Šis straipsnis skirtas supažindinti vaikus su upiniu bebru (Castor fiber) - įdomiu ir svarbiu Lietuvos gyvūnu.
Bebro biologija ir išvaizda
Upinis bebras (lot. Castor fiber) - tai graužikų būrio žinduolis. Kūnas aptakus, verpstiškas, apaugęs tankiu ir vandeniui nepralaidžiu kailiu. Galva palaipsniui pereina į liemenį, todėl kaklas beveik neišsiskiria.
- Kūnas 66-92 cm ilgio.
- Uodega - 22-34 cm ilgio.
- Svoris 20-30 kg.
Ausys mažos, paslėptos plaukuose. Kojos penkiapirštės, priekinės mažesnės už užpakalines. Užpakalinių kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Ant priekinių kojų pirštų yra tik plėvės užuomazga. Nagai stambūs, plokšti. Užpakalinių kojų II piršto nagas skeltas, panašus į žnyples. Uodegos pamatas apvalus, o toliau ji suplota iš viršaus į apačią ir apaugusi žvynais bei retais plaukais.
Kūno plaukų danga susideda iš kietokių akuotplaukių ir švelnių, minkštų vilnaplaukių. Kailis tankus, žvilgantis, šviesesnės ar tamsesnės rudos spalvos. Kūno apačia pilkšvo atspalvio. Turi 20 dantų.
Priekiniai dantys stambūs oranžinės spalvos kandžiai. Kietas emalis yra tik iš priekio. Kandžiai neturi šaknų, nuolat auga, todėl bebrai turi pastoviai ką nors graužti ir taip nudilinti dantis, nes jie užaugtų tiek, kad bebras negalėtų susičiaupti. Iltinių dantų nėra. Tarp priekinių ir skruostinių dantų yra tarpas. Skruostiniai dantys su kietomis emalės raukšlėmis, pritaikyti smulkinti šiurkštų augalinį maistą (judinant apatinį žandikaulį pirmyn ir atgal).
Uodega masyvi, plati, padengta raginėmis plokštelėmis ir trumpais plaukeliais. Uodega ne tik padeda bebrui judėti vandenyje, atsiremti kai graužia, bet ir svarbus kūno termoreguliacijos organas. Uodega bebras reguliuoja kūno temperatūrą, nes joje daug kraujagyslių, per kurias atiduodamas šilumos perteklius aplinkai.
Bebras turi antrinę kloaką, į kurią atsiveria tiesioji žarna, šlapimo bei lytinės angos, o taip pat porinės riebalinės liaukos. Ši kloaka atsiveria ties uodegos pamatu. Riebalinių liaukų išskyromis sutepa savo kailį ir šitaip apsisaugo nuo peršlapimo. Be to, į kloaką atsiveria ir muskusinės liaukos, kurios gamina gana specifinio kvapo ir konsistencijos išskyras - sruoglius.
Gyvenimo būdas ir buveinė
Bebrai gyvena įvairiuose vandens telkiniuose: upėse, upeliuose, melioracijos kanaluose, ežeruose, tvenkiniuose, pelkutėse. Ten, kur statūs vandens telkinių krantai, rausia urvus. Norėdami pakelti vandens lygį mažuose upeliuose ir melioracijos kanaluose stato užtvankas. Ten, kur vandens telkinių krantai žemi, stato trobeles. Aktyvūs naktį.
Vasarą pagrindinis bebrų maistas - žoliniai augalai, kitais metų laikais - medžių ir krūmų žievė. Žiemai ruošia maisto atsargas: drebulių, karklų, beržų šakeles. Nugraužia ir storus medžius, kurių žieve maitinasi, o storas šakas naudoja užtvankų ir trobesių statybai.
Gegužės - birželio mėnesiais patelės atveda 1-5 jauniklius.
Bebrai Lietuvoje
Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno Nemuno baseine. Jų liekanų randama piliakalniuose, durpynuose. Bebrai šalyje buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos (ypač uodegos), kailio ir sruoglių. 1555 m. švedų kronikininko Magnuso Olauso istorijoje rašoma, kad Lietuva buvusi pagrindinė bebrų kailių tiekėja Europoje.
1529 m. bebrų medžioklė buvo nustatyta Pirmajame Lietuvos statute: bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus leista dirbti tik atstumu „kokiu stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pagalį“. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai - bebrininkai.
Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje dalyje Europos, tačiau jie palaipsniui išnyko. XX a. pr. tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš Baltarusijos. XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pradėta bebrų reaklimatizacija. Dabar aptinkami visoje Lietuvoje.
Medžiojami nuo 1967 (Merkyje buvo sugauti 23 bebrai). Per 2022-23 medžioklės sezoną sumedžioti 14 933 bebrai.
Bebro reikšmė gamtai
Bebrai stato užtvankas, namelius, kasa urvus, graužia medžius ir krūmus, gilina vandens telkinius, todėl bebravietėse labai pasikeičia aplinka, formuojasi naujos augalų ir gyvūnų bendrijos.
Apie bebrus vaikų literatūroje
Rašytojas Jonas Avyžius kūrinyje „Didžiojo Užutėkio gyventojai“ vaizduoja bebrų šeimos gyvenimą gamtos apsuptyje. Kūrinio pradžioje vaizduojama, kaip žmonės atveža iš šiaurės kraštų bebrų porelę ir ją apgyvendina prie Merkio upės. Naujakuriai statosi namą, ilgainiui susilaukia mažų bebriukų Striukio ir Bukio. Vaizdingai pasakojama apie bebrų šeimos kasdienybę ir tai, kas ją paįvairina.
Apysakoje gražiai dera lyrinis pasakojimas ir nuotykių pradas. Avyžius nebijo būti didaktiškas, vaikus švelniai pamokyti. „Vaizduodamas bebrų šeimos gyvenimą ir nuo namų nuklydusio bebriuko nuotykius, rašytojas akcentuoja ne tiek gamtos pasaulio pažinimą, kiek auklėjamuoju požiūriu reikšmingus įvairius žvėrelių išgyvenimus, nuotaikingai piešia situacijas (…) autorius naudoja personifikaciją, kuri leidžia žvėreliams prabilti žmogaus balsu ir elgtis pagal atitinkamo amžiaus vaikų logiką“
Bebriukai yra smalsūs kodėlčiukai ir tėvus veda iš kantrybės jiems užduodami gausybę klausimų, dainuoja ir kitaip linksminasi - visai kaip vaikai. Vaizduojami gražūs tėvo bebro ir mamos bebrienės santykiai.
Bebro dorybės
Vaikai pastebėjo, kad bebrai yra labai gailestingi. Bebrai praktiški, rūpestingi. Jie jau iš rudens ruošiasi žiemai. Vaikai džiaugėsi, kad bebrai "švaruoliai", jei tik susismėliuoja savo kūną.
Sakome: „Ačiū, bebriuk, kad esi ir gyveni mūsų šalyje“.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Geriausia ortopedinė avalynė vaikams darželyje – ekspertų rekomendacijos ir patarimai
- 5 mėnesių kūdikio mitybos planas: išsamus vadovas sveikam augimui