Bendravimo Situacijos Tarp Suaugusiojo Ir Vaiko Pavyzdžiai

Viena svarbiausių žmonių bendravimo priemonių yra kalba. Kiekvienas žmogus savitai suvokia kalbos ženklus. Ženklo reikšmė yra objektyvi ir subjektyvi. Bendroji, objektyvi ženklo reikšmė (daikto, veiksmo, būsenos, žymimos atitinkamu ženklu) priklauso nuo visuomeninės praktikos ir kartu yra žmogaus asmeninių prasmių sudėtinė dalis.

Prasmė-tai reikšmė, įgijusi ,,subjektyvią” formą. Bendrųjų reikšmių dėka deriname žodžius, pasakome juos perkeltine prasme ir taip išreiškiame naują turinį (mintį), kuris niekada nebūna tolygus žodžių reikšmei.

Kokybiškas bendravimas su vaiku ar tarp suaugusiųjų vyksta per visapusišką kalbos pojūtį, t. y. kai kalbama ne monotoniškai, o intonuojant, vartojama turtinga leksika, gestikuliuojama, palaikomas akių kontaktas, prisiliečiant. Teigiama, kad pats žodis (kaip garsų eilė) apima maždaug tik dešimtadalį savo reikšmės. Likusioji reikšmės dalis priklauso nuo kalbos melodingumo (ritmo, lyriškumo, tembro) ir kontakto su pašnekovu.

Jau čiauškėjimo laikotarpiu kūdikiai pradeda mokytis kartoti / mėgdžioti aplinkoje girdimus nesudėtingos artikuliacijos garsus ir jų junginius. Bendraujant su kūdikiu svarbu suteikti jam galimybę matyti kalbančiojo veidą, stebėti lūpų judesius.

Mažojo žmogučio gebėjimas pakartoti garsų junginius rodo, kad pradeda vystytis kalbos supratimas - mėgdžiojant reikia tiksliai pakartoti išgirstus garsų junginius, o tai padaryti nelengva. Reikia suvokti garsus, juos atsiminti ir, įdarbinus artikuliacinį aparatą, ištarti.

Ilgalaikiai tyrimai patvirtina, kad suaugusiųjų ir vaikų pokalbiai yra itin svarbūs ankstyvajam kalbos vystymuisi. Taigi, jau lyg ir visiems puikiai žinoma, kad kalbinė aplinka yra svarbi ankstyvojo bendravimo ir kalbos raidai. Vaikai, būdami apsupti kalbos, ją aktyviai įsisavina, t. y. girdi, atpažįsta, bando kartoti.

Vis dėlto lygybės ženklo tarp gyvo bendravimo su vaiku ir vaiko bendravimo su žaislu ar ekranu dėti nevertėtų. Gyva kalba nėra tas pats, kas elektroninis stimulas. Kalba - tai socialinis reiškinys, o ne vienpusis informacijos teikimas (pvz., tik objektų įvardijimas). Yra nustatyta, kad elektroniniai kalbantys žaislai (ne ekranai) neturi neigiamos įtakos kalbos raidai, tačiau jie taip pat nedaro ir teigiamo poveikio. Be to, pastebėta, kad vaikai, vieni žaisdami su kalbančiais žaislais, daug rečiau vokalizuoja (taria garsus ar jų junginius), nei žaisdami su įprastais, nekalbančiais žaislais.

Vaikų Bendravimo Ypatumai

Vaikai žmogaus grožį pradeda suprasti gana vėlai-didelių auklėjimo pastangų ir saviauklos dėka. Mergaitės ir berniukai, pradėję lankyti darželį, naujai sutiktus žmones vertina remdamiesi ankstesniu savo patyrimu, įgytu šeimoje. Priklausomai nuo to, kaip klostėsi jų santykiai, ar draugiškai ir geranoriškai buvo žiūrima į juos anksčiau, mažieji būna ramūs arba aikštingi, atidūs arba grubūs su naujais pažįstamais. Vėliau įvairūs išgyvenimai, patirti bendraujant ar žaidžiant, ruošiantis į mokyklą, stimuliuoja vienus vaizdinius ir slopina kitus, formuoja vienašališką arba diferencijuotą požiūrį į žmones.

Žaisdami, vykdydami įvairius įsipareigojimus, domėdamiesi saviruoša, vaikai palengva įpranta stebėti ir lyginti vieni kitus. Kai per grupinio ar individualaus darbo valandėles skatinama kūrybinė vaikų iniciatyva, jie greičiau pradeda skirti kai kurias savo ir kitų savybes.

Tačiau vienmečių savybes ikimokyklinukai vertina labai nevienodai. Iš pradžių jie gana greitai skiria fizines savybes, organinius kūno ypatumus ir lėtokai išsiaiškina dorovinius ir dalykinius pranašumus. Taigi vaikų simpatijas ir antipatijas lemia artimiausia situacija.

Kai klausinėjama vaikų, su kuo norėtų žaisti ir bendrauti, vaikams šis klausimas dažniausiai nereikšmingas. Jie išvardija tuos savo vienmečius, su kuriais žaidžia ir bendrauja.

Pavyzdžiai iš Vaikų Gyvenimo

5 metų Aušrytė supdama lėlę, pliaukšteli jai ir susierzinusi įsakinėja: -tik pabandyk nemiegoti! Tučtuojau užsimerk! Tai pastebėjusi auklėtoja aiškina: -,,-Taip su dukrele niekas nesielgia. Geriau pabučiuok ją, dainelę padainuok”. Tačiau mergaitė priekaištauja; -,,-Mama visada taip daro, kai Gytis neužmiega”.

Pavyzdys. Atvedus Skaistę (6m.) į darželį, jos tėvai kreipėsi dėl dukters bendravimo sunkumų. Nuo 4 m. kontaktą, jį kalbintų, džiugintų, žadintų.

Suaugusiųjų prašymo neigimas tiesiog įgyja komiškas formas. 2m.3 mėn. berniukas Rokas prašomas pasekti pasaką. Atsako: ,,Neseksiu”. Pradeda pasaką motina: ,,Buvo vilkas senas.” - ,,Nebuvo vilkas senas”. - ,,Ne taip senas, kaip žilas. - ,,Ne, ne žilas”. - ,,Ausys stačios.” - ,,Ne, ne stačios” ir t.t. ligi pasakos galo. Antras pavyzdys iš Gretos 2 m.3mėn.

Prieraišumas ir Jo Svarba

Žmogaus asmenybės raidai įtaką daro įvairūs veiksniai, tokie kaip genetika, ekonominiai aspektai ar šeimos sudėtis. Tačiau vienas svarbiausių faktorių yra ankstyvieji santykiai su tėvais ar kitomis globojančiomis figūromis.

Prieraišumas - tai ilgalaikis, emociškai reikšmingas ir priklausomas ryšys, susiformuojantis tarp vaiko ir jo tėvų (Bowlby, 1969; Bowlby, 1988). Nors vaikas gali formuoti prieraišumo ryšius su daugeliu artimųjų, laikui bėgant santykiuose išryškėja viena pagrindinė figūra, vadinama pirmine prieraišumo figūra. Pirmine prieraišumo figūra dažniausiai tampa biologinė vaiko mama, tačiau šią rolę gali užimti bet kuris kitas vaiką globojantis ir tam tikrą ilgalaikį „motinišką“ ryšį su juo kuriantis žmogus (pvz., tėtis, senelis, močiutė ir kt.).

Buvimas prieraišumo figūra (ypač pagrindine) yra didelė atsakomybė, kadangi kūdikio priežiūra reikalauja daug pastangų, gali varginti emociškai ir fiziškai, o net ir paaugusiems vaikams, paaugliams reikia dėmesio. Dėl šios priežasties vaikų auklėjimas negali tapti vieno ar dviejų žmonių „darbu“ - pagrindinei prieraišumo figūrai, tėvams vaiko auklėjimo procese yra labai svarbu sulaukti kitų žmonių pagalbos.

Kada Prieraišumas Pasireiškia ir Kuo Jis Yra Svarbus?

Vaiko rodomas prieraišumo elgesys reiškiasi bene nuolat, tačiau yra įvairios situacijos, kada šį elgesį galime pastebėti ryškiausiai. Tai situacijos, kuriose vaikas patiria stresą, įtampą ar stiprias emocijas: tarkime, kai tėvų nebūna namie, kai jie nuo jo atsitraukia, kai vaikas serga, yra alkanas ar pavargęs. Suaugusio žmogaus gyvenime šios situacijos gali būti nelengvos, tačiau išgyvenamos, o vaikui šios situacijos yra susijusios su išgyvenimu - jo išlikimas priklauso nuo juo besirūpinančių figūrų ir to, kaip jos atliepia jo poreikius (ankstyvame amžiuje nė vienas vaikas negali pasirūpinti savimi be suaugusiojo pagalbos).

Pasireiškę poreikiai vaikui gali sukelti įtampą ir emocijas, užgožiančias aplinką ir jos dirgiklius, o tai, kaip vaikas elgiasi šioje situacijoje (pvz., ar kreipiasi į tėvus, ar nuo jų atsiriboja), gali parodyti jo prieraišumo ypatumus. Tad prieraišumas yra kaip tam tikra sistema, galinti padėti vaikui išgyventi (t. y. patenkinti jo poreikius) bei kontroliuoti kylantį nerimą, o tėvai, patenkinę vaiko poreikius, gali prisidėti prie vaiko pasitikėjimo jais ir aplinka formavimosi.

Prieraišumas Kaip Emocijų Reguliavimo Sistema

Taip pat prieraišumas veikia kaip emocijų reguliacijos sistema. Net būdamas netiesioginiame santykyje su tėvais (pvz., stebėdamas juos iš šalies), vaikas integruoja įvairiausius emocijų reguliavimo būdus - jis mokosi pastebėti, atpažinti emocijas, į jas reaguoti ir jas kontroliuoti. Tačiau esminis aspektas yra tiesioginis vaiko ir jo tėvų tarpusavio kontaktas.

Procesas, kai tėvai reaguoja į vaikui kylančias emocijas savo veidu, balsu, lyg atkartodami, parodydami vaikui kylančias emocijas, yra vadinamas atspindėjimu. Šiame procese tėvai atkreipia dėmesį į vaikui kylančias emocijas, jas atpažįsta (kokios tai emocijos), empatiškai išgyvena, perdirba, talpina savyje. Vėliau jie jas atspindi savo vaikui, tačiau sušvelninta forma, kad kilusios emocijos nebūtų tokios gąsdinančios. Dėl šio proceso vaikas išgyvena savo emocijas taip, kaip jas atspindi tėvai, ir galiausiai nurimsta (Zbarauskaitė, 2010).

Kaip Prieraišumas Vystosi?

Prieraišumas ir prieraišus elgesys vystosi tam tikrais etapais nuo pat žmogaus gimimo:

1. Stadija iki prieraišumo (0-3 mėn.). Šiame etape nėra tam tikro specifinio vaiko prieraišumo elgesio, orientuoto į vieną asmenį, tačiau vaikas savo aplinkai natūraliai siunčia įvairius signalus apie savo poreikius (pvz., verkia ar neramiai juda), į kuriuos tėvai reaguoja. Kaskart sulaukęs teigiamos tėvų reakcijos, vaikas mokosi, kaip turi elgtis, kad to sulauktų ir kitą kartą. Jei į tam tikrą elgesį sureaguojama, vaikas išmoksta, kad būtent toks elgesys padeda sulaukti pagalbos iš aplinkos ir patenkinti jo poreikius.
2. Prieraišumo radimosi stadija (3-6 mėn.). Šioje stadijoje vystosi vaiko pasitikėjimas, kad artimiausios figūros (dažniausiai tėvai) patenkins jo poreikius, tačiau taip pat vaikas priima ir kitų žmonių rūpestį, dėmesį, globą. Vis dėlto būtent šiame etape vaikas jau pradeda skirti nepažįstamus suaugusiuosius nuo pažįstamų suaugusiųjų, ir jo kreipimasis į pačias artimiausias figūras tampa dažnesnis, jis vis dažniau tarp kitų žmonių pasirenka artimiausius žmones.
3. Aiškaus prieraišumo stadija (6 mėn. - 3 m.). Šiame etape yra būdingas stiprus prieraišumas su vienu artimiausiu žmogumi - pirmine/pagrindine prieraišumo figūra. Dažniausiai vaikas kreipiasi į vieną specifinį žmogų, kartu bijodamas būti nuo to žmogaus atskirtas (vadinamoji atskyrimo, paliktumo baimė), ir pradeda vis labiau nerimauti būdamas prie nepažįstamų žmonių. Šio amžiaus vaikas jau aiškiai skiria nepažįstamus suaugusiuosius nuo pažįstamų ir aktyviai tyrinėja aplinką.
4. Tikslingos partnerystės stadija (nuo 2-3 m.). Šiame etape vaikas savo prieraišumo figūrą suvokia kaip atskirą, nepriklausomą žmogų, turintį savo vidinį pasaulį, todėl jau galimas tarpusavio bendradarbiavimas. Taip pat šiuo metu emocinis ryšys stiprėja ir su kitais artimais žmonėmis (ne vien su pagrindine prieraišumo figūra). Tarkime, jei pirminė prieraišumo figūra yra mama, su kuria emocinis ryšys buvo kuriamas jau anksčiau, tokiu metu vaiko gyvenime vis svarbesnėmis figūromis tampa ir kiti artimi žmonės (pvz., tėtis ar seneliai, kurie gali skatinti vaiką tyrinėti aplinką ir tapti labai svarbiais žaidimo partneriais) (Čekuolienė, 2009).

Prieraišumo Stiliai

Šiame prieraišumo formavimosi procese yra ypač svarbi vaiko ir tėvų santykių kokybė bei vaiko poreikių atliepimas. Nuo santykio bei to, kiek atliepiami vaiko poreikiai, priklauso ir besiformuojantis vaiko prieraišumo stilius. Prieraišumo stilių turi kiekvienas žmogus, tačiau svarbu prisiminti, kad nebūtinai atitinkame vieną prieraišumo tipą - tai greičiau kaip tam tikras kontinuumas, kadangi nė vienas negalime jaustis 100 procentų saugus arba nesaugus.

Prieraišumo tipai gali būti:

1. Saugus prieraišumo tipas. Tokiu atveju tėvai yra pasiekiami, kai vaikui jų reikia, kuria saugumo jausmą, kai vaikas išsigąsta ar yra stresą kelianti situacija, kartu skatina tyrinėti pasaulį ir aplinką, domisi ir jautriai rūpinasi vaiko poreikiais bei jausmais, atliepia juos, kartu padėdami priimti emocinę patirtį ir ją kontroliuoti. O vaikas jaunesniame amžiuje daugiausia laiko leidžia su savo tėvais, bet gali bendrauti bei jaustis saugus ir su nepažįstamais žmonėmis, prie kurių jo tėvai jaučiasi saugūs ir ramūs. Kartu su tėvais vaikas tyrinėja nepažįstamą aplinką, įsitraukia į žaidimus ir socialines situacijas, jaučiasi priimamas, vertinamas, suprastas, geba atpažinti ir valdyti savo emocijas. Ateityje, vėlesniame amžiuje, saugiai prieraišus žmogus tiki, kad pasaulis yra saugus, jis pasitiki kitais žmonėmis, kuria šiltus santykius ne tik su savo artimaisiais, bet ir už šeimos ribų, o tokiuose santykiuose jaučiasi saugus, moka lanksčiai ir atvirai bendrauti su kitais žmonėmis, jaučia ir tiki, kad kitas žmogus bus prieinamas, išties pagalbos ranką, kai jam to reikės. Esant saugaus prieraišumo tipui, žmogus yra dėmesingas savo ir kitų žmonių emocijoms ir mintims, siekia jas suprasti, geba su jomis išbūti (net ir su pačiomis nemaloniausiomis, kai jis ar kiti žmonės pyksta, yra išsigandę, nerimastingi). Jis jaučiasi įgalintas - kad gali kontroliuoti savo gyvenimą, santykius ir kylančias emocijas.
2. Nesaugus vengiantis prieraišumo tipas. Šio prieraišumo tipo kontekste reiškiantis vaiko prieraišumo elgesiui (kai vaikas siekia dėmesio, serga, yra sužeistas ir kt.) tėvams sukyla nerimas, pyktis, jie atsiriboja nuo vaiko ir tampa emociškai šalti. Tokie tėvai vengia vaiko emocijų, mano, kad jos yra netinkamos, ir pyksta dėl jų. Užuot stengęsi suprasti ir padėti reguliuoti kylančias emocijas, jie kuria tam tikras „gero vaiko“ taisykles ir reikalavimus jam (pvz., kad „geri vaikai nepyksta arba nereikalauja tiek dėmesio“). Taip tėvai skatina savarankišką vaiko veiklą ir yra patenkinti juo tik tuomet, kai jis atitinka jų kuriamas taisykles, nereikalauja prieraišumo ir dėmesio. Tokie tėvai neatmeta viso vaiko kaip asmens, bet nepriima tos vaiko dalies, kuri siekia prieraišumo. Tokiame santykyje tėvų šiluma yra sąlygiška, o pats santykis - nepastovus. Vaikas, augdamas tokioje aplinkoje, kilus emocijoms, jaučiasi nepatogiai, nerimauja, negali jų išreikšti ir parodyti savo tėvams, nes bijo sulaukti neigiamos reakcijos, pagal ankstesnes patirtis negali tikėtis, kad jo poreikiai bus patenkinti. Dėl šios priežasties, bijodamas būti atstumtas, jis išmoksta emocijas slopinti. Tokį vaiką baugina ne tik savos, bet ir kitų žmonių emocijos. Ateityje, vėlesniame amžiuje, nesaugaus vengiančio prieraišumo atveju žmogus griežtai kontroliuoja savo emocijas, jas ne išreiškia, o slopina, nuvertina emocinę patirtį. Toks žmogus nežino, kaip pasiekti kitus žmones ir jų rūpestį, globą, apriboja savo artumo poreikį (ypač emocinį) ir gali atrodyti pernelyg savarankiškas, atsiribojęs nuo kitų žmonių, nepriklausomas, tačiau kartu su santykio baime paprastai jaučia giluminį santykio norą.
3. Nesaugus ambivalentiškas prieraišumo tipas (kitaip dar vadinamas nerimastingas, besipriešinantis). Šio prieraišumo tipo kontekste tėvai stengiasi pasirūpinti savo vaiko poreikiais, tačiau daro tai nenuosekliai. Jie nėra nuolat dėmesingi: tam tikrais epizodais santykyje su vaiku jie jo poreikius atliepia, tačiau kai kada nejautriai, uždelstai reaguoja į vaikui kylančią įtampą arba ją visai ignoruoja. Tokie suaugusieji neretai konfliktuoja su kitais artimaisiais, draugais, šeimos nariais, tad siekia vaiko dėmesio ir meilės įrodymo, tikėdamiesi, kad vaikas juos mylės ir lyg „kompensuos“ santykiuose jaučiamą šilumos stoką. Tad jie neretai reikalauja iš vaiko, kad jis meilę įrodytų savo žodžiais ir darbais, o jų pačių šiluma vaikui yra sąlygiška, santykis nėra stabilus. Augdamas tokioje aplinkoje, vaikas jaučia įtampą, nerimą, nes negali prognozuoti, ar jo poreikiai bus atliepti. Pasitaiko atvejų, kai vaikas, nesulaukdamas atsako, dar labiau sustiprina savo reakcijas - garsiau, stipriau verkia, energingiau muistosi ir reikalauja dėmesio visomis išgalėmis. Dėl šios priežasties jis jaučia dviprasmiškus jausmus savo tėvų atžvilgiu - nori ir siekia tėvų dėmesio (kaip jau minėta, yra natūralu siekti prieraišumo), bet kartu pyksta, kad ne visuomet tėvai yra atliepiantys ir dėmesingi. Tad net tais momentais, kai vaikas gauna tėvų dėmesį, jis atsitraukia, nesileidžia tėvų nuraminamas, nes jais nepasitiki. Ateityje, vėlesniame amžiuje, žmogus, kuriam būdingas nesaugus ambivalentiškas prieraišumas, gali būti irzlus, dirglus, nerimastingas, bet kokia kaina siekiantis kitų dėmesio, santykių, kad jaustųsi visavertiškai. Jis gali tikėti, kad tik būdamas su kitu žmogumi save įprasmina, o pačius santykius gali suvokti kaip procesą, kuriame kito žmogaus dėmesio reikia nuolat reikalauti. Taip pat toks žmogus santykiuose jaučia nuolatinę paliktumo baimę - pajutęs „pavojų“ būti paliktas, jis paprastai ima provokuoti kito žmogaus dėmesį (pvz., toks žmogus, fiziškai nebūdamas šalia savo partnerio, gali nuolat skambinti ar teirautis, ar su santykiais viskas gerai, ar partneris jį myli). Taip pat dėl to, kad tokio žmogaus vaikystės etape tėvai daugiau reaguodavo į savo, o ne jo poreikius ir jausmus, toks žmogus būna įsitikinęs, kad santykiuose kito žmogaus elgesiui jis neturi jokios įtakos ir kontrolės.
4. Nesaugus dezorganizuotas prieraišumo tipas. Šio prieraišumo stiliaus kontekste tėvai tampa vaiko nerimo šaltiniu ir negali vaikui suteikti reikiamo saugumo jausmo: jie yra gąsdinantys (pvz., smurtaujantys ar apleidžiantys) arba patys išsigandę, patyrę įvairias traumas ir negalintys atliepti vaiko poreikių. Tokie tėvai negeba savęs kontroliuoti ir koncentruotis į tai, ko nori ir siekia vaikas. Pajutę vaiko pyktį, jie gali jį kaltinti, laikyti „blogu“ vaiku ir atstumti. Dezorganizuoto prieraišumo atveju vaikas tuo pat metu jaučia saugumo poreikį, siekia saugumo, tačiau jaučia ir stiprią baimę tėvų atžvilgiu. Jis prisiriša net ir prie smurtaujančių ar poreikių neatliepiančių tėvų. Šiems vaikams nėra būdinga tam tikra viena elgesio sistema, jie vysto skirtingas elgesio strategijas. Dėl šios priežasties tokie vaikai neretai pasirenka skirtingus vaidmenis: vienu metu jie gali būti aukos pozicijoje (verkia, kenčia), kitu metu persekiotojo (patys smurtauja prieš kitus), dar kitu - globojančiojo pozicijoje (pernelyg susikoncentruoja į kitus ir jais rūpinasi). Pastebima, jog šis prieraišumo tipas būdingas fizines, seksualines ir psichologines traumas patyrusiems vaikams. Ateityje, vėlesniame amžiuje, tokioje aplinkoje augęs žmogus paprastai išlaiko savo vaidmenų kaitą ir kitiems žmonėms kuria prieštaringą savo vaizdą. Toks žmogus, patyręs tėvų agresiją, nemoka tvarkytis su savo ir kitų žmonių emocijomis, pats gali būti agresyvus ir gąsdinantis kitus žmones, o, sukūręs šeimą, kartoti vaikystėje išmoktus elgesio modelius (pvz., pats emociškai, fiziškai apleisti savo vaikus ar smurtauti prieš juos). Neretai ši agresija gali būti kreipiama į save - dezorganizuotu prieraišumu pasižymintis žmogus gali būti linkęs į savižalą. Tokiam žmogui yra sudėtinga pasitikėti kitais žmonėmis, kurti ir palaikyti santykius, kadangi kiti žmonės ir tarpusavio santykiai su jais gali atrodyti grėsmingi, pavojingi, potencialiai galintys sukelti skausmą.

Taip pat galimi nesaugaus prieraišumo atsiradimo veiksniai: pernelyg jaunas tėvų amžius, kai stokojama patirties ir žinių apie vaiko auklėjimą; tėvų depresija, priklausomybės („emociškai atsitraukiantys, dingstantys tėvai“); vaiko fizinis ir emocinis apleistumas, nepriežiūra; smurtas; traumuojančios patirtys; pirminės prieraišumo figūros nepastovumas.

Ar Prieraišumas Yra Nekintamas?

Žmogaus prieraišumas gali keistis visą gyvenimą, priklausomai nuo ankstyvųjų ir vėlyvųjų žmogaus gyvenimo patirčių. Kiekviename gyvenimo etape žmogus gali susidurti su įvairiais iššūkiais, įvykiais, traumomis, veikiančiomis jo savęs suvokimą, emocinę sferą, saugumo jausmą pasaulyje ir tarpasmeniniuose santykiuose. Tačiau būtent ankstyvieji santykiai yra esminė žmo...

Geras Bendravimas Su Vaiku

Geras bendravimas yra labai svarbus tėvystės įgūdis. Jums bus smagiau būti tėčiu ar mama, kai sukursite pozityvius santykius su vaiku. Saugokite pokalbių su vaiku privatumą, nebent būtinai reikėtų įtraukti kitą žmogų.

„Neperaukite“ vaiko labai, netapkite nepasiekiamu bokštu. Jei labai supykote dėl įvykio ar vaiko elgesio, nekalbėkite su juo, kol nenusiraminsite, nes iki tol negalėsite būti objektyvus/i. Jei esate labai pavargę, Jums reikės labai daug pastangų, kad liktumėte aktyviu klausytoju.

Klausykitės mandagiai ir atidžiai. Nepertraukite vaiko, kai jis bando nupasakoti savo istoriją. „Nevyniokite smulkių siūlų“, taip ir neleisdami vaikui išvystyti savo temos. Organizuokitės taip, kad vaikas ir toliau kalbėtų atvirai.

Vaikai ima klestėti, sulaukę pozityvaus dėmesio. Vaikai turi jaustis mylimi ir vertinami. Daugumai tėvų atrodo, kad neigiamą grįžtamąjį ryšį teikti yra lengviau, nei pozityvų.

Pozityvaus Grįžtamojo Ryšio Pavyzdžiai

• Taip
• Gerai
• Puiku
• Labai gerai
• Šaunu
• Nuostabu
• Neįtikėtina
• Teisingai
• Šaunuolis/ė
• Man patinka, kaip tu tai darai
• Man smagu, kad tu
• Aš didžiuojuosi, kad tu
• Tai gerai
• Oho
• O Dieve
• Labai gražu
• Geras darbas
• Puikus ėjimas

žymės: #Vaiko

Panašus:

• Kaip Bendravimo Kortelės Vaikams Pagerina Įtraukaus Ugdymo Rezultatus
• Laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo pasekmės bendraujant su vaiku – svarbiausi faktai ir patarimai
• Kaip Gauti Leidimą Prievarta Paimti Vaiką: Svarbiausi Bendravimo Su Vaiku Teisiniai Žingsniai
• Unikalūs Vaikų Darželių ir Tėvų Bendri Projektai: Judėkime Kartu Siekdami Geresnės Ateities!
• Geriausi žaislai vaikams nuo 6 mėnesių: ekspertų rekomendacijos ir patarimai