Vaikai yra mąstytojai. Jie užduoda gerų, o kartais net sudėtingų klausimų. Mano vaikai sudėtingiausius teologinius klausimus kėlė būdami 5-8 metų amžiaus. Jie klausinėjo mane apie religijų palyginimą, mirtį, amžinybę, rojų, pragarą, Jėzų, kryžių ir kas bus su žmonėmis, kurie niekada negirdėjo Evangelijos.
Įdomu, kad dažniausiai tokie klausimai iškildavo prieš einant miegoti. Vienas iš mano vaikų neduodavo man ramybės - vis klausdavo: „Iš kur tu žinai, kad krikščionybė yra tas tikrasis tikėjimas?“ Tai natūraliai atvedė mus prie pokalbio apie Bibliją.
Biblijos autoritetas ir patikimumas
Krikščionybė yra grįsta tikėjimu Biblijos autoritetu, įkvėpimu ir patikimumu. Vaikai tai pastebi anksti. Mes sakome jiems, kad reikia pasitikėti Biblija. Kartais jie paklaus (jei, žinoma, išdrįs) - „kodėl“? Iš kur mes žinome, kad Biblija yra patikima?
Mes žinome, kad mūsų Biblija kalba tą patį, kaip ir Biblija, kurią žmonės skaitė prieš tūkstančius metų, nes yra išlikę daug Biblijos rankraščių. Rasta per 5 tūkst. visos Biblijos ar jos dalių rankraščių, kuriuos galima palyginti tarpusavyje ir su šių dienų Biblija. Nė viena kita senovės knyga neturi tiek išlikusių rankraščių.
Tačiau dar svarbesnis nei rankraščiai yra faktas, kad kai mes skaitome Bibliją, ji pelno mūsų pasitikėjimą. Tai - ypatinga knyga! Ji turi valdžią, turi autoritetą. Ją sudaro 66 knygos, parašytos 1 500 metų laikotarpiu, 40 autorių trimis skirtingomis kalbomis (hebrajų, graikų ir aramėjų). Ir ji visa dera, knygos neprieštarauja viena kitai, ji neprieštarauja pati sau. Nereikia būti mokslininku, kad tai pastebėtum.
Biblija atsiskleidžia, kaip Dievo žodis tiems, kurie ją skaito. Atsakymas: Raštai patys skelbia, kad yra Dievo žodis. Tai įrodo jų galia ir tyrumas, tai, kad visos dalys neprieštarauja viena kitai ir sudaro visumą, kuri skirta šlovinti Dievą. Jie atneša šviesą ir geba įtikinti atsiversti nuodėminguosius, stiprina ir veda tikinčiuosius į išgelbėjimą.
Kas nusprendė, kokios knygos turi sudaryti Bibliją? Ne žmonės ar institucijos tai nusprendė, bet Dievas. Kiekviena Biblijos knyga turi savo istoriją, kaip ji buvo įtraukta į Bibliją. Kiekvienu atveju Dievas paragino žmones pripažinti šiuos raštus, kaip atskleidžiančius Šventosios Dvasios valdžią ir jėgą.
Todėl apaštalas Paulius rašė: Visas Raštas yra Dievo įkvėptas (2 Tim 3, 16). Apaštalas Petras taip pat sakė: Nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės (2 Pt 1, 21). Dievas naudojo žmones, tarybas, bažnyčią, kad raštai, kurie nebuvo įkvėpti Dievo (daug keistų ir neteisingų mokymų yra prirašyta), nebūtų įtraukti į Bibliją.
Ar Biblijoje nėra klaidų?
Kadangi Raštas yra Dievo įkvėptas (2 Tim 3, 16) ir sukurtas ne žmogaus, bet Šventosios Dvasios iniciatyva, Biblija buvo perrašyta be klaidų - mes vadiname tai neklaidingumu. Raštai - ir pasakojimas, kaip Dievas sukūrė pasaulį, ir istorija apie Dievo planą išgelbėti žmones - buvo parašyti be klaidų.
Tikintieji visuomet į Raštą žiūrėjo labai atsakingai - nuo Mozės (Įst 4, 2) iki Psalmių autorių (Ps 19, 7) ir, visų svarbiausia, atsakingai į Raštus žiūrėjo ir pats Jėzus, Dievo Sūnus (Jn 10, 35). Tai nereiškia, kad žmonės, rašę Raštus, buvo neklystantys. Ne, jie buvo tokie pat nuodėmingi kaip ir mes.
Ar yra išlikusių Biblijos autorių užrašytų originalių kopijų? Ne. Tai kaip mums žinoti, kad išlikusios kopijos yra be klaidų? Čia yra svarbu, kad yra išlikę tūkstančiai rankraščių. Lygindami juos tarpusavyje ir su šių laikų Biblija, įsitikiname, kad tai - labai kruopščiai perrašyta originalo kopija. Dievas pasielgė išmintingai, neleisdamas, kad originalai išliktų, nes mes, žmonės, turime polinkį iš tokių daiktų pasidaryti stabus.
Ar Bibliją suprasti gali bet kas?
Taip, tai ir yra nuostabiausias dalykas! Raštas kalba aiškiai, kad mes žinotume, ko reikia gyvenimui ir dievotumui (2 Pt 1, 3). Ir suaugę, ir vaikai gali skaityti Šventąjį Raštą ar jo klausytis ir suprasti svarbiausius dalykus - kaip būti išgelbėtiems.
Tai nereiškia, kad ganytojų ir mokytojų apskritai nereikia, ar kad Biblijoje visiškai viskas yra aišku. Kai kurios Biblijos vietos yra sunkiau suvokiamos (2 Pt 3, 16), todėl Dievas siunčia mums pastorius ir mokytojus, kurie padeda mums pagilinti Biblijos suvokimą ir moko tai pritaikyti (Ef 4, 11).
Kam mums reikalinga Biblija, kad pažintume Dievą?
Daug sužinoti apie Dievą galime stebėdami pasaulį (Rom 1, 20), bet Biblija mums reikalinga, nes svarbiausius dalykus apie save ir šlovingąją Evangeliją Dievas pasirinko atskleisti per savo žodį (1 Sam 3, 21). Dievas nepasirinko kiekvienam atskirai apreikšti per žodį, bet pateikė mums užrašytus Raštus. Tai vėl atskleidžia nuostabią Dievo išmintį.
Ar įsivaizduojate, kaip būtų painu, jei kiekvienas teigtų asmeniškai girdintis Dievą kalbant? Kaip mums reikėtų patikrinti, kas yra Dievo žodis, o kas ne?
Ar Biblija pasako mums viską, ką reikia žinoti?
Raštas pasako mums viską, ko reikia, kad gyventume dievotai Kristuje (2 Pt 1, 3). Biblija pateikia pakankamai informacijos apie tai, koks yra Dievas, kaip Dievas sukūrė pasaulį, kokie yra žmonės, ir kaip mes pasidavėm nuodėmei, atskleidžia ir Dievo išgelbėjimo planą, kokia bus ateitis, kad galėtume pasitikėti Dievu ir gyventi tikėjimu (Gal 2, 20; 2 Kor 5, 7).
Yra daug dalykų, apie kuriuos Biblijoje nekalbama. Dievas nori, kad tam tikrus dalykus mes atrastume tyrinėdami, stebėdami, studijuodami ar per patirtį. Bet, jei kalbėsime apie supratimą, kaip tikint Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, būti išgelbėtiems nuo Dievo rūstybės, kaip turėti amžinąjį gyvenimą, - Biblija pasako viską, ką turime žinoti (Rom 5, 9; Jn 5, 24).
Vaikiškas tikėjimas
Pasaulis ieško išminties ir pažinimo, bet galiausiai viskas sukasi aplink vaikus. Tai būsimoji karta, kuri mums rūpi. Mūsų kultūros dalis yra vaikų mokymas. Ir kol turime ryšį su vaikais, kol mūsų gyvenimas sukasi aplink juos, mes patys nesenstame ir jaučiamės laimingesni, esame apvalomi nuo suaugusiųjų "gudrumo" (Rab Kuk). Mažas žmogus pirmiausia priima pasaulį tokį, koks jis yra, be komentarų. Tik vėliau mes pradedame vaikams aiškinti, ką tai reiškia. Toks originalus pasaulio pažinimas yra širdies lygis.
Vaikui yra atvira pasąmonė, jis gyvena svajonėmis ir idealais. Tą vaikystę reikia saugoti, kaip švarią dvasios prigimtį. Vaikas prisiliečia prie pasaulio be žodžių, per emocijas. Toks emocinis švarumas leidžia sugrįžti į vaikystę ir bent kartais turėti vaiko žvilgsnį. Svajonės mums duoda jėgų eiti pirmyn, bet vis tik didžiąją laiko dalį mes gyvename suaugusiųjų gyvenimą. Tačiau dvasinis gyvenimas yra statomas ant šios vaikystės patirties.
Juk pirmiausia mes girdime Biblines istorijas, kaip pasakas. Kaip sako R. Kuk, Tora yra sena pasaka vaikams. Ir tai nuostabu! Kad mūsų vaikystės pasakos gali mus lydėti visą gyvenimą ir būti vartai į tikėjimo pasaulį, į Dievo karalystę. Pasakos ar palyginimai yra reikalingi perduoti dvasinius dalykus.
Daugelį amžių žmonės net nekėlė tokių klausimų apie Biblijos įvykių tikrumą, jie tikėjo vaikišku tikėjimu, taip kaip tikima pasakų pamokomąja galia. Tik suaugę darome interpretacijas. Suaugę mes atskiriame, kas yra pasaka ir kokia jos prasmė. Tačiau, per anksti atmetę visus pasakojimus, galime likti be nieko... nieko nesupratę.
Net mokiniai, vaikščiodami kartu su Jėzumi, daug kartų liko nepažinę palyginimų prasmės. Ne taip svarbu yra pats pasakojimo tikrumas, bet tai kaip jis paliečia mane, mano širdį. Todėl galime nešiotis Biblinius pasakojimus kaip vaikai, kol atsiskleis jų prasmė vienu ar kitu gyvenimo momentu. Juk ne visos pasakos susišaukia su mūsų mintimis, bet tos kurios mums kalba. Kaip naratyvas, kuriame randu save ir randu Pasakotoją.
Galbūt, mūsų epocha yra tų suaugusių žmonių, kurie vadovaujamės protu ir taip sunku yra mums tikėti kažkuo, kas yra toliau už pasakojimo istorijos. Bet Jėzus sako, kad tik vaikas gali įeiti į Dievo karalystę. Toks yra tikėjimo taškas, kaip ta vaikystės būsena, per kurią praėjęs, patikėjęs Dievu, kaip pasaka, galiu keliauti toliau ir bandyti suprasti Dievo karalystės paslaptis.
Apaštalas Paulius, pasiūlęs tobulesnį "meilės" kelią, sako, kad ankščiau mąstė kaip vaikas, o dabar atėjo metas suaugti. Dievas mus taip pat augina ir nori mūsų gilesnio pažinimo ir tobulesnio kelio. Bet nori, kad nepamirštume vaikystės.
Kiekvieną rytą, pradedant malda, mes esame vaikais. Paprastai ir nuoširdžiai prašome Dievo palaiminti dieną. Mokėti prašyti yra nusižeminusios, pasitikinčios ir tyros širdies veiksmas. Dykumoje izraelitai Mozei sakė: kas mums duos duonos? Mokiniai Jėzaus klausė: kas pamaitins minią žmonių?
Dievas nori, kad mes būtume kartais maži ir prašytume. Toks yra asmeninės maldos bruožas - mokėti prašyti. Kitu atveju, religija lieka tik filosofija. Prašyti - tai kalbėtis su Dievu. Patikėti, kad Jis gali išgirsti ir gali duoti, to ko mums reikia. Suaugę žmonės linkę viską kontroliuoti, bet Dievas nori ir iš to mus išlaisvinti.
Karalius Dovydas nesigėdija šokti Viešpaties akivaizdoje, gabenant Sandoros skrynią. Vaikas yra laisvas nuo aplinkinių nuomonės ir pilnas džiaugsmo, nuostabos, atvirumo. Per didelis rimtumas kartais nuveda žmogų į depresiją.
Žinoma, mes negalime visada būti vaikais arba vaikiški... Suaugę turime prisiimti daug atsakomybių. Tačiau neprarasti šios vaikystės dvasios Dievo akivaizdoje yra kelias į Jo karalystę. Dievas nuolat mums duoda įvairias aplinkybes, kur esame išbandomi. Bet per tai Jis ugdo vis didesnį mūsų prisirišimą, kaip vaiko prie Tėvo, augina vis didesnį pasitikėjimą Juo, nežiūrint visų gyvenimo aplinkybių. Tai ir yra tikėjimas.
Todėl žmogus turi būti kartu ir vaikas ir suaugęs.
žymės: #Vaikiska
Panašus:
- Nėštumo biblija: geriausias vadovas būsimoms mamoms
- Stebuklinga Biblijos istorija: Kristaus gimimas ir vaiko atsiradimo paslaptys
- Atrask Geriausias Biblijos Vaikams Leidyklas: Išsamiausia Apžvalga!
- Vaiko Teisių Apsaugos Reforma Lietuvoje: Atraskite Didžiausius Iššūkius ir Įspūdingus Pasiekimus!
- 10 Nepakeičiamų Patarimų Laukiančioms Pirmojo Nėštumo Mamos – Pasiruoškite Su Pasitikėjimu!