Lapkričio mėnesį Vilniuje viešės nepakartojamas aktorius Viktoras Suchorukovas, kuris vienintelio vizito metu pristatys spektaklį „Vyresnysis sūnus“. Renginių rengėjai „Eventum“ pristato Rusijos liaudies artistą Viktorą Suchorukovą, atliksiantį pagrindinį vaidmenį pagal vieną geriausių Aleksandro Vampilovo pjesių pastatytame spektaklyje „Vyresnysis sūnus“.
Garsios komedijos premjera, pastatyta pagal dramaturgo Aleksandro Vampilovo to paties pavadinimo pjesę, įvyks lapkričio 16 d. Naujai pastatytą spektaklį „Vyresnysis sūnus“ režisavo garsus Maskvos J. Vachtangovo teatro režisierius Pavelas Safonovas. Ypač didelio pripažinimo šis veikalas sulaukė po to, kai 1975 m. režisieriaus Vitalijaus Melnikovo ekranizuotame dviejų serijų televiziniame kino filme suvaidino žinomi aktoriai Evgenijus Leonovas, Natalija Jegorova, Vladimiras Izotovas, Nikolajus Karačencovas, Michailas Bojarskis, Svetlana Kriučkova, Nikolajus Nikolskis ir kiti.
Vis dėlto dramaturgo darbai vis dar yra dažnai statomi įvairiuose teatruose. Sakoma, kad šiandien statyti spektaklius pagal A. Vampilovo pjeses galima tik iš didelės meilės arba iš didelio naivumo. Pavelui Safonovui, kuris tos pačios pjesės pirmąkart ėmėsi 2012-aisiais (tais metais dramaturgui būtų sukakę 75-eri), tiesiog pasisekė. Spektaklyje sutikę vaidinti aktoriai buvo tikros teatro žvaigždės. Kartu su garsiais aktoriais puikiai vaidino jaunasis Maskvos J.
Andrejaus Mironovo gyvenimo akcentai
Nuo gimimo Andrejų gaubė mitai. Buvo kalbama, kad jis gimė scenoje, bet tai nėra tiesa, jis, kaip ir dauguma, gimė gimdymo namuose. Tai įvyko vėlų 1941 m. Būsimosios žvaigždės mama buvo aktorė Marija Mironova, o tėvas - taip pat aktorius Aleksandras Menakeris, dirbę Maskvos estrados ir miniatiūrų teatre.
Andrejus gimtadienį visada švęsdavo kovo 8-ąją - tokią datą tėvai įrašė į gimimo liudijimą. Vienuolikametis galėjo gauti pirmąjį vaidmenį filmo pasakos „Sadko" masuotėje, bet koją pakišo aplinkinius stebindavęs išskirtinis paauglio valyvumas - jis su kitais berniukais turėjo apsirengti skarmalais, bet nepanoro jų rengtis ant nuogo kūno ir užsitempė juos ant savo drabužių. Mažasis Andriuša pirmą kartą išėjo į sceną būdamas penkerių.
Mama troško, kad sūnus taptų diplomatu ir tikėjosi, kad Andrejus po mokyklos stos į Maskvos Tarptautinių santykių institutą, mat buvo neblogai išmokęs anglų kalbą. Bet vaikinas sulaukė, kol tėvai išvyko gastrolių, ir įteikė dokumentus į B.Ščiukino teatro mokyklą. Greitai Andrejų pamėgo visi: ir bendramoksliai, ir pedagogai. Vaikinas visada būdavo kompanijos siela, o už nepaprastą talentą jam daug kas būdavo atleidžiama.
Po to beveik visi jo filmai buvo muzikiniai. Po garsiųjų filmų „Briliantinė ranka", „Saugokis automobilio" ir „12 kėdžių" visi įprato jį matyti pusiau karikatūriško, žavaus avantiūristo vaidmenyse. sukurto Alos Surikovos filmo „Žmogus iš Kapucinų bulvaro". Būtent šio teatro scena aktoriui tapo gimtąja, čia jis sulaukė pripažinimo ir įgijo ištikimiausius žiūrovus, čia susiformavo jo - donžuano, vėjavaikiško savimi patenkinto gražuolėlio ir avantiūristo - amplua. Bilietų nebuvo įmanoma gauti, teatras skersai išilgai išvažinėjo visą šalį. Filmas sulaukė fenomenalios sėkmės - 60 mln.
Labai daug Andrejaus gyvenime lėmė jo valdinga mama, o jai Andrejaus mylimosios dažniausiai nepatikdavo. Nėra ko stebėtis - žavus, galantiškas, be galo talentingas aktorius mokėjo padaryti įspūdį. Bene garsiausias jo romanas - su šalies „pirmąja gražuole" Natalja Fatejeva. Nepaisant stiprių Andrejaus jausmų, audringas romanas nesibaigė vestuvėmis. Ji atmetė ir N.Fatejevos kandidatūrą.
Pirmą kartą Andrejus vedė 1971 m. jauną aktorę Jekateriną Gradovą. Išrinktąją jis supažindino su mama tik po to, kai jie jau įteikė pareiškimus tuoktis. Santuoka subyrėjo po 5 metus. Andrejus norėjo, kad žmona išeitų iš teatro ir gyvenimą skirtų šeimai, bet J.Gradova neketino atsisveikinti su karjera (po radistės Ket vaidmens „Septyniolikoje pavasario akimirkų" ji labai išpopuliarėjo). Išsiskyręs su J.Gradova, Andrejus atnaujino santykius su kolege Larisa Golubkina. Jie kartu gyveno 3 metus, o paskui oficialiai susituokė.
1978 m. Įvyko mikroinsultas - taip pirmą sykį pasireiškė įgimta aneurizma, nuo kurios mirė ir jo tėvas. Andrejus niekam neprisipažindavo esąs silpnos sveikatos. Organizmą išsekino nesibaigiantis darbas, be to, atsiliepė ir nuolatinė kova su antsvoriu. Jeigu aktoriui būtų buvusi laiku nustatyta teisinga diagnozė, jį būtų buvę galima išgelbėti. Aktorius dar 8 metus gyveno tokiu pačiu beprotišku ritmu: teatras, filmavimas, gastrolės...
1987 m. Spektaklio metu jis staiga sukniubo ant kolegos Aleksandro Širvinto rankų ir šis, salėje stojus mirtinai tylai, išvedė, tiksliau, ištempė Figarą už kulisų. Operuoti buvo jau per vėlu. Ateityje laukė geriausi metai, jau įgyta patirtis ir meistriškumas, jo laukė išmintis, mažiausia 20-30 metų pripažinimo. Rugpjūčio 16 d.
Žvilgsnis į Liudmilą Gurčenko
Pernai lapkritį 75 metų jubiliejų atšventusi rusų aktorė praėjusį savaitgalį amžinojo poilsio atgulė Maskvos Novodevičės kapinėse, kur jau ilsisi daugelis jos garsių kolegų. Ji dar spėjo nusifilmuoti dainos „Nori” („Chočeš”) vaizdo klipe. Po kelių savaičių, kai buvo pabaigti „Nori” filmavimo ir montavimo darbai, išėjo ir L.Gurčenko, tapusi tikru epochos simboliu, ekrane įkūnijusi milijonų rusių likimus ir charakterius. Ji galėjo vieninteliu gestu ar galvos palenkimu papasakoti visą savo herojės gyvenimo istoriją ir apnuoginti ištisą emocijų gamą.
Dabar, kai žiūri šios aktorės įrašus, topteli mintis: niekas nežinojo, kokia buvo tikroji Liudmila Gurčenko. Viename uždarų vakarėlių aktorė pasijuokė iš savo audringo gyvenimo ir daugelio vyrų: „Visada gyvenau tik su vienu vyru. Mano gyvenime buvo tik viena meilė ir ištikimybė, keitėsi vien jos objektai.” Ji gyveno mėgstamu darbu, bet visada išliko aktorė.
Savo paskutiniame filme „Aštrios sutemos” (2010 m.) L.Gurčenko skundėsi dėl pašlijusių santykių su artimaisiais: „Neatiduoti man mergaitės yra žiauru, aš juk visą gyvenimą dirbau...”. Bet būdama gyva L.Gurčenko prašė nesižarstyti skambiais žodžiais. Mergaitės iš provincijos kelias į kino olimpą buvo sunkus, varginantis ir duobėtas. Šlovė ją užgriuvo po „Karnavalo nakties”. Liudmila atėjo į ekraną nuoširdi, kupina jėgų ir trykštanti gyvenimo džiaugsmu. „Kokia buvau laiminga, kai vilkėdama juoda suknele, rankas sukišusi į baltą movą, traukiau dainą apie gerą nuotaiką”, - yra sakiusi rusų aktorė L.Gurčenko.
Paskui šią pavardę ilgus metus gaubė ne tik tyla, bet ir draudimas apskritai ją minėti. Pirmiausia ji buvo iškviesta pas kultūros ministro pavaduotoją. Priežastis - uždarbiavimas iš šalies. Tais laikais daug dirbti ir uždirbti buvo tiesiog nepadoru. Tuomečio kultūros ministro išrėkti žodžiai: „Nuo žemės nušluosim! Tokios pavardės nebus!” L.Gurčenko reiškė kone mirties nuosprendį.
Ir tikrai greitai jos pavardės nebeliko. Ji buvo užmiršta. Tiesiog palaidota. Buvo vadinama „vienadiene aktore”, „nerimta”, „nepageidaujama” ir neverta rekomenduoti. L.Gurčenko liautasi filmuoti.
„Vardas man buvo išrinktas likus dviem valandoms iki gimimo. Filme buvo daugybė iki tol nematytų, neįtikėtinų triukų, gaudynių, šaudymo. Išsigandęs tėvas nuvežė mamą į gimdymo namus, o pats, kad nervus nuramintų, nubėgo į kino teatrą. Tuomet ekranuose su didžiuliu pasisekimu buvo demonstruojamas amerikiečių nuotykių filmas „Niujorko rykliai".
Po seanso sukrėstas tėvas atlėkė į gimdymo namus ir mamai perdavė tokį raštelį: „Lelia! Jei gims sūnus, pavadinsime Alanu, jei mergaitė, tegul bus Liusi”, - rašė L.Gurčenko savo autobiografinėje knygoje „Mano suaugusi vaikystė”. Apskritai šios knygos puslapiuose aktorė detaliai ir jausmingai pasakojo apie jai brangius žmones, pateikdama savo gyvenimo smulkmenas. Atrodo, kad ji visada buvo atvira ir nuoširdi.
Pirmąkart L.Gurčenko ištekėjo už scenaristo Boriso Andronikašvilio, žymaus represuoto rašytojo Boriso Pilniako sūnaus. Bet aktorės gyvenime yra ir tamsių dėmių, pavyzdžiui, dukters istorija. „Ištekėjau iš meilės. Borisas tarsi atkeliavo iš trofėjinių vokiškų filmų, kuriuos žiūrėdavau po pamokų. Tiesiog pamišau, apakau iš meilės”, - autobiografinėje knygoje prisiminimais dalijosi L.Gurčenko.
Gimė duktė Marija arba, kaip ją vadino tėvai, Mašenka. Tėvai ją tuojau pat atidavė močiutei. Auginti vaiką nebuvo laiko, nes Liudmilai rūpėjo karjera. Bet pirmoji santuoka truko tik trejus metus. Ji visiškai nepanaši į savo motiną. Atrodo vyresnė nei yra iš tiesų - neišpuoselėta išvaizda, paburkęs veidas. „Gimiau, kai mama jau buvo garsi”, - sakė aktorės duktė M.Koroliova.
Kai tapo žinoma apie Mariją, rusų spaudoje pasirodė daugybė paskalų apie įtemptus šeimos santykius, konfliktus ir nuoskaudas. Garsioji rusų aktorė neslėpė, kad turi dukterį, bet niekada nesistengė garsiai skelbti šio fakto. Marija teigia niekada nenorėjusi būti aktorė, nes jai svarbiausia - šeima: vyras, duktė, anūkė, šunys...
Viena garsiausių rusių aktorių turėjo net penkis vyrus, visi jie buvo kūrybiniai žmonės. „Tai, kad pykstu ant savo mamos, - netiksliai pasakyta. Mano santykiai su ja liečia tik mane. Ir mama apie tai niekada nenorėjo kalbėti”, - pasakė Marija, kai žinia apie L.Gurčenko mirtį apskriejo pasaulį. Rusijos žiniasklaida mirga pranešimais, jog apie motinos mirtį Marija sužinojusi iš spaudos. Neva dabartinis L.Gurčenko vyras nepranešė apie tai aktorės dukteriai.
Antrąkart L.Gurčenko ištekėjo už žinomo rašytojo Aleksandro Fadejevo įsūnio Aleksandro Fadejevo jaunesniojo. Trečioji ekrano įžymybės santuoka su dainininku Josifu Kobzonu laikoma mįslingiausia. Kodėl po trejų metų du garsūs žmonės išsiskyrė ir kas dėjosi jų gyvenime, lieka, vaizdžiai sakant, už kadro. Ir, matyt, liks visiems laikams. Bet su juo taip pat išsiskyrė. „Du ryškūs temperamentai - tai branduolinė bomba”, - vėliau prisiminė aktorė. „Su Liudmila susituokiau tik todėl, kad mus apgyvendintų viename viešbučio kambaryje”, - rašė savo biografijoje J.Kobzonas.
Su paskutiniu, gerokai jaunesniu, sutuoktiniu prodiuseriu S.Seninu aktorė susipažino Vladimiro Nabokovo kūrinių motyvais statomos „Sekso pasakos” filmavimo aikštelėje. Ketvirtoji santuoka su pianistu Konstantinu Kuperveisu, kuris, pasak aktorės, ją papirko gausiais komplimentais, truko ilgiausiai - 18 metų. „Mudu pasukome skirtingais keliais, nes vis labiau pradėjome jausti socialinį ir amžiaus skirtumą”, - sakė K.Kuperveisas.
„Sergejus greitai randa bendrą kalbą su žmonėmis, bet retai atveria savo sielą. Jis gali būti šiurkštus ir netgi storžieviškas, bet niekada nepamins savo garbės. Paskui su juo susitiko kuriant „Meilę” ir nusprendė daugiau nebesiskirti. Ant jo rankų L.Gurčenko ir mirė. „Už garbę ir draugystę” - toks jo tostas. Kaip ir mano tėvo”, - taip savo penktąjį sutuoktinį apibūdino L.Gurčenko. Nesiskundžia. Jis - protingas, subtilus, daug ką numato į priekį, kantrus. Savo vargų ir problemų niekam neužkrauna.
Buvo atvežta į aikštelę kėdėje, pastatyta ant kojų ir apsupta vaikais, kad šie uždengtų sugipsuotą koją”, - pasakojo L.Gurčenko kolega filmo partneris Michailas Bojarskis. Kartą filmuojant vaikams skirtą miuziklą „Mama” žinomas klounas Olegas Popovas nusprendė pašėlti su juostos partnere. Aktorei lūžo koja, gydytojai kelias valandas dėliojo kaulą iš gabalėlių. „Nutraukti filmavimo nebebuvo galima. Tuomet Liusė nusprendė dirbti toliau.
Nuolat ją tobulino, nebijodama ir eksperimentuoti. Būdama užsienyje niekuomet neaplenkdavo drabužių ir batų parduotuvių. Išvaizdai L.Gurčenko teikė didžiulę reikšmę. Bet, anot aktorės Irinos Kupčenko, pirkdavo tik tai, kas būdavo būtina jos darbui - fotosesijai žurnale ar koncertams. Kitaip elgtis L.Gurčenko ir negalėjo. Ji savo pavyzdžiu patvirtino garsiosios Coco Chanel žodžius, kad per 30 metų perkopusi moteris privalo būti gražuolė. Niekas nepaneigs, kad L.Gurčenko puikiai mokėjo save pateikti. Vargu ar reikia narstyti po kaulelį jos daugybę plastinių operacijų ir begalinę kovą už jaunystę. Net ir būdama 75-erių ji atrodė įspūdingai.
„Yra moterų aktorių, kurios neiškeis šeimos, vaiko į gerą vaidmenį. Namai, mano brangieji namai, atleiskite. Mylima šeima, atleisk man už tai, kad nesi man svarbiausia.” Tad už visas skriaudas L.Gurčenko jau seniai atsiprašė artimųjų. Spėjo tapti promočiute. O L.Gurčenko dėl gero vaidmens gali padegti savo namą ir dar pati atnešti benzino. Paskui atgailaus, galbūt eis į teismą, tačiau vaidmenį atliks”, - per vieną susitikimą yra pasakęs režisierius Nikita Michalkovas. Tame susitikime buvusi L.Gurčenko prisipažino: „Ne, namo nepadegčiau. Be tai, ką jis pasakė, - tiesa. Visas mano bėdas išgydo darbas, namai manęs neišgydys.
Iš darbininkų sluoksnio kilęs jos tėvas Markas Gurčenko buvo 20 metų vyresnis už dvarininkaitę motiną Jeleną Simonovą. Būsimoji aktorė gimė Charkove 1935 metų lapkričio 12 dieną. L.Gurčenko mylimiausias anūkas Markas mirė perdozavęs narkotikų. Liudmila baigė Sąjunginį kinematografijos institutą (VGIK), režisieriaus Sergejaus Gerasimovo ir aktorės Tamaros Makarovos kursą.
Pelnė RTFSR liaudies artistės vardą (1969 m., 1977 m.), SSRS liaudies artistės vardą (1983 m.), tapo Rusijos Federacijos valstybinės premijos laureate (1994 m.), apdovanota ordinais ir medaliais. Žiūrovams labiausiai įsiminė iš filmų „Karnavalo naktis” (1956 m.), „Mergina su gitara” (1958 m.), „Tabako kapitonas” (1972 m.) „Sibiriada” (1979 m.), „Dviese stotyje” (1982 m.), „Meilė ir balandžiai” (1986 m.), „Senos kriošenos” (2000 m.).
Kiti teatro pasaulio įvykiai
Pasak aktoriaus, jam patinka stebėti konkurentų klaidas - todėl ir savo filmams kritikos ir blogų žodžių jis nebijo. Tačiau „Muškietininkų sugrįžimą" pats vertina palankiai. „Aš įsitikinęs, kad aukščiau galvos neiššoksi ir tikėtis stebuklo iš to, ką mes pateiksime, nebūtina. Rusų komedija „Muškietininkų sugrįžimas" pasakoja apie laikus, kai keturi muškietininkai jau iškeliavę anapilin ir iš dangaus aukštybių stebi, kaip žemėje gyvena jų vaikai. Šie, pilni visokiausių keistenybių, nesėkmingai kovoja su grafu Mazariniu. Bet įvertinant, kad tuo pat metu išeis 30-40 prastesnių filmų, mums nėra ko per daug jaudintis", - kaip visada ironiškas išliko D'Artanjaną vaidinantis M.
Jubiliejinį - 50-ąjį sezoną atšventęs, pasaulio scenose karaliaujantis, Sankt Peterburgo valstybinis baletas ant ledo kovo 8-ąją Klaipėdoje parodys vieną gražiausių klasikinių baletų - P.Čaikovskio “Miegančiąją gražuolę”. Ledo baleto pasirodymą žiūrovai pirmą kartą išvydo 1967-aisiais. Buvo sukurti visiškai nauji ledo baleto žingsneliai ir visa eilė efektingų šokio elementų. „Leningrado baletu ant ledo“ tuomet vadinta trupė surengė pirmąjį spektaklį. Baleto vadovas, choreografas Konstantinas Bojarskis, pirmasis pasaulyje perkėlė ant ledo visą klasikinio baleto spektaklį.
Skirtingu metu Sankt Peterburgo valstybiniame balete ant ledo šoko daugkartiniai Olimpiniai, pasaulio ir Europos čempionai: Jevgenijus Pliuščenka, Liudmila Belousova ir Olegas Protopopovas; Aleksejus Ulanovas; Liudmila Smirnova. Šiandien balete ant ledo šoka net 20 šokėjų, kuriems yra suteikti Rusijos sporto meistrų vardai.
„Deja, ne kiekvienas dailiojo čiuožimo šokėjas gali pritapti baleto ant ledo trupėje“, - apgailestavo J.Pliuščenka. Olimpinis čempionas J.Pliuščenka neslepia, kad su Sankt Peterburgo baleto ant ledo trupe dirbo pakankamai ilgai, tačiau vis tik turėjo pripažinti, kad iš jo nebus baleto ant ledo šokėjo. „Kai tai supratau, teko atsisakyti šios idėjos ir vėl grįžti į dailųjį čiuožimą. Bet kuriuo atveju, mano bendra veikla su Sankt Peterburgo valstybiniu baletu ant ledo yra neįkainojama.
Ruošiant artistus grandiozinį darbą atliko Rusijos baleto žvaigždės: Natalija Dudinskaja, Borisas Eifmanas, Konstantinas Sergejevas. Efektas buvo stulbinantis. Pagrindiniai mūsų baleto ant ledo solistai yra Rusijos dailiojo čiuožimo čempionai, kadangi ši meno ir sporto kombinacija reikalauja gero pasirengimo. Kovo mėnesį klasikinį P.Čaikovskio spektaklį „Miegančioji gražuolė“ pristatysiantis Sankt Peterburgo valstybinis baletas ant ledo dirba nuolatos. „Mes repetuojame kasdien. Tačiau net ir dailiojo čiuožimo čempionui, atėjusiam šokti baleto ant ledo, reikia individualaus laiko: nuo 1,5 mėnesio iki metų.
Sankt Peterburgo valstybinis baletas ant ledo kasmet pasaulyje surengia daugiau nei 50 pasirodymų. Jis lankosi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Kinijoje, Ispanijoje, Korėjoje, Taivane, Graikijoje, Portugalijoje, Airijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Naujojoje Zelandijoje ir daugelyje kitų šalių. Šuoliai su baleto kostiumais? „Tiesiog neįtikėtina! Kaip jie atlieka šuolius su šiais prašmatniais kostiumais! Sankt Peterburgo Baletas ant ledo” žada mums itin įspūdingą spektaklį „Miegančioji gražuolė“.
Iš lenkų k. Visą poemos tekstą su plačiais Cz. 2 val. trukmės pasirodymą puošia tobuliausios baleto scenos, spalvingi artistų kostiumai. Sankt Peterburgo valstybinio baleto ant ledo pasirodymas kovo 8 d. 18 val. Klaipėdos “Švyturio” arenoje, kovo 9 d. 19 val. Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Miłoszas vartoja ir kitokią eilėdarą. Retkarčiais ir pagrindiniame tekste eilutė sutrumpinama vienu skiemeniu (baigiasi vyriška, ne moteriška klauzule). „Poetinis traktatas“ laikomas CZESŁAWO MIŁOSZO svarbiausiuoju veikalu, magnum opus. Jis užima reikšmingą vietą ir pasaulio literatūroje: žinoma JAV kritikė Helen Wendler tvirtina, jog tai viena iš dviejų įžymiausių XX amžiaus poemų - šalia T. S. Elioto „Bevaisės žemės“. Tikiuosi, ji bus įdomi ir lietuvių skaitytojui, juolab kad Lietuvos ir Lenkijos istorinė, net ir poetinė patirtis turi daug bendrų bruožų. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai, nes ją vartojo Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“ („Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę…“). Eilutė sudaryta iš vienuolikos skiemenų su privaloma cezūra po penktojo (labai retai po ketvirtojo ar šeštojo) skiemens, kirčiai joje išsidėstę gana laisvai. Intarpuose Cz.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Vakuumo Pompa Gimdymo Metu: Ar Kristelerio Metodas Lietuvoje Iš Tikrųjų Reikalauja Draudimo?
- Neįtikėtina Gyvūnų Globa Vilniaus Akropolyje – SOS Gyvūnai Padeda Tavo Miesto Mylimiausiems!