Besimptomė bakteriurija nėštumo metu: priežastys, diagnostika ir gydymas

Laukiantis moters kūne vyksta daugybė pokyčių. Kartais dėl įvairių priežasčių pasitaiko tam tikrų nesklandumų ir komplikacijų.

Besimptomė bakteriurija

Atliekant šlapimo tyrimą nustatoma ir besimptomė bakteriurija. Itin dažna būklė, kamuojanti nėščiąsias, - anemija. Tai būklė, kai tam tikrų bakterijų randama šlapimo takuose, bet jos nesukelia jokių simptomų, t. y. nėščioji nejaučia nei skausmo, nei karščiavimo, skausmingo šlapinimosi ar kitų šlapimo takų uždegimui būdingų požymių.

Antrojo nėštumo trimestro pradžioje atliekant šlapimo tyrimą, moteriai gali būti nustatoma besimptomė bakteriurija - būklė, kai tam tikros bakterijos randamos šlapimo takuose, bet jos nesukelia jokių simptomų, t. y. nėščioji nejaučia nei skausmo, nei karščiavimo, nei skausmingo šlapinimosi ar kitų šlapimo takų uždegimui būdingų požymių.

Besimptomė bakteriurija, kuri nustatoma apie 2-10 proc. nėščiųjų, paprastai pasireiškia tik nėštumo metu, nes augant gimdai, keičiasi šlapimo pūslės padėtis, kaip ir šlaplės kelias iki jos.

„Tokiu būdu bakterijos, esančios moters tarpvietėje, gali lengviau patekti į šlapimo pūslę, kur lengvai dauginasi nesukeldamos rimto uždegimo. Tačiau, jei infekcija nėra gydoma, bakterijos gali šlapimtakiais nukeliauti į inkstus ir sukelti rimtų sveikatos problemų“, - pasakojo akušerė ginekologė S.Tumėnė ir pridūrė, jog besimptomė bakteriurija dažniausiai gydoma antibiotikais, kurie yra saugūs vaisiui.

Sunkiais atvejais, kai bakterijos vis atsinaujina, moteris gali būti nukreipta urologo konsultacijai arba gydoma nedidėlėmis antibiotikų dozėmis beveik iki nėštumo pabaigos.

Negydoma ši būklė gali sukelti inkstų geldelių uždegimą. Šis susirgimas pavojingas, tad aptikus bakterijų skiriama vaisiui nepavojingų antibiotikų. Juos vartoti tenka maždaug 10 % visų nėščiųjų.

Šlapimo organų infekcinės ligos (ŠOI)

Šeimos gydytojo praktikoje šlapimo organų infekcinės (ŠOI) ligos yra vienos dažniausių (jos nustatomos per 6 proc. visų konsultacijų). Moterims ŠOI ligos diagnozuojamos dažniau negu vyrams. 20 proc. moterų anksčiau ar vėliau nustatoma besimptomė bakteriurija, o 20-40 proc. dėl ŠOI kreipiasi į gydytoją.

Pagrindiniai ŠOI ligų sukėlėjai yra E. Coli (> 70 proc.), Proteus sp., Pseudomonas sp., Streptococci, Staphylococci.

Rizikos veiksniai:

• infekcija praeityje;
• cukrinis diabetas;
• nėštumas;
• vidaus organų akmenys;
• dehidratacija;
• instrumentiniai urogenitalinio trakto tyrimai;
• kateterizacija;
• lytiniai santykiai;
• diafragmos naudojimas;
• sumažėjęs estrogenų kiekis (menopauzė);
• šlapimo sąstovis, pvz., obstrukcija;
• urogenitalinio trakto malformacijos;
• delsimas šlapintis, pvz., ilgos kelionės metu.

Klinika

• Cistitas: dažnas šlapinimasis, dizurija (skausmingas šlapinimasis), strangurija (pasunkėjęs šlapinimasis), apatinės pilvo dalies skausmas, šlapimo nelaikymas, ūminis šlapimo susilaikymas, drumzlinas ar nemalonaus kvapo šlapimas ir/ar hematurija.
• Pielonefritas: juosmens skausmas, karščiavimas, sustingimas, bendras silpnumas, vėmimas ir/ar hematurija.

Pradinis tyrimas

Jei ŠOI nėra komplikuota, naudojamos šlapimo tyrimo juostelės, kuriomis tiriami leukocitų esterazės bei nitratų kiekiai. Jei tyrimo rezultatai patologiniai, ŠOI gydoma.

Vidurinės šlapimo porcijos bakteriologinio tyrimo indikacijos:

• antibiotikams atspari infekcija;
• ŠOI atkrytis;
• simptominė ŠOI, jei moteris kateterizuota;
• nėštumas;
• įtariamas pielonefritas;
• mikroskopinė ar makroskopinė hematurija.

Šlapimas turi būti tiriamas prieš antibiotikoterapiją ir į laboratoriją siunčiamas šviežias mėginys.

Kiti tyrimai

Šlapalo ir elektrolitų kiekio kraujyje, kreatinino, glomerulų filtracijos greičio, inkstų ultragarsinis, radiologinis, šlapimtakių, šlapimo pūslės tyrimai, intraveninė pielografija atliktini, kai yra:

• ŠOI atkrytis;
• pielonefritas;
• netipinis sukėlėjas;
• neaiški diagnozė, pvz., persistuojantys simptomai, kai bakteriologinio vidurinės šlapimo porcijos tyrimo rezultatai normalūs.

Gydymas

Kateterizuotos pacientės. 90 proc. atvejų, nepraėjus mėnesiui po kateterizacijos, išsivysto bakteriurija. Įtariamą ŠOI visada reikia patvirtinti bakteriologiniu vidurinės šlapimo porcijos tyrimu - gydoma, jei ŠOI simptominė arba nustatomas Proteus augimas. Sukėlėjus gana sunku sunaikinti. Patikimų duomenų, kad tiesiogiai į šlapimo pūslę skiriami vaistai būtų efektyvūs, nėra.

Kitos pacientės

• Gerti daug skysčių (> 3 l per 24 val.).
• Simptomams palengvinti šarminamas šlapimas, pvz., kalio citrato tirpalu.

Iš geriamųjų antibiotikų pirmaeilis yra trimetoprimas (200 mg 2 k. per parą), nes jam jautrūs 80 proc. visų sukėlėjų. Jei ŠOI nekomplikuota, gydoma 3 dienas. Jeigu diagnozuota urogenitalinio trakto malformacija ar yra imunosupresija, ligos atkrytis, antibiotikų skiriama vartoti 2 savaites. Nustačius pielonefritą, 14 dienų gydoma chinolonais, pvz., ciprofloksacino 250-500 mg 2 k. per parą.

• Į stacionarą pacientė guldoma, jei yra dehidratacija ar bendroji būklė labai prasta.
• Pas urologą siunčiama, kai kitais tyrimais nustatyta patologinė būklė ar neįmanoma palengvinti simptomų.

Kartotinio cistito profilaktika

Po sėkmingo gydymo infekcija gali pasikartoti iki 90 proc. atvejų, ji atsinaujina ir tada, kai gydoma netinkamai.

Bendrosios priemonės

Pacientei patariama vartoti daugiau skysčių, dažniau, reguliariai šlapintis, šlapintis po lytinių santykių. Spanguolių sulčių efektyvumas vertinamas prieštaringai.

Profilaktinis gydymas antibiotikais

Po lytinio akto reikėtų išgerti 50 mg nitrofurantoino arba tęsiamas trimetoprimo (100 mg nakčiai) ar nitrofurantoino (50 mg nakčiai) kursas.

Pakeičiamoji hormonų terapija

Vietiniai estrogenai sumažina ŠOI atkryčio tikimybę po menopauzės.

Vakcinos

Kol kas tyrimų rezultatų nėra.

Kitos nėštumo komplikacijos

Maždaug 14 nėštumo savaitę persileidimo rizika dėl neaiškių priežasčių sumažėja. Prasideda ramesnis periodas. Visgi būtent nuo 14 iki 28 nėštumo savaitės atliekama daugiausia tyrimų. Tiriamas nėščiosios šlapimas ir kraujas siekiant laiku nustatyti pavojingas būkles bei jas kontroliuoti.

Rezus izoimunizacija

Kita galima komplikacija - rezus izoimunizacija. Kraujo tyrimas atliekamas vos tik sužinojus apie nėštumą, tuomet kartojamas 27-28 nėštumo savaitę, atliekant antikūnų paiešką. Jei moters kraujo rezus faktorius yra neigiamas (t. y. ji neturi antigeno), o vaisiaus rezus faktorius teigiamas (turi antigeną), vaisiaus eritrocitai, patekę į motinos kraują, gali įjautrinti jos organizmą. Jis ims gaminti antikūnus prieš vaisiaus teigiamą rezus grupę. Nors vaisius ir motina turi atskiras kraujotakas, tačiau nedidelis kiekis eritrocitų per placentą gali patekti į moters kraujotaką. Jei antikūnų neaptinkama, nėščiajai suleidžiama imunoglobulino, kuris apsaugo nuo rezus izoimunizacijos.

Rezus (Rh) izoimunizacija dar vadinama rezus konfliktu. Tai Rh D neigiamos nėščios moters imunizacija vaisiaus eritrocitų Rh D antigenu.

„Jei moters Rh yra neigiamas (t. y. ji neturi antigeno), o vaisiaus Rh yra teigiamas (turi antigeną), vaisiaus eritrocitai, patekę į motinos kraują, gali įjautrinti moters organizmą. Jis ims gaminti antikūnus prieš vaisiaus teigiamą Rh D grupę. Pakartotinai susidūrus su Rh D teigiamą antigeną turinčiais eritrocitais, mamos kūnas ims kovoti, t. y. priims vaisių kaip sau svetimą organizmą ir bandys naikinti jo eritrocitus (raudonuosius kraujo kūnelius)“, - paaiškino gydytoja.

Paaiškėjus, jog moteris laukiasi, paskiriami kraujo tyrimai, kurių metu nustatomas mamos kraujo grupė.

„Jei paaiškėja, jog mama yra Rh neigiama, tuomet nustatoma vaiko tėčio kraujo grupė. Jei jis yra Rh teigiamas, vadinasi, yra tikimybė, kad kūdikis gali paveldėti tėčio kraujo grupę. Tuomet vėl tiriama moteris dėl galimų antikūnų, kurie galėjo susidaryti ankstesnių nėštumų metu ar retai po netapataus kraujo perpylimų. Jei jie randami ir antikūnų titras viršija normas, o atliekant tyrimą pakartotinai titras auga, nėščiajai diagnozuojama rezus izoimunizacija“, - tyrimo eigą pasakojo gydytoja akušerė ginekologė S.Tumėnė.

Tačiau tuo atveju, jei antikūnai moters organizme nerandami, nėštumo metu jų gali atsirasti. Nors vaisius ir motina turi atskiras kraujotakas, nedidelis kiekis eritrocitų gali per placentą patekti į moters kraujotaką, todėl 27-28 nėštumo savaitę vėl kartojamas antikūnų tyrimas. Jei visgi antikūnų neaptinkama, pasak genetikės, nėščiajai suleidžiamas anti-D imunoglobulinas, kuris apsaugo nuo rezus izoimunizacijos: „Anti-D imunoglobulinas taip pat suleidžiamas ir tuo atveju, jei buvo rizika, jog vaikelio kraujas galėjo patekti į moters organizmą, pvz., invazinių genetinių tyrimų metu, gausaus kraujavimo, įtarus placentos atšoką, po pilvo traumos, išorinio vaisiaus apsukimo ar kt. Ši imunoprofilaktika taip pat taikoma įvykus persileidimui, nutraukus nėštumą ar esant negimdiniam nėštumui.“

Gestacinis diabetas

II trimestro pabaigoje nėščiosioms gali tekti susidurti su gestaciniu diabetu. Dėl šios būklės tikrinamos visos besilaukiančios moterys. Gestacinis diabetas pasireiškia padidėjusiu gliukozės kiekiu kraujyje. Besilaukiančios moters organizmas negeba išskirti pakankamai insulino. Su šia diagnoze susiduria net iki 40 % nėštukių. Moteris, kuriai padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, jaučia stipresnį troškulį, vartoja daugiau skysčių, jos kūnas gali kaupti skysčius, stebimi tinimai.

Nėščiųjų diabetu arba gestaciniu diabetu vadinama būklė, kai stebimas angliavandenių apykaitos sutrikimas, pasireiškiantis didesniu nei turi būti gliukozės kiekiu kraujyje. Pasak gydytojos S.Tumėnės, jis atsiranda dėl to, kad organizmas nepakankamai išskiria insulino (hormono, kontroliuojančio gliukozės kiekį kraujyje), kurio poreikis nėštumo metu padidėja, arba dėl laikino atsparumo insulinui. Šią diagnozę išgirsta nuo 2 iki 40 proc. visų nėščiųjų.

„Dažniau gestacinis diabetas nustatomas toms moterims, kurios laukiasi antrąjį ar trečią kartą, ir jau pirmojo nėštumo metu joms buvo nustatyta ši diagnozė. Taip pat didesnė tikimybė susirgti gestaciniu diabetu, jei nėščiosios giminėje kas nors serga cukriniu diabetu“, - sakė gydytoja akušerė ginekologė.

Sergant gestaciniu diabetu moteriai sudaromas gydymo planas: tai tam tikrų maisto produktų ribojimas kasdieniame racione, pavyzdžiui, kiek ir kokių produktų galima valgyti ryte, kokių - vakare, atsižvelgiant į tyrimo rezultatus. Nėščioji pamokoma, kaip naudotis gliukometru ir kaip dažnai tikrinti kraują savarankiškai, kokiu metu, pvz., ar ryte pavalgius, o gal praėjus dviem valandoms po pusryčių.

Ekstragenitalinės ligos

Tai ne lytinių organų ligos nėštumo metu, iš kurių svarbiausios yra intrahepatinė nėščiųjų cholestazė, širdies ligos bei epilepsija.

Intrahepatinė nėščiųjų cholestazė

Maždaug 30 nėštumo savaitę gali pasireikšti intrahepatinė nėščiųjų cholestazė. Tai kepenų liga, kuriai būdingas odos niežulys, gelta, bendras silpnumas. Jeigu atlikus tyrimus pastebimas padidėjęs kepenų fermentų kiekis, moteris skundžiasi itin stipriu padų, delnų, pilvo ar viso kūno niežuliu, gali būti taikomas gydymas vaistais, kurie suriša tulžies rūgštis organizme. Būklei blogėjant, nėštumą rekomenduojama užbaigti 37 savaitę.

Viena dažnesnių - intrahepatinė nėščiųjų cholestazė. Tai kepenų liga, pasireiškianti odos niežuliu, gelta, bendru silpnumu (atmetus kitas kepenų ligas). Ligai atsirasti įtakos turi hormonų poveikis, paveldimumas ir aplinkos veiksniai.

Anot gydytojos, atliekant tyrimus, pastebimas nėščiosios organizme padidėjęs kepenų fermentų kiekis. Moteris skundžiasi itin stipriu padų, delnų, pilvo ar viso kūno niežuliu, kuris dažniau vargina naktį. Ši būklė nustatoma apie 0,5 proc. visų nėščiųjų. Daugumai (apie 80 proc.) moterų intrahepatinė nėščiųjų cholestazė prasideda 30-ą nėštumo savaitę.

„Intrahepatinė nėščiųjų cholestazė pavojingesnė vaisiui, nei pačiai mamai, nors ji ir skundžiasi tam tikrais simptomais. Tačiau pagrindinė problema - padidėję tulžies rūgščių ir kepenų fermentų kiekis, kurie per placentą patenka į vaisiaus organizmą, taip pat kaupiasi amniono skystyje. Tai gali sukelti staigią vaisiaus žūtį, mekonijaus patekimą į amniono skystį, priešlaikinį gimdymą, naujagimio kvėpavimo sutrikimo sindromą dėl poveikio vaisiaus smegenims ir plaučiams“, - pasakojo gydytoja akušerė ginekologė S.Tumėnė.

Nustačius šią ligą, taikomas gydymas vaistais, kurie suriša tulžies rūgštis moters organizme. Būklei blogėjant, nėštumą rekomenduojama užbaigti 37-ą nėštumo savaitę.

Širdies ligos

III trimestro metu dažniau pasireiškia ir širdies problemos, kartais pastebimos anksčiau nepastebėtos kardiologinės ligos. Nėštumo metu moters širdis dirba sunkiau. Dažna būklė, kai nežymiai padažnėja širdies veikla, vadinama fiziologine tachikardija. Didesnės apkrovos metu gali pasireikšti kardiologinės ligos, kurios ankščiau „snaudė“, arba gali atsirasti naujų sveikatos sutrikimų.

„Jei, tarkime, iki nėštumo moters širdies dažnis būdavo 70 dūžių per minutę, tai nėštumo metu gali siekti 100 susitraukimų per minutę ir tai bus laikoma norma. Be to, moteriai gali atsirasti ir įvairių aritmijų, kurias pastebėjęs gydytojas ginekologas ją iškart nukreipia kardiologo konsultacijai“, - teigė gydytoja.

Epilepsija

Epilepsija yra lėtinė nervų sistemos liga, pasireiškianti kartotiniais priepuoliais, kurie atsiranda dėl stiprios smegenų žievės neuronų elektrinės iškrovos (būdingas kūno sustingimas, raumenų susitraukimas, traukuliai, kurių metu žmogus nereaguoja į jokius išorinius dirgiklius ir pan.).

Pasak gydytojos akušerės ginekologės S.Tumėnės, dažniausiai epilepsija paūmėja nėštumo metu toms moterims, kurios jau serga, ar vaikystėje yra patyrusios epilepsijos priepuolių. „Epilepsiniai priepuoliai nėštumo metu gali paūmėti ir dėl vaistų pakeitimo arba tiesiog dėl hormoninio fono pokyčių moters organizme. Priepuolius nėštumo metu gali sukelti ir stresas, miego sutrikimai bei kitos priežastys“, - paaiškino gydytoja.

Gali įvykti vienas arba keli epilepsijos priepuoliai iš karto, trunkantys nuo kelių iki keliolikos minučių. Epilepsijos atveju gali būti skiriami prevenciniai vaistai, padedantys išvengti priepuolių, bei vaistai norint sustabdyti priepuolį. Remiantis statitistika, epilepsija pasireiškia maždaug 5 nėščiosioms iš tūkstančio.

Nėštumo sukeltos hipertenzinės būklės

Jau nuo 20 nėštumo savaitės gali pasireikšti nėščiųjų arterinė hipertenzija. Dažnai nustatoma preeklampsija - itin grėsminga būklė tiek mamai, tiek vaisiui, dažniau pasireiškianti trečiajame trimestre. Šiai būklei būdingas ne tik padidėjęs kraujospūdis, bet ir trombocitų sumažėjimas kraujyje, kepenų funkcijos sutrikimai, inkstų nepakankamumo simptomai, centrinės nervų sistemos sutrikimai, kai juntamas stiprus galvos skausmas, mirgėjimas akyse. Nustačius šią būklę besilaukiančiai moteriai dažniausiai skiriamas gydymas saugiais antihipertenziniais vaistais.

Nėštumo metu gali pakisti ir moters kraujo spaudimas. Jei sistolinis kraujospūdis yra didesnis nei 140 mmHg ir / arba diastolinis yra daugiau kaip 90 mmHg, nuo 20 nėštumo savaitės ši būklė yra vadinama nėščiųjų arterine hipertenzija. Tačiau akušerė ginekologė S.Tumėnė pabrėžė, jog tai nėra vienkartinis kraujospūdžio padidėjimas nėštumo metu - hipertenzija nustatoma, jei moters kraujospūdis išlieka padidėjęs daugiau nei keturias valandas net ir esant ramybės būsenoje.

Pasak gydytojos, gali pasireikšti ir sunki nėščiųjų hipertenzija, kai sistolinis kraujospūdis yra didesnis nei 160 mmHg, o diastolinis yra daugiau kaip 110 mmHg.

Preeklampsija - itin grėsminga būklė tiek mamai, tiek vaisiui, dažniau pasireiškianti nuo 20-os nėštumo savaitės. Šiai būklei būdingi šie simptomai:

• padidėjęs kraujospūdis;
• šlapime randamas baltymas (proteinurija);
• trombocitų sumažėjimas kraujyje (trombocitopenija);
• kepenų funkcijos sutrikimai;
• inkstų nepakankamumo simptomai;
• centrinės nervų sistemos sutrikimai (juntamas stiprus galvos skausmas, mirgėjimas akyse ir kt.).

Preeklampsija gali komplikuotis į plaučių edemą (apsunkintas kvėpavimas dėl skysčių plaučiuose). Eklampsija - generalizuoti traukuliai, kurie nėščiajai gali pasireikšti iki pat gimdymo, tęsiasi jo metu ar net praėjus savaitei po gimdymo. Tai itin sunki smegenų būklė, kai prasideda smegenų edema.

Nustačius minėtas hipertenzines būkles, besilaukiančiai moteriai dažniausiai paskiriamas gydymas saugiais antihipertenziniais vaistais.

Priešlaikinis gimdymas

Bene sudėtingiausia III trimestro komplikacija - priešlaikinis gimdymas iki 36 nėštumo savaitės. Jis pasireiškia skausmu, maudimu pilvo apačioje arba kryžkaulyje, nereguliariais gimdos susitraukimais, kraujingomis išskyromis iš makšties ir galiausiai - reguliariais gimdos susitraukimais arba sąrėmiais (daugiau kaip trys per 30 min.). Pajutus šiuos simptomus būtina vykti į gydymo įstaigą.

Priešlaikiniu gimdymu laikoma toks gimdymas, kuris prasideda nuo 22 iki 36 nėštumo savaitės. „Jei nėra aiški pastojimo data, tuomet sveriamas naujagimis. Jei jo svoris yra daugiau kaip pusė kilogramo, laikoma, jog įvyko gimdymas, o ne persileidimas“, - paaiškino gydytoja akušerė ginekologė S.Tumėnė.

Neišnešiotukų mirtingumas yra net 25 kartus didesnis nei išnešiotų naujagimių. Pasak gydytojos, kuo ilgiau vaisius išnešiojamas, tuo jo mirtingumo rizika mažesnė, kartu kūdikiui sumažėja ir įvairių sveikatos sutrikimų rizika. Čia svarbi kiekviena diena.

Priešlaikinio gimdymo rizikos veiksniai:

• infekcija,
• kraujavimas iš gimdos,
• patologinis gimdos pertempimas,
• tam tikros mamos ligos,
• nepalanki akušerinė anamnezė,
• rūkymas,
• šlapimo takų infekcijos,
• odontologinės infekcijos,
• lyties organų patologijos (pvz., gimdos miomos, ankstesni gimdos kaklelio pyšimai),
• įvairios operacijos nėštumo metu,
• nuovargis,
• depresija,
• prasta mityba,
• stresas ir kt.

Priešlaikinio gimdymo simptomai:

• skausmas,
• maudimas pilvo apačioje arba kryžkaulio srityje,
• nereguliarūs gimdos susitraukimai (daugiau kaip 5 kartai per dieną),
• kraujingos išskyros iš makšties ir galiausiai -
• reguliarūs gimdos susitraukimai arba sąrėmiai (daugiau kaip trys per 30 minučių).

Gresiant priešlaikiniam gimdymui, nėščiajai skiriami vaistai, padedantys atpalaiduoti gimdos raumenis, ir medikamentai, subrandinantys vaisiaus plaučius. Toks naujagimis turi daugiau šansų prisitaikyti ir išgyventi. Todėl, anot gydytojos, labai svarbu laiku diagnozuoti šią būklę ir paskirti tinkamą gydymą.

Tromboembolijos

Tromboembolija - tai būklė, kai susidarę kraujo krešuliai patenka į smulkesnes kraujagysles ir jas užkemša. Nėščioji gali jausti dusulį už krūtinkaulio ar krūtinės srityje, atsikosėjama krauju, itin sunkiais atvejais - sutrinka sąmonė. Tai gali sukelti plaučių arba kitų vidaus organų emboliją.

Tromboembolijos rizikos veiksniai:

• vyresnis nėščiosios amžius (35+ m.),
• nutukimas,
• rūkymas,
• neščiosios nejudrumas (pvz., dėl gresiančio persileidimo moteris turi gulėti ligoninėje ir kt.),
• ilgai trunkančios kelionės,
• dehidratacija,
• pilvo ertmės operacijos nėštumo metu,
• narkotikų vartojimas,
• tam tikros moters ligos, buvusios iki nėštumo,
• preeklamsija,
• itin gausus vėmimas,
• daugiavaisinis nėštumas,
• kraujavimas nėštumo metu ir kt.

Tromboembolijos atveju nėščiajai skiriami saugūs injekciniai vaistai, neleidžiantys susidaryti trombams. Pasak akušerės ginekologės S.Tumėnės, negydoma tromboembolija gali baigtis mirtimi tuo atveju, jei trombas patenka į smegenis, širdį ar plaučius. Ši būklė pasireiškia 5 iš 1000 nėščiųjų. Norint išvengti šios ligos, nėščiajai patariama dėvėti elastines kojines, daugiau judėti bei vartoti pakankamai skysčių viso nėštumo metu.

žymės: #Nestumo

Panašus:

• Sužinokite Viskas Apie Bakteriuriją Nėštumo Metu: Priežastys, Simptomai Ir Efektyvus Gydymas
• Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
• Rūgštis nėštumo metu: kaip sumažinti diskomfortą?
• Neįtikėtina žaidimo „Vilkas ir kiaušiniai“ istorija ir jo triumfuojantis sugrįžimas!
• Yamaha muzikos mokyklėlė kūdikiams: tikri tėvų atsiliepimai ir nepamirštamos patirtys