Prieššventinio pokalbio vėlų vakarą su VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro direktore Joana Kleiviene ir VšĮ Kėdainių ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėju Arvydu Kleiva susitikome jų jaukiuose namuose, patogiai įsitaisius visiems keturiems šeimos nariams su dukrelėmis Smilte ir Vakare.
Mūsų pokalbis, prasidėjęs nuo pašnekovų tėvų namų, išsiveržė plačiai ir tapo labai atviras apie pasirinkimą tapti gydytojais, prisiminus netikėtą meilės istoriją, apsisprendimą apsigyventi Kėdainiuose, pokyčiais paženklintus besibaigiančius metus, pomėgius ir kalėdines nuotaikas.
Gydytojų Šeima: Pasirinkimas Ir Kelias Į Mediciną
Joana Kleivienė
Joana: Esu kilusi iš paties gražiausio Lietuvos krašto - Dzūkijos, iš didelės šeimos. Esu vyriausias vaikas šeimoje. Turiu seserį ir du jaunesnius brolius. Mano mama buvo mokytoja, tėtis - veterinarijos gydytojas, taip pat save išbandęs ir pedagogo kelyje. Augti pedagogų šeimoje, dar daugiavaikėje ir dar kaime - nebuvo lengva. Bet buvo labai smagu ir įdomu.
Buvau ta, kuri visais ir visada rūpinosi, todėl mano nuomonė ir seseriai, ir broliams yra labai svarbi. Džiaugiuosi, kad visos šeimos ryšys yra labai stiprus. Ir dabar susitikę, gaila, ne taip dažnai, kaip norėtume, žinom, kuo kiekviena šeima gyvena ir, jeigu reikia patarimo ar kokios pagalbos, visuomet galime pasiskambinti ir pasitarti.
Joana: Tėtis, būdamas veterinarijos gydytojas tais laikais, kai dar buvo kolūkiai, mane visur veždavosi gydyti gyvuliukų. Turbūt nuo mažens taip ir gydžiau. Paskui buvo ilgas laikotarpis, kai buvau skatinama rinktis pedagogo kelią. Gal nuo 10 klasės atsirado noras - kai kryptingai žinojau, kuo būsiu ir kuo noriu būti.
12 klasėje mama, sakyčiau, netgi griežtokai liepė rinktis Vilniaus pedagoginį universitetą. Kai ruošiausi egzaminams, visą laiką sakiau, kad stosiu į biologiją. Ji buvo rami, aš taip pat rami, o tėtis mane visada tyliai palaikydavo. Būdama pakankamai užsispyrusi surašiau stojimus taip, kaip aš noriu, ir parodžiau tik tada, kai gavau laišką, kad įstojau į KMU. Mamai tai buvo maloni staigmena.
Arvydas Kleiva
Arvydas: Esu gimęs ir augęs Kaune. Mano mama taip pat buvo mokytoja, trisdešimt metų išdirbusi mokyklos direktore. Tėtis - vairuotojas, Lietuvos Nepriklausomybės metais išbandęs įvairių darbų. Turiu jaunesnę seserį, kuri prieš metus apsigynė chemijos mokslų daktaro laipsnį, gyvena Kaune. Pasitaikius progai, stengiamės susitikti, pabendrauti, išlaikom šiltus šeimyninius santykius.
Arvydas: Mane nuo vaikystės domino gyvybės mokslai. Tiek tėvų buvau skatinimas, tiek pats norėjau turėti fundamentalią specialybę, nebūtinai gydytojo, bet kad būtų rimtas mokslas. Visą laiką prioritetą skyriau medicinos studijoms. Nuo 8-9 klasės kryptingai pradėjau ruoštis medicinos studijoms. Mes abu baigėm tuometinį Kauno medicinos universitetą, kuris po keleto metų tapo LSMU. Nuo pirmųjų dienų, įstojęs į KMU, pradėjau dirbti - turėjau labai prestižinę tuo metu specialybę - buvau sargas.
Arvydas: Aš įsivaizduoju vienintelį gydymo būdą - chirurgiją. Tai yra pakankamai konstruktyvus, logiškas, loginiu mąstymu pagrįstas, savo rankomis atliekamas darbas. Konstruktyvus šaltas protas ir miklios rankos čia ir dabar, ten, kur jų reikia. Niekada nebuvo kilusi jokia kita mintis. Kadangi stojant galima buvo rinktis kelias specializacijas, pirmoje vietoje aš užrašiau bendrąją chirurgiją, antroje vietoje - vaikų chirurgiją, o trečioje - plastikos chirurgiją.
Kaip Susitiko Gydytojai?
Joana: Besimokydama Kaune, gyvenau pas krikšto mamą, kuri man buvo ir yra labai artimas žmogus. Jos svajonė visą laiką buvo studijuoti mediciną, bet jai nepasisekė to padaryti, todėl ji mane labai palaikė. Studentiško gyvenimo bendrabutyje man patirti neteko. Su Arvydu esame gimę tais pačiais metais, studijavome kartu, bet skirtinguose srautuose. Mes esame kurso draugai, nepažinoję vienas kito visus šešerius studijų metus, kuomet mokėmės bendrųjų medicinos mokslų.
Arvydas: Mums nesutapdavo paskaitos, nesutapdavo darbai. Gal ir prasilenkdavome koridoriuose, kadangi kursas buvo nemažas - 180 žmonių, bet tuomet nekreipėm vienas į kitą dėmesio.
Joana: Po 6 metų baigėm bendrąsias medicinos studijas. 7-ti metai - internatūros metai, kai renkamės arba gaunam nukreipimus atlikti internatūrą. Arvydas pasirinko Klaipėdos universitetinę ligoninę, o aš nenorėjau jos rinktis, nes tuo metu senelis sirgo onkologine liga, jaučiau, kad manęs reikia arčiau namų. Nepavyko likti ir Kaune, tada mintis buvo per antrą pasirinkimą - galbūt Kėdainiai, bet jų nepasirinkau. Kaip dabar atsimenu, senelis sakė: ,,Vaikeli, rinkis Klaipėdą, pamatysi, kaip bus gerai“. Nors buvo toli, bet pasirinkau Klaipėdą. Štai Klaipėdoje mes ir susipažinome.
Arvydas: Mes pirma pradėjom kartu gyventi ir tik tada pradėjom draugauti. Penki kurso draugai - keturi vaikinai ir viena mergina - išsinuomojome labai gražų trijų kambarių butą.
Arvydas: Mums tikrai atitikom vienas kitą, kaip tie sraigteliai, visomis prasmėmis - tiek požiūriu į gyvenimą, tiek į ateities matymą. Dar būdami Klaipėdoje, mes sudėliojome savo gyvenimą, nors nebuvome įsipareigoję. Ir dabar dar viskas vyksta pagal ,,planą“. O Klaipėda iki šiolei mums liko kaip meilės miestas.
Kelias Į Kėdainius
Joana: Įstojus į rezidentūrą Kaune, man trūko veiklos. Mano kurso draugė pasiūlė važinėti į budėjimus Kėdainių ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyriuje. Pirmas žmogus Kėdainiuose, su kuriuo susipažinau, buvo Janina Armanavičienė - tuometė minėto skyriaus vedėja. Iki tol Kėdainiuoe net nebuvau buvusi. Pamenu, kaip Arvydas pirmą kartą atvežė iki ligoninės, o toliau važinėjau pati. Tai buvo 2009-ieji metai.
Arvydas: Mano pažintis su Kėdainiais prasidėjo lygiai taip pat, kaip ir Joanos, atsiradus papildomai darbo vietai priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje. Būdamas antrų metų chirurgijos rezidentas, 2010 metais kovo 1 d. pradėjau dirbti priėmimo skyriuje. Rugpjūčio 1 d., atsiradus vietai chirurgijos skyriuje, pradėjau dirbti kaip gydytojas asistentas.
Arvydas: Atsiradus antram vaikui, reikėjo didesnio būsto. Galvojom, ar ieškoti Kaune, ar Kėdainiuose. Mintis rinktis Kėdainius atėjo natūraliai. Man patiko, kad Kėdainiai nedidelis miestas, viskas yra 5 minučių atstumu, tu viską turi čia ir vietoje.
Joana: Mes net visus reikalus susitvarkydavom Kėdainiuose, pradedant kirpykla ir baigiant banko reikalais. Į Užliedžius grįždavome tik pernakvoti. Tada ir pradėjom ieškoti, kur galėtume įsikurti Kėdainiuose.
Arvydas: Nebuvo labai lengva, bet po pusės metų paieškų, 2018 m. vasarį mes tapome kėdainiečiais. Ir kol kas dar nesigailėjome nė vienos dienos. Atsisveikinti su Kaunu nereikėjo, nes jis mums nepasidarė toliau, o darbas pasidarė gerokai arčiau.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Tapkite Vaikų Gydytoju Kėdainiuose – Kontaktai, Paslaugos ir Karjeros Galimybės
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Geriausi Atvirukai Gimimo Dienos Proga Vyrams: Nuoširdūs Ir Įsimintini Tekstai
- Atvirukai Su Gimimo Diena Moteriai: Šilti Tekstai, Kuriuos Ji Prisiminės Amžinai