Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“ - debiutinis Škotijoje gimusios ir gyvenančios rašytojos Gail Honeyman romanas. Debiutai, užkariaujantys pasaulio literatūros sceną, nėra naujas ar netgi labai neįprastas atvejis, bet vis dar verčia susimąstyti apie knygų rinkos keistenybes. Sunku numatyti, kas liks beveik nepastebėta, o kas sukels furorą. Šiaip ar taip, „Eleonorai Olifant viskas gerai“ - ne tik populiarus ir finansiškai sėkmingas bestseleris, bet ir kelių premijų laureatas: jam įteiktas „Costa Books“ apdovanojimas 2017 m. ir Britanijos metų knygos apdovanojimas 2018 m. Įdomu pažiūrėti, kas gi sukelia tokį šurmulį, kad Reese Witherspoon nusiperka ekranizavimo teises, o žmonės dar nepasirodžiusį filmą ima karštai aptarinėti.Rašytoja romaną parašė dirbdama Glazgo universitete administratore. Prieš tai ji taikėsi į akademinę karjerą - studijavo literatūrą, vėliau - prancūzų poeziją Oksforde. Ji jau perkopusi keturiasdešimt, taigi debiutinis romanas - vėlyvas kūdikis. Gail Honeyman pasakoja, kad parašyti knygą ją paskatino spaudoje perskaitytas straipsnis apie jaunų žmonių vienatvę: yra trisdešimtmečių, kurie gyvena vieni, dirba penkias dienas per savaitę kaip ir visi, bet nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ryto su niekuo net nepasikalba.Pagrindinė romano veikėja Eleonora Olifant dirba grafinio dizaino agentūros administracijoje, ir jai, kaip galima suprasti, ne viskas gerai. Įsivaizduojate Bridžitą Džouns su rimtesnėmis psichologinėmis problemomis? Taip, atspėjote. Ne gražuolė, storoka, keista, asociali, pašaipų objektas įmonėje. Savaitgaliui nusiperka du butelius degtinės ir neišeina iš namų. Nepanašu, kad normaliai suprastų savo alkoholizmo problemą. Tačiau kartais analitiškas pastabumas stebina - ji geba pamatyti apgaules ir santykių tinklus įmonėje, juos perprasti, nors šiaip visiškai nesugeba bendrauti su žmonėmis. Ji yra šiek tiek erzinantis personažas.Kadangi pasakojama iš jos perspektyvos, stebina, kaip pagiežingai Eleonora kartais galvoja apie žmones. Kartais priartėjama prie netikslaus autizmo ar obsesinio-kompulsinio sutrikimo vaizdavimo: tarkim, ji negali gerti iš svetimų puodelių, jai bjauru liestis prie kažko, ką vos prieš kelias valandas lietė kiti žmonės. Dažnai nesugeba suvokti, ką ir kokioje situacijoje pasakyti. Tarkim, apie žmogų, kurį ištiko širdies smūgis, kolegai ramiai pasako, kad prie tokios būklės jį privedė riebaluose keptos dešrelės, nors toje situacijoje tai skamba šiurkščiai ir nejautriai. Kita vertus, jai būdingas kūdikiškas, tiesiog neįtikėtinas ir knygos kontekste sunkiai paaiškinamas naivumas: nežino, kas yra „Prosecco“ ar „McDonnald‘s“, kokie yra šaldyti pusgaminiai ir kt.Knygos siužetą judina mažas gerumo gestas, kurį Eleonora kartu su kolega parodo gatvėje parkritusiam senukui Samiui: ji iškviečia greitąją ir palydi jį į ligoninę, kadangi jis gyvena vienas, šiek tiek juo rūpinasi. Rodos, padoriai visuomenei privalus atsakingumas už kitą. Tačiau kolega Reimondas (beje, priešingai negu Eleonora, simpatiškas ir mielas, nors kiek šabloniškas, personažas) su ja susidraugauja. Knygą nuo visiško banalumo išgelbsti tai, kad jų draugystė neperauga į meilės romaną: Reimondas turi merginą, o Eleonora prieš tai iki ausų įsimylėjusį roko muzikantą. Be abejo, turbūt nebeįmanoma, kad šiuolaikinėje knygoje nebūtų bandoma atskleisti, kodėl personažas yra vienoks, o ne kitoks, ir dažniausiai viskas aiškinama traumomis. Psichologijos pamokas visi esame gerai išmokę ir gebame artikuliuoti psichologinius konceptus. Eleonoros gyvenimas irgi ne iš gražiausių, nors vargu, ar toks motinos vaizdavimas literatūriškai ar žmogiškai pagrįstas. Autorė viename interviu teigė siekusi rodyti tikrovę, bet nemanau, kad romano tekstinė tikrovė nuosekli ar iki galo įtikinama.David Grossman „Užeina kartą arklys į barą“„Ateina kartą arklys į barą“ pripažinimo motyvacija aiški: tekstas atitinka tai, ko tikėtumėmės iš „rimtojo“ literatūros kūrinio. Yra čia ir istorinių-politinių motyvų, ir ne visai tradicinė struktūra, ir visuomeninė problematika. Knygos pasakotojas yra karjerą baigęs teisėjas Avišajus Lazaras, komiko vaikystės bičiulis: jiedu kartu lankė papildomas matematikos pamokas. Jie nebendravo beveik 40 metų, todėl kvietimas mažų mažiausia keistas, juolab kad Dovelis Grinšteinas, komikas, taip nori atšvęsti savo 57-ąjį gimtadienį. Pasirodymas vyksta Netanijoje, niekuo neypatingame niūrokame pramoniniame Izraelio mieste. Jis netoli nuo Vakarų pakrantės ruožo, todėl neretai tampa palestiniečių bombardavimo taikiniu. Žmonės pavargę nuo įtampos, nori tiesiog pasijuokti. Tačiau komikas ne tik pradeda iš jų tyčiotis daug labiau negu įprasta šiam iš esmės retai politiškai korektiškam žanrui.Vakaro eigoje jis ima save žaloti, pilti ant savęs vandenį ir arbatą, kalbėtis su savimi, o ne su auditorija, pasakoti apie patirtą smurtą ir t.t. Žmonių reakcijos yra tokios pat įvairios kaip ir jo pasirodymas: vieni piktinasi, kiti jo gailisi, treti bando juoktis. Pastarieji man turbūt keisčiausi ir labiausiai suprantami tuo pat metu. Auditorija iš tiesų tampa Dovelio įkaite: „Žiūrovai irgi jaučia. Jie dairosi vienas į kitą, neramiai kruta. Vis mažiau supranta, kas tai per veiksmas, kuriame jie, patys to nenorėdami, dalyvauja. Be abejo, jie būtų seniai išėję, o gal net nuvarę jį nuo scenos šūksniais ir švilpimu, jei ne pagunda, kuriai sunku atsispirti, pamatyti iš arčia kito žmogaus pragarą. (p. Kaip nesunku atspėti, kabinama holokausto Rytų Europoje tema, - trauma, kurią šeimos perdavė to nepatyrusiems vaikams. Svarbią prisiminimų dalį užima smurtas šeimoje: ne be reikalo cituojamas Kafka - komikas irgi turėjo brutalų jį diržu už bet kurį prasižengimą mušusį tėvą. Mušė jį ir vaikai mokykloje. Šios istorijos kaitaliojasi su vulgariais anekdotais, kaip sraigė ateina į policiją, ar politiškai nekorektiškai ir nelabai juokingais apie arabus. Iš tiesų skaitytojo reakcija į šį romaną panaši kaip publikos: keistas sutrikimas, nejaukumas. Tekstas nėra lengvas: ir dėl temų, ir dėl kalbos - nežinau, ar čia neskaidrus vertimas, ar redagavimo bėdos, bet sunku įsivaizduoti taip scenoje kalbantį žmogų. Teisėjas Avišajus komentuoja, kad komikas kalba „kaip jaunulis“, tačiau lietuviškame vertime matomas žargonas jaunyste nedvelkia.
Trečioji dalis „Bridžitos Džouns kūdikis“
Trečiąją dalį „Bridžitos Džouns kūdikis“ (Bridget Jones’s Baby, 2016) vėl imasi režisuoti Sharon Maguire, visgi filmas nepriartėja prie antrojoje dalyje prarasto jaukumo ir savitumo.Aktoriai
Vėl matysime tuos pačius jau pamiltus pirmosios „Bridžitos Džouns“ (Bridget Jones’s Diary, 2001) dalies vaidmenų atlikėjus. Tikriausiai niekas neabejojo, kad Renee Zellweger vėl įkūnys geriančios, rūkančios (tiesa, prieš kelerius metus ji metė rūkyti, juk filmas turi atitikti šiuolaikinius Holivudo moralės standartus) ir linksmai laiką su draugais leidžiančios Bridžitos vaidmenį. Taip pat, nenustebkite, jei skaitę trečią knygą, tikėjotės nebeišvysti ekrane Colino Firth‘o - knygoje palaidotas, filme jis dar ir kaip gyvas. Žodžiu, aktoriai, rodos, geri, bet filmo personažai, o ne gyvenimo veikėjai. Ir scenarijus čia tikrai nepadeda. Įdomu tai, kad prie jo rašymo prisidėjo ir knygų apie Bridžitą autorė Helen Fielding.Vyrai
Trečiojoje „Bridžitos“ dalyje seksualųjį Danielių (Hugh Grant) keičia šarmingasis Džekas (Patrick Dempsey). Kas nors iš jūsų galbūt žinote jį kaip svajonių jaunikį iš televizijos serialo „Grei anatomija“ (Grey’s Anatomy), čia jis taip pat nepraranda šios etiketės. O kur dar vėl atsirandantis šaltas ir nesuprantamas, tačiau vis tiek nepaprastai seksualus ponas Darsis (Colin Firth). Galbūt po pirmų dviejų filmų tikėjotės, kad Bridžita ir Markas laimingai gyvena kartu. Tačiau viskas ne taip paprasta, juk jie tokie skirtingi, o šis taip niekada ir nepasiūlė jai žengti prie santuokos altoriaus. Taigi vėl grįžtame prie to, ką matėme pirmojoje dalyje, tik šį kartą tai jau atrodo matyta daugybę kartų - Bridžtos blaškymasis tarp dviejų vyrų. Ši vargšė senmergė gal ne tokia jau ir nenusisekusi, jei jos gyvenime nuolat figūruoja du žavūs vyrai. Tik šį kartą jos pasirinkimas daug sudėtingesnis, jau nekalbant apie tai, kad į šią istoriją dabar jau įsipainiojęs ir kūdikis, todėl šis žingsnis reikalauja daug daugiau atsakomybės. Be to, šioje dalyje abu vyrai yra subrendę, atsakingi ir žavūs (na ir nesiseka Bridžitai - kaip gi išsirinkti?).Kūdikis
Jei tikitės Bridžitos Džouns motinystės vargų, tai nebesitikėkite. Filmo objektas - deja, bet nebegalinčios vartoti alkoholio Bridžitos detektyvas, kas gi jos būsimojo kūdikio tėvas. O kandidatai, kad būtų sukurta reikiama įtampa netgi du - abu kiekvienos moters svajonė. Ir jau nebesupranti, ar tas kūdikis išvis reikalingas - viskas sukasi apie Tą princą ant balto žirgo. Nėra nei daug kur aptariamų besilaukiančios moters vargų: judesius varžantis svoris, pykinimai rytais, emocinis nestabilumas.Barzdoti hipsteriai
Taip filme bus ir šis šių dienų fenomenas. Jie laisvos dvasios meniški kūrėjai, išstumiantys iš darbo rinkos pasenusius nuobodžius 40-mečius. Visgi jie figūruoja kaip stereotipinės blondinės sekretorės ir burnos nepraveria viso filmo metu. Tačiau juos atsiveda nauja jauna stilinga ir labai nemaloni viršininkė. Nenuostabu, juk Bridžitai kaip tik sueina 43-eji ir jai pats metas susidurti su Holivudo filmuose įsigalėjusiu įvaizdžiu. Beje, Bridžė vis dar dirba tame pačiame darbe ir su tuo pačiu bosu (bet vis dar su juo nepermiegojo) kaip ir prieš dešimt metų. Tik šį kartą televizija įsikūrusi ne tamsiame rūsyje, o apšviestoje didelėje studijoje, kurioje Bridžita dirba labai atsakingą darbą. Klausimų, kaip ji taip dirbdama, neprarado darbo, niekam nekyla.Humoras
Tikriausiai visi atitinkamo lygio romantinių komedijų kūrėjai turi kokią nors mielą rausvą banalių humoristinių scenų knygutę, iš kurios jie traukia identiškus itin šmaikščius „bajerius“. Neapsieisime ir be baltais drabužiais apsirengusios Bridžitos kritimo į purvą (ši scena neabejotinai pateisinama, juk tuo metu pagrindinė filmo herojė sutinka savo princą Nr. 2), atsitiktinio alkoholio padauginusios Bridžės užklydimo į ne tą palapinę (tuo metu įvyksta filmo siužetui labai reikšmingas meilės aktas!) bei kur dar tikrai labai juokingas Bridžitos užpakalio vaizdas, jai slepiantis už stalo televizijos studijoje, kad tik jos nepamatytų naujasis simpatijų objektas (slėpynės vyko dėl labai rimtos priežasties). Šis filmas tikrai pradžiugins ne vienu tokiu daugelyje filmų pasikartojančiu linksmu epizodu.Drama
Žinoma, sulauksite ne tik linksmybių. Kaip romantinė komedija be „už širdies griebiančių“ momentų! Vidinį Bridžitos skausmą gerai iliustruoja scena, kur ji nebesugebėdama reaguoti į aplinką vos nepražudo savęs su kūdikiu ir beveik pakliūna po automobilio ratais. O kur dar komiškas (juk ji sugeba užblokuoti savo banko kortelę ir palikti savo rankinę su visais namų raktais bankomato patalpoje) ir tuo pačiu graudus herojės laukimas po lietumi prie namų durų, kol pasirodys jos princas.Muzika
Šį kartą negirdėsime tokių dainų, kaip Mariah Carey „All By Myself“ (atsiprašau, išgirsime, bet ji labai greitai perjungiama jau paties filmo pradžioje). Bridžita neatsilieka nuo šiuolaikinių hitų, ji net sugeba judėti pagal naujausią ritmą. Tiesa, simpatiškojo Edo Sheerono ji neatpažįsta (tai, be jokios abejonės, komiška vieta), bet jo hitas „Thinking Out Loud“ visgi nuskamba, o dar ir pasiridenti žibančiu kamuoliu pastarajam taip pat pavyksta. Viena žaviausių scenų yra pagal tikriausiai visiems jau nors truputį įgrisusį hitą „Gangnam Style“, kur Bridžė šoka su drugelio sparnais vaikų apsuptyje, stebima pono Darsio. Ši scena taip tobulai atskleidžia jų skirtumus - jo uždarumą ir jos natūralumą, kuris neabejotinai traukia poną Darsį.Feminizmas
Prisimenant, kad Helen Fielding pirmąją knygą „Bridžitos Džouns dienoraštis“ parašė gūdžiais 1996 m., kai stereotipai apie netekėjusią 30-metę senmergę („Ir kodėl šiais laikais tiek netekėjusių 30-mečių? Laikas tiksi, tik tak“) buvo įsigalėję net Didžiojoje Britanijoje, tai buvo visai naujas požiūris į moterį ir jos reprezentaciją visuomenėje. Tai buvo tam tikras feminizmo manifestas. Ironiškas požiūris į moters idealo siekimą (tobula moteris turėjo atitikti vos ne XIX a. standartus - priblokšti išvaizda, elegancija ir intelektu), tuo metu visų skaitomų populiariosios psichologijos knygų išjuokimas ir tarsi nevykusios, bet absoliučiai natūralios veikėjos vaizdavimas formavo savitą ir naują žvilgsnį į moters vaidmenį šioje visuomenėje. Visgi nesibaiminkite, trečiojoje filmo dalyje matome pusnuoges feministes iš Maskvos, kurios kaip tik tuo metu, kai Bridžita keliauja į ligoninę, savo protestais sudaro spūstis gatvėse. Tai, žinoma, sulaukia nelabai geros Bridžitos draugų reakcijos. O kur dar Bridžitos mamos replika: „Kam mums dar tų teisių?"Nėra knygos, kurią rekomenduočiau su didesniu džiaugsmu… Iki ašarų juokinga, stebuklingai įžvalgi, be galo jaudinanti”, - Jilly CooperŠios kartos fenomenas ir visų tobulųjų moterų priešingybė Bridžita Džouns tiesiog užkariavo pasaulį: knygos išleistos 40 šalių daugiau kaip 15 milijonų egzempliorių tiražu!
- Romanai „Bridžita Džouns. Dienoraštis”, „Bridžita Džouns. Ties proto riba”, „Bridžita Džouns. Kūdikis” ekranizuoti, o filmuose vaidino garsūs aktoriai Renė Zelveger, Hju Grantas ir Kolinas Firtas.
BRIDŽITA DŽOUNS - NĖŠČIA!
Bridžita vis dar neištekėjusi ir juo labiau neketina tapti motina, nors jos biologinis laikrodis tiksi kurtinamai garsiai - ir staiga paskutinę akimirką paaiškėja, kad ji nėščia: įvykis turėtų būti kupinas džiaugsmo, jei jo netemdytų nesmagus, tačiau gyvybiškai svarbus klausimas: kas kūdikio tėvas? Markas Darsis, padorus žmogus ir garsus žmogaus teisių advokatas?
žymės: #Kudiki
Panašus:
- „Bridžitos Džouns kūdikis“ muzika ir atlikėjai – Atraskite įspūdingiausias dainas ir garsiausius balsus!
- Bridžitos Džouns Kūdikis: Įdomiausia Apžvalga, Kurią Privalote Perskaityti!
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Motinystės Atostogos Dirbant Individualiai: Svarbiausia Informacija ir Patarimai
- Neįtikėtini Sraigių Faktai Vaikams – Sužinok Visa Paslaptį!