Dažnai viešojoje erdvėje girdime, jog vaikai labai gerai žino savo teises, bet visiškai nežino savo pareigų, nes apie jas nieko nekalbama. Atkreiptinas dėmesys, kad vaiko teisės yra prigimtinės, o pareigos išugdomos. Jas padėti ugdyti privalo vaiko atstovai pagal įstatymą (tėvai, globėjai, rūpintojai, įtėviai) ir ugdymo įstaigų darbuotojai. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, vaikas, kaip ir kiekvienas kitas suaugęs bendruomenės narys, privalo vykdyti ir pareigas, o savo veiksmais nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Todėl kviečiame suaugusiuosius padėti vaikams dėl jų fizinio ir psichinio nebrandumo suprasti ir išaiškinti jiems jų teisių ir pareigų esmę.
Vaiko teisės pagal Jungtinių Tautų konvenciją
Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, kurią 1995 m. liepos 3 d. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, valstybė privalo padaryti viską, kad būtų įgyvendintos šioje Konvencijoje numatytos vaiko teisės.
- Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi ir tinkamai vystytis, turi būti apsaugotas nuo smurto, išnaudojimo ir nepriežiūros.
- Vaikai turi teisę gauti pakankamai vertingo maisto ir reikiamą sveikatos priežiūrą.
- Vaikai turi teisę į prieglobstį ir tinkamą gyvenimo lygį.
- Neįgalūs vaikai turi teisę į ypatingą rūpestį ir lavinimąsi, į galimybę išsiugdyti kaip galima didesnį pasitikėjimą savo jėgomis ir integruotis į socialinę aplinką.
- Vaikai turi teisę į švietimą, į poilsį, žaidimus ir dalyvavimą visuomeninėje veikloje.
- Vaikams turi būti leidžiama kalbėti sava kalba ir praktikuoti savą religiją bei kultūrą.
- Vaikai turi būti saugūs, neatstumti, neišnaudojami, nežalojami ir neskaudinami.
- Vaikai, kaip ir suaugusieji, turi teisę reikšti savo nuomonę ir požiūrį.
Įdėmiau pažvelgę suvoktume, kad vaikų teisės dažniau yra pažeidžiamos nei jomis piktnaudžiaujama. Pasipiktinimas vaiko teisėmis greičiau parodo tik mūsų visuomenės neadekvatų požiūrį į vaikus, jų auklėjimą, o kartu ir į besikeičiantį gyvenimo lygį, į tradicijas ir nenorą suprasti, kad gyvenimas vietoje nestovi.
Vaiko teisė ir pareiga mokytis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Tai yra ne tik vaiko teisė, bet ir pareiga. Vaikas iki 16 metų negali nutraukti mokymosi pagal privalomojo švietimo programas, privalo reguliariai lankyti mokyklą, be pateisinamos priežasties nepraleisti pamokų ir kitų privalomų ugdymo proceso užsiėmimų. Vis dėlto, kaip skelbia Valstybės duomenų agentūra, mokyklos nelankančių vaikų skaičius vis dar išlieka pakankamai didelis, t. y. 16-17 tūkst. vaikų iki 16 metų. To priežastys įvairios.
Primintina, kad pagal Švietimo įstatymą, tėvai (globėjai) privalo vaiką, kuriam tais kalendoriniais metais iki balandžio 30 dienos yra suėję 5 metai, leisti mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo programą. Priešmokyklinis ugdymas gali būti teikiamas vėliau tėvų (globėjų) sprendimu, bet ne vėliau, negu vaikui tais kalendoriniais metais sueina 6 metai. Taip pat tėvai (globėjai) privalo vaiką, kuriam tais kalendoriniais metais sueina 7 metai, leisti mokytis pagal pradinio ugdymo programą. Tėvai, netinkamai vykdantys šias pareigas, atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Vis dėlto, valstybė nesiekia bausti tėvų - pirmiausia ji siūlo pagalbą vaikui ir šeimai. Kaip minėta pirmiau, augant vaiko gebėjimams, didėja ir jo galimybės pačiam priimti sprendimus. Pavyzdžiui, vaikas nuo 14 metų turi teisę pasirinkti vieną iš privalomojo dorinio ugdymo dalykų: tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką.
Problema kartais kyla dėl vaikų mokymo sutarčių sudarymo, nutraukimo, pakeitimo, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų. Nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, abu tėvai turi teisę dalyvauti vaiko auklėjime ir ugdyme bendru sutarimu. Todėl idealiu atveju, net ir esant nustatytai vaiko gyvenamajai vietai su vienu iš tėvų, abu tėvai turėtų tartis dėl vaikui tinkamos ugdymo įstaigos parinkimo ir su ja sudaryti mokymo sutartį. Deja, dažnai situacija gali būti priešinga, kai tėvai nesutaria dėl konkrečios ugdymo įstaigos, jos vietos ir pan. Tokiu atveju kilusį ginčą reikėtų spręsti pasitelkiant tarpininkus, mediatorius.
Vis dėlto, reikėtų nepamiršti, kad visus sprendimus dėl vaiko turėtume priimti ne taip, kaip suaugusiems atrodo geriau, o kartu su vaiku. Vaiko nuomonės išklausymas ir vaiko dalyvavimas priimant su jo gyvenimu susijusius sprendimus - tai vienas svarbiausių vaiko teisių apsaugos principų. Todėl tėvai, spręsdami su vaiku susijusius klausimus, turėtų bandyti tartis tarpusavyje, įgyvendinti ne savo svajones ir ne siekti pateisinti savo lūkesčius turėti „tobulą” vaiką, o padėti vaikui susivokti greitai besikeičiančiame pasaulyje ir atrasti jame savo vietą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Švietimo įstatyme nurodyta, kad mokymas valstybinėje ir savivaldybės mokykloje pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas ir profesinio mokymo programas, skirtas pirmajai kvalifikacijai įgyti, yra nemokamas. Tačiau nevalstybinėje mokykloje mokestį už ugdymą, mokymą nustato mokyklos savininkas (dalyvių susirinkimas).
Girdime diskusijas apie tai, kad mūsų šalyje vis labiau jaučiamas vaikų suskirstymas į tuos, kurių tėvai gali apmokėti vaikų ugdymo išlaidas privačiose mokyklose, ir tuos, kurie lanko nemokamas ugdymo įstaigas. Gali skirtis ne tik ugdymo paslaugų kokybė, pvz., geresnės mokymo priemonės, mažesnės klasės ir pan., bet ir pasiekti rezultatai. Vis dėlto, jei vertintume baigiamųjų egzaminų rezultatus, jie rodo, kad nemažą dalį geriausių įvertinimų surenka vaikai ne iš didžiųjų miestų ir privačių ugdymo įstaigų, o besimokantys valstybinėse ar savivaldybių mokyklose.
Švietimo įstatyme nustatyta, kad individualiomis mokymosi priemonėmis (pratybų sąsiuviniais, rašymo priemonėmis, skaičiuotuvais ir kitomis) mokinį aprūpina tėvai (globėjai). Pažymėtina, kad mokiniams, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ugdymo programą ar pagal pradinio ugdymo programą pirmoje ar antroje klasėje, nemokami pietūs skiriami nevertinant šeimos gaunamų pajamų be atskiro tėvų (globėjų) prašymo.
2023 m. valstybė truputį padidino finansavimą švietimui, tačiau, kaip matyti, mokytojai ir toliau lieka nepatenkinti per mažu darbo užmokesčiu ir per dideliu darbo krūviu. Verta sutikti, kad ne kiekvienas gali būti mokytoju, todėl pasirinkusiems šį kelią ir norintiems bei galintiems juo eiti, turėtų būti teisingai atlyginta. Tačiau „teisingai” kiekvienas supranta skirtingai.
Visų pirma, svarbu įsisąmoninti, kad vaikas turi teisę ne tik mokytis, bet ir žaisti. Vadinasi, kaip ir visais kitais gyvenimo atvejais, taip ir šiuo, reikia atrasti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp vaiko teisės mokytis ir teisės žaisti. Metodai, kaip ir vaiko poreikiai, gali būti skirtingi. Svarbiausia, kad mokymasis atitiktų vaiko galimybes ir poreikį įgyti žinių, socializuotis ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui.
Vaiko teisių apsaugos principai
Kaip ir kiekvieno žmogaus teisės, vaiko teisės yra nedalomos, visuotinės ir neatimamos. Pagarba vaiko, kaip teises turinčio asmens, orumui, gyvybei, išlikimui, gerovei, sveikatai, vystymuisi, dalyvavimui visuomenės gyvenime ir nediskriminavimui privalo būti įtvirtinta ir puoselėjama kaip pagrindinis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją ratifikavusių šalių politikos vaikų atžvilgiu tikslas. Geriausias būdas realizuoti šį tikslą yra gerbti, saugoti ir įgyvendinti visas teises, įvardytas Vaiko teisių konvencijoje bei papildomuose (fakultatyviniuose) protokoluose.
Būtina atsisakyti tokio požiūrio į vaikų apsaugą, pagal kurį vaikai traktuojami vien kaip pagalbos reikalingi objektai ar aukos, ir skatinti Konvenciją atitinkantį požiūrį, kad vaikas yra savo teisių subjektas ir savininkas ir kad jis turi visas žmogaus teises, kurios privalo būti apsaugotos. Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas įpareigojimas visiems asmenims ir institucijoms, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, pirmiausia vadovautis vaiko interesais, t. p. Vaiko teisėmis grindžiamu požiūriu Konvencijoje laikomas toks požiūris, kuriuo padedama užtikrinti visų vaikų teises didinant atsakomybę prisiimančiųjų subjektų pajėgumą įvykdyti savo įsipareigojimus gerbti, apsaugoti ir užtikrinti teises ir teisių turėtojų pajėgumą reikalauti savo teisių, visuomet vadovaujantis teisėmis į nediskriminavimą, vaiko interesais, teise gyventi, išgyventi bei vystytis ir atsižvelgimu į vaiko nuomonę.
Naudodamiesi savo teisėmis vaikai t. p. turi teisę į tai, kad jiems patartų ir juos orientuotų tėvai, globėjai (globa) ir bendruomenės nariai, atsižvelgiant į vaikų gebėjimų raidą.
Teisinis reglamentavimas Lietuvoje
Lietuvoje 1995 07 03 ratifikuota (įsigaliojo 1995 07 21) Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Detaliau vaiko teises reglamentuojantis nacionalinis teisės aktas yra Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (1996), įtvirtinantis ne tik vaiko teisių katalogą, bet ir vaiko apsaugą nuo neigiamos socialinės aplinkos, reglamentuojantis visų rūšių smurtą, nustatantis vaiko atstovų pagal įstatymą (tėvų, globėjų) teises, pareigas ir atsakomybę, pagalbą vaikui ir šeimai.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Užgavėnės vaikams: tradicijos, papročiai ir smagios idėjos
- Vaikams apie grybus: įdomi ir naudinga informacija jauniesiems grybautojams
- Vaikams apie obuolius: įdomūs faktai, eilėraščiai ir pasakos
- Vaikiškos Dainelės: Žodžiai, Natos ir Kodėl Jos Yra Svarbiausios Vaikų Vystymuisi
- Neįtikėtina tiesa apie plaukų slinkimą po gimdymo: kaip sustabdyti ir atkurti plaukus greitai!