Visi žmonės turi kažkiek agresijos, nes ji kyla iš dviejų smegenų centrų.
Vaikų psichologas iš Vilniaus Evaldas Karmaza Kretingos psichikos sveikatos centro surengtame seminare kalbėjo, jog agresija neatsiranda staiga ir iš niekur: „Ji atsiranda tik per ilgą laiką.
Vėlgi reikia laiko ir kantrybės, kad ta juostelė būtų atsukta atgal.
Jeigu draugą puolančiam vaikui mokėsite išaiškinti jo agresijos priežastį, būsite tikri profesionalai“.
„Yra tokia formulė: jausmas pereina į pyktį, o šis virsta agresija. Tie etapai kartais įvyksta per sekundę.
Jeigu išmoksti valdyti pyktį, tai per tą sekundę ir susivaldai.
Pykčio šiaip sau nebūna: tai - antrinė, po kažko sekanti emocija.
Reiškia: žmogaus viduje kažkas yra ne taip.
Supykęs vaikas dažniausiai užtvoja.
O suaugusiam atrodo, jog vaikas trenkė nei iš šio, nei iš to, - kalbėjo psichologas.
- Suaugęs išmoksta trenkti taip, kad jo nenubaustum įstatymiškai: jei vaikas tiesiogiai - kumščiu, suaugęs dažniausiai - žodžiais, sarkazmu, pasyvumu.
Mūsų niekas nemokė valdyti pykčio, o mokė slėpti, nerodyti jo.
To rezultatas - depresijos, kurios yra neįveiktos agresijos, dažnos vidinės kovos rezultatas.
Vaikas, anot E. Karmazos, yra toks pat sutvėrimas, kaip ir suaugęs žmogus, tik su dar spalvingesne savo jausmų palete.
Mes negalime uždrausti ir vaikui pykti, bet negalime jam leisti elgtis agresyviai.
Pas vaiką turi atsirasti įgūdis sustoti.
Vaikas, specialisto žodžiais, nėra užkoduotas muštis.
Vaikas negimsta su žinia, kad reikia „duoti į nosį“.
„Reikšdami agresiją žmonės apkalbinėja kits kitą, ir tyli, ir smurtauja.
Tarkim, vyras supyksta ant žmonos, kad tarp jų nebuvo sekso.
Iš tiesų, tai - vyro emocijos.
Jis baiminasi, kad yra nepatrauklus savo žmonai, jei ši jo negeidžia.
Ir tą pyktį nukreipdamas į moterį, vyras jaučiasi teisesnis, - tvirtino psichologas.
Statistika bent apytikriai atspindi agresijos didėjimo Lietuvoje reiškinį: 63 proc. moterų patiria smurtą šeimose, 50 proc. šeimų išsiskiria dėl agresijos, 70 proc. moksleivių bent sykį per 2-3 mėnesius patiria smurtą mokyklose.
62 proc. socialinės rizikos šeimų kaltininkas yra alkoholis.
Lietuvoje yra 13,5 tūkst. socialinės rizikos šeimų, kuriose auga 31 tūkst.
„Esame lyg spąstuose.
Tėvai smurtauja.
Daugėja depresijų atvejų tarp mokytojų.
Smurtauja ne tik vaikai, bet ir mokytojai.
Pedagogika išsigimsta į „demagogiką“.
Jau pats žodis „pedagogas“ lotynų kalboje reiškia: vedantis vaiką.
Tik savo pavyzdžiu galime išauklėti vaiką: moksliškai įrodyta, jog 90 proc. mokymosi eina per akis ir tik 10 proc. - per ausis.
Žinių suteikimas nėra toks efektyvus, kaip asmeniniai pavyzdžiai, kuriuos vaikai sugeria į save, - akcentavo E.Karmaza.
- Šie mokslo metai po mokytojų streikų žada būti dar labiau agresyvūs.
Tarkim, streikuojantys vairuotojai išsirėkauja su plakatais rankose.
Anot specialisto, būtina keisti save ir darbo su vaikais metodiką.
Bausmėmis, anot E. Karmazos, agresijos neįveiksi, tik gali ją pristabdyti.
Susivaldžiusį vaiką reikia pagirti.
Niekada nepradėti jo „auklėti“ nuo kritikos.
Agresija, specialisto žodžiais, yra sudėtingas fenomenas, kurią reguliuoja mūsų smegenų centrai.
Yra skiriamos kelios jos rūšys: grobuoniška agresija (kaip gyvūnų pasaulyje: auka - mano), agresija tarp vyrų ir patinų.
Vaikų problemas Lietuvoje iš esmės sprendžia moterys: 86 proc. mokytojų mokyklose - moterys, 80 proc. globos įstaigų darbuotojų - moterys, 60 proc. baigusiųjų aukštąjį mokslą - moterys.
Vaikai aplink save nuo kūdikystės mato tik moteris.
Berniuko sąmonėje užsikoduoja kova dėl moterų, dėl lyderystės.
Tam, kad vaikas išmoktų partnerystės, trūksta grandžių.
Baimės sukelta agresija pasireiškia, kai kyla baimė ir siekiama iš to išsiveržti.
Tarkim, mokykloje, kuris labiau išsityčios iš aukos, tas bus „krūtesnis“.
Teritorinė agresija - kai nuo kitų yra saugoma sava teritorija.
Motiniška agresija kyla saugant savo atžalas nuo pavojų.
„Tai pačios gamtos duota agresijos forma.
Ir tik vienintelė forma, kai vaiką reikia bausti išsyk, yra instrumentinė agresija: kai agresija yra priemonė - instrumentas iš anksto apgalvotam tikslui pasiekti.
- Ar bėda, kad vaikai neklauso?
- Yra daug priežasčių, kodėl tėvai rėkia ant vaikų.
Viena jų - bendra jų psichologinė būsena, sveikata.
Už rėkimo gali slypėti daug pykčio, baimių, įtampos, nuovargis, emocinis išsekimas.
Rėkimas atspindi psichologinę jų būseną.
Dažnai tėvai iš vaikystės patirčių, kai mato tėvų elgesį, rėkimą, atneša tai į savo šeimas.
Tuomet kalbame apie išmoktą elgesį.
Tėvai dažnai rėkia ant vaikų dėl polinkio į agresiją.
- Taip.
Dažnai būna kaltės jausmas, kuriuo gyvena.
- Kai jaučiame, kad kyla pyktis, galbūt situacijos galima išvengti, suvaldyti: išeiti į kitą erdvę, kambarį, net jei vyksta rėkimas, galima sustoti ir išeiti.
Kitoje erdvėje stengtis suvaldyti emociją, išbūti, išlieti, rasti sau tinkamą būdą - išpiešti, iškvėpuoti, trumpa meditacija, pasivaikščioti gryname ore.
Sakoma, kad iki penkerių metų vaikas viską sugeria kaip kempinė.
- Taip.
Kol nenurimstame, geriau net nepradėti pokalbio.
Vėliau jau galima atsiprašyti, paprašyti, ko norėjome.
Ilgalaikėje perspektyvoje reikėtų ugdyti pakantumą netobulumui, vaiko amžiui, interesams.
Reikia suprasti, kad visada vaikas gerai nesielgs, Tai neadekvatus noras.
Tai reikia suprasti ir priimti.
- Taip ir būna.
Sakoma, kad iki penkerių metų vaikas viską sugeria kaip kempinė.
Paauglystėje pradeda lįsti elgesio vaisiai.
Jie pradeda bendrauti su mumis taip, kaip mes bendravome.
Reikia stengtis kiek įmanoma.
Labai svarbi psichinė higiena.
Kaip valome dantis, taip reikia skirti laiko kokybiškam poilsiui, miegui, pabūti gamtoje, būti išklausytam, suprastam, sportuoti.
Z ir alfa kartos vaikai pasižymi negebėjimu ilgam sukaupti dėmesio, nenoru ilgai užsiimti viena veikla ir visada tikisi greito, lengvo rezultato.
Dažnas šiuolaikinės kartos vaikų pasakymas būna „man nuobodu“, „kas man už tai?“, „o kas po to?“.
Tokius vaikus motyvuoti atlikti nuobodžius, kasdienius darbus, kaip tvarkymasis, prausimasis, skaitymas, namų darbų darymas neretai būna iššūkis tiek tėvams, tiek pedagogams.
Žemiau pateikti punktai atrodo tokie elementarūs ir mes galvojame, kad tikrai tokiais būdais neapsimoka motyvuoti vaiko.
Tik bėda tame, kad kai susinerviname, vaiko elgesys ar emocijos mus išveda iš pusiausvyros, labai dažnai griebiamės šių vaiko „motyvavimo“ strategijų:
- Papirkinėjimas.
- „Kai padarysi tai, tada gausi tą...“.
- Šiuolaikiniai vaikai yra genialūs derybininkai ir papirkimo taktika labai dažnai atsisuka prieš suaugusį žmogų, nes vaikas nieko nebedaro be prizo ar pažado.
- Be tarimosi ir derybų su vaikais neįmanoma susitarti, tik svarbu neperlenkti lazdos ir nepradėti mokėti pinigų vaikui už jo pareigas.
- Gąsdinimas.
- Kita papirkinėjimo pusė yra gąsdinimai: „Jei nepadarysi to, tai bus tas...“.
- Gąsdinimai griauna vaiko ir suaugusiojo santykį, sukelia vaikui pyktį, baimę ir pasipriešinimą.
- Šita strategija gali veikti nebent trumpalaikėje perspektyvoje.
- Gėdinimas.
- Gėdos jausmas iš žmogaus atima energiją, o ne ją duoda.
- Taigi iš vaiko atėmę jėgas ir pasitikėjimą tikrai nesitikėkime, kad jis su noru atliks tai, ko yra prašomas.
- Gėdos jausmas yra be galo toksiškas ir gali nuodyti žmogaus gyvenimą visą gyvenimą.
- Lyginimas su kitais.
- Vaiko lyginimas su kitais vaikais jį demotyvuoja, sukelia pyktį ar sumažina savivertę ir tikrai nepaskatina vaiko tinkamai elgtis ar mokytis.
- Dažnai suaugusiems savaime išsprūsta palyginamieji žodžiai.
- Nuolat lyginami broliai ar sesės gali pradėti nekęsti vieni kitų.
- Suaugęs dažnai galvoja, kad vaikas negirdi, kai palygina savo vaikus tarpusavyje, bet vaikai girdi viską, net kai nesiklauso.
- Etikečių klijavimas.
- Kai netenkame kantrybės, o vaikas nepasiduoda mūsų spaudimui ką nors atlikti, dažnas suaugęs žmogus pradeda vaikui klijuoti etiketes arba kitaip sakant pradeda vaiką vadinti negražiais žodžiais: „gal tu durnas, kad nesupranti, ką tau aiškinu?“, „tinginys, kaip ir tėvas“.
- Manipuliavimas autoritetu.
- Z ir alfa kartos atstovai nevertina autoritetų.
- Suaugęs žmogus turi nusipelnyti vaiko pagarbos, todėl tokie pasakymai, kaip „turi manęs klausyti, nes aš taip pasakiau, nes aš esu vyresnis“, tikrai ne visada veikia su šiuolaikiniais vaikais.
- Vertimas tuoj pat paklusti.
- Vaikui reikia duoti laiko tarpą atlikti, ko yra prašomas.
- Kai iš vaiko reikalaujama tuoj pat kažką padaryti, toks reikalavimas vaikui sukelia pyktį ir natūralų pasipriešinimą.
- Mūsų pasidavimas.
- „Nebežinau, ką su tavimi daryti“, „Daryk, kaip nori“, „Tu beviltiškas...“, kai suaugusiam žmogui išsprūsta tokie ar panašūs žodžiai, jis parodo pasidavimą, pasimetimą, vaiko gebėjimų nuvertinimą.
Patyčios mokykloje
Patyčios mokykloje - vis dar skaudi problema. Ji stipriai veikia pačių vaikų psichologiją bei pasitikėjimą savimi.
Kaip tinkamai reaguoti, kaip elgtis bei kaip padėti savo vaikui tokioje situacijoje dažnai ir nežinome.
O žinoti tai būtina, mat Lietuvos statistika pasauliniu mastu yra ganėtinai liūdna.
2013-2014 m. duomenimis, iš 42 šalių Lietuvoje patyčias patyrė daugiausia vaikų: 32 proc. berniukų ir 26 proc. mergaičių.
Iš kitų tyčiojosi patys - 33 proc. berniukų ir 16 proc. mergaičių.
Tiesiog mažiau žinome apie priešmokyklinio amžiaus ar žemesnių klasių vaikų patyčias.
Jaunesnio amžiaus vaikai mažiau kalba apie savo bėdas, jie net neatpažįsta patyčių, emocinio smurto.
Daugiau duomenų ir tyrimų turime apie paauglių patyčias.
Tiek Lietuvos, tiek ir viso pasaulio statistika byloja, kad aktyviausios patyčios būna tarp 11-15 metų paauglių.
„Tokį polinkį gali lemti labai daug veiksnių.
Visų pirma, vaikas galbūt nemoka elgtis su savo pykčiu, taigi jis savo pyktį išstumia ar nukreipia į kitus.
Kitas veiksnys, galintis sukelti vaiko polinkį į agresyvumą - dažnai kompiuteriu žaidžiami smurtiniai žaidimai, pamatytas smurtas televizijoje.
Taip pat gali būti, kad šeimoje nepatenkinami pagrindiniai vaiko poreikiai: jis negauna pakankamai šilumos, meilės, supratimo ir dėl to jam kyla pyktis.
Nežinodamas, kaip tvardytis su tokiu pykčiu, jis tiesiog išlieja jį ant bendraamžių, mokytojų ir kitų jį supančių asmenų.
Pavyzdžiui, tėvai mato, kad vaikas tyčiojasi ir stumdo sesę ar brolį.
Jei tėvai nekreips dėmesio, vaikas gali pagalvoti, kad taip elgtis yra normalu.
Todėl jį tuoj pat derėtų sudrausminti ir pasakyti, kad taip daryti negalima, nes tai skaudina.
Labai svarbu, kad tėvai iš karto paaiškintų vaikui apie tai, koks elgesys yra geras ir koks - ne, kad emociškai įžeisdami kitus, mes skaudiname.
Lygiai taip pat vaikui nederėtų leisti rodyti nepagarbą savo tėvams, seneliams ar kitiems vyresniems žmonėms.
Juk jei vaikas gauna „leidimą“ šeimoje elgtis įžeidžiančiai, kas jam sutrukdys tą patį daryti ir mokykloje?
Taip pat rodykite pagarbą, neįžeidų bendravimą su savo sutuoktiniu, šeimos nariais ir skatinkite vaikus sekti savo pavyzdžiu.
Juk vaikai yra mūsų pačių elgesio veidrodis.
Reikėtų pagalvoti, ar tėvai nepasiduoda tam tikriems su patyčiomis susijusiems mitams, tarkime, kad reikia duoti atgal, kad visa tai praeis, kad nereikia kreipti dėmesio.
Su vaikais reikia kalbėtis apie jų problemas ir jokiu būdu neskatinti smurto.
Nemanykite, kad patyčios praeis ar kad vaikas iš to tiesiog išaugs.
Iš patyčių neišaugama.
Juk, pavyzdžiui, net ir suaugę žmonės prisimena savo pravardes mokykloje.
Ir retai kada tai būna geri prisiminimai.
Patyčių problema išties didžiulė, tačiau ją galima išspręsti.
Tereikia pradėti tai daryti nuo savęs ir rodyti vaikams tinkamą pavyzdį.
- Tyčiojasi tiek berniukai, tiek ir mergaitės.
Tačiau, remiantis Lietuvoje ir pasaulyje atliktais tyrimais, berniukai dažniau už mergaites renkasi fizines patyčias: ar pastumia, ar įspiria, ar sumuša.
Jie taip pat kur kas lengviau nei mergaitės pasiduoda provokacijoms, impulsyvumui, dažnai nemoka kontroliuoti savo emocijų, būtent dėl to tėvams reikėtų mokyti vaikus šias emocijas išreikšti kitais būdais.
Tuo tarpu mergaitės dažniau renkasi labiau paslėptas žodinių patyčių formas, kitaip tariant - mina ant skaudamos vietos netiesiogiai: ignoruodamos, atstumdamos, kurdamos pinkles savo rate.
Fizinių patyčių tarp mergaičių būna rečiau, tačiau tikrai pasitaiko ir tokių kraštutinių atvejų, kuomet susimuša ir merginos.
Patyčios gali būti dėl pačių įvairiausių dalykų: dėl aprangos, socialinės padėties, ne taip ištartų žodžių.
Tačiau net ne tematika čia yra svarbiausia, svarbiausia yra šeimos ir mokyklos kultūra: juk jei namuose ant vaiko rėkiama, yra įprasta tyčiotis, jei patys mokytojai negerbia savo mokinių, tuomet nenuostabu, kad ir vaikas bus linkęs tyčiotis.
Išties liūdna matyti ir tai, kad patyčias vaikai gan dažnai patiria ir iš suaugusiųjų mokykloje - 2011 metų duomenimis, Lietuvoje tokias patyčias prisipažino patyrę net 18 proc.
Remiantis JAV statistika, mokyklose elektronines patyčias yra patyrę apie 80 proc. vaikų - tai išties didžiulis skaičius.
Šiuo metu Lietuvoje netgi vykdomos prevencinės programos, skirtos atpažinti elektronines patyčias ir jas sustabdyti.
Vaikai mokomi nekelti į internetą pernelyg asmeninės informacijos apie save, riboti asmeniškesnių savo nuotraukų įkėlimą.
Čia labai svarbus brandus suaugusiųjų požiūris ir jų pačių mokėjimas išlaikyti ribas.
- Taip, išties patyčias patiriančio vaiko elgesys gan stipriai pakinta, tačiau ne visuomet tą lengva pastebėti.
Tai, kad iš vaiko tyčiojamasi, aiškiausiai rodo, žinoma, išorinės aplinkybės: galbūt vaikas grįžta suplėšytais drabužiais, be kuprinės, be asmeninių daiktų, gal iš jo buvo atimti pinigai ir pan.
Patyčias rodyti gali ir pakitusi vaiko vidinė būsena: pastebite, kad vaikas liūdnesnis ar neįprastai emocionalus, pasikeitė jo valgymo įpročiai.
Jei vaikas nuolat išgyvena nerimą ar stresą, net jo dėmesys krenta - jis pradeda prasčiau mokytis, nebenori eiti į mokyklą, suprastėja jo mokymosi rezultatai, jam tampa sunku susikaupti ar galiausiai į mokyklą jis išvis nenori ar atsisako eiti.
Išryškėti gali ir psichosomatiniai simptomai - dėl patiriamo streso vaikui gali atsirasti pilvo, galvos skausmai.
Visų pirma derėtų kantriai išklausyti vaiką ir jokiu būdu nepradėti jo kaltinti: kad pats neapsigynė, kad neatsakė ar nedavė atgal, kad yra per silpnas, kad pats kaltas.
Tai didžiausia klaida, kurią gali padaryti tėvai.
Suprantama, ir patiems tėvams sužinojus tokią žinią užverda pyktis.
Tad visų pirma derėtų suvaldyti savo emocijas ir tik tada pradėti su vaiku kalbėtis.
Pavyzdžiui, paklausti, kaip jis jaučiasi, kas ir kodėl nutiko, kodėl atrodo nusiminęs.
Pasistenkite būti supratingi ir išsiaiškinkite visą situaciją - vaikui jau vien nuo išsipasakojimo iš karto pasidarys lengviau.
Tuo pačiu, jis pasijus suprastas ir reikalingas.
Toliau vaikui reikėtų paaiškinti, kaip jam elgtis tokiose situacijose: kad jis mokėtų tvirtai pasakyti „nesityčiok“, „nekalbėk taip su manimi“, mokyti, jog patyčių atveju jis pagalbos gali kreiptis ir į mokytojus ar kitus suaugusiuosius mokykloje.
Nemanau, kad tėvams derėtų iškart eiti į mokyklą ir prieš visą klasę bandyti sugėdinti jų vaiką užsipuolusius bendraklasius.
Tai neteisinga praktika jau vien dėl to, kad tokių staigių tėvų reakcijų išsigandęs vaikas kitą kartą apskritai bijos tėvams išsipasakoti.
Tad neskubėkite veikti ir imtis griežtų viešų veiksmų, verčiau, kaip minėjau, pasikalbėkite su vaiku.
Derėtų aptarti šią situaciją su mokytojais, bet ne prie vaikų.
Labai svarbu ir toliau stiprinti vaiko emocinį saugumą: jeigu vaikas jausis mylimas šeimoje, palaikomas, žinos, kad bet kada gali išsipasakoti, ir tėvai jį išklausys, jo vidiniai resursai bus pilni.
Emocinis saugumas padeda atstatyti pusiausvyrą.
Štai mano pačios dar priešmokyklinukas vaikas kartą atėjo pas mane ir pasiskundė, kad draugas jį pavadino kvailiu ir kaip jam dėl to pikta.
Bet tada aš sūnaus paklausiau: „O ar tu žinai, kad man esi protingiausias?“, jis atsakė „taip“.
Ir tada vėl jo paklausiau: „Tai ar tu patikėsi mamos žodžiais, kad man esi protingiausias, ar to vaiko, kad esi kvailas?“, tuomet jis truputį pagalvojo, nusišypsojo ir sako: „Tavimi patikėsiu“.
Visų pirma derėtų pradėti nuo savęs ir atsakyti į klausimą: ar jūs patys savimi pasitikite?
Jei tinkamas pavyzdys bus, jei vaikui tėvai nuolat kartos, kad jis yra mylimas, svarbus, ypatingas, tuomet tie žmonės iš išorės vaiką galbūt ir galės kiek „palamdyti“, tačiau jo jie niekada nesugriaus, nes toks vaikas turės bazinį saugumą.
O tuo baziniu saugumu kiekvienam vaikui šeima ir turi tapti.
Pasitikėjimas savimi yra labai rimtas ir gilus dalykas, per vieną dieną, deja, jis nepasikeis.
Kitas dalykas, kurį būtų galima padaryti norint sustiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, - paieškoti veiklos, kurioje tam vaikui gerai sektųsi - tai ypač veiksmingas būdas.
Galbūt jeigu vaikui nesiseka mokykloje, jam sunku susirasti draugų, tuomet gal jam galite rasti papildomų užsiėmimų.
Paklauskite, kas jam būtų įdomu: muzika, dailė, šokiai, o gal jis puikiai pasižymėtų kokioje sportinėje veikloje - tai galėtų tapti atsvara nesėkmėms mokykloje.
Tokiu atveju patariu rasti laiko, kai esate nusiraminę, ir kartu susėdę su vaiku pagalvokite, kodėl pats vaikas nejaučia empatijos kitam žmogui, kodėl apskritai jis nori skaudinti kitus?
Pabandykite suprasti vertybinį savo vaiko pasaulį ir domėkitės, iš kur toks supratimas atsirado: galbūt vaikui buvo skiriama per mažai dėmesio, galbūt jis buvo per griežtai auklėjamas, o gal jis tiesiog nežino, kaip kitaip išleisti savo pyktį?
Tokiu atveju juk būtų galima paieškoti jam veiklos, kur vaikas galėtų išsikrauti ir savo pyktį išlieti panaudodamas savo agresiją tinkamai, pavyzdžiui, sportuodamas ar mokydamasis kovos menų.
Taigi čia svarbiausia - ne rėkti ar bausti, o kuo išsamiau išsiaiškinti smurto/noro tyčiotis priežastis ir į tai sureaguoti būtina kuo anksčiau, kol jo taikomos patyčių formos netapo dar agresyvesnės.
Patyčias sustabdysime atpažindami jas ir reaguodami, jog toks elgesys nėra tinkamas, nėra draugiškas.
Svarbu atsisakyti ir klaidingų nuostatų, jog „patyčios nieko bloga“, „patyčios liausis savaime“.
Bet kokia agresijos forma, tiek fizinė (mušimas), tiek emocinė, neigiamai veikia mūsų vaikų psichiką, harmoningą augimą ir vystymąsi.
Tiek šeimoje, tiek mokykloje geresnių rezultatų sulauksime, jei reaguosime daugiau į gražų, draugišką bendravimą, ugdysime daugiau bendradarbiavimo įgūdžių, bendros veiklos įgūdžių.
Svarbu mokyti vaikus ir savo pavyzdžiu, išmeskite piktus negražius žodžius, paerzinimus ir nebevadinkite jais vaikų, mokinių.
Skirkite savo laiko ir dėmesio asmeniškai - tai didelė dovana vaikui, mokiniui.
Z ir alfa kartos vaikai pasižymi negebėjimu ilgam sukaupti dėmesio, nenoru ilgai užsiimti viena veikla ir visada tikisi greito, lengvo rezultato.
Dažnas šiuolaikinės kartos vaikų pasakymas būna „man nuobodu“, „kas man už tai?“, „o kas po to?“.
Tokius vaikus motyvuoti atlikti nuobodžius, kasdienius darbus, kaip tvarkymasis, prausimasis, skaitymas, namų darbų darymas neretai būna iššūkis tiek tėvams, tiek pedagogams.
Žemiau pateikti punktai atrodo tokie elementarūs ir mes galvojame, kad tikrai tokiais būdais neapsimoka motyvuoti vaiko.
Tik bėda ta, kad kai susinerviname, vaiko elgesys ar emocijos mus išveda iš pusiausvyros, labai dažnai griebiamės šių vaiko „motyvavimo“ strategijų:
- Papirkinėjimas.
- „Kai padarysi tai, tada gausi tą…“.
- Šiuolaikiniai vaikai yra genialūs derybininkai ir papirkimo taktika labai dažnai atsisuka prieš suaugusį žmogų, nes vaikas nieko nebedaro be prizo ar pažado.
- Be tarimosi ir derybų su vaikais neįmanoma susitarti, tik svarbu neperlenkti lazdos ir nepradėti mokėti pinigų vaikui už jo pareigas.
- Gąsdinimas.
- Kita papirkinėjimo pusė yra gąsdinimai: „Jei nepadarysi to, tai bus tas…“.
- Gąsdinimai griauna vaiko ir suaugusiojo santykį, sukelia vaikui pyktį, baimę ir pasipriešinimą.
- Šita strategija gali veikti nebent trumpalaikėje perspektyvoje.
- Gėdinimas.
-
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Neįtikėtini gimdymo nuskausminimo būdai: atraskite efektyviausius medikamentinius ir nemedikamentinius metodus!
- Neįtikėtini Natūralūs Būdai Pagreitinti Gimdymą – Išbandykite Jau Dabar!
- Kaip ramiai bendrauti su vaiku: veiksmingi patarimai tėvams be rėkimo
- Aulinukai su pašiltinimu vaikams: kaip išsirinkti tinkamus?
- Kaip Tiesiog Idealiai Virti Manų Košę Kūdikiui: Lengvas Receptas ir Naudingi Patarimai