokinių kalinimą ir trėmimus. Vilniuje vyksta „Vėlinių“ III dalies prologo ir VIII scenos veiksmas. Čia atsispindi Vilniaus studentų slaptos anticarinės organizacijos byla.
Trijų III dalies scenų veiksmas vyksta Aušros Vartų gatvėje esančiame bazilijonų vienuolyne, tuo metu paverstame valstybiniu kalėjimu. Šių scenų veikėjai - istoriškai tikri asmenys, kartu su poetu kalinti jo bičiuliai filomatai. Dramoje vaizduojami ir kai kurie Vilniaus universiteto profesoriai, kiti to meto Vilniaus žmonės. Kaip pažymi literatūros kritikai, Vilniaus bazilijonų vienuolynas yra vienas iš pasaulio architektūros paminklų, įamžintų literatūroje žymaus romantizmo atstovo kūrinyje. Vienuolyno celė, kurioje kalėjo poetas, vadinama A. Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ herojaus Konrado vardu. „Vėlinėse“ taip pat minimas dominikonų vienuolynas, kur irgi buvo kalinamas patriotiškai nusiteikęs Lietuvos jaunimas. Vilniaus vaizdai šmėkščioja poemoje „Ponas Tadas“.
Čia vaizduojami 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo įvykiai ir žmonės. Ypač romantiškas ir gyvas pasakojimas apie tai, kaip sukilėlių vado Jokūbo Jasinskio kovotojams pasitraukus iš Vilniaus, miestą išgelbsti vienintelis patrankos šūvis. Poemoje vaizdingai perpasakojama Vilniaus įkūrimo legenda, iškyla ryški Didžiojo kunigaikščio Gedimino, sapnavusio geležinį vilką, asmenybė. A. Mickevičius rašė: „Čia geležinį vilką jis sapne regėjo. / Ir kai dievų valia sapnu tuo paaiškėjo, / Pastatė Vilniaus miestą; giriom apsisupęs, / kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės […]. / Iš to medžioklės sapno mūs tėvai patyrė, / Kad Lietuvai reiks nuolat geležies ir girių“.
Iš devynerių (1815-1824 m.) A. Mickevičiaus Lietuvoje pragyventų metų beveik septyneri prabėgo Vilniuje. Išlikę prisiminimų, kad poeto bute Paryžiuje iki pat gyvenimo pabaigos kabėjo graviūra, vaizduojanti Vilniaus bulvarą, einantį nuo Neries krantų pro arsenalą į Antakalnį. Sakėsi mylėjęs tik tris miestus: Naugarduką, Vilnių ir Romą. Su poeto vardu susiję keletas Vilniaus pastatų. Kai kurie iš jų nėra išlikę. Pirmoji gyvenamoji vieta, kur gyveno tik penkias dienas, buvo Bukštos name pas Michnevičių, Vilniaus ar tuometinėje Uosto (dabar Pamėnkalnio) gatvėje stovėjusiame name. Dabar šioje vietoje yra Salomėjos Nėries gimnazija. Iš ten persikėlė ir iki 1817 m. gyveno pas savo bendrapavardį, bet ne giminaitį, Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto dekaną, kunigą Juozapą Mickevičių, kuris šelpdavo neturtingus studentus. Spėjama, kad butas buvęs Vilniaus universiteto patalpose (Pilies g. 11), netoli kiemo, dabar vadinamo Adomo Mickevičiaus vardu. Nuo 1817 m. gegužės iki universiteto baigimo 1819 m. A. Mickevičius kartu su savo vaikystės draugu, irgi baigusiu Naugarduko mokyklą, Janu Čečiotu gyveno netoli Katedros stovėjusiame, dabar neišlikusiame proseminarijos name.
Viename iš namų, kuriame gyveno A. Mickevičius, veikia Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus muziejus (Bernardinų g. 11, Senamiesčio seniūnija). Muziejus įsikūręs XVII-XIX a. pastate, kuris išlikęs beveik nepasikeitęs nuo poeto laikų. Čia A. Mickevičius buvo kurį laiką apsistojęs 1819-1820 metais. Vėliau, 1822 m. balandį-birželį, gavęs atostogų dėl pablogėjusios sveikatos, gyveno pas matematikos profesorių Tomą Žickį, Čia gyvendamas poetas rūpinosi savo pirmosios knygos leidimo reikalais, redagavo poemą „Gražina“.
Adomo Mickevičiaus atminimo įamžinimas Vilniuje
Vilniuje įvairiais būdais įamžintas A. Mickevičiaus atminimas: veikia du muziejai, atidengtos 6 memorialinės lentos, pastatyti du paminklai, A. Tiksli šio muziejaus įkūrimo data nežinoma. Manoma, kad jis galėjo būti įsteigtas jau XIX a. antroje pusėje, galbūt 1898 m. - minint A. Mickevičiaus 100-ąsias gimimo metines ar 1899 metais. Dar viena tikėtina muziejaus įkūrimo data - 1911 metai, kai Peterburge ėjusio leidinio „Kwartalnik Litewski“ redaktorius ir leidėjas Janas Konradas Obstas persikėlė iš Peterburgo į Vilnių. Nusipirkęs šį senamiesčio namą, jis čia atrado marmurinę paminklinę lentą su užrašu lenkų kalba: „Čia buvo rašoma „Gražina“, 1822 m.“ J. Obstas atsivežė iš Perteburgo daug muziejinių vertybių, grafikos kūrinių, porceliano. Jis norėjo surinkti kolekciją daiktų ir graviūrų, kuriuos A. Mickevičius aprašė poemoje „Ponas Tadas“.
Buvo sukaupęs apie 400 eksponatų, vien tik A. Mickevičiaus atvaizdų buvo šimtas. Jų ekspozicija veikė iki Antrojo pasaulinio karo. 1907 m. Javorovskis padovanojo muziejui kelis poeto daiktus - riešutmedžio stalelį ir kėdę, kuriais šis naudojosi mokytojaudamas Kaune. 1929 m. viešėjęs Vilniuje A. Mickevičiaus anūkas dr. Liudvikas Goreckis padovanojo muziejui krėslą, kuris buvo poeto nuosavybė gyvenant Paryžiuje. Minint 100-ąsias poeto mirties metines, muziejus buvo restauruotas ir iškilmingai atidarytas 1955 m. lapkričio 27 dieną. Nuo tada jis yra Vilniaus universiteto bibliotekos žinioje. 1983 m. liepos 1 d. buvo atidaryta atnaujinta ekspozicija. Minint 200-ąsias poeto gimimo metines 1998 m. oficialiai atidaryta Poezijos menė. Prie memorialinio muziejaus Bernardinų g. 11 pastato jau XIX a. buvo balto marmuro lenta su užrašu lenku kalba „Čia buvo rašoma „Gražina“, 1822“.
Antrojo pasaulinio karo metais lenta dingo. 1955 m., minint 100-ąsias A. Mickevičiaus mirties metines, restauravus muziejų buvo pritvirtinta memorialinė lenta poeto atminimui. Virš namo Bernardinų g. 11 vartų 1919 m. buvo pritvirtinta paminklinė lenta su užrašu lenkų kalba: “Tu mieszkał Mickiewicz 1822“ („Čia gyveno Mickevičius 1822“). Sovietmečiu pritvirtinta lenta su užrašu rusų ir lietuvių kalbomis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1996 m. lapkritį, šioje vietoje pritvirtinta jau trečioji paminklinė lenta dabar jau su užrašu lenkų ir lietuvių kalbomis: „Vilniaus universitetas / Namas, kuriame gyveno Adomas Mickevičius / Dom, w którym mieszkał Adam Mickiewicz“.
2009 m. gegužės 29 d. Vilniuje atidarytas A. Mickevičiaus muziejus. Konrado celė (Aušros Vartų g. 7A, Senamiesčio seniūnija). Jis veikia neseniai pastatytame, šalia bazilijonų vienuolyno esančiame, pastate. Yra dvi ekspozicijos. Viena įrengta kaip kalėjimo kameros replika, kitoje - fotostenduose pateikta informacija apie A. Mickevičiaus gyvenimą Vilniuje, filomatų ir filaretų bylą. Patalpoje ant sienos pritvirtinta ir prieškarinė, Konrado celėje kabėjusi, paminklinė lenta su lotynišku užrašu iš „Vėlinių“ III dalies prologo. Muziejaus ekspozicijos autorė - Varšuvos A. Mickevičiaus literatūros muziejaus bendradarbė Jolanta Pol. Išlikę archyviniai dokumentai ir amžininkų atsiminimai liudija, kad bazilijonų vienuolyne tuo metu paverstame kalėjimu, A. Mickevičius kalėjo 1823-1824 m. Papirkę sargybinius, naktimis poeto kameroje rinkdavosi jo bičiuliai filomatai. A. Mickevičius vėliau aprašė šiuos įvykius 1832 m. sukurtos draminės poemos „Vėlinės“ III dalyje.
Tarpukario metais, pažymint filomatų bylos šimtmetį, spaudoje vyko diskusijos dėl šios patalpos, vadinamos Konrado cele, tikslios vietos. 1921 m. Vilniaus universiteto architektūros prof. Julijušas Klosas (Juliusz Kłos), remdamasis archyviniais dokumentais, nustatė, kad ji buvusi įrengta vienuolyno pietų korpuso rytiniame gale, antrajame pastato aukšte. Su šia nuomone nesutikęs Baltarusių mokslo draugijos pirmininkas Antonas Luckevičius, išleido brošiūrą „Prawda o „Celi Konrada“ (Wilno, 1923), kurioje argumentuotai bandė įrodyti, kad celė nėra išlikusi, nes ji buvusi ...
žymės: #Vaika
Panašus:
- Neatsakingas elgesys nėštumo metu: pavojingos pasekmės, kurios gali pakeisti jūsų gyvenimą!
- Kodėl nėštumo testas gali būti neigiamas, bet tu vis tiek jautiesi nėščia? Sužinok svarbiausias priežastis!
- Neįtikėtina! Kaip elgtis skyrybų atveju, jei buvote dingęs – svarbiausi patarimai ir teisės
- Andrejaus Končialovskio gyvenimas ir neįtikėtinas kūrybinis kelias: atrask legendą iš naujo!
- Andrejaus Končialovskio gyvenimas ir neįtikėtinas kūrybinis kelias: atrask legendą iš naujo!