Artėjantis rugsėjis atneša daug naujų iššūkių tėvams ir vaikams. Nauja pradžia darželyje ar mokykloje - tai jaudinantis įvykis mažyliui ir jo tėvams. Neretai šis gyvenimo pokytis atneša daug nerimo, - daugiau tėvams, negu jų vaikams.
Emigracija ir vaiko adaptacija
Emigracija apibūdinama ir kaip žmogaus persikėlimas iš tėvynės į kitas šalis (Tarptautinis žodžių žodynas, 2005). A. Giddens (2005) apie emigraciją kalba kaip apie žmogaus išvykimą iš vienos šalies siekiant įsikurti kitoje. Tuo tarpu M. Dapkaus ir K. Šlikaitės (2008) emigracijos sąvoka apima bet kokį žmogaus judėjimą - vienoje valstybėje ar kertant jos sienas; ilgam ar trumpam laikotarpiui; ieškant kitos darbo vietos; legaliai ir nelegaliai siekiant keisti politinę, socialinę, ekonominę, kultūrinę ar kitokią aplinką. Gyventojams emigracija yra galimybė pagerinti savo gyvenimo sąlygas, valstybėms - imigrantai naujos darbo jėgos šaltinis, padedantis spręsti ekonomines, socialines ar demografines problemas. Apibendrinant emigracijos terminą, galima sakyti, jog emigracija - tai sudėtingas, daugiamatis socialinis procesas.
Anot Lietuvos statistikos departamento, 2011 ir 2012 m. išvykimą iš Lietuvos deklaravo 89,9 tūkst. žmonių (atitinkamai 51,5 ir 38,4 tūkst. žmonių). Ir nors palyginus su 2010 m. šie yra žymiai mažesni (2010m. iš Lietuvos emigravo 79,3 tūkst. gyventojų), emigracija išlieka viena opiausių šiandienos problemų. Dažniausiai įvardijamas jaunas, gabus, darbingo amžiaus žmogaus išvykimas. Šiuo atveju emigruoja ne tik pavieniai asmenys, bet ir šeimos. Naujausiais duomenimis, per paskutinius trejus metus, buvo deklaruotas 30,9 tūkst. vaikų iki 18m. išvykimas iš Lietuvos. Iš jų - 13,3 tūkst. ikimokyklinio amžiaus vaikų. Beveik pusė jų Lietuvoje lankė ikimokyklines ugdymo įstaigas. Patyrę pirmąją adaptaciją Lietuvos ikimokyklinėse įstaigose, šie vaikai neišvengiamai susidurs ir su dar viena adaptacija kitos šalies ugdymo įstaigose. Jau nekalbama apie stresą, kurį kelia gyvenamosios vietos pakeitimas, kultūrinis šokas, kurį patiria vaikai.
Kadangi apskritai apie tarptautinę migraciją atvirai pradėta kalbėti palyginti neseniai - tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šiai dienai temos ištirtumas yra nedidelis. Šią situaciją savo knygoje aiškina A. Šienė (2006):
Pirmiausia reikia pažymėti, kad iki 1990 metų tarptautinės migracijos tyrimai Lietuvoje buvo tabu. Informacija apie tarptautinę migraciją ir net apie vadinamąją tarprespublikinę migraciją buvo tarnybinio naudojimo ar net slapta, tad jokie išsamesni demografiniai ar sociologiniai tyrimai šioje srityje nebuvo atliekami.(A. Šienė, 2006). E. Šius ir D. K. Kuzmickaitė, remdamiesi teisės aktais, teigia, kad
iki 2007 metų Lietuvos valstybė visiems migracijos klausimams (ne tik švietimui) neskyrė praktiškai jokio dėmesio, atskiruose teisės aktuose apie reiškinį buvo tik užsimenama, dažniausiai siejant jį su valstybės saugumo ir sienų nepažeidžiamumo užtikrinimu ir kontrole(E. Šius, D. K. Kuzmickaitė, 2008).
Šiuo tyrimų bei literatūros šiais klausimais vis dar yra nedaug. Išsiaiškinus šiuos dalykus bus galima kryptingai dirbti ir ieškoti būdų padėti emigrantams lengviau integruoti savo vaikus į naują visuomenę, aplinką. Kartu su tėvais emigruojantys ikimokyklinio amžiaus vaikai išvykdami patiria stresą dėl gyvenamosios vietos pasikeitimo, dėl ugdymo įstaigos pasikeitimo, jiems sunku adaptuotis naujoje aplinkoje: tiek fizinėje, tiek ugdomojoje.
Prielaidos ikimokyklinio amžiaus vaikų adaptacijai
Prierašumas - tai patvarus, ilgalaikis, emociškai svarbus ir reikšmingas diadinis ryšys, susiformuojantis kaip ilgalaikis santykis tarp vaiko ir jam svarbaus asmens (dažniausiai vieno iš tėvų) rezultatas (Karalienė, Lesinskienė, 2008). Taip pat prieraišumas apibūdinamas kaip emocinis ryšys, kai santykiai grindžiami asmens saugumo jausmu (Bee, Boyd, 2011). Prierašumui būdingas tarpusavio ryšio stiprumas, jausmų intensyvumas ir gyvybiškai svarbus emocinis santykis pasireiškimas. Mažam ir bejėgiam kūdikiui prieraišumas turi biologinį pagrindą ir yra gyvybiškai svarbus. Tai pastovus (ar netgi pastovus asmens) reagavimo į vaiko poreikius ir jausmus. Prierašumas, J. Bowlby manymu, yra toks pat ankstyvosios vaikystės poreikis kaip ir mityba, išlikimas ir pan. Prierašumas, skatinantis stabilios vidinės vaiko būsenos išlaikymą, yra susijęs su dviem funkcijomis: psichologine (emocinio ryšio siekis) ir biologine (fizinio išlikimo poreikis).
Prierašumo raida yra genetiškai užprogramuota, t.y. kūdikis gimsta tarsi užprogramuotas elgtis taip, kad išlaikytų artumą su tėvais. Kūdikiui būdingi dvejopi atsakai: 1) signalinis elgesys (pvz., verkimas, šypsena, gugavimas), jis nepasižymi selektyvumu ir yra nukreiptas į bet kurį asmenį; 2) artumo siekimo elgesys (pvz., kabinimasis, siekimas, sekimas), jam būdingas specifiškumas, jis būna nukreiptas į prieraišų asmenį. Toks kūdikio elgesys garantuoja jam išlikimą bei sudaro prieraišumo formavimosi pagrindą. Prierašumo formavimuisi turi įtakos ir paveldimumas, ir aplinka. Taip pat svarbus tėvų fizinis bei emocinis reagavimas į vaiko siekimą išlaikyti su jais artumą.
Prierašumas vystosi palaipsniui, pradedant nuo vaiko gimimo, kai tėvai ima reaguoti į vaiko verksmą, gugavimą, šypseną. Kūdikiai irgi reaguoja, atsako į tėvų rodomą dėmesį. Mokslininkai skiria keturias prieraišumo stadijas. Pirmoji stadija - tai stadija iki trejų mėnesių amžiaus. Nors šiuo metu kūdikiai akivaizdžiai domisi žmonėmis, jų veidais, balsais, jie dar gerai neskiria vienų žmonių nuo kitų. Šiuo asmeniu (Žukauskienė, 2012). Šypseną, akis į kontaktą kūdikiai skiria kiekvienam, su kuo susiduria (Bee, Boyd, 2011).
Antroji stadija vadinama prieraišumo formavimosi stadija, kai vaikai nesirenka, kam skirtas jų prieraišumas. Tai laikotarpis nuo trijų iki aštuonių mėnesių. Trečioji prieraišumo raidos stadija, vadinama specifinio prieraišumo stadija, prasideda antroje pirmosios gyvenimo metų pusėje ir tęsiasi iki 18-24 mėnesių. Šiuo asmeniu (Žukauskienė, 2012). Šioji prieraišumo raidos stadija, vadinama specifinio prieraišumo stadija, prasideda antroje pirmosios gyvenimo metų pusėje ir tęsiasi iki 18-24 mėnesių.
Šiame etape vaikai savo motiną naudoja kaip saugaus tyrinėjimo
bazęsusipažindami su nauja aplinka (apytikriai nuo 12 mėnesių amžiaus) (Žukauskienė, 2012). Ketvirtoji stadija apima ikimokyklinį amžių ir yra vadinama abipusių santykių stadija. Šioje stadijoje vaikai ima suprasti jausmus ir ketinimus šio asmens elgesį ir su jais palaikyti labiau subalansuotus, abipusius ryšius. Vaikai lengviau užmezga naujus emocinius ryšius, formuojasi naujas prieraišumas kitiems asmenims (Žukauskienė, 2012). Vidinis modelis turi didelę reikšmę vėlesniems viso gyvenimo santykiams su globėjais (t.y. Prierašumas - tai emocinis ryšys tarp tėvų ir vaiko. Norint suprasti prieraišumą tarp vaiko ir motinos (tėvo), reikia pažvelgti į abi šio ryšio puses - į besiformuojantį motinos (tėvo) prieraišumą prie vaiko ir į vaiko prieraišumą prie tėvų.
Prieraišumo tipai
- Saugus prieraišumas. Motina yra jautri ir prieinama vaikui svarbiu metu. Vaiko ir motinos santykis yra harmoningas.
- Nesaugus-vengiantis prieraišumas. Vaikas nesitiki, kad motina jam padės, jai grįžus po kurio laiko. Jis nesipriešina motinos pastangoms bendrauti, bet pats nesiekia artumo.
- Nesaugus-ambivalentiaškas prieraišumas. Kai motina yra nerimastinga, ne iš karto atsiliepia į vaiko signalus, tuomet vaikui susiformuoja nesaugus ambivalentiaškas prieraišumas. Tokios motinos savo vaiku dažnai rūpinasi nepakankamai jautriai ar nepakankamai nuosekliai (Žukauskienė, 2012). Vaikas menkai tyrinėja aplinką ir saugosi nepažįstamų žmonių. Atskirtas nuo motinos labai nusimena ir nenusiramina, jai grįžus ar stengiantis jį nuraminti. Mažylis skirtingu laiku gali arba siekti, arba vengti bendrauti. Jis gali pykti ant sugrįžusios motinos.
- Nesaugus-dezorganizuotas prieraišumas. Šį prieraišumo tipą skatina nenuoseklus, skirtingas motinos elgesys (Žukauskienė, 2012) Vaikas atrodo sutrikęs arba susirūpinęs.
Prierašumo teorijos autorius J. Bowlby teigia, kad kūdikiui ir mažam vaikui būtini šilti, artimi ir nuolatiniai santykiai su motina arba motinos
pakaitalu, iš kurių abu patiria pasitenkinimą ir džiaugsmą (pagal P. Leach, 2009).
Pasiruošimas darželiui
Jau kelias savaites prieš pradedant vaikui lankyti darželį turėtų vykti parengiamieji pakalbiai su tėvais. Šie susitikimai padeda susipažinti su pedagogine darželio koncepcija, patalpomis, žaidybine medžiaga ir išsamiai informuoti apie vaikų adaptacijos fazės svarbą. Tėvų reikia paprašyti padėti. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų pirmosiomis dienomis arba savaitėmis turėtų būti kartu su vaiku arba lengvai pasiekiamas. Be to, per parengiamuosius pokalbius susipažįsta tėvai ir auklėtojos. Tai teikia abiem pusėms saugumo, teigiamai paveiksiančio ir vaiką.
Į parengiamąją darželio lankymo fazę įeina ir „apsišniukštinėjimo“ fazė. Prieš tikrą startą mama ir vaikas apsilanko darželio grupėje, o jei dar likę pakankamai dienų - ir du kartus. Šie apsilankymai turėtų trukti ne ilgiau kaip valandą. Susipažinimo dienos leidžia vaikui ir motinai apsidairyti, „apsišniukštinėti“. Vienas iš tėvų, dažniausiai mama, pirmąsias dvi dienas (arba ir ilgiau) turėtų kartu su vaiku lankyti darželį. Tuo metu ji sėdi ant kėdės. (Pagalvokite apie tvirtą medį!) Ji dėmesinga ir drauge yra kartu su vaiku, tačiau nesikiša. Jos pasyvus elgesys suteikia vaikui progą daryti ar nedaryti to, ką jis norėtų. Dabar mama - saugus uostas vaikui, prireikus mažylis visada gali iš jos pasisemti jėgų.
Ne visi vaikai nori iš karto žaisti. Dauguma pirmiausia visiškai ramiai apsidairo greta mamos. Vaikui taip pat privaloma suteikti galimybę pačiam nustatyti ryšio užmezgimo su auklėtoja tempą. Abi pirmąsias dienas nereikia mėginti mamai ir vaikui išsiskirti. Nebent mama trumpai išeina į koridorių, bet tik vaikui leidus. Pirmą dieną vaikui užtenka pasilikti darželyje vieną valandą, antrą ir trečią - iki dviejų valandų. Kai vaikas, kuris tik priešpiet būna darželyje, nori mamos, jam galima, pavyzdžiui, pasakyti: „Mes perskaitysime iki galo knygutę su paveikslėliais, paskui išeisim į lauką, tada ateis tavo mama.“ Ši seka nėra sudėtinga ir parodo vaikui, kad jo mama iš tiesų greitai ateis. Tada vaikas galbūt pasakys, kad jis tuojau pat nori pažaisti kieme, nes tiki, kad tuomet mama greičiau ateis.
Jeigu vaikas, visai dienai likęs darželyje paklaustų „Kada ateis mano mama?“, atsakymas turėtų būti maždaug toks: „Mes perskaitysime knygelę su paveikslėliais ir išeisime į lauką. Paskui grįšime, nusiplausime rankas, papietausime ir išsivalysime dantukus. Po to gausi naujas sauskelnes ir eisi miegoti. Paskui pažaisime, valgysime pyragą ir gersime arbatą. Tačiau jeigu motina tokią vieną ilgą dieną buvo kartu su vaiku, jis ramiai gali susipažinti su darželio režimu.
Svarbu, kad viena auklėtoja iš pradžių taptų „artimąja auklėtoja“. Taip vaikui bus lengviau priprasti ir bendrauti su visais situacijos dalyviais. Kita auklėtoja rūpinasi grupe ir keičiasi su kolege. Dažniausiai mažyliai gana greitai priima ir šią auklėtoją, jei „artimoji“ auklėtoja vaiko be reikalo „nelaiko“. Taip pat svarbi iš dalies bebaimė atmosfera grupėje. Už prieraišumo sukūrimą atsakinga auklėtoja taip pat turėtų stebėti ir motinos bei vaiko bendravimą. Taip ji susipažįsta su santykių modeliais ir įpročiais ir gali rasti individualų kelią prie naujoko. Kontaktas pavyksta geriau, jei elgiamasi jautriai, ypač kai vaikai nedrąsūs. Tėvams lydint vaiką, jo pasitikėjimas auklėtoja vis stiprės. Taip mažylis „perkelia“ (buvimo darželyje metu) pasitikėjimą motina (arba tėvu) į pasitikėjimą auklėtoja. Įvyksta tam tikras „prisirišimo perkėlimas“, dėl to prieraišumas motinai nesumenkėja, bet vaikas tampa laisvesnis.
Pirmą kartą pabandyti išsiskirti (ne daugiau kaip pusvalandžiui) trejų metų vaikams galima anksčiausiai trečią dieną. Jaunesniems vaikams pagal Berlyno modelio rekomendacijas - tik ketvirtą dieną. Tačiau gali būti, kad tai įvyks daug vėliau. Pirmąkart išsiskiriant motinai ir vaikui - lygiai kaip ir visais kitais kartais - svarbu, kad motina atsisveikintų su vaiku. Ji niekada neturi palikti patalpos slapta. Siaubinga, kai vaikas rėkia ir verkia iš nusivylimo, nes supranta, kad griūva jo pasitikėjimas absoliučiu motinos patikimumu - tuo labiau tokiu ypatingu jo gyvenimo momentu. Kai kurie vaikai iš tiesų bijo, kad mama jų nepasiims. Taigi svarbu išvengti verksmo iš nusivylimo. Pirmasis išsiskyrimas su mama yra tik bandymas. Mama lieka darželyje, kad prireikus ją tuoj pat būtų galima pakviesti.
Jeigu suaugusieji yra atidūs abiem pasitikėjimo aspektams: motina-vaikas ir auklėtoja-vaikas, tuomet vaikas vis labiau pripažins auklėtoją kaip globojantį jį asmenį. Taigi motina darželio gyvenime pamažu traukiasi į antrą planą, o auklėtoja tuo metu sąmoningai skiria vaikui daug pozityvaus dėmesio. Auklėtojos balso tonas kalbantis su vaiku ir fizinis kontaktas vaidina svarbų vaidmenį kuriant auklėtojos ir vaiko pasitikėjimą. Pavyzdžiui, auklėtoja darželio naujoką gali dažnai paimti už rankos, parodyti jam žaislus, žaisti pirštukų žaidimus arba, jam nuliūdus, padainuoti raminamų dainelių. Tačiau pastebėjusi, kad vaikui situacija per sunki, auklėtoja paskambina tėvams ir paprašo tuoj pat pasiimti atžalą. Galbūt tokiu atveju vaikas turėtų kitą dieną darželyje pasilikti trumpiau. Bet, jei tik įmanoma, nederėtų praleisti nė vienos dienos.
Dažniausiai sunkumų kyla po savaitgalio, nes vaikai ir vėl turi priprasti prie darželio. Adaptacija trunka maždaug apie mėnesį, tačiau gali tęstis ir ilgiau.
Kaip padėti vaikui adaptacijos metu?
Pradėjus lankyti darželį kyla tokia pagrindinė problema: kaip padėsime vaikams prieraišumą motinai pakeisti prieraišumu svetimam asmeniui? Galima pasakyti paprasčiau: kaip kursime pasitikėjimą? Pasitikėjimas motina jau turi būti atsiradęs - tai pasitikėjimas, padedantis vaikui saugiai jaustis, žinoti, kad mama nepaliks jo likimo valiai. Tačiau pasitikėjimą auklėtoja dar teks sukurti. Adaptacijos darželyje laikotarpio užduotis - rasti vaikui naują „šaką“, būtent - auklėtoją. Reidu abu turi susipažinti, be to, vaikas turi išmokti pasinaudoti „šaka“ kaip jėgos šaltiniu. Tai vaiko ir auklėtojos prisirišimo proceso pradžia. Tačiau šis prisirišimas neturėtų „rungtyniauti“ su mamos „medžio“ jėga.
Retai, pavyzdžiui, kai vaikas namie per daug apleistas, „šaka“ - šiuo atveju auklėtoja - gali įgyti tariamą prioritetą. Toks vaikas iš karto artinasi prie kiekvieno ir mėgina gauti kuo daugiau dėmesio - rūpesčio, kurį jis iš tiesų turėtų patirti iš motinos arba kito jam svarbiausio žmogaus, bet nepatiria. Tačiau toks vaikas emocinį pasitenkinimą visada išgyvena trumpai. Silpno kamieno šakos negali būti stiprios. Esminių dalykų, nepatirtų ankstyvojoje vaikystėje, vėliau iš tiesų nebeįmanoma įgyti. Pernelyg globėjiška ar laisvės nesuteikianti motina, kuriai pačiai, galimas daiktas, reikia dėmesio, riboja savo vaiką. Ypač darželio lankymo pradžioje yra svarbu, kad vaikai galėtų ateiti nebūtinai visam priešpiečiui, bet svarbiausia - reguliariai. Pirmosios savaitės darželyje vaikus labai vargina, nes jiems tenka apdoroti daug naujų įspūdžių. Galbūt jiems vėl prireiks pietų miego, nors jau kurį laiką nebemiegodavo. Namie vaikai irgi gali būti nuvargę ir sutrikę.
Svarbiausias požymis, kad vaikas darželyje sėkmingai adaptavosi, yra faktas, jog jis kreipiasi į auklėtoją pagalbos ir leidžiasi jos paguodžiamas. Dėl visa ko tėvai mažiausiai keturias savaites turėtų būti nuolat pasiekiami telefonu ir būti kur nors netoliese.
Skirtumas tarp vaiko lepinimo ir vaiko poreikių tenkinimo: suaugusysis, suteikiantis vaikui tai, ko jam reikia, negali jo lepinti. Lepinimo apraiškos atsiranda tik tuomet, kai suaugusysis kažką duoda, kas vaikui nepadeda, kas jam galbūt netgi trukdo. Neretai taip atsitinka dėl to, kad tėvus graužia sąžinė. Arba baiminantis, kaip reaguos vaikas, jeigu jam ko nors neduos („Jeigu mažajam nenupirksiu ledų, jis parduotuvėje rėks.“). Kai kurie žaidimai arba elgesio apraiškos, teikiančios tikrumo ar saugumo jausmą, gali vaikams peraugti į ritualus. Ritualas - tai kažkas žinomo ir pasikartojančio, ko tiek maži, tiek didelis gali tvirtai laikytis. Ritualas padaro tvarką ir suteikia saugią vietą „chaose“.
Daug ritualų sukuria suaugusieji, jie kartu išgyvenami, jų tiek maži, tiek dideli vis reikalauja kaip savaime suprantamo dalyko. Pavyzdžiui, prie ritualų priskiriama tam tikra dienos eiga, pasikartojantys veiksmai (vakaro istorija prieš miegą, kaimynų šuns aplankymas pakeliui į darželį), taip pat maldos ar iškilminga gimtadienio šventė kasmet. Ypač sunkiose situacijose vaikai padeda sau ir patys susikurdami ritualus. Suaugusieji turi būti labai atidūs ir rimtai žiūrėti į tokius ritualus, leisti jų laikytis, jei tik įmanoma, nes tai pagalba vaikui. Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau priklausomas nuo galimybės kuo nors pasikliauti.
Dažnai tariama frazė „Tavo mama greitai ateis!“ neturi teigiamo poveikio. Nes ką gi reiškia greitai? Mažas vaikas subjektyviai jaučia laiką, laiko atkarpa jam bus keliagubai ilgesnė jegu suaugusiajam. O laukimas tik pailgina laiką. Daugeliui mamų atsisveikinimas būna labai skausmingas, ypač, kai vaikas pirmas. Jos nesąmoningai siunčia atitinkamus signalus, kuriuos vaikas suvokia ir paskui dar turi apdoroti.
Vaikams pradėjus lankyti darželį, tėvus, o ypač mamas, gali kamuoti daugybė klausimų: „Ar galiu savo brangiausią vaiką atiduoti į svetimas rankas? Ar mano vaikas pajėgs būti be manęs? Man taip reikėtų laiko sau - bet ar aš ištversiu be savo vaiko? Ar pasirinkau gerą įstaigą? Ar auklėtojos geros mano vaikui?“ Kai kuriems galbūt iškyla netgi šitoks klausimas: „Ar auklėtoja bus labiau mylima už mane?“ Mamos daug dažniau susiduria su „paleidimo“ problema, negu atrodo. Bet dauguma savo rūpestį slepia.
Panašus:
- Mano Vaikas Autistas: Kaip Padėti ir Palaikyti? Patarimai Tėvams
- Knyga "Mano vaikas nieko nevalgo": kaip spręsti valgymo problemas?
- Gimtadienio Animacija: Kaip Sukurti Neužmirštamą Šventę Vaikams ir Suaugusiems!
- Emocingos frazės proseneliui, kai gimsta proanūkis – ką pasakyti ypatingą akimirką?
- Įdomiausi Klausimai Vaikams – Smalsumo Uždegimo Viktorina!