Įvadas
Ugdant vaikus, tarpusavio bendravimo skatinimas yra vienas svarbiausių uždavinių. Žmonių tarpusavio santykiai yra svarbiausia gyvenimo problema. Vaikų kontaktai su bendraamžiais svarbūs vaiko gyvenime. Pozityvūs santykiai su bendraamžiais daro įtaką gebėjimui interpretuoti taisykles, o ne tik aklai jomis sekti. Bendravimas su bendraamžiais suteikia vaikui galimybę išmokti konstruktyviai spręsti konfliktus, stiprinti tarpusavio ryšius, spręsti iškilusias tarpusavio santykių problemas.
Bendravimo samprata
Bendravimas apibūdinamas įvairiai. Bendravimas - tai procesas, kuris prasideda ir užsibaigia mumyse. Dalijamės savo idėjomis, jausmus aplinkiniams, gauname atgalinį ryšį, suvokiame ir, remdamiesi savo patirtimi, interpretuojame tai, ką mums praneša kiti. Bendravimas apima kalbėjimą, klausymąsi, tarpusavio konfliktų sprendimą, problemų iškėlimą ir pan. Sėkmingo bendravimo komponentai yra supratimas, pasitikėjimas, autonomija, lankstumas. Tinkamas bendravimas sudaro gero kooperavimosi ir bendradarbiavimo pagrindą. Bendravimas yra viena iš svarbiausių psichologijos kategorijų.
Bendravimas kaip poreikis
Poreikis bendrauti yra įvairus žmogaus socialinis poreikis. Šie poreikiai yra įgyjami gyvenant tarp kitų ir įsisavinant įvairias visuomeninio gyvenimo normas. Tai vadinama socializacijos procesu. Žmonių socialiniame elgesyje galima įžvelgti ir pozityvių, ir negatyvių poreikių tenkinimo tendencijas. Skiriami įvairūs poreikiai, įtakojantys bendravimą: bendrumo (priklausymo) poreikis, saugumo poreikis, savęs įvertinimo poreikis, dominavimo (savo galios jutimo) ir pripažinimo poreikis, pranašumo poreikis, saviaktualizacijos ir saviraiškos poreikis, afiliacijos poreikis.
Bendravimą įtakoja vidinės aplinkybės, asmenybės bruožai, asmenybės savybės, taip pat jį veikia ir išorinės aplinkybės, tai vienaip ar kitaip susiklostę tarpusavio santykiai, vaidmenys, kuriuose atsiduriame. Elgesio išmokimo būdai aiškinami tokiu modeliu: jei koks nors elgesys padeda pasiekti norimą tikslą, mes ir ateityje elgsimės taip pat, o jei jis pasirodo esąs neefektyvus, mes jo atsisakome.
Tarpasmeninis bendravimas
Išskiriami šie tarpasmeninio bendravimo būdai: konvencinis (optimalus bendravimas), primityvus (priešingas bendravimas), standartizuotas (kaukės kontaktas), manipuliacinis (partneris - varžovas). Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai: tarpusavio suvokimas (socialinė percepcija), keitimasis informacija (komunikacija), tarpusavio sąveika.
Tarpusavio suvokimas (socialinė percepcija) - tai žmonių ypatybių, jų elgesio motyvų, tarpusavio santykių suvokimas. Socialinis suvokimas yra bendravimo proceso dalis. Savo besiformuojantį vaizdinį apie pašnekovą stengiamės patikslinti remdamiesi viskuo, ką matome ir girdime: išvaizda, elgesiu, kalbos tonu, turiniu ir t.t. Suvokimui turi įtakos žmogaus poreikiai, nuostatos, stereotipai, interesai ir kt. Suvokiant kitus, žmogus daro percepcijos klaidas, t.y. vertiname kitą, remiantis jo estetine išvaizda, ankstesniu santykiu su žmogumi, išankstine nuostata. Kuo ilgiau ir kuo įvairesnėmis sąlygomis bendraujama su žmogumi, tuo teisingesnis, adekvatesnis yra kito vertinimas, tuo mažiau darome percepcijos klaidų. Todėl žmogaus pažinimas bendraujant pradiniame etape vyksta pagal išorines savybes, daugiau remiantis jausmais, nuojauta.
Keitimasis informacija (komunikacija) pasireiškia komunikacija, kaip pasikeitimu psichinės veiklos rezultatais: žiniomis, mintimis, sprendimais, vaizdiniais, patirtimi, jausmais, nuostatomis. Komunikacija apima ne tik rašytinę ar sakytinę kalbą, bet ir muziką, dailę, teatrą, baletą ir tiesiog žmogaus elgesio faktą. Verbalinė komunikacija paprastai apibrėžiama kaip informacinis elgesys, kai žodžiai vartojami kaip simboliai mintims išreikšti. Neverbalinė komunikacija apima visas kitas informacijos perdavimo formas - tiek biologinio, tiek socialinio lygmens. Tai natūraliausias būdas perduoti pasitenkinimą, nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatiją kitam žmogui. Prieš išmokdami žodinę kalbą, vaikai geba išreikšti save kūno kalba. Žmogaus socialinės raidos procese neverbalinis bendravimas pasipildo mimika, gestais, kūno laikysena, kuris kiekvienas atlieka tam tikrą vaidmenį ir gali paveikti žmonių tarpusavio santykius.
Išskiriamas dar vienas neverbalinės komunikacijos būdas, tai bendravimas su kalba nesusijusiais garsais - vadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai juokas, verksmas, kosėjimas, žiovavimas, kalbos garsumas, tempas, aiškumas. Kiekvienas neverbalinis elementas bendravimo metu išreiškia tam tikrą asmenybės aspektą. Veido išraiška rodo teigiamas ir neigiamas emocijas, patrauklumą ir asocijuojasi su teigiamai vertinamu stereotipu; poza išreiškia nuostatą ir emocijas; gestai ir kiti kūno judesiai, jeigu jie yra suderinti su kalba, sustiprina išreikštas mintis, pasitikėjimą pateikta informacija. Beveik visi neverbalinio bendravimo elementai vienaip ar kitaip yra siejami su asmenybe.
Žmonių bendravimas, remiantis kalbos ženklais, vadinamas kalbėjimu. Kad bendravimas būtų prasmingas, būtina mokėti kalbą. Bendraujantys žmonės turi šnekėti abiem suprantama kalba. Kiekvieną pranešimą galima išanalizuoti keturiais aspektais: pranešimo turinys, savęs atskleidimas, tarpusavio santykiai, kreipinys. Sakytinėje kalboje, žodiniame bendravime galima išskirti šiuos bendravimo būdus: įvertinamasis, aiškinamasis, palaikomasis, tyrinėjamasis.
Tarpusavio sąveika (socialinė interakcija) vyksta, kai vieno žmogaus elgesys kaip stimulas veikia kito žmogaus elgesį. Dalijamės jausmais, veiksmais, darome įtaką vienas kitam. Tai aktyvi sąveika, kai individo veiklos tikslas priklauso nuo kitų individų veiklos tikslų, siekiant suderinti, koreguoti, keisti bendravimo partnerių veiksmus, elgesį, mintis ir kt. Savo įvaizdžio kūrimas yra vienas iš interakcijos fenomenų, kurio metu žmogus organizuoja savo elgesį taip, kad padarytų vienokį ar kitokį įspūdį kitam asmeniui. Socialinė interakcija yra realizuojama komunikacijos pagalba ir pasireiškia k.
Vaikai, turintys specialiųjų poreikių
Ne visi vaikai sėkmingai bendrauja arba siekia bendravimo. Kita dalis yra pasyvūs, savarankiškai negeba inicijuoti bendravimo arba tai daro netinkamu būdu, negeba veikti kartu, laikytis taisyklių. Netinkamas jų elgesys, siekiant užmegzti tarpusavio ryšius ar bendravimo metu, formuoja priešiškas bendraamžių nuostatas. Sėkmingą bendravimą lemia gebėjimas tinkamai užmegzti ryšį, veikti kartu, laikytis taisyklių. Auklėtojai pastebi, kad visi specialiųjų poreikių (SUP) turintys vaikai susiduria su bendravimo sunkumais. Negebėdami užmegzti ir/ar palaikyti tarpusavio ryšio su bendraamžiais, jie dažniausiai veikia vieni.
Pasitaiko atvejų, kai nepastebimi ar nepripažįstami specialieji poreikiai. Dėl bendravimo ypatumų, aplinkinių reakcijų, specialiųjų poreikių turintys vaikai gali būti socialiai izoliuoti. Vaiko ugdymosi sunkumai dažniausiai (70%) pastebimi jaunesniajame mokykliniame amžiuje, o tik kas penktas respondentas nurodo, kad sunkumus pastebėjo jau ikimokykliname amžiuje. Tylesni, drovesni vaikai gali jau ankstyvoje vaikystėje turėti specialiųjų poreikių ir dėl charakterio ar prastos bendravimo kompetencijos būti nepastebėti. Galbūt, siekiant užkirsti kelią bendravimo sunkumams dėl SUP mokykloje, galima daryti įtaką dar ankstyvajame amžiuje.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų bendravimą tirti palankiausi galėtų būti 4-6 metai, nes, anot Žukauskienės (2002), sudėtingesnis elgesio modelių išmokimas ir naudojimas pradeda ryškėti nuo 3 metų. Šis modelis vėliau gali būti vertinama kaip adekvatus arba neadekvatus.
Bendravimo su negalią turinčiais vaikais būdai ir technologijos
Fizinės aplinkos pritaikomumas įvairių poreikių mokiniams yra labai svarbus. Mokymosi, aktyvumo ir dėmesio sutrikimai taip pat reikalauja atitinkamo požiūrio ir metodų. Svarbu atsižvelgti į intensyvias emocijas ir emocinę perkrovą, su kuria gali susidurti vaikai, turintys negalią. Taip pat svarbu suprasti, kaip SUP įtakoja vaiko tarpusavio santykius ikimokykliniame amžiuje.
Patarimai mokyklų bendruomenėms
Mokyklų bendruomenės turėtų būti informuotos ir pasirengusios priimti vaikus su negalia. Svarbu užtikrinti fizinės aplinkos pritaikomumą, sudaryti sąlygas dalyvauti visose veiklose. Pedagogai turėtų būti apmokyti, kaip bendrauti su vaikais, turinčiais įvairių negalių, ir kaip padėti jiems integruotis į klasę.
Patarimai pedagogams
- Būkite kantrūs ir supratingi.
- Skirkite vaikuiIndividualų dėmesį.
- Naudokite įvairius mokymo metodus.
- Skatinkite vaiko savarankiškumą.
- Bendradarbiaukite su tėvais ir specialistais.
Patarimai tėvams
- Būkite aktyvūs vaiko ugdymo procese.
- Bendraukite su mokytojais ir specialistais.
- Skatinkite vaiko socialinius įgūdžius.
- Padėkite vaikui įveikti sunkumus.
- Būkite kantrūs ir palaikantys.
Informacija apie autorių
A. Vilūnienė parengė ir išleido knygas "Savarankiškumo formavimas buityje" (kartu su Edita Astapovičiene ir Valerija Liaudanskiene, 2003 m.), "Bendravimo su vaikais, turinčiais įvairaus lygio negalią, būdai ir technologijos" (kartu su V. Ištekėjusi, vyras Jonas Vilūnas. Vaikai: Eglė (g. 1976 m.), Simonas (g.
Panašus:
- Kaip Bendravimo Kortelės Vaikams Pagerina Įtraukaus Ugdymo Rezultatus
- Laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo pasekmės bendraujant su vaiku – svarbiausi faktai ir patarimai
- Kaip Gauti Leidimą Prievarta Paimti Vaiką: Svarbiausi Bendravimo Su Vaiku Teisiniai Žingsniai
- Vilkaviškio Vaikų Lopšelis-Darželis "Buratinas" – Ką Reikia Žinoti Tėvams?
- Neįtikėtina! Sužinokite, kaip vidurių lašai gali paveikti nėštumą – būtina žinoti kiekvienai mamai!