Tūkstantis devyni šimtai devynioliktais metais lapkričio 17 d. Pasvalio R. K. bažnyčioje kun. L. Pukinskas pakrikštijo kūdikį vardu Bronislovas, gimusį 17 lapkričio š.m. Parvalkuose.
Gyvendami Parvalkuose (dabar rašoma: Pervalkai, kaimas netoli Pasvalio ant dešiniojo Mūšos kranto) Krivickai susilaukė trijų dukterų ir keturių sūnų: Onos (g. 1910), Jono (g. 1914), Antano (g. 1917), Veronikos (g. 1917), Broniaus, Juozo (g. 1921) ir Stasės.
Turėjo 28 ha žemės. „Vaikų daug, norėjo, kad visi gerai gyventųmėm, - prisimena Ona Krivickaitė-Mačėnienė.
Vaikams ūgtelėjus, 1929 metais pardavė iš Amerikos grįžusiam Vertelkai turimąjį ūkį, paėmė iš banko 10 tūkstančių litų paskolą ir palatvijy, prie Suosto, iš Rygos kurijos nusipirko apie 80 ha žemės, buvo gražaus miško, uosyno.
Bronius Krivickas pradžios mokyklą baigė Suoste. Bronius buvo geras berniukas.
Prisimenu, kartą mudu užbėgom ant šventoriaus ir sustojom prie knygnešio Jurgio Bielinio kapo.
Aš jam papasakojau, kad mano mama matė, kaip Jurgį Bielinį žandarai mušė, buvęs visas kruvinas, jam surišę rankas už nugaros, pririšę prie ienos šalia arklio ir taip varę jį iš namų.
Į didesnius mokslus tėvai teišleido vienintelį Bronių.
Nuo 1934-ųjų gimnazijai, gavusiai Pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos vardą, ėmė vadovauti lotynistas Juozas Vosylius, reikalus tvarkęs tikrai sumaniai.
Bet svarbiausia gimnazijoj ne stadionas ar fortepijonas, o mokytojas.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dauguma Biržų gimnazijos pedagogų jau buvo Lietuvos universiteto auklėtiniai. Ypač išsiskyrė humanitarai.
Galima drąsiai teigti, kad tai jie lėmė, kokiu keliu pasuks imlus mokinys.
Kai naujasis direktorius paėmė į savo rankas kai kuriose klasėse lotynų kalbos dėstymą, daugelis mokinių visai išsigando: jeigu jis ir čia taip griebs kaip mieste ir futbolo aikštelėje, tai prapuolę...
Bet dabar jis mokinius vedžiojo po romėnų namus, pirtis, senatą, karo žygius.
Jis puikiai pažinojo jų papročius, buitį, šeimyninį ir visuomeninį gyvenimą, žinojo aibes istorijų apie Cezarį, Vergilijų, Horacijų.
Pasakojo įterpdamas daugybę lotyniškų posakių, priežodžių.
Mokinių žodyne atsirado daugybė naujų žodžių, vykusiai etimologizuotų, susietų su italų, prancūzų ir anglų kalbų žodžiais.
Mokiniai gavo daug Europos kultūros žinių.
Taip pateiktų žodžių beveik nebereikėdavo ir mokytis.
Po mokinių kojomis gulė romėnų gyvenimas: darnūs, tvarkingas, kupinas tautinio pasididžiavimo.
Žinoma, toks „fašistas”, kaip Vosylius, nepatekti į Sibirą negalėjo.
Grįžęs savo buvusiems mokiniams pasakodavo, kaip jį ten nuo mirties išgelbėjo ta pati lotynų kalba, nes karo metais jos prireikė iš užsienio gautiems vaistams iššifruoti.
Turbūt ne mažiau įtakos turėjo mokiniams ir kitas jaunas lotynistas Viktoras Januškevičius.
Pro kitus mokytojus buvo galima praeiti ir nenukėlus kepurės, o pro Januškevičių nė nemėgink.
Jis iš tolo pamato net kiekvieną pirmaklasį, ir jo veide jau atsiranda šypsena.
Tartum pats didžiausias malonumas būtų po tiek nesimatymo dienų jį sutikti.
Pirmam pasveikinti šį visada pasitempusį mokytoją mokiniui niekaip nepavykdavo.
... karštas patriotas buvo dar prieš karą Amerikoje sau kelią į šviesesnį gyvenimą prasiskynęs anglų kalbos mokytojas A. Karalius.
[...] „Skaitykite Dž. Londono 'Martyną Ideną'.
Nepakeliui man nei su kapitalistais, nei su socialistais.
Žmogus turi būti laisvas - sau žmogus - ir mylėti Lietuvą.” 1929 m.
Nuo 1935 iki 1937 m. vyresnėms klasėms dėstė lituanistė E. Mikalauskaitė, atkakliai mokydama literatūrinės tarties tarmiškai kalbančius vyresnių klasių mokinius.
Matyt, rimtai dirbo, jeigu E. Matuzevičius vėliau džiaugėsi, kad bendrinės kalbos egzaminui universitete jam užteko dar gimnazijoje gautų žinių.
Nuo 1937 m. pagrindinis gimnazijos lituanistas buvo Kauno VD universitetą baigęs kupiškėnas J. Vaitiekūnas.
Ir E. Mikalauskaitė, ir jis literatūra besidomintiems mokiniams duodavo rašyti referatus.
Pratindavo naudotis periodinėje spaudoje rastais straipsniais, knygų recenzijomis, patiems analizuoti ir vertinti.
Vis dėlto didžiausias autoritetas gimnazistams buvo nuo 1918 metų Biržuose mokytojaujantis vicedirektorius Jurgis Kutra (1891-1943) - Evangelikų reformatų kolegijos generalinis sekretorius, gimnazijos rūmų statybos komisijos narys, Lietuvių tautosakos archyvo narys korespondentas, talkinęs prof. Balčikoniui, kartu su Borisu Dauguviečiu Biržuose steigęs „Mūzos” dailės draugiją, vaidinęs, režisavęs, išvertęs Šekspyro, Maeterlincko, Dickenso ir kt.
„Lietuvos žiniose”, „Mokykloje ir gyvenime”, kituose leidiniuose. 1941-ųjų biržely bolševikų ištremtas į Sibirą ir ten žuvęs.
Nesileisdamas į gilesnę analizę, jis jausmingai pasakodavo V. Pietario „Algimanto” turinį, mokiniams talkininkaujant, vos ne ištisai pateikdavo Maironio „Jaunąją Lietuvą”, pabrėždamas Rainio pasiaukojimą gimtajam kraštui.
Vertingiausia jo pamokose buvo literatūros kūrinio betarpiškumas.
Ne jis kalbėjo klasei apie Baranauską ar Maironį, o patys šie poetai kalbėjo vaikams.
Mokytojas tik reikšmingai šypsodavosi, jiems pritardamas, ypač kai jie dainavo apie meilę...
O reikšti savo sugebėjimus jis mokė „laisvosios kūrybos” pamokose.
Tam reikalui skirtuose ir visaip išgražintuose sąsiuviniuose mokiniai kas mėnesį privalėdavo parašyti po „kūrinį” -eilėraštį, feljetoną ar šiaip vaizdelį - ir pakloti ant suolo.
Eidamas per klasę, mokytojas atrinkdavo vieną kitą „šedevrą” ir liepdavo perskaityti klasei.
Jei čia susilaukdavo pritarimo, tai pristatydavo literatų būreliui, o iš jo kartais ir į moksleivių laikraštėlius rekomenduodavo.
Greičiausiai per vieną tokią pamoką ir užkliuvo mokytojo Kutros akis už trečioko ar ketvirtoko Broniaus Krivicko rašinio, ir buvo pakviestas paskaityti visai klasei.
Kutra rimtai klausėsi.
Tik staiga mokytojo plikos galvos oda ėmė raukšlėtis, judėti, jis dar minutėlę stengėsi laikyti lūpas sučiauptas, bet nebepajėgė - ir ėmė garsiai juoktis.
„Ateities” kronikos puslapiuose Broniaus Krivicko pavardė pirmąkart paminėta 1935 metais: IX.27 gimnazijos literatų susirinkime skaitęs savo kūrybą; XI.29 recenzavęs Kazio Zupkos „Balsą žemei”; XII.6 literatų būrelis patvirtinęs savojo „Literato” antro numerio redakciją: Br. Krivickas, A. Alimaitė ir M. Tų pačių metų „Ateities spindulių” puslapiuose pavyko rasti tokią A. ...
spindulių” poetas, ir Mamertas Indriliūnas tapo aktyviausi literatų būrelio nariai.
Tą aktyvumą, matyt, skatino ir tai, kad visi trys buvo „pogrindininkai” - priklausė 1930 metais tautininkų vyriausybės mokyklose uždraustai ateitininkų organizacijai.
Gimnazijos kasdienybė: fizinis lavinimas.
katalikų bažnyčios ir gimnazijos kapelionų globojami, ateitininkai veikė kasmet vis smarkiau.
Jų šūkyje „Viską atnaujinti Kristuje” žodis „viskas” slėpė ir gilią tautinę potekstę.
Pusiau slaptuose susirinkimuose bažnyčios pogrindyje jie nagrinėdavo vadovo prof. P. Dovydaičio, prof. S. Šalkauskio ir A. Maceinos filosofinius veikalus bei grožinės literatūros kūrinius.
Susirinkimus užbaigdavo savo himnu „Lietuvą Dievas apveizi ir gina, / Amžiais suvargusios jos nepaleis.
Gimnazijos direktorius Juozas Vosylius buvo ne tik uolus mokyklos aplinkos tvarkytojas, bet ir vyriausybės įsakymų vykdytojas.
Biržų gimnazijos literatų būrelis, greta panevėžiškių Meno kuopos, buvo bene stipriausias Aukštaičiuose.
gausią ir įdomią ketvirtojo dešimtmečio rašytojų kūrybą nagrinėdavosi patys.
jus. Mokytojai tik padėdavo.
Susirinkimuose nagrinėdavo naujai pasirodžiusias knygas, skaitydavo savo kūrybą.
Įdomiausias dienotvarkės punktas būdavo diskusijos, kurias sukeldavo iš anksto paruošti koreferatai.
Vienoje pusėje paprastai būdavo dešinieji (L. Žitkevičius, P. Zablackas, E. Matuzevičius, P. Drevinis, L. Vaičiulėnas), - kitoje - gimnazijos vadovybės remiami tautininkiškos krypties skautai bei jaunalietuviai (R. Medelis, V. Morkūnas ir kt.).
Persvara dažniausiai būdavo dešiniųjų pusėje, nes ten buvo pajėgiausi kritikai - M. Indriliūnas ir Br.
Kutra ne visuomet savo tradiciniu baigiamuoju žodžiu juos besutaikydavo.
[...] Tokie literatų susirinkimai ir diskusijos būdavo kas mėnesį.
Juose paaiškėdavo, ką verta skaityti.
Knygyne pasirodė P. Cvirkos „Žemė maitintoja” ar Krėvės „Raganius”, tai kaipgi būsi neperskaitęs, jeigu žinai, kad netrukus nagrinės ir dėl jų vos ne už atlapų imsis literatai.
Tokiu būdu literatai formavo didžiumą moksleivių lektūros.
Bronius Krivickas tokiame sūkuryje, matyt, jautėsi lyg žuvis, išplaukianti ir į platesnius vandenis.
Kaip Biržų gimnazijos reprezentantas, dalyvavo literatūros vakaruose Pasvaly, Šiauliuose, Panevėžy.
Biržiečių gimnazistų leidžiamame „Literate” savo eilėraščius spausdino ne tik saviškiai, bet ir Vytautas Mačernis, Julija Švabaitė, Kazys Bradūnas, Pranutė Aukštikalnytė.
1936.XII.20 per kultūrinės propagandos vakarą skaitytą feljetoną „Areštuotas keliautojas”, pervadinusi „Areštuotuoju”, išspausdino jau „Ateitis”.
Vėliau -dar keletą (ypač į atmintį daugeliui buvo įstrigęs „Eik namo ir dirbkis grabą”).
1937/38 mokslo metais „Ateities” paskelbto rašinių konkurso „Moksleivija (ir kariuomenė) Lietuvos nepriklausomybės išlaikymo ir stiprinimo darbe” vertinimo komisija (ats. jaunesn. įeit. P. Šimaitis, ats. jaunesn. įeit. B. Serevičius ir redakcijos narys K.
1938.VI.18 Biržų P. L. R. P. A. Smetonos valstybinės gimnazijos direktorius ir mokytojų tarybos nariai pasirašė atestatą Nr.
Prašyme Jo Magnificencijai Ponui Vytauto Didžiojo Universiteto Rektoriui Bronius Krivickas pareiškė norįs įstoti studentu į Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros (pagrindinis dalykas) ir prancūzų kalbos bei literatūros ir pedagogikos (šalutiniai dalykai).
Fakulteto dekanas prof.
Gimnazijoje nepratusiam gyvent vien mokslais, ir studijuojant atsirado papildomų užsiėmimų.
Kaip tik 1938-ųjų rudenį į kariūnų kursus išvyko „Ateitį” redagavęs Kazys Bradūnas - darbas atiteko Broniui Krivickui.
Bronius, kaip redaktorius, buvo labai korektiškas, džentelmeniškas. įtikdavo jis ir prof. Dovydaičiui, kuriam nedažnas įtikdavo.
[...] ... buvo greitos orientacijos.
1938-1940 metais Bronius Krivickas rašo noveles, kurios rodosi „Ateityje”, „Studentų dienose”, „Darbininke”; kaip kritikas, bendradarbiauja, be jau minėtų leidinių, ir „Naujojoje Romuvoje”, „XX amžiuje”.
akivaizdžiai susipažįsta ir bendrauja su iš visos Lietuvos susirinkusiais literatais, kurie vėliau bus pavadinti žemininkų karta.
Žymusis gimnazijos humoristas studentaujant su juo susipažinusiems rodės „karštas ir ne vengiantis, o tiesiog ieškantis susikirtimų” (Kazys Bradūnas); „toks jau gana rūstus, dramatiškas ir labai intensyvus žmogus.
Tokį įspūdį, pirmąkart pamatytas, jis paliko Jonui Mikelinskui 1938-ųjų vasarą.
Tėvas sugrįžusį sūnų neužmiršdavo ir prie žemės spustelt.
Ne vienas iš kaimynų yra girdėjęs studentą traukiant „Pasvarstyk, antele” - tai buvusi jo mėgstamiausia daina prie lauko darbų.
Antanas su traktoriu užsimušė, - 1989 metais prisiminė sesuo Ona.
- Pakavotas Suoste ant šventoriaus.
[...] Norėjo pervažiuot traktorių iš vieno kiemo į kitą.
Mokė tokį vokiečiuką važiuot, tai pats atsisėdo ant sparno.
O tas kaip leido į duobę traktorių, - Antanui šlaunį prižnybė, perkirto.
Nuvežė į ligoninę Bauskėn, bet nebuvo kam prižiūrėt.
Antano Krivicko laidotuvės.
Ir laimingas numiręs.
Tėvai pasikavojo.
O jei būtų kur miške, tai būtų įkišę...
Paminklą pastatėm.
Lietuvai atgavus Vilnių, Bronius Krivickas su kolegom persikelia sostinėn studijų tęsti universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje.
Atkunta „Šatrijos”, kurią sutinka globoti prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, veikla, vėl ima rinktis prof.
Tačiau džiaugsmas tęsės labai neilgai.
Okupacija, iš pradžių bolševikinė, paskui nacinė, apniaukė ne tik nuotaiką.
nei jokių buvusių spalvingų korporacijų, nei laisvo žodžio auditorijose bei senojo universiteto koridoriuose.
Lengviau atsikvėpdavome tik prof. Vinco Mykolaičio-Putino globojamose literatūrinėse popietėse.
Ten skaitydavome savo kūrybą, ją vertinome, dėl jos ginčydavomės.
kartais reikėdavo tiesiog kaip nors provokuoti.
Indriiiūnas ir Krivickas tokiais atvejais būdavo visa ko inspiratoriai.
Publikai atrodydavo, kad jau kone kibsime vienas kitam į atlapus.
Vieną iš tokių popiečių prisiminė prof.
Ne vieną kartą yra atsiminimuose minėta, kaip Putinas, sakytume, įšventino į poetus V. Mačernį, kaip jam 1942 m. rudenį literatūros popietėje perskaičius „Vizijas”, nuščiuvusioje auditorijoje pasigirdo Putino balsas: „tikras lyrikas!”
Bet tuokart Mačernio poeziją interpretavo...
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Atverkite Vaiko Dvasinį Pasaulį: Juozo Zdebskio Dienoraščio Paslaptys
- Neįtikėtinas Bronius Kutavičius: Atraskite Jo Gyvenimo Paslaptis ir Kūrybos Stebuklus!
- Jono Radzevičiaus neįtikėtina gyvenimo istorija: nuo pradžių iki aukštumų
- Kaip Atpažinti Prasidedantį Gimdymą: Svarbiausi Simptomai ir Patarimai
- 15 Nepakeičiamų Patarimų, Kaip Lengvai Ir Greitai Pastoti – Atraskite Sėkmės Paslaptis!