Vaiko teisių gynėja, teisininkė Ugnė Klingerė, primena, kad skyrium gyvenančiam tėčiui ar mamai nusprendus su vaiku išvykti nuolat gyventi į kitą šalį, reikėtų gauti ir buvusio partnerio rašytinį sutikimą dėl šių pokyčių vaiko gyvenime, juk tai keis ir jų su vaiku santykius, bendravimą.
„Vaikas išvykti gyventi į kitą šalį gali su tuo iš tėvų, su kuriuo - teismo sprendimu - yra nustatyta jo gyvenamoji vieta. Kita būtina sąlyga - rašytinis nevykstančio tėvo sutikimas. Taip pat, svarbu atkreipti dėmesį, kad teismo sprendimas, kuriuo vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, neatleidžia nuo prievolės šį svarbų sprendimą priimti pasitarus su antruoju“, - sako vaiko teisių gynėja.
Svarbu paminėti, kad jeigu tėvams sutarti nepavyko - ginčas sprendžiamas teisme. „Tokiu atveju, išvykti ketinantis tėvas turėtų kreiptis į teismą su prašymu išduoti leidimą išsivežti vaiką į užsienio šalį be antrojo iš tėvų sutikimo. Tik gavus teismo leidimą arba turint atskirai gyvenančio tėčio ar mamos sutikimą, vaiko išvykimas laikomas teisėtu“, - pažymi teisininkė.
Jeigu nuolat gyventi į kitą šalį su vaiku išvykstama be sutikimo ar teismo leidimo, toks vaiko išvežimas laikomas neteisėtu, o antrasis iš tėvų įgyja teisę prašyti, kad jo vaikas būtų sugrąžintas į Lietuvą. Vaiko teisių gynėjai padeda mūsų šalyje likusiam tėvui, teikia pagalbą kelyje į vaiko susigrąžinimą į gimtinę.
„Priimdami bet kokius su vaiku bei jo gyvenamąja vieta susijusius sprendimus, pasitarkime tiek su pačiu vaiku, tiek su partneriu. Juk vaikui labai svarbu turėti abu tėvus, nevaržomai bendrauti ir būti apsuptam meile ir rūpesčiu. Atminkime, kad ir skyrium gyvenantis tėtis ar mama turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku, dalyvauti jo auklėjime“, - sako U. Klingerė.
Išvykstant su vaiku gyventi į kitą valstybę labai svarbu numatyti, kaip vaikui bus užtikrinama teisė bendrauti su Lietuvoje liekančiu vienu iš tėvų bei vaiko giminaičiais.
Vaiko teisių gynėjai šiais metais sulaukė 13 skyrium gyvenančių tėvų prašymų padėti sugrąžinti į Lietuvą 20 galimai neteisėtai išvežtų vaikų. Praėjusiais metais registruoti 29 tokie prašymai dėl 38 vaikų, o 2020 m.
Kalėdų laikotarpis - tai metas, kai dauguma žmonių tikisi ramybės, džiaugsmo ir šeimos susibūrimų. „Tai, kas turėjo būti džiaugsminga šeimos šventė, kartais virsta širdgėla ir teisiniu košmaru,“ - teigia mediatorė Kristina Cipkuvienė.
Nors tikslios statistikos apie tarptautinius vaiko pagrobimus per Kalėdas nėra, bendri duomenys rodo, kad kiekvienais metais pasaulyje užregistruojama tūkstančiai atvejų, kai vaikai išvežami į kitas šalis be vieno iš tėvų sutikimo. Vaikui tai - ne tik kelionė į kitą šalį. Tai - nauja, svetima aplinka, kurioje gali kilti nesaugumo jausmas, nesugebėjimas susitikti su artimaisiais ar net sunkumai mokykloje dėl kalbos barjero.
Pasak teisininkės ir mediatorės Kristinos Cipkuvienės, sužinojus apie vaiko išsivežimo gyventi į užsienį faktą, svarbu veikti nedelsiant ir ginti tiek vaiko, tiek savo kaip vieno iš tėvų interesus. Tarptautinis vaiko pagrobimas - tai neteisėtas vaiko išvežimas į kitą šalį arba jo negrąžinimas į nuolatinę gyvenamąją vietą, pažeidžiant globos teises.
Bet kuriuo atveju, įstatymas nurodo, kad vienas iš tėvų turi teisę išvežti vaiką į kitą valstybę nuolat gyventi tik gavęs antrojo sutikimą. Beje, būtinybė gauti sutikimą išlieka ir tada, kai ankstesniu teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta jau yra nustatyta su vienu iš tėvų.
Neteisėtas vaiko išvežimas į kitą šalį arba jo negrąžinimas į nuolatinę gyvenamąją vietą, pažeidžiant globos teises, tai problema, kuri ypač aktuali šventiniu laikotarpiu, kai padidėja šeimos konfliktų rizika. Svarbūs instrumentai ginčams dėl vaikų pagrobimo spręsti yra Hagos konvencija1 ir tarptautinė mediacija. 1980 m. Šiuo metu Hagos konvencijai priklauso daugiau nei 100 valstybių. Tad jei vaikas išvežtas į valstybę, kuri yra Hagos konvencijos narė, galite inicijuoti procesą, kad vaikas būtų grąžintas.
Svarbu žinoti, kad konvencija sprendžia tik vaiko gyvenamosios vietos atkūrimo klausimą. Prie Hagos konvencijos prisijungusiose valstybėse pagalbą teikia šiam tikslui įsteigtos Centrinės institucijos, o spręsti ginčus savanorišku susitarimu net ir tose šalyse, kurios nėra prisijungusios prie Hagos konvencijos, padeda tarptautinė mediacija.
Įprastai tarptautinėje mediacijoje dalyvauja vienas ar keli mediatoriai ir ginčo šalys. Atsižvelgiant į ginčo sudėtingumą, dalyvauti tarptautinėje mediacijoje gali būti pakviestas psichologas ar advokatas, tačiau paprastai papildomų asmenų dalyvavimas apsunkina mediacijos procesą ir nėra rekomenduojamas.
Svarbu žinoti, kad mediatorius nėra psichologas ar advokatas, o mediacija neatstoja psichoterapijos ar teisinės konsultacijos. Jei trūksta informacijos apie įstatymines teises, jei norima pasitarti dėl teisinių niuansų ar sulaukti advokato įžvalgų dėl ketinamo pasirašyti susitarimo, rekomenduojama konsultuotis su teisininku atskirai nuo mediacijos.
Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų pagrobimo reglamentuoja, kaip šalys turėtų reaguoti į atvejus, kai vaikai neteisėtai išvežami į kitas šalis arba iš jų. Kiekviena šalis privalo nustatyti savo Centrinę instituciją, kuri teiktų pagalbą tiek „išvykstančiose“, tiek „atvykstančiose“ bylose.
Pavyzdžiui, Australijoje Centrinė institucija, veikdama kaip ieškovas, pradeda teismo procesus, kuriuose tėvams paprastai nereikia dalyvauti tiesiogiai. Tačiau Jungtinėse Valstijose Centrinės institucijos vaidmuo skiriasi ir yra gerokai ribotas. JAV Centrinė institucija, veikianti per Valstybės departamentą, nesprendžia bylų dėl vaikų grąžinimo, neturi teisės pradėti teismo procesų ir gali tik padėti teikti informaciją ar pasiūlyti tarpininkavimą. Šie skirtumai, deja, dažnai nesuprantami, gali sukelti painiavą ir lemti klaidas.
Kai kurių šalių (pavyzdžiui Australijos) interneto svetainėse pateikiama klaidinanti informacija, teigianti, kad užsienio Centrinės insituticijos, įskaitant JAV, gali pradėti teisines procedūras.
Pagal Hagos konvenciją, jei per metus nuo neteisėto vaiko pervežimo į kitą šalį nepavyksta pradėti teisminio proceso, gali būti taikoma „settlement“ išimtis. Kitaip tariant, teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, jei jis jau įsitvirtino naujoje gyvenamojoje šalyje.
Sprendžiant dėl vaiko grąžinimo į pirminę šalį bus vertinama, ar vaikas jau adaptavosi naujoje aplinkoje, ar lanko ugdymo įstaigą, ar moka bendrauti tos šalies kalba, kokia paties vaiko nuomonė, kur jis nori gyventi ir pan.
Tarptautinė mediacija padeda išvengti ilgai trunkančio ir brangaus bylinėjimosi. Jei bent vienas iš tėvų jaučia, kad yra nors menkiausia tikimybė rasti bendrą sprendimą ne teisminiu keliu, rekomenduojama pasitelkti tarptautinės mediacijos specialistą kaip neutralų trečiąjį asmenį.
Tėvai, planuojantys laikinai ar neribotam laikui persikraustyti į užsienį kartu su vaikais, turėtų iš anksto apsvarstyti galimas teisines pasekmes ateityje. Kas nutiktų, jei vienas iš tėvų nuspręstų grįžti kartu su vaikais į gimtąją šalį? Siekiant išvengti galimų ginčų ir teisinių nemalonumų, rekomenduojama pasikonsultuoti su tarptautinės šeimos teisės advokatu.
Jau gyvenantiems užsienyje tėvams ir norintiems užsitikrinti didesnę tikimybę galėti grįžti į gimtąją šalį kartu su vaikais skyrybu atveju, svarbu išlaikyti socialinius ir ekonominius ryšius su savo gimtąja šalimi.
Strategiškai veikti svarbu ir tiems, kurie jau gyvena užsienyje, planuoja skirtis ir nori išsivežti vaikus gyventi į kitą šalį. Tėvams, siekiantiems susigrąžinti neteisėtai išvežtą vaiką, svarbu išsiaiškinti teisinius šalių skirtumus ir tikslų Centrinės institucijos vaidmenį.
Tėvai, kurių vaikai neteisėtai perkelti į Jungtines Valstijas, turi žinoti, kad teismo procesą inicijuoti turi patys - nepakanka pateikti prašymą JAV Centrinei institucijai. Taip pat verta apsvarstyti ir esant galimybei pasitelkti tarptautinę mediaciją, kuri gali būti naudinga ne tik kaip alternatyva teismui, bet ir kaip integruota teisminio proceso dalis.
Net jei situacija atrodo beviltiška, atminkite: greiti ir apgalvoti veiksmai gali padėti jums ir jūsų vaikui sugrįžti į ramų gyvenimą.
Kaip per bylas užtikrinamos vaiko teisės?
- Vaiko interesais pirmiausia turi rūpintis jo šeima, t. y. tėvai arba globėjai. Teismams tenka įsikišti tada, kai vaiko interesai pažeidžiami arba kyla tokia grėsmė. Baudžiamosiose bylose - kai vaikas tampa nusikaltimo auka, civilinėse bylose - kai reikia išspręsti tėvų tarpusavio ginčus dėl vaiko arba valstybės ginčus su tėvais dėl tėviškų pareigų nevykdymo. Rečiau, tačiau pasitaiko ir tokių situacijų, kai tenka spręsti ginčus tarp vaiko ir jo tėvų, pavyzdžiui, dėl turto paveldėjimo ar žalos atlyginimo.
Kaip tokiais atvejais užtikrinti vaiko teises?
- Deja, su tokiomis situacijomis teismams išties tenka susidurti. Pavyzdžiui, mirus vienam iš vaiko tėvų, tiek jo sutuoktinis, tiek vaikas pagal įstatymą yra turto paveldėtojai. Sutuoktiniui (vaiko tėvui) nepilnamečio vaiko vardu kreipiantis į teismą su prašymu išduoti leidimą atsisakyti priimti palikimą kyla interesų konfliktas, nes vaikui atsisakius priimti palikimą gali padidėti jo tėvui atitenkančio palikimo dalis.
Kartą teko nagrinėti bylą, kurioje nepilnamečio vaiko, paveldėjusio namą po motinos mirties, tėvas ginčijosi su motinos testamento vykdytoja (vaiko močiute) dėl jo naujosios sutuoktinės bei jos vaiko teisės neatlygintinai gyventi minėtame name. Šiuo atveju vaiko, kaip namo savininko, ir tėvo, siekiančio, kad namu neatlygintinai galėtų naudotis ir jo naujosios šeimos nariai, interesai išsiskiria.
Taip pat teko nagrinėti bylą, kurioje įtėviai prašė teismo atnaujinti prieš ketverius metus išnagrinėtą įvaikinimo bylą ir įvaikinimą panaikinti, nes įvaikinimo metu jiems buvo suteikta neteisinga informacija apie įvaikių sveikatos būklę (įgimtas ligas). Šiuo atveju vaiko atstovų pagal įstatymą (įtėvių) ir vaikų interesas bylos baigtimi skiriasi: vaikų interesas yra išsaugoti susiformavusį šeiminį ryšį, įtėvių - šį ryšį nutraukti.
Ilgą laiką vaiko ir jo įstatyminių atstovų interesų konflikto problema įstatymiškai nebuvo sureguliuota (išskyrus sandorių, susijusių su vaiko turtu, atvejus) pasikliaujant tuo, kad pagal įstatymą, kai tėvai ar globėjai pažeidžia vaikų teises, priemonių joms užtikrinti turi imtis valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras.
Visgi vaiko teisių pažeidimas jo ir tėvų (globėjų) interesų konflikto atvejais ne visada būna akivaizdus, be to, jis gali paaiškėti ne iškart. Šiuo požiūriu svarbu paminėti, kad nuo 2017 m. įsigaliojo Civilinio kodekso pataisos, pagal kurias tais atvejais, kai priimant su nepilnamečiu vaiku susijusius sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas savo iniciatyva arba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo), valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc (specialiai tam atvejui) globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą.
Ad hoc globėju gali būti parinktas šioje srityje veiksnus fizinis asmuo (vaiko mokytojas, auklėtojas, psichologas, socialinis pedagogas, socialinis darbuotojas, teisininkas, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos darbuotojas ar kt.). Tikiuosi, kad teismai aktyviai naudosis šia įstatyme įtvirtinta galimybe. Tokia praktika, nors ir pamažu, jau ima formuotis.
Kaip teismams sekasi vykdyti šį sudėtingą uždavinį?
- Be abejo, spręsdami šiuos klausimus teismai vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre, nes teismų praktika šios kategorijos bylose atspindi bendrą valstybės šeimos politiką. Manau, kad teismai su tekusia nauja atsakomybe susidorojo tikrai gerai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sudėliojo vaiko paėmimo iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą teisėtumo kriterijus, kurių esmė ta, kad vaiko paėmimas yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje.
Vaiko paėmimas yra trauminė patirtis vaikui, todėl valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi būti tikra dėl savo priimamo sprendimo pagrįstumo. Spręsdamas teismo leidimo paimti vaiką išdavimo klausimą, teismas turi įvertinti vaiko paėmimo iš šeimos organizavimo procesą, t. y. dėl kokių priežasčių buvo paimtas vaikas ir ar nebuvo galimybės užtikrinti vaikui saugią aplinką kitu būdu, pavyzdžiui, teikiant pagalbą šeimai, ar buvo išnaudotos galimybės sustiprinti šeimą ir palikti joje vaiką.
Ar dažnai išreiškiami vieno iš tėvų nuogąstavimai dėl vaiko išvežimo gyventi užsienyje?
- Taip, vaiko perkėlimas iš vienos valstybės į kitą neretai tampa teisminio ginčo tarp tėvų dalyku. Dėl šios priežasties Civiliniame kodekse nuo 2017 m. įtvirtinta, kad teisę vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas. Visgi šią įstatymo normą žino ne visi arba ją tiesiog ignoruoja.
Kažkada net teko skaityti komentarą, girdi, tas įstatymas neveikia, nes „niekas manes oro uoste nesustabdė ir nepaklausė, ar aš turiu kito tėvo sutikimą išvežti vaiką“. Tačiau šiuo atveju reikia atskirti du dalykus: migracijos taisykles, kurias taiko valstybės sienos apsaugos pareigūnai tam, kad vaikas neatsidurtų užsienyje be teisėto atstovo ar jo paskirto lydinčio asmens, ir civilinę (šeimos) teisę, skirtą vaiko ryšiui su abiem tėvais apsaugoti. Valstybės sienos apsaugos pareigūnai išties neprivalo tikrinti, ar vaikas sieną kerta abiejų tėvų sutikimu. Tačiau, situacijos, kai vaikas išvežamas į užsienio valstybę nuolat gyventi arba iš ten laiku negrąžinamas be antrojo iš tėvų sutikimo arba teismo leidimo, teisiškai vadinamos vaiko grobimu.
Tokiu atveju „paliktojo“ tėvo ar mamos teisių gynybos mechanizmas priklauso nuo to, į kurią valstybę vaikas neteisėtai išvežtas. Jei vaikas iki 16 metų išvežtas į valstybę - 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų dalyvę (tokių valstybių šiuo metu yra virš 100), dėl vaiko grąžinimo sprendžiama konvencijoje nustatyta tvarka.
Jei vaikas išvežtas į Europos Sąjungos (ES) valstybę, papildomai taikomos ES teisės akte - 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 ( jis dar vadinamas „Briuselis II bis“) nustatytos procedūros, pagal kurias net ir tuo atveju, jei valstybės, į kurią vaikas išvežtas ar iš kurios negrąžintas, teismas atsisako jį grąžinti į Lietuvą, mūsų šalies teismas turi teisę ginčą išspręsti kitaip, t. y. įpareigoti grąžinti vaiką, ir toks Lietuvos teismo sprendimas praktiškai be išlygų būtų vykdomas visoje ES.
Iš esmės tos pačios taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai vienas iš tėvų be antrojo tėvo sutikimo su vaiku persikelia nuolat gyventi į Lietuvą.
Ar tokios tvarkos nustatymas Lietuvoje jau tampa įprasta praktika?
- Kol kas ne. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, o sprendžiant ginčą dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos pirmiausia turėtų būti orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą.
Vis dėlto negalima sakyti, kad toks vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) modelis, pagal kurį vaikas su abiem tėvais praleidžia vienodai laiko, yra savaime nesuderinamas su vaiko interesais ir (ar) negalimas pagal Lietuvos teisę.
Sprendžiant dėl galimo „50 : 50 procentų laiko“ modelio taikymo kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsakyti į esminį klausimą: ar tai išties geriausiai atitiks vaiko interesus? Vertinant tai svarbiomis aplinkybėmis yra vaiko tėvų gyvenamoji vieta (atstumas tarp jų ir susisiekimo galimybės), vaiko ugdymo įstaigų vieta (atstumas tarp jų ir kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos), vaiko socialiniai ryšiai su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalia jų gyvenančiais kitais asmenimis (giminaičiais, draugais), kiekvieno iš tėvų užimtumas, jų galimybė pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir paimti iš jų, kt.
Šiuo požiūriu pastebėtina, kad kai kuriose Vakarų Europos valstybėse yra paplitęs vadinamasis kintamos vaiko gyvenamosios vietos (angl. shared residence) modelis, pagal kurį vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su abiem tėvais, o konkretus laikas, kai vaikas gyvena su kiekvienu iš tėvų, nustatomas atsižvelgiant į vaiko poreikius ir interesus.
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2015 m. spalio 2 d. Rezoliucijoje 2079 (2015) taip pat rekomendavo valstybėms narėms savo teisės aktuose įtvirtinti kintamos vaiko gyvenamosios vietos modelį, kuris galėtų būti ribojamas piktnaudžiavimo tėvų pareigomis, vaiko nepriežiūros ar smurto šeimoje atvejais. Lietuvos įstatymų leidėjas šiuo klausimu kol kas išlieka konservatyvus.
2012 m. buvo įregistruotas, tačiau taip ir liko nesvarstytas įstatymo projektas, pagal kurį, jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir tėvų globos nustatymo, kol tėvai nesudarys susitarimo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su abiem tėvais pagal kintamą grafiką laikotarpiais, ne trumpesniais nei viena savaitė ir ne ilgesniais nei vienas mėnuo.
Drįsčiau prognozuoti, kad mūsų visuomenėje augant suvokimui apie tėvų lygiateisiškumą bus grįžta ir prie diskusijos dėl tinkamiausio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu modelio.
Ar visada galima jiems padėti?
- Deja, ne. Tai, kurios valstybės teismas turi teisę spręsti šiuos klausimus, reglamentuota ne Lietuvos, o tarptautinės ir ES teisės aktuose, pavyzdžiui, jau minėtame reglamente „Briuselis II bis“, taip pat 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 4/2009. Pagal juose nustatytą bendrą taisyklę ginčus dėl tėvų teisių ir pareigų sprendžia tos valstybės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismai, o ginčus dėl išlaikymo - vaiko arba to iš tėvų, iš kurio (-s) prašoma priteisti išlaikymą, įprastinės gyvenamosios vietos teismai.
Tokiomis taisyklėmis siekiama, kad bylą nagrinėjantis teismas galėtų greičiau ir paprasčiau surinkti reikiamus įrodymus, tiesiogiai išklausyti vaiko nuomonę, kad priimtą teismo sprendimą būtų paprasčiau vykdyti, ir kt. Kartu numatyta šių taisyklių išimčių, susijusių, pirmiausia, su situacijomis, kai abu tėvai sutinka, kad bylą nagrinėtų ne tos valstybės, kurioje nuolat gyvena vaikas, teismas, pvz., Lietuvos teismas gali imtis nagrinėti bylą dėl užsienyje nuolat gyvenančio vaiko globos, jei bylos iškėlimo metu tam pritaria abu tėvai, vaikas turi esminį ryšį su Lietuva (pvz., yra Lietuvos Respublikos pilietis) ir tai geriausiai atitinka jo interesus; Lietuvos teismas taip pat gali imtis nagrinėti bylą dėl išlaikymo užsienyje nuolat gyvenančiam vaikui priteisimo, jei asmuo, kuriam pareikštas ieškinys, gyvena Lietuvoje arba, nors gyvena ne Lietuvoje, tačiau dalyvauja teismo procese tam neprieštaraudamas.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai Lietuvos teismas pagal taikomas tarptautinės ar ES teisės taisykles negali nagrinėti atskirų klausimų, jis turi nurodyti, į kurios valstybės teismą žmogui reikėtų kreiptis.
Kaip užtikrinama vaiko teisė į atvaizdą, ypač nesant bendro tėvų, įstatyminių atstovų sutarimo šiuo klausimu?
- Vaiko teisė į atvaizdą yra sudėtinė jo privataus gyvenimo dalis ir ginama nuo pažeidimų - vaiko atvaizdo fiksavimo ir jo naudojimo be vaiko įstatyminių atstovų sutikimo. Pagal Lietuvos teisinį reguliavimą tik vaiko tėvai (globėjai) gali spręsti dėl sutikimo fotografuoti vaiką ir naudoti atvaizdą. Šiuo požiūriu itin plačią praktiką yra suformavęs Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Pavyzdžiui, byloje Reklos ir Davourlis prieš Graikiją dėl naujagimio inkubatoriuje fotografavimo medicinos klinikos iniciatyva be tėvų sutikimo Teismas konstatavo, kad teisė į atvaizdo apsaugą yra viena pagrindinių asmeninės raidos sudėtinių dalių ir suponuoja teisę kontroliuoti šio atvaizdo naudojimą. Nors dažniausiai teisė kontroliuoti šį naudojimą reiškia asmens galimybę atsisakyti leisti skelbti atvaizdą, ji taip pat apima galimybę prieštarauti šio atvaizdo fiksavimui, saugojimui ir atgaminimui.
Pažymėtina, kad nurodytoje byloje konstatuotas Konvencijos 8 straipsnio, įpareigojančio valstybes gerbti kiekvieno asmens teisę į privatų gyvenimą, pažeidimas net ir nesant vaiko nuotraukos paviešinimo, tačiau negavus išankstinio tėvų sutikimo fotografuoti.
Savaime suprantama, kad vaiko nuotraukų publikavimas be tėvų sutikimo vertintinas dar griežčiau. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teko spręsti klausimą dėl vaiko atvaizdo naudojimo mokyklos internet svetainėje be išankstinio tėvų sutikimo. Teismas pažymėjo, kad mokyklos priimtas sprendimas naudoti vaiko atvaizdą nėra lygiavertis įstatyminių atstovų sutikimui, nes toks sutikimas duodamas tik aiškiai išreiškus tėvų valią.
Byloje nenustačius, kad vaiko motina būtų buvusi informuota apie numatomą nuotraukos paskelbimą mokyklos interneto svetainėje, taip pat nenustačius, jog vaiko motina būtų neprieštaravusi ar išreiškusi savo sutikimą, Teismas pripažino, kad vaiko teisė į atvaizdą buvo pažeista.
Reiškinys, kai tėvai pateikia vaikų nuotraukas savo socialinių tinklų paskyrose, yra plačiai paplitęs, tačiau ginčų dėl to Lietuvos teismuose kol kas nedaug. Viena vertus, mažesni vaikai tokio tėvų elgesio tikriausiai tiesiog nepastebi, paūgėję nesureikšmina, o kilus nesutarimams juos pavyksta išspręsti gražiuoju.
Visgi net ir tais atvejais, kai nesutarimai išlieka ir tėvai prieš vaikų valią ir toliau tokias nuotraukas naudoja, vaikams būna sunku apsiginti dėl savo teisių nežinojimo. Pažymėtina ir tai, kad galiojantys įstatymai tiesiogiai nereglamentuoja daugelio šioje srityje galinčių kilti klausimų, pavyzdžiui, ar vaiko nuotraukos gali būti viešinamos vieno iš tėvų, jei antrasis tam prieštarauja; kokios yra vaiko atvaizdo naudojimo komerciniais tikslais (pvz., reklamai)...
Panašus:
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Tėvų skyrybos vaikams: kaip padėti išgyventi?
- Tėvų Sveikinimai Vestuvių Proga Vaikams: Gražiausi Linkėjimai
- 3 Mėnesių Kūdikio Mityba: Nepakeičiami Patarimai Sveikam Augimui
- Geriausi Miežinės Kruopos Receptai Kūdikiams: Sveiki ir Skani Mityba Jūsų Mažyliui!