Kokie patys pagrindiniai tėvystės iššūkiai? Kaip su kiekvienu iš jų lengviau susitvarkyti? Iš savo darbo patirties galima pasakyti, kad sunku išskirti kelis iššūkius, kurie tiktų apibūdinti visų šeimų pasikeitusį gyvenimą.
Kiekviena šeima yra unikali, turinti savo patirtį, požiūrį į įvairius dalykus, įpročius ir kt.
Laiko sau trūkumas
Turbūt vienas svarbiausių pokyčių gimus mažajam šeimos nariui - turimas laikas sau. Prie laiko sau trūkūmo, galime priskirti ir pasikeitusius įprastus rutininius veiksmus, tokius kaip - ramus pavalgymas, kavos puodelis neskubant, prausimasis po dušu, nuėjimas į tualetą.
Dažnai mamos, auginančius mažylius, juokaudamos sako, kad pasėdėjimas ramiai tualete be žiūrovų, tampa didele prabanga. O kavos puodelį užsipiltą ryte, pagaliau gali išgerti vakare. Kol vaikai visai mažučiai, deja, sunku to išvengti.
Kaip su tuo lengviau susitvarkyti?
Jei šeima dar tik laukia pagausėjimo, reikėtų iš anksto kalbėtis tarpusavyje ir tartis, kiek ir kada partneriai leis vienas kitam skirti laiko sau, savo poreikiams ir norams. Jei vaikelis jau gyvena šeimoje - partneriai taip pat turėtų kalbėtis, išsakyti savo poreikius ir norus bei rasti sprendimus, kaip jie tai galėtų įvykdyti.
Sutuoktinių santykiai
Kitas dalykas, kas dažnai keičiasi šeimoje - sutuoktinių santykiai tarpusavyje. Kol buvo tik dviese, pora galėjo skirti daugiau laiko ir energijos vienas kitam, romantiškai leisti laiką. Gimus vaikeliui, deja, to lieka mažiau. Bent jau pirmuosius metus.
Kaip su tuo lengviau susitvarkyti?
Manau, visų pirma, vertėtų savęs paklausti - o ką gi mums suteikia vaikelis? Kokias geras emocijas? Kodėl mes jo laukėme? Ar galime dalį laiko iš savo partnerio paaukoti vardan jo? Vertėtų suprasti, kad sulaukti mažiau laiko ir dėmesio iš partnerio gimus kūdikiui yra visai natūralu, dėl to partneris nėra kaltas, turėtume pasistengti susilaikyti nuo priekaištų, palaikyti vienas kitą.
Pamažu keisis ir mūsų įpročiai, išmoksime ir įprasime būti nebe dviese, o tryse. Po kurio laiko tėvai sako, kad nebeįsivaizduoja, kaip galėjo gyventi be savo mažylio. Tačiau šalia viso to, labai svarbu, jog pora atvirai kalbėtųsi, apie tai kiek laiko pabūti tik dviese jie norėtų. Net jei iškarto to neišeis padaryti, pakalbėjus ir pasijutus išgirstam, gali pasidaryti lengviau.
Naujos situacijos ir skirtingi požiūriai
Kitas labai svarbus dalykas - pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, atsiranda įvairių naujų situacijų, kuriose gali išsiskirti poros požiūriai jausmai. Dažnai poros išsigąsta, manydamos, kad blogai pažįsta savo partnerį, nors prieš vaikelio gimimą manė kitaip. Tačiau vertėtų suprasti, jog visiškai natūralu, jog naujos situacijos atneša naujas patirtis,kurios mums nėra pažįstamos.
Tad šią situaciją galime pasinaudoti geriau pažinti savo partnerį ir dar labiau suartėti su juo. Turėtume išskirti situacijas, kuriose dažniausiai nesutariame bei paskyrus tam specialų laiką aiškintis, dikutuoti bei ieškoti sprendimų, kurie tenkintų abi puses. Dažniausiai poroms kyla nesutarimų šiose vietose - atsakomybių pasiskirstymo, vaikų auklėjimo, tvarkos supratimo ir palaikymo, bendravimo tono.
Gali nutikti taip, kaip pačiai porai gali būti sunku konstruktyviai diskutuoti, ieškoti sprendimų, tuomet reikėtų nebijoti kreiptis į specialistą. Jog galėtume jį sumažinti, labai svarbus bendradarbiavimas tarp abiejų tėvelių. Svarbu, jog galėtume lygiai pasidalinti atsakomybėmis, sutartume dėl laiko, kurį kiekvienas iš tėvų galės skirti tik sau, pasilepinimui, išsimiegojimui.
Nebijokite, kad namuose nebus ideali tvarka, verčiau skirkite laiko poilsiui, kuris svarbus Jums ir Jūsų šeimos gerovei.
Finansiniai iššūkiai
Jog galėtume lengviau tai išgyventi, geriausia būtų jei dar prieš pradedant planuoti vaikutį įvertintume, kokias pradines ir kasmėnesines išlaidas turėsime skirti mažąjam šeimos nariui. Žinant tai iš anksto bus lengviau nusiteikti ir susitaikyti su tuo, jog teks kažko atsisakyti. Bet šiuo metu vėlgi siūlau prisiminti tai, kokias geras emocijas mums suteikia vaikelis, kaip jis praturtina mūsų gyvenimą?
Kai jau žinosime pinigų sumą, kuri liks atėmus vaikui reikalingas išlaidas, vertėtų mėnesį ar kelis kiekvieną dieną rašyti savo išlaidas - konkrečiai kokiems pirkiniams, kokia pinigų suma yra išleidžiama, tuomet kartu su partneriu nuspręsti, ko galėtumėte atsisakyti gimus vaikeliui. Pokyčiams nusiteikus iš anksto, dažniausiai būna daug lengviau juos priimt.
Jei su problema susidūrėme jau gimus vaikučiui, tuo met vertėtų su partneriu susėsti ir aptarti, kur Jūsų manymu galėtumėte sutaupyti. Jei tai nėra matoma akivaizdžiai, taip pat gali labai padėti kasdieninis išlaidų rašymas ir aptarimas.
Ir žinoma, prisiminkite tai, kokias geras emocijas mums suteikia vaikelis, kaip jis praturtina mūsų gyvenimą? Ar kažkokių materialių dalykų turėjimas galėtų tai nusverti? Galiausiai, pagalvokite, kokiais, mažiau finansų reikalaujančiais dalykais, galite pakeisti savo prieš tai buvusius poreikius.
Fiziniai ir fiziologiniai pokyčiai
Fiziniai ir fiziologiniai pokyčiai. Paprastai poros su tuo susidūria pirmaisias mėnesiais po vaikelio gimimo. Tai pakitusi moters figūra, hormonų pusiausvyra, dėl maitinimo skausmingos krūtys, gali būti gimdos, gimdos kaklelio skausmai, šlapimo nelaikymas, sumažėjęs lytinių santykių noras ar kt. Jog moteris galėtų priimti ir mylėti savo kūną po gimdymo yra labai svarbus jos vyro palaikymas ir meilė.
Jaučiant vyro besąlyginį priėmimą ir šilumą, moteriai bus gerokai lengviau susitaikyti su šiais pokyčiais. Taip pat, labai svarbu, jog vyras supastų, jog nėštumo metu ir po gimdymo, moters organizme vyksta dideli pokyčiai, todėl nuotaikų svyravimai ar pasikeitęs lytinis potraukis yra natūralus dalykas.
Svarbu, jog vyras sugebėtų tai priimti, nekaltinti savo antrosios pusės, nepykti ant jos ir nespausti. Moteriai išnešioti mažylį ir jį pagimdyti išties reikia daug jėgų. Tad savo supratingumu vyras labai svariai prisideda prie šeimos gerovės. Po kelių mėnesių šie dalykai turėtų grįžti į savas vėžes.
Vidinių traumų įtaka
Vaikučiui jau truputį ugtelėjus, nemenką iššūkį gali sukelti mūsų pačių vidinės traumos, problemos, turimi lūkesčiai, netinkamos nuostatos ir pan. Todėl labai svarbu, kad tėvai stebėtų, analizuotų save, stebėtų, kaip jų elgesys veikia vaiką, santykius su vaiku. Gana dažnai nutinka taip, kad gimus vaikeliui, tėvai paaukoja tai, kas yra itin svarbu žmogui, norinčiam būti laimingam.
Be abejo šeima yra didžiausias mūsų turtas, tačiau šalia to, svarbu, jog kiekvienas iš partnerių turėtų galimybę asmeninei savirealizacijai ir tobulėjimui. Žinoma, pirmaisias vaikelio gyvenimo metais tą daryti bus sunku. Tačiau pora turėtų kalbėtis, diskutuoti ir stengtis rasti būdus, jog abu iš partnerių turėtų šią galimybę.
Jei kažkuris iš partnerių šios galimybės neturės, galiausiai taps nelaimingu, o tai reiškia, jog visos šeimos laimė stipriai nukentės. Kitas svarbus dalykas šioje vietoje - tėvai neretai sako, jog jie nori aukotis vardan didžiausio savo turto - vaiko. Tačiau patys to nesuprasdami ir norėdami tik gero, dažnai užkrauna sunkiai pakeliamą naštą savo atžalai.
Tėvai, paaukoję visą gyvenimą vaikui, dažnai turi lūkestį, kad vaikas bus toks, kokį jį nori matyti, užkelia aukštą kartelę. Tai vaikui kelia nerimą, kartais sąmoningai ir nesuvokiamą, dažnai vaikas jaučiasi, jog negali gyventi savo gyvenimo, o jei tai daro jaučia kaltę, gali būti ir neįsisamonintą. Tai gali įtakoti daug emocinių ir psichosomatinių problemų.
Pasiruošimas iš anksto
Ar įmanoma būsimiems tėvystės iššūkiams pasiruošti iš anksto (skaityti spec. literatūrą, lankyti kursus)? Ruošiantis iš anksto tikrai galime sušveltinti iššūkius, kuriuos patirsime. Žinoma, nesusidūrus su šiais išbandymais sunku tiksliai įsivaizduoti, kas mūsų laukia, bus ir nemažai situacijų, kuriose praktika atrodys kiokia nei mokytasi ruošiantis.
Pats svarbiausias dalykas - partnerių vienas kito palaikymas, atviras kalbėjimas, atidus klausymas.
Jei tėvai nuolat įsitempę ir nerimaujatys vaikai tai perima ir tampa taip pat įsitempę ir nerimastingi. Todėl, jei tėvai nerimauja, kad jie nėra pakankamai geri tėvai, turėtų stebėti save, analizuoti ir bandyti suprasti, kur slypi to šaknys.
Tai gali būti nepasitikėjimas savimi, santykių su savo tėvais patirtis, vaikystėje patirtos traumos, bendros emocinės problemos, jaučiamas visuomenės spaudimas būti tobulais tėvais ir dar daug kitų priežasčių. Tiesiog reikės įdėti daug darbo į saves pažinimą, savo traumų gydymą, naujų elgesio ir santykių modelių kūrimą.
Vaikai skyrybų metu
Skyrybų metu vaikai nukenčia labiausiai. Vaikai myli abu savo tėvus ir dažniausiai nori bendrauti su jais abiem, dėl to dažni tėvų konfliktai jiems sukelia didžiulį stresą. Vaikui ypatingai skaudu, kai vienas iš tėvų draudžia matytis su kitu.
„Tokiu savo elgesiu vienas iš tėvų stengiasi atitolinti vaiką nuo kito, pabloginti jų tarpusavio santykius. Tai gali būti ne tik draudimas susitikti, bet ir neigiamų dalykų apie kitą tėvą pasakojimai. Vykstant dažniems nesutarimams tarp tėvų, vaikai gali išmokti įvairių manipuliacijos būdų.
Ypatingai tais atvejais, kai ribos ir taisyklės, kurias taiko abu tėvai, skiriasi.
Tėvų nesutarimai vaikams sukelia emocinių sunkumų. Mažamečiams dažnai sunku suprasti dėl ko jie turi dvejus namus (pas tėtį ir pas mamą). Jie nerimauja, kad tėvai nustojo mylėti vienas kitą, kad gali nustoti mylėti ir juos.
Kai kurie vaikai gali galvoti, kad tėvų skyrybos įvyko dėl jų kaltės, pavyzdžiui, netinkamo jų elgesio. Paaugliams būdinga jausti pastovų pyktį dėl skyrybų ir dėl pokyčių, kuriuos jie sukūrė (pavyzdžiui, pasikeitusi gyvenamoji vieta, mokykla). Jie dažniausiai linkę kaltinti vieną iš tėvų.
Nepaisant amžiaus, lyties ar kultūros, išsiskyrusių tėvų vaikai patiria daugiau psichologinių problemų.
Nereikėtų teigti, kad tėvo atitolimas nuo vaiko po skyrybų yra natūralus procesas. Tikėtina, kad pats skyrybų procesas turi įtakos vaikų ir tėvų santykiams, tačiau svarbu ir tai, kokie tie santykiai buvo prieš išsiskyrimą. Po skyrybų vaikas dažniau pasilieka gyventi su mama. Tokiu atveju tėvams, kurie nebeturi galimybės dalyvauti kasdieniniame vaiko gyvenime, sunkiau išlaikyti artimą ryšį su juo.
Vis dėlto T. Haukso ir L. Plato (2020 m.) atliktas tyrimas rodo, jog tėvai, kurie buvo sukūrę artimą ryšį su vaiku iki skyrybų, dažniau išlaiko šį ryšį ir po skyrybų, nepaisant visų pasikeitimų. Kartais nutinka taip, kad mamų ir tėvų nesutarimai, tarpusavio santykių konfliktai, komplikuoja tėvų bendravimą su vaikais. Gali nutikti ir taip, kad vaikas dėl skyrybų kaltins vieną iš tėvų, dėl to susilpnės jų tarpusavio ryšys.
Priklauso nuo situacijos. Tėvai ne visada geba bendru susitarimu nuspręsti, kaip atrodys vaiko priežiūra po jų skyrybų. Tėvams būtų naudinga iš anksto aptarti, kaip dažnai, kada, kur galės susitikti su vaiku. Jei vis dėlto tėvams to padaryti nepavyksta, reikėtų pagalbos kreiptis į tam tikrus specialistus - vaiko teisių specialistus, psichologus.
Būna atvejų, kai tarpusavyje konfliktuodami tėvai pamiršta, kad pagrindinis jų bendravimo po skyrybų tikslas - užtikrinti geriausius vaiko interesus bei patenkinti jo poreikius. Konfliktinių situacijų metu vienas iš tėvų gali pabandyti palenkti vaikus į savo pusę, apkalbėdamas kartu negyvenantį.
Į tėvų nesutarimus įtraukti vaikų nereikėtų, nes tai gali padidinti ir taip jaučiamą įtampą bei nerimą šeimoje. Jei kartojasi situacija, kai vienas iš tėvų neatvyksta į susitikimą su vaiku sutartu laiku, tai turėtų aptarta abiejų tėvų, neįtraukiant vaiko. Svarbu nepamiršti, kad tiek mama, tiek tėtis vienodai turi teisę susitikti ir bendrauti su vaiku, išskyrus tuos atvejus, kai vieno iš tėvo bendravimas su vaiku gali pažeisti vaiko interesus.
Siekiant bendro susitarimo dėl vaikų priežiūros ir auklėjimo tėvams svarbu atskirti savo tarpusavio santykių problemas nuo vaikų priežiūros klausimų. Tėvai turėtų vaiko poreikių užtikrinimą laikyti svarbiausiu prioritetu.
Gebėjimas išlaikyti pagarbų tarpusavio bendravimą rodo vaikui, kad jis yra svarbesnis nei tėvų tarpusavio nesutarimai. Tėvams reikėtų vengti vaikus įtraukti į tėvų konfliktus. Nederėtų klausti vaiko, kuris iš tėvų geresnis, ar prašyti tėvų konflikto metu pasirinkti pusę, kurią vaikas palaikytų.
Vaikai skyrybų atveju neretai vengia tėvams atskleisti savo jausmus, nes mato, kad jie ir taip kenčia. Prašymas vaiko pasirinkti vieną iš tėvų, sukuria vidinį konfliktą, kuris vaikui kelia neigiamus jausmus.
Visgi, yra ir tinkamų pavyzdžių, kuomet buvę sutuoktiniai abu rūpinasi vaikais. Svarbiausia yra efektyvus bendravimas. Kai tėvai geba atrasti bendravimo būdą, kuris tiktų abiem, bendrų problemų sprendimas pasidaro lengvesnis. Kartais būna, jog tėvai negeba kalbėtis gyvame kontakte.
Svarbu paminėti, kad abu tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams. Bendravimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama priklausomai nuo vaiko amžiaus gali keistis, pavyzdžiui, bendravimas iki vienerių metų amžiaus vaiku galėtų būti 1-3 valandos du arba tris kartus per savaitę.
Nuo 1 iki 2 metų, kai formuojasi vaiko emocinis prieraišumas, bendravimas su negyvenančiu tėvu turėtų būti neretesnis kaip kas 3 dienos. Buvimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama gali būti pamažu ilginamas, kad vaikas ruoštųsi pasilikimui per naktį. Susitikimai gali būti iki 8 valandų dvi dienas per savaitę. Su nuo 2 iki 3 metų amžiaus vaiku svarbu kurti ir palaikyti pastovų ryšį.
Tokio amžiaus vaikas gali bijoti praleisti ilgesnį laiką be tėčio ar mamos, su kuriuo gyvena nuolat. Vaiko paėmimas iš jam įprastos vietos turėtų vykti be ilgų liūdnų atsisveikinimų. Tokio amžiaus vaikas jau pradeda bandyti ribas, todėl labai svarbu, kad abiejuose namuose būtų laikomasi panašių taisyklių. Viena naktis savaitės viduryje ir vienas savaitgalis per mėnesį - tokia gali būti kartu negyvenančio tėčio ar mamos bendravimo su tokio amžiaus vaiku.
3-5 m. amžiaus vaikui vystosi socialiniai įgūdžiai, tuomet jis imituoja, pamėgdžioja suaugusiųjų elgesį, tačiau nesupranta pačios skyrybų esmės. Tuomet svarbu skatinti pozityvius jausmus kalbant apie kartu su kitu tėvu planuojamą praleisti laiką, svarbu stengtis šalia vaiko nesipykti, kalbėtis su juo apie jo jausmus. Per savaitę galima praleisti dvi naktis su nakvyne su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama.
Bendravimas su vyresniais vaikais
6-12 metų amžiaus vaikui svarbu stiprinti jo savivertę, pasitikėjimą savimi, saugumo jausmą. Šio amžiaus vaikams tampa svarbūs ne tik tėvai, bet ir draugai. Galima bendravimo su vaiku tvarka: kas antras savaitgalis ir kas antrą savaitę po vieną naktį savaitės viduryje.
13-17 metų paaugliai siekia atsiskirti nuo tėvų, patys nori priimti sprendimus, kada ir kaip bendrauti su tėvais. Jiems prioritetu tampa draugai, socialinė veikla. Šiuo atveju svarbus bendravimo tvarkos lankstumas, atsižvelgiant į pačio vaiko norus. Vaikas gali norėti su tėvais praleisti mažiau laiko. Ir tai gali būti ne skyrybų, o siekio būti nepriklausomu ir savarankišku pasekmė.
- Visais įmanomais būdais išlaikykite bendravimą su vaiku: jei yra galimybė, susitikite kuo dažniau, dalyvaukite mokyklos renginiuose, sporto varžybose, bendraukite telefonu, teksto žinutėmis.
- Įtraukite vaiką į bendras veiklas, susikurkite jums abiem įdomų laisvalaikio praleidimo būdą.
- Nenuvertinkite vaiko jausmų, net ir tada, kai jie yra priešiški jums. Stenkitės vaiką išklausyti ir suprasti, sukurkite pasitikėjimu grįstą tarpusavio santykį.
- Nežadėkite dalykų, kurių neturėsite galimybės įgyvendinti.
- Kad ir kaip stipriai pykstate ant savo buvusio partnerio, stenkitės neparodyti to prie vaikų, nekalbėkite apie juos nepagarbiai.
- Konflikto su buvusiu partneriu metu, nesistenkite įtraukti vaiko į tai, nemanipuliuokite vaiku, kad laimėtumėte konfliktą.
- Nereta tėvų problema, kad jie „nepastebi”, jog vaikas užaugo, ir su septynmečiu ar devynmečiu bendrauja taip, kaip bendraudavo jam būnant kūdikiu.
Geros komunikacijos taisyklės su vaikais
- Ši taisyklė turi galioti visiems namiškiams. Jei keliate balsą, šaukiate, metas liautis, antraip ir vaikai išmoks kelti balsą. Be to, vaikai negerbia tėvų, kurie ant jų šaukia. Norint atkreipti vaiko dėmesį, tikrai nereikia šaukti. Jei balsą namuose keliate nuolat, pabandykite tai, ką norite vaikui pasakyti svarbaus, ištarti pašnibždomis.
- Kiekvieną dieną raskite laiko pasikalbėti su vaiku apie jam svarbius dalykus. Jei vaikas tariamai labai užsiėmęs, pasisiūlykite padaryti jam pečių masažą ar kartu paklausyti jam patinkančios muzikos.
- Jų neturi būti daug, apibrėžkite svarbiausius dalykus. Ir ne mažiau svarbu išklausyti vaikų nuomonę.
- Jaudindamiesi dėl vaikų dažnai kišamės ir užkertame kelią natūraliai įvykių eigai.
- Savidrausmė vystosi, kai vaikas išmoksta kažko atsisakyti dėl to, ko nori labiau. Ko jis nori labiau? Klausyti jūsų ir gerų santykių su jumis. Tad verčiau gerinkite santykius, o ne bauskite.
- Tai ne bausmė. Tiesiog paklauskite vaiko, galbūt galima kažkaip ištaisyti situaciją. Pavyzdžiui, jei brolis įžeidžia seserį, jis privalo pasistengti pataisyti jų santykius. Jeigu kažką sudaužo, turi sumokėti.
- Vaikas tikrins, ar rimtai kalbate. Nubrėžkite ribas. Pavyzdžiui, būkite namuose tuo metu, kai jis ruošia namų darbus, stebėkite, ar neplepa telefonu su draugais, nežaidžia kompiuteriu.
Kaip bausmę atskirti nuo drausminimo?
Emocinio ir psichologinio smurto sąvokos dažnai apibrėžiamos kaip vaiko ar jo jausmų ignoravimas, nepagarba, nepripažinimas, kritika, priekaištai, pasiekimų ar iniciatyvos nuvertinimas, atskyrimas nuo svarbių žmonių ir pan.
Tėvų mokymai yra puiki galimybė tėvams įgyti daugiau žinių ir aiškiau suvokti skirtumus tarp emocinio smurto ir pozityvaus drausminimo“, - teigė psichologė, pati tarnyboje vedanti mokymus tėvams.
Pasak jos, tėvai, atėję mokymų grupę, dažniausiai turi lūkestį ir norą išmokti drausminti vaiką tinkamais metodais, atrasti būdus, kaip vaiką „padaryti“ paklusnesnį, ne tokį užsispyrusį ar priešgyniaujantį. Tačiau vykstant mokymų užsiėmimams tėvai atranda kitą tiesą, kad jų vaikų elgesys su tėvais keičiasi, kai pradeda keistis patys tėvai.
Be to, tėvai atranda daug bendrumų tarpusavyje, nes patiria su vaikais panašius sunkumus. Šis patyrimas labai palengvina ir sumažina tėvų kaltės, gėdos ir nerimo jausmus.
Mokymų metu tėvai įgyja stiprybės ir tikėjimo, kad jie tikrai gali sukontroliuoti save ir nenaudoti nei pliaukštelėjimo, nei kito vaiką žeminančio elgesio“, - tikino pašnekovė.
Iššūkiai, susiję su vaiko amžiumi
Vaikų auklėjimo iššūkiai, žinoma, skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus. Tėvams svarbu žinoti vaiko raidos etapų pagrindinius iššūkius, nes tai, kas suprantama ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesyje, nebus priimtina paauglio elgesiui.
Tėvų mokymai „Vietoje pliaukštelėjimų - kaip su meile ir pagarba nustatyti vaikui ribas“ skirti ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimo įgūdžiams tobulinti. Mokymai pagal STEP programą skirti 6-12 metų vaikų tėvams; juose tėvai diskutuoja, sprendžia realias ir sugalvotas vaiko auklėjimo situacijas, atlieka pozityvaus auklėjimo įgūdžius lavinančias užduotis.
Trečioji programa mūsų tarnyboje - pozityvios tėvystės mokymai, skirti šeimoms, auginančioms vaikus iki 12 metų. Šiais mokymais siekiama ugdyti geriausias tėvų ir vaikų savybes bei padėti jiems atskleisti savo gebėjimus ir galimybes. Visų mokymų bendras aspektas - pačių tėvų darbas su savimi, kuris ir įgalina atrasti bei išmokti naujų pozityvių drausminimo būdų, kurti su vaiku pagarba paremtą tėvo ir vaiko ryšį, auginti brandžią, atsakingą ir savarankišką vaiko asmenybę.
Vaikui reikia ne tik meilės, bet ir ribų
Visi tėvai myli savo vaiką ir linki jam visko, kas yra geriausia. Tad kodėl kartais jį žaloja? Pasak psichologės, kiekvienas mūsų esame geri tėvai tiek, kiek galime tokiais būti.
Neįmanoma pasverti ir įvertinti, kiek meilės vaikui turi pakakti. Kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir auklėjant vaikus, reikalingas „aukso viduriukas“.
Iš tikrųjų tėvai, apgaubę savo vaiką meile be taisyklių ir ribų, be pasekmių, be galimybės vaikui pasimokyti iš savo klaidų, daro jam didžiulę žalą, nes tokiu būdu vaikas neįgis reikalingų įgūdžių susidoroti su gyvenimo iššūkiais.
Vaikui ne tik reikia mūsų besąlyginės meilės, bet jam būtinos ir ribos, kurios suteikia saugumo jausmą. Lygiai taip pat žalą vaikui daro ir meilės trūkumas, negebėjimas atpažinti ir patenkinti vaiko poreikių. Kodėl tampame arba per daug „gerais“, arba per „mažai“ mylinčiais tėvais, vienareikšmiškai atsakyti sunku.
Tačiau pirmiausia atsakymo galima ieškoti savo vaikystėje, ką patys patyrėme būdami vaikais. Tėvai, apgaubę savo vaiką meile be taisyklių ir ribų, daro jam didžiulę žalą.
Psichologė pabrėžė, kad pliaukštelėjimas, vaiko žeminimas, bauginimas neišmoko vaiko tinkamo ir pageidaujamo elgesio. Bausmės, paremtos fiziniu ar psichologiniu smurtu, kelia vaikui pyktį, nuoskaudą, kerštą ir agresiją. O juk mūsų tikslas turėtų būti išmokyti vaiką suprasti, kaip reikia elgtis. Be to, pastebėta, kad fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai nepasitiki savo jėgomis, jiems sunkiau susirasti draugų, kyla daugiau keblumų mokykloje.
Tačiau netgi visa tai žinant, tėvams nėra lengva atrasti ir išmokti naujų, galbūt niekada nebandytų pozityvių drausminimų būdų. Dideli pokyčiai visada prasideda nuo labai mažų pasikeitimų. Todėl pabandymas į pyktį ar nepasitenkinimą keliančią situaciją su vaiku sureaguoti neįprastai, galbūt su humoru, kūrybiškai, gali suteikti galimybę konfliktą išspręsti išgyvenant mažiau įtampos ir susierzinimo.
Skirti laiko sau, kasdien turėti galimybę bent 15 minučių pailsėti nuo buities darbų - taip pat puiki prevencinė priemonė, padedanti mums nesileisti į provokacijas, nekelti balso ir ramiai kalbėtis su vaiku. Tėvai mokymuose atranda, kad suaugę visiškai nemoka klausytis ir girdėti savo vaiko. Pagerinę klausymosi įgūdžius, jie pastebi, kad namie pastebimai sumažėja vaiko pykčio priepuolių.
Vieno recepto nėra
Panašus:
- Efektyvūs Patarimai Bendravimui su Vaikais, Turinčiais Dėmesio ir Aktyvumo Sutrikimą
- Kaip Sėkmingai Bendrauti su Sunkiu Vaiku: Nepakeičiami Tėvų Patarimai
- Neįtikėtinos Socialinės Globos Namų Bendravimo Su Klientais Ir Artimaisiais Gairės – Sužinokite Dabar!
- 7 savaičių kūdikis kosi? Sužinokite, kaip greitai ir saugiai padėti mažyliui!
- Kiek dantų turi vaikas? Viskas, ką reikia žinoti