Prieš užtvenkiant Nemuną, iš jo slėnio buvo iškeldinta 40 kaimų, iš viso 721 sodyba su gyventojais, jų auginamais gyvuliais, ūkio pastatais.
Nemuno slėnis 1959 m. virto 6350 ha dydžio Kauno mariomis. Dėl pigesnės elektros, potvynių reguliavimo ir „šviesesnio rytojaus“ 1956 m.
Iš Nemuno slėnio kaimų teritorijų nebesigirdi dūzgiančių staklių, kuriomis būdavo audžiama beveik kiekvienuose namuose. Audėjomis garsėjo Šilėnų, Kampiškių, Dvareliškių kaimai, Šlienavos, Maisiejūnų, Dabintos ir kt. kaimai.
Kauno Marių Gimimas ir Ekspozicija
Apie Kauno marių gimimą pasakoja rugpjūčio 3 d. Kauno marių regioniniame parke, Duobakalnio poilsiavietėje (Arlaviškių k.) atidaryta lauko ekspozicija. Lankytojai gali pasivaikščioti simboline senąja Nemuno vaga, aplankyti stilizuotus namelius-informacinius stendus, įprasminančius devyniolika kaimų, kurie atsidūrė Kauno marių dugne ir visam laikui išnyko iš žemėlapio.
Informaciniuose stenduose-namukuose patalpintos senos fotografijos, buvusio ir esamo kraštovaizdžio nuotraukos. Lankytojai sužinos apie gyvenimą prie Nemuno - sielių plukdymą, kaimuose gyvenusių žmonių tradicijas ir amatus, apie unikalias gamtos vertybes - rėvas, paukščių salas ir kt. Ekspozicijoje paaiškėja, kad prieš užliejant Nemuną buvo paruoštas marių dugnas: iškirsti miškai, išrauti kelmai.
Žmonės išsikėlė sodybų statinius, išrovė sodus, užvertė šulinius, persikėlė kapinaitėse palaidotus artimuosius.
Gyventojų Prisiminimai apie Iškeldinimą
Renginio metu savo prisiminimais apie kraustymąsi iš būsimo Kauno marių dugno pasidalino keli gyventojai.
„Kai susituokėme 1945 m., dešimt metų neturėjom savo pastogės. Labai vargom. Glaudėmės tai pas vienus, tai pas kitus. Vietos buvo taip mažai, kad tilpo tik lova, staklės ir mažutė spintelė, kuri tapdavo pietų stalu, jei jo prireikdavo. Staklės, kuriomis Marija ausdavo skareles, padėdavo pragyventi, todėl jų atsisakyti buvo neįmanoma. Šitaip susispaudę auginom vaikus, labai taupėm ir svajojom apie savo namus. Kai nusipirkom žemės gabalėlį su senu namuku ir jį suremontavom, pagyventi teko tik 4 metus. 1958 m. liepė išsikelti, nes užtvenkė Nemuną. Skaudu buvo. Tik pradėjom gyventi, o keltis liepia. Pagąsdino, kad griaus, jei nesikelsim. Kompensacijos gavom mažai, už ją nusipirkom medinį namą Šilėnuose, jį ir parsivežėm į Šlienavą. Iš Kampiškių namelio išėjo lauko virtuvė. Tvartą pirkom net Dovainonyse ir parplukdėm valtimi. Kol apsipratom naujoj vietoj, labai sunku buvo - atrodė, kad į duobę įkritom. Vis prisimindavom gyvenimą slėnyje”, - renginio metu perskaityti 1924 m.
Janina Danielienė prieš suformuojant marias gyveno Dvareliškių kaime. „Menu, kaip vakarais mama su močiute graudžiai kalbėdavo: „O Dieve, tai ir karvę vestis reikia! O kur ją reiks padėti, jei tvartelis dar nepastatytas?“ - Močiutė mamai atsakiusi, kad pirmiausiai pasistatys tvartelį, o namo statyt dar negali, nes anas nenugriautas, juk jame rąstai. Nuspręsta, kad vienoj tvartelio daly visi gyvensim, o kitoj - karvytė bus su paršiuku. (…) Žinojau visus kaimynus: artimiausias buvo Raulinaitis ir septyni jų vaikai, toliau Miernikas su dideliu obelų sodu, kur mes piemenaudami su Antanu ir jo sesute pas stambesnį brigadininką Apanavičių eidavom ganyti karvių. Menu, labai norėdavom rojaus obuoliukų, o tvora aukštoka, tai per „štankietus” rankelę įkišę pasirinkdavom“, - pasakojo J.
„Tėvai neleisdavo toliau eiti, baimindavosi, kad šuliniai toliau neužpilti iki galo, kad neįkristume į kokią daubą“, - sakė J.
„Kai teko kraustytis - džiaugiausi, kad nereiks per mišką eiti 3 km į Viršužiglių mokyklą, kad bus elektra. Diedukai išsikėlė į Kaišiadoris, o mes pasistatėme namą Šlienavoje. Tėvai iš pradžių galvojo, kad nebus galima laikyti karvių, vištų, suvarys „dugniečius“ į „getą“, o pasirodo viską buvo galima laikyti. (…) Kai kapus kasė ateidavom, vaikai, pažiūrėti, pildavo odekoloną, bet kvapas vis tiek…“, - sakė A.
Jo sesė Aldona Vaičiulevičiūtė bandė įminti pėdas smėlyje prie namų, kad išliktų prisiminimas. Išsikraustę tėvai iš pradžių pastatė vieną kambariuką ir virtuvę, po truputį įsikūrė.
„Šlienavoje buvo senųjų gyventojų, kurie labai pyko, kad atkėlė svetimus žmones ant jų žemės. Vienas kaimynas net paliepė: „Namus statykit ant ratukų, reiks juos nusivežt. Mano žemės vis tiek bus mano!“, - mena A.
„Dugnietis“ Romualdas Ambroževičius kraustantis iš namų būsimame marių dugne buvo dešimties. „Tėvas sakė, kad niekur neisim, gyvensim ant kalno, nors ten labai prasta žemė, bet - sava. Pirtį persikėlėm su traktoriumi „Stalinec“. Ant skardos užkėlėm pirtelę, persivežėm į viršų ir naudojom toliau. Kitus pastatus išardė. Kur rąstai dar buvo geri - iš jų statėm ūkinius pastatus: tvartą, laikiną viralinę (vasaros virtuvę), kur gyvenom. Gyvenamąjį namą vėliau pastatėm naują. (…) Tėvas gimė toj sodyboj, jis buvo vyriausias iš šešių brolių, kai sodybos nebeliko, visi broliai labai sielojosi“, - apie šeimos patirtis pasakojo R.
Vyras mena, kad gimtoji sodyba buvo labai graži, sena, turėjo svirną ant upeliuko. „Tėvo tėvas dirbo Amerikoje, o grįžęs nusipirko 18 hektarų žemės ir ūkininkavo, pasistatė trobą, bet 1938 m. mirė (…) Mano mama džiaugėsi, kad kraustysimės, nes turėsim naują namą, mat anas buvo jau senas, dviejų galų, didžiulis. Išsikrausčius žemę kompensavo mišku, bet jo skyrė labai mažai ir be to - labai prasto. Tuo metu valdžia 100 tūkst. rublių išmokėjo, bet 1961 m.
„Mano vyras ten gimęs, išsikraustė, kai buvo penkerių. Persikėlus į Arlaviškes, vyrui mama dar ilgai iš įpročio sakydavusi: „Jonuk, užpūsk lempą“. Nors jau buvo įvesta elektra. Uošviai labai išgyveno, kai reikėjo keltis, buvo savotiška tremtis. Neturėjo medžiagų iš ko statytis, labai sunku buvo. Uošvis Jonas Jurkevičius dirbo upėje - gilino Nemuno vagą. (…) Uošvio sesers namą ant lakšto atitempė traktorius. Skurdūs tie nameliai buvo. Skaudžiausia „dugniečiams“, kad namus palikti reikėjo ir jie negavo iš valdžios paramos naujiems statyti.
„Būdavo kalnai ilgų saldainių, žinodavom, kad per atlaidus skanių ledų pavalgysim, kai „dugne“ gyvenom. Svarbiausia, kad ledų atveždavo ir iš bidono kabindavo į indelius. „Dugniečių” kolektyvas „Samylų senolės“.
Nemuno Rėvos ir Keliai
Užlietas ir Vytauto Didžiojo vieškelis, vingiavęs nuo Baltijos jūros iki Vilniaus. Nuo Kauno jis driekėsi palei Nemuną, o senosiose Rumšiškėse šakojosi į dar du ruožus. Kauno marios prarijo ilgiausią ir vaizdingiausią ruožą. Teigiama, kad tai galėjo būti vienas seniausių LDK vakarinės dalies sausumos kelių. Juo keliavo net Napoleonas Bonapartas, 1812 m.
Sugrįžkime prie rėvų. Nemuno slėnyje, posūkyje, kur Nemunas suka į Vakarus, buvo dvi labai pavojingos rėvos: Bičenėtų rėva (Velnio tiltas) ties Dvareliškėmis ir Bičių rėva ties Gastilionimis (Velnio pirtis).
S. Kolupaila rašė: „Velnio tiltą“ sudaro dideli akmenys… Sieliai dažnai nustumiami nuo aukštojo dešiniojo kranto, kur eina Kauno-Rumšiškių vieškelis, ir čia laužomi ant gausingų povandeninių akmenų. Užsakovai, kurie duodavo užduotį nuplukdyti sielius, ir atlyginimą mokėdavo tik tada, kai sielininkai praplaukdavo šias dvi pavojingiausias rėvas.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Tragiška Avarija Panevėžio Rajone: Žuvo Trijų Vaikų Tėvai – Šokiruojančios Detalės!
- Kaip Palengvinti Kūdikių Dieglius: Efektyvūs Mitybos Patarimai Naujagimiams
- Juozas Graičiūnas: Atraskite Vadybos Genijaus Biografiją ir Unikalų Indėlį
- Neįtikėtina Muzikinės Mankštos Galia Vaikams: Kodėl Tai Turėtų Tapti Jūsų Kasdienybe!
- Atraskite Vilniaus "Aušros" Mokyklos-Darželio Paslaptis: Tėvų Atsiliepimai ir Unikalūs Ugdymo Metodai