Tėvai šiandien dažnai jaučiasi pasimetę dėl vaikų auklėjimo metodų tinkamumo. Jiems sunku nuspręsti, ar, pavyzdžiui, kritika vaikui, juokavimas apie vaiko charakterio savybes iš tiesų nėra emocinis smurtas. Neretai tėvai kelia klausimą, ar apskritai galima savo vaikui kažko neleisti, ar kažką drausdami jie nebus kaltinami smurtaujantys prieš vaiką. Tėvų mokymai yra puiki galimybė tėvams įgyti daugiau žinių ir aiškiau suvokti skirtumus tarp emocinio smurto ir pozityvaus drausminimo.
Kaip atskirti bausmę nuo drausminimo?
Šiaulių pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Raimonda Skerytė-Naginskienė, paprašyta apibūdinti smurto prieš vaikus sąvoką, teigė, kad jis atsiranda tada, kai yra pažeidžiamos vaiko teisės ir veiksmais ar žodžiais sukeliamas vaikui fizinis ar dvasinis skausmas, kai žalojama jo fizinė ir psichinė sveikata. Emocinio ir psichologinio smurto sąvokos dažnai apibrėžiamos kaip vaiko ar jo jausmų ignoravimas, nepagarba, nepripažinimas, kritika, priekaištai, pasiekimų ar iniciatyvos nuvertinimas, atskyrimas nuo svarbių žmonių ir pan.
Pasak psichologės, pliaukštelėjimas, vaiko žeminimas, bauginimas neišmoko vaiko tinkamo ir pageidaujamo elgesio. Bausmės, paremtos fiziniu ar psichologiniu smurtu, kelia vaikui pyktį, nuoskaudą, kerštą ir agresiją. O juk mūsų tikslas turėtų būti išmokyti vaiką suprasti, kaip reikia elgtis. Be to, pastebėta, kad fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai nepasitiki savo jėgomis, jiems sunkiau susirasti draugų, kyla daugiau keblumų mokykloje.
Mokymai pagal STEP programą skirti 6-12 metų vaikų tėvams; juose tėvai diskutuoja, sprendžia realias ir sugalvotas vaiko auklėjimo situacijas, atlieka pozityvaus auklėjimo įgūdžius lavinančias užduotis. Trečioji programa mūsų tarnyboje - pozityvios tėvystės mokymai, skirti šeimoms, auginančioms vaikus iki 12 metų. Šiais mokymais siekiama ugdyti geriausias tėvų ir vaikų savybes bei padėti jiems atskleisti savo gebėjimus ir galimybes. Visų mokymų bendras aspektas - pačių tėvų darbas su savimi, kuris ir įgalina atrasti bei išmokti naujų pozityvių drausminimo būdų, kurti su vaiku pagarba paremtą tėvo ir vaiko ryšį, auginti brandžią, atsakingą ir savarankišką vaiko asmenybę.
Psichologė sutiko, kad kartais nėra lengva aiškiai atskirti tikruosius vaiko poreikius ir galimas jo manipuliacijas, suprasti, kada mūsų auklėjimo metodas yra bausmė, o kada - aiški konstruktyvi riba. Ko gera, svarbiausias akcentas ieškant tinkamesnių vaiko auklėjimo metodų yra pagarba vaikui. Visada verta pamąstyti, ar tokį pamokymą, frazę, kurią pasakėme savo vaikui, drąsiai sakytumėme suaugusiam kolegai. Ar tai skamba pakankamai pagarbiai ir mandagiai? Jei tuo suabejojame, vadinasi, mūsų pasakytus žodžius tikrai verta keisti į pagarbesnę frazę.
Vaikui reikia ne tik meilės, bet ir ribų
Visi tėvai myli savo vaiką ir linki jam visko, kas yra geriausia. Tad kodėl kartais jį žaloja? Pasak psichologės, kiekvienas mūsų esame geri tėvai tiek, kiek galime tokiais būti. Neįmanoma pasverti ir įvertinti, kiek meilės vaikui turi pakakti. Kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir auklėjant vaikus, reikalingas „aukso viduriukas“.
Iš tikrųjų tėvai, apgaubę savo vaiką meile be taisyklių ir ribų, be pasekmių, be galimybės vaikui pasimokyti iš savo klaidų, daro jam didžiulę žalą, nes tokiu būdu vaikas neįgis reikalingų įgūdžių susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Vaikui ne tik reikia mūsų besąlyginės meilės, bet jam būtinos ir ribos, kurios suteikia saugumo jausmą. Lygiai taip pat žalą vaikui daro ir meilės trūkumas, negebėjimas atpažinti ir patenkinti vaiko poreikių. Tačiau pirmiausia atsakymo galima ieškoti savo vaikystėje, ką patys patyrėme būdami vaikais.
Iššūkiai, susiję su vaiko amžiumi
Vaikų auklėjimo iššūkiai, žinoma, skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus. Tėvams svarbu žinoti vaiko raidos etapų pagrindinius iššūkius, nes tai, kas suprantama ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesyje, nebus priimtina paauglio elgesiui.
Ką daryti, kai vaikas elgiasi destruktyviai?
Pasak Lietuvos tėvų forumo atstovo Audriaus Murausko, situacijos, kai tėvai „nesusišneka“ su savo vaiku, vaikas, pavyzdžiui, ko nors negaudamas rėkia, klykia, griūna ant žemės, gali rodyti keletą dalykų. Tai gali reikšti, kad prieš tai jis patyrė daug tam tikrų įtampų arba ilgai buvo įtampą ir aistras žadinančioje aplinkoje, pavyzdžiui, žaidė mobiliuoju telefonu. Tačiau dažniausiai tai signalas, kad vaikas gavo per mažai tėvų dėmesio ir meilės. Jeigu vaikas neužsipildęs tėvų meile, jis ieškos užsipildymo kitur. Taigi vaiko destruktyvus elgesys - tiesiog signalas, kad tėvai neatliko namų darbų. Jeigu vaikas gauna pakankamai dėmesio, tokių scenų neturėtų būti.
Jei vaikas savo veiksmais drumsčia aplinkinių ramybę, pirma reikia vaiką iš tos aplinkos išnešti, tuomet, kiek įmanoma, ramiau su juo pasikalbėti. O vėliau būtina permąstyti, kaip turėtume elgtis, kad tokių situacijų nekiltų.
Kai jie kažko labai nori, ko tuo metu nevalia, tiesiog reikia greitai nukreipti dėmesį į kitas veiklas, užimti juos kuo nors kitu. Pavyzdžiui, nuobodu važiuoti ilgoje kelionėje automobiliu. Jei greitkelyje neįmanoma sustoti, paaiškinu, kad reikės palaukti 20 min. Kas yra 20 min., jiems dar sunku suvokti, tuomet pradedame kalbėti apie laiką, apie laikrodį, kiek minutė turi sekundžių, o čia dar pro langą stirną pamatome, žiūrėk, ir laikas prabėga.
Kodėl su vaiku ir su draugais elgiamės skirtingai
Pasak pašnekovo, tėvai dažnai turi susikūrę paveiksliuką, koks turi būti vaikas, ir tikisi, kad jis taip ir elgsis, pamiršdami, jis yra atskiras individas, turintis savo poreikius. Ir kai tėvai mato, kad vaikas „ne toks“, jiems kyla pyktis ir noras kuo greičiau vaiką pakeisti. Ir tuomet atsiranda prielaida neadekvačiam elgesiui bei psichologiniam arba fiziniam smurtui.
Paklaustas, kaip atskirti vaiko įgeidžius nuo tikrųjų poreikių, daugiavaikis tėtis pabrėžė, kad pagrindinis vaiko poreikis yra bendravimas su tėvais ir jų meilė, tuomet įgeidžiai mažėja ar net visai dingsta. Aišku, silpnų įgeidžių visada bus - juk jų turi ir suaugusieji, ne tik vaikai. Tačiau jeigu suaugusieji kažką draudžia vaikui, ir patys turi tų dalykų atsisakyti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas negauna saldumynų, ir patys suaugusieji turi jų nevartoti. Mat vaikai yra mūsų kopijos.
Ką galima patarti tėvams, kurie prisipažįsta, kad stengiasi neauklėti vaikų rėkimu, tačiau vis neužtenka kantrybės? Reikia suprasti, kad mes esame inertiškos būtybės, ir nauji įpročiai per vieną dieną neatsiranda. Svarbu pripažinti savo klaidas, jeigu jos įvyko, ir atsiprašyti už jas. Labai naudinga paprašyti kitų žmonių pagalbos. Pavyzdžiui, galime susitarti su šeimos nariais, kad jeigu jie išgirs, kad kalbame su vaiku pakeltu tonu, jie visi pradeda... kukuoti. Žaidybiniai elementai labai padeda - iš karto visi pradeda juoktis, ir įtampa atslūgsta. Padėti vienas kitam gali ne tik suaugusieji, bet ir vyresni vaikai, jeigu mato, kad vienas iš tėvų elgiasi neadekvačiai. Svarbu nustatyti taisykles, kada ir kokiu būdu ta pagalba teikiama.
Kaip padėti vaikams su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu?
Vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS), dažnai yra vadinami “sunkiais” vaikais. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse).
Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems. Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo. Pavyzdžiui, dažnai vaikai su ADS turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs. Šie vaikai gali nukreipti savo energiją į sportą arba kitaip nei kiti vaikai, t. y. savo būdu, atlikti įvairius dalykus.
Atsparumas yra vidinės žmogaus savybės, kurios kartu su lavinamais įgūdžiais tampa stiprybėmis. Atsparumas turi didelę reikšmę viso gyvenimo eigoje ir jam susiformuoti padeda išvystytas pasitikėjimas savimi, suformuoti įgūdžiai ir tam tikros kompetencijos. Susiformavusio atsparumo dėka, vaikas gali adaptuotis ir atlaikyti stresinius įvykius ar nepalankias situacijas.
Vaikai yra tarsi kempinės sugeriančios visą informaciją iš aplinkos, todėl yra svarbu, kokioje aplinkoje vaikai auga ir ugdosi bei kokią informaciją apie save gauna iš aplinkos. Vaikai įvidina informaciją apie save, kurią gauna iš tėvų, mokytojų ir bendraamžių. Vaikų ADS turėtų būti vertinamas, kaip sąlyga, kuri turi įtakos vaiko vystymuisi. Todėl ypač svarbi tėvų ankstyva pagalba vaikui, kuri padėtų jam įgyti pasitikėjimo savimi.
Patarimai tėvams, auginantiems vaikus su ADS:
- Skaidykite informaciją.
- Leiskite daryti pertraukas.
- Koreguokite aplinką.
- Darykite patikslinimus.
- Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamą ryšį.
Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai.
Ką daryti, kai pasireiškia hiperaktyvumas:
- Stebėkite, kas blogina situaciją.
- Įtraukite fizinį aktyvumą.
- Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties.
- Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems.
Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais.
Kaip elgtis, kai pasireiškia impulsyvumas:
- Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį.
- Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje.
- Imkitės prevencijos.
Vaikų tarpusavio santykiai šeimoje
Tėvai paprastai tikisi, kad broliai ir seserys bus žaidimų ir laisvalaikio draugai, tačiau dažnai vaikų tarpusavio peštynės šeimoje tampa įprastu reiškiniu. Kai gimsta antras mažylis, santykiai tarp šeimos narių smarkiai pasikeičia, vaikų auginimo džiaugsmai ir atsakomybė įgauna kitokį atspalvį. Vienas iš sunkiausių išbandymų tėvams yra matyti, kaip pešasi ir nesutaria jų vaikai. Viena pagrindinių tokių nesutarimų priežasčių yra vaikų pavydas ir konkurencija dėl tėvų dėmesio. Kova dėl tėvų dėmesio atsiranda dar iki kito vaiko šeimoje gimimo.
Pagal Adlerį, pirmagimiai patiria dvi būsenas. Iš pradžių jie jaučia visišką ir „neišdalintą” savo tėvų meilę ir rūpestį. Vėliau, gimus antram vaikui, pirmagimis netenka savo „sosto”. Staiga jis turi dalintis tėvų meile su jaunėliu. Adleris manė, kad yra didesnė rizika, jog pirmagimiiai dėl sosto praradimo turės elgesio sunkumų. Labiausiai tikėtinomis problemomis Adleris įvardino nesaugumo jausmą ir agresyvumą, kurie pasireiškia bendraujant su jaunesniu broliu ar sese.
Antro vaiko šeimoje padėtis yra visiškai kitokia, nei pirmagimio. Visų pirma jis niekada nepatirs, ką reiškia būti vieninteliu vaiku ir turėti visą tėvų meilę bei rūpestį vien tik sau. Dėl šių aplinkybių Adleris manė, kad antras vaikas šeimoje nuo pat ankstyvo amžiaus išmoksta bendradarbiauti. Jauniausi vaikai niekada nepatiria, ką reiškia netekti „sosto”. Dėl savo padėties gimimo eilėje jauniausi vaikai yra „amžini” mažiukai, ir todėl dažnai būna lepinami.
Vieninteliai vaikai dažnai nori būti dėmesio centre ir mano, kad turi į tai teisę. Adleris taip pat nurodė, kad lyčių skirtumai gali paveikti vaikų prisitaikymą. Vienintelis berniukas šeimoje, augantis tarp keleto sesių, gali pasijusti vienišas arba labai išsiskiriantis aplinkoje, kur yra daugiausiai moterų.
Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad šeimos struktūra ir gimimo eiliškumas nėra pagrindiniai veiksniai, lemiantys vaiko vystymąsi ir prisitaikymą. Tyrimais nustatyta, kad vaikų tarpusavio santykiai yra pagrįsti tėvų-vaikų santykiais ir auklėjimo būdais.
Taip pat nustatyta, kad pirmagimių tėvai reiškia daugiau pozityvių emocijų ir dažniau reaguoja į tokias emocijas, nei tėvai, susilaukę antro vaiko. Skirtumai tarp to, kaip tėvai rūpinasi savo pirmagimiais ir vėlesniais vaikais, dažniau pastebimi tarp mamų, nei tarp tėčių.
Pastebėta, kad šios konfrontacijos dažniausiai vyksta, kai motina yra užsiėmusi jaunesniu vaiku ir labai retai, kai motina veika ką nors kita. Situacija tampa dar sudėtingesnė, jeigu gimsta dvyniai. Prižiūrėti dvynius, be abejonės, reikia daugiau jėgų ir laiko, nei auginant vieną vaiką, taigi pirmagimiai gauna dar mažiau dėmesio. Be to, jau maždaug apie trečius gyvenimo metus dvyniai pradeda žaisti kartu, o pirmagimis lieka nuošalyje.
Mokslininkai nustatė, kad kuo šeima yra didesnė, tuo labiau tėvai perima autokratinį auklėjimo būdą (kai reikalaujama besąlyginio paklusnumo ir tėvų sprendimai yra nediskutuotini). Didesnėse šeimose tėčiai aktyviau dalyvauja vaikų auginime, jie vaidina svarbų vaidmenį palaikant discipliną. Taip pat tyrimai rodo, kad kuo didesnė šeima, tuo daugiau bausmių taiko tėvai ir dažniau atstumia savo vaikus, rečiau išreiškia vaikams meilę ir palaikymą.
Mokslininkai nustatė, kad ir pačių tėvų tarpusavio santykiai lemia vaikų santykius. Geresni tėvų santykiai (retesni konfliktai, konstruktyvūs jų sprendimo būdai, pagarba ir palankumas vienas kitam) sąlygoja palankesnius ir šiltesnius vaikų tarpusavio santykius.
Patarimai tėvams, auginantiems kelis vaikus:
- Suteikite vaikams individualų dėmesį.
- Gerbkite vaiko privatumą ir asmeninę erdvę.
- Nustatykite taisykles ir nuosekliai jų laikykitės.
- Mokykite vaikus tinkamai reikšti savo jausmus.
- Sudarykite naudojimosi grafiką daiktais, dėl kurių kyla konfliktai.
- Su kiekvienu vaiku elkitės sąžiningai.
- Nelyginkite vaikų tarpusavyje.
- Gerbkite jų individualumą ir skirtumus.
- Nemanykite ir neleiskite vaikams jūsų įtikinti, kad turite elgtis vienodai su visomis atžalomis.
Kaip kurti santykį su vaiku
Kuriant santykį su vaiku, labai svarbus dėmesys bendravimo kokybei. Mokytojui būtina atskirti vaiko asmenybę nuo jo elgesio, todėl reikia atminti: jei vaikas pasilegė netinkamai, tai ir kalbėti reikia apie netinkamą elgesį, o ne apie vaiko asmenybę. Visuomet gerbiu vaiką kaip žmogų. Manau, kad tai būtina norint sulaukti pagarbaus elgesio savo paties atžvilgiu.
Šiandieniniai vaikai labai greitai pastebi, ar suaugusieji daro tai, ką kalba, ar tik kalba apie tai, tačiau patys to nedaro. Mielieji, jei norite kad vaikas kažką darytų / nedarytų, pirmiausiai pats turite tai padaryti arba kaip tik nedaryti. Vaiko ir jo aplinkos pažinimas leidžia suprasti jo netinkamo elgesio priežastis. Tai labai svarbu kuriant santykį su vaiku, padedant vaikui suprasti, kas su juo vyksta, ir ieškant optimalių situacijos sprendimo būdų.
Įtemptose situacijose, siekiant mažinti agresyvaus elgesio apraiškas ir tokio elgesio tikimybę ateityje, svarbu vaikus mokyti raminančio alternatyvaus elgesio.
Vaikų linijos šiuo metu įgyvendinama komunikacijos kampanija „Sunkios mintys“ pabrėžia, kaip svarbu rimtai ir jautriai spręsti vaikų psichinės sveikatos klausimus.
Panašus:
- Efektyvūs Patarimai Bendravimui su Vaikais, Turinčiais Dėmesio ir Aktyvumo Sutrikimą
- Kaip Sėkmingai Bendrauti su Sunkiu Vaiku: Nepakeičiami Tėvų Patarimai
- Neįtikėtinos Socialinės Globos Namų Bendravimo Su Klientais Ir Artimaisiais Gairės – Sužinokite Dabar!
- Vaikiški Elektriniai Dantų Šepetėliai: Atraskite Geriausius Modelius ir Nepakeičiamus Privalumus!
- Neįtikėtina Dovilės Šakalienės kelionė: šeima, karjera ir paslaptinga veikla atskleista!