Auklėjimas - tai žmogaus socializacijos vyksmas, kurio metu žmogų veikia kryptinga, tikslinga ugdytojų ir chaotiška fizinės bei socialinės aplinkos įtaka.
Auklėjimo tikslas - sudaryti sąlygas darniai asmenybei bręsti, jai padėti vertingai gyventi ir vadovauti jos adekvačiai savivokai ir saviraiškai. Kitaip tariant, auklėjimo tikslas - išugdyti asmenybę.
Auklėjimo vyksmas turi dvi puses, t.y. išorinę ir vidinę. Išorinė auklėjimo pusė matoma auklėjimo veikloje (pagalbos, vadovavimo, bendravimo veiksmai, auklėtinių aktyvumas ir saviaukla).
Auklėjimo metodai - praktiniai auklėtojo ir auklėtinio veiksmai, kurie palengvina auklėjimo turinio kaip visuomeninės patirtie perdavimą, pasisavinimą ir panaudojimą. Tais metodais bandoma pasiekti auklėjimo tikslus.
Rodomieji auklėjimo metodai turi tikslą formuoti auklėtinių dvasines vertybes ir dorovinį elgesį teigiamais pavyzdžiais. Kaip rodomąjį auklėjimo metodą Jovaiša L.(1997) ir Žilienė A.(2003) išskiria teigiamų pavyzdžių demonstravimą.
Teigiamų pavyzdžių demonstravimas ir stebėjimas būna dvejopas, t.y. Anot Žilienės A.(2003), asmeninis pavyzdys, kaip metodas, veikia tada, kai auklėtojas naudoja tam tikrą pedagoginio elgesio būdų sistemą.
Auklėtojo asmeninio pavyzdžio taikymas reikalauja iš auklėtojo (pedagogo) profesionaliai naudoti saviraiškos priemones: kalbą, valią, jausmus, charakterį, temperamentą, sugebėjimus, žinias. Vadinasi, asmeninis pavyzdys yra geriau dinamiškas, valdomas, kuriamas savęs vaizdas kitiems ir sau.
Pavyzdys - veiksminga pradinė auklėjimo priemonė, kokiais nors būdais panaudojama auklėjimo tikslu, tampa auklėjimo metodu. Pavyzdžio metodikos psichologinis pamatas yra toks pats kaip ir teigiamų pavyzdžių demonstravimo, t.y. kad vaikų, paauglių ir jaunuolių pasąmonė turi ypatybę identifikuoti save su kitais, perimti kitų mąstymo būdą, kalbėseną, elgseną, gestikuliaciją ir pan.
Pasak jo, yra patrauklių pavyzdžių, kuriuos siekiama imituoti, mėgdžioti, darytis į juos panašiam.
- natūralusis pavyzdys - imamas iš gamtos, tiesiogiai stebimos žmogaus veiklos ar elgesio, nes visos tikrovės neįmanoma stebėti, matome tik fragmentus, t.y.
- pirmavaizdis(prototipas) - tai autentiškas kokių nors ddaiktų ar reiškinių pavyzdys.
- pirmtako pavyzdys - jis sukelia gyvą susidomėjimą kalbamuoju klausimu, t.y. pvz.: jeigu Mažvydas yra lietuviškos raštijos pradininkas, tai Donelaitis - lietuvių poezijos pirmtakas.
Anot Jovaišos L., auklėjimo reikalui pirmtako pavyzdžių nedaug.
- provaizdis - tai ko nors pirmykštės būklės vaizdas, pateiktas kaip pavyzdys to, kaip atrodė pradinė, pirmykštė būklė, siekiant palyginti ją su šia diena.
- modelinis pavyzdys - tai padidintas ar pamažintas, išryškinantis ar sumenkinantis daiktų, reiškinių, įvykių ar ženklų vaizdas.
Modelis daromas pagal originalą arba originalas pagal modelį. Ženkliniai modeliai vaizduojami simboliais, t.y. sutartiniais ženklais, reiškiančiais kokią nors sąvoką ar prasmę.
Modelinis pavyzdys gali būti statiškas (pvz.:kryžiaus ženklas) arba dinamiškas(pvz.:spektaklis, filmas, grožinės literatūros kūriniai ir pan). Nesimboliniai modeliai daromi iš daiktų ar veiksmų.
- iliustracinis pavyzdys - jis taikomas kai norima iliustruoti pasakojimą, aiškinimą, paskaitą žodiniais pavyzdžiais, paveikslais, schemomis, lentelėmis ir pan., tuomet žodinė informacija tampa daug ryškesnė ir įtikinamesnė.
- paveikslas - paveikslas kaip pavyzdys ypač veiksmingas doriniam ir estetiniam auklėjimui.
- projektas - projektas kaip pavyzdys dažniausiai yra kokios nors iidėjos, minties ar sumanymo galimas įgyvendinti žodinis ar grafinis vaizdas.
Įvairūs projektai kyla pokalbiuose, diskusijose. Auklėjimo vyksme dažnai yra projektuojamos pačių auklėtinių iškeltų sumanymų įgyvendinimo galimybės.
- planas - planas kaip pavyzdys yra panašus į projektą, t.y.
- demonstravimas - jis naudojamas, kai rodomasis pavyzdys laikomas auklėjimo šaltiniu, t.y.
Sakytiniai auklėjimo metodai - tai žodiniai auklėjimo metodai, kuriais siekiama įtikinėti. Jis teigia, kad verbalinių auklėjimo metodų paskirtis yra perteikti auklėtiniams visuomenės sukauptą ir apibendrintą socialinio elgesio patirtį.
Šie metodai įgalina auklėtoją iš gausios socialinės patirties atrinkti ir savo auklėtinius supažindinti su ta informacija, kuri yra aktualiausia, geriausiai atitinka jų amžiaus ir individualias savybes, jų išsiauklėjimą ir poreikius.
Taikant sakytinius auklėjimo metodus, žodis yra naudojamas ne tik informacijai perteikti, bet ir nurodymams, koks elgesys turi būti konkrečioje situacijoje, pamokoma padarius klaidą, patariama, kai nepajėgia jo nors pasirinkti, paaiškinama, kai kas nors nesuprantama žmonių tarpusavio santykiuose ir pan.
Monologas - tai vieno žmogaus kalbėjimas. Šiuo metodu daugiausiai naudojamasi, nors jis yra varginantis, kadangi reikia įtempti dėmesį. Kalba perteikia visuomenės kultūros vertybes, kurios yra reikalingos auklėtiniams. Todėl monologą labai tinka naudoti perteikiant vertybes tiems, kas jų neturi ir kas nedaug apie jas yra tegirdėjęs.
Tačiau yra ir kitų kalbos panaudojimo metodų.
- nurodymas - tai toks metodas, kai kas nors parodoma ir paaiškinama (pvz.: auklėtojas sako: “Eikite prie pašto, jo kieme yra muziejus”).
Nurodymai duodami, kai auklėtiniams neaišku kas darytina ir kaip darytina. Jei dažnai naudojamasi nurodymu, tai vėliau jis virsta nurodinėjimu, o nurodinėjimas sukelia įkyrumo jausmą ir auklėtinių nepasitenkinimą.
- patarimas - jis teikiamas kai jo prašoma arba kai aišku, kad auklėtiniai neįveiks užduoties.
Patarimai turi būti korektiški, nepažeisti auklėtinių orumo, nepaneigti jų nevykusių pastangų ar jas pajuokti.
- pamokymas - tai trumpas paaiškinimas to, ko auklėtiniai nesupranta ar nemoka daryti.
Juo siekiama duoti informacijos dorovės, estetinių santykių, kultūringo elgesio klausimais. Pamokymas neturėtų virsti pamokslavimu, moralizavimu bei nežadinti gėdos jausmo dėl nežinojimo.
- pasakojimas - tai toks metodas, kai žodžiu vaizdžiai ir emocingai atskleidžiamas temos turinys.
Pasakojimas gali būti: siužetinis (kada atskleidžiama įvykių, nutikimų, nuotykių, legendų, padavimų eiga ir raida, ssekamos pasakos), aprašomasis (jis nušviečia daiktų ar reiškinių požymius, sakoma, kaip kas atrodo, kokių turi ypatumų), aiškinamasi, mišrus.
- prakalba - ji paprastai būna proginė.
Prakalbai reikia iš anksto pasirengti, t.y. sutvarkyti išvaizdą, numatyti tinkamą kalbėjimo vietą, taip pat apgalvoti prakalbos turinį, kurį reikia pasirašyti, išmokti, bet prakalbos metu nesinaudoti tekstu.
- paskaita - tai mokslinės, meninės, techninės, religinės, ekonominės, socialinės ar kultūrinės tematikos informacijos perteikimo metodas, dažniausiai taikomas aukštesniųjų klasių auklėtiniams ar aukštųjų mokyklų studentams.
Paskaita yra nenutraukiamas, nuoseklus ir ilgesnės trukmės pasakojimas, kuris vadovaujasi tais pačiais kriterijais kaip ir pasakojimas.
- pranešimas - jis naudojamas norint sudaryti galimybę auklėtiniams viešai atsiskaityti už atliktus socialinius, kultūrinius ddarbus ar išnagrinėtas knygas ir pan.
Parašomas pranešimo tekstas, kuris skaitomas konferencijoje. Po pranešimo gali vykti diskusija.
Anticipacija - būtinas bendravimo su mokiniais būdas arba metodas, kadangi mokiniai ne visada pajėgūs prieš pradėdami veiklą ar pasirinkdami elgesio būdus suvokti ar numatyti jų rezultatus, todėl dažniausiai auklėtojams tenka sužadinti auklėtinių veiklos ir elgesio anticipaciją, mokyti numatyti padarinius, sudaryti tokį planą, kuris užtikrintų gerus elgesio ir veiklos rezultatus.
Anticipacija yra svarbi ir reikalinga probleminių arba kitaip, sunkiai auklėjamų vaikų ar paauglių perauklėjimui bei elgesio korekcijai. Dirbant su tokiais vaikais ar paaugliais darbą reikėtų pradėti nuo elgesio sutrikimų diagnozės, t.y. pokalbio apie blogų įpročių, apie dorovinio nepatvarumo, emocinio netolygumo kilmę ir vystymąsi.
Auklėjamoji konsultacija - t.y. pokalbis turint tikslą įveikti dorovinio ir kultūrinio brendimo sunkumus, formuoti tinkamus tarpusavio santykius su aplinka.
Auklėjamoji konsultacija turėtų pakeisti moralizavimą - įkyrų ir žalingą žinomų reikalavimų kartojimą. Iš pedagogo - konsultanto reikalaujama į mokinių elgesio “nelygumus”, klaidas ir pražangas žiūrėti kaip į vystymosi sunkumus, kuriuos įveikti gali tik pats mokinys.
O pagrindinis savęs kūrimo veikėjas - savimonė, nuo kurios priklauso, kuo asmenybė save laiko, o nuo to kaip ji pažįsta save priklauso ir tai, kaip asmenybė tvarko savo tarpusavio santykius su aplinka.
Tikinimo metodas - t.y. formuojamas auklėtinio įsitikinimas. Pirmiausia, anot autorių, perteikiam teisinga ir pagrįsta informacija svarbiausiais būties ir žmogaus egzistencijos klausimais.
Dialogo vyksmo ypatumai. Mokykloje dialogas dažniausiai vyksta klausimų - atsakymų būdu, kitur - natūraliai bendraujant keičiamasi teiginiais. Toks vyksmas yra psichologiškai sudėtingesnis, t.y. “Auklėtojui dialogo vyksmo ypatumai kelia naujų uždavinių todėl, kad auklėtojas paprastai yra pokalbio vadovas, kuriam svarbu veikti ne tik auklėtinio dvasinį gyvenimą, bet ir kurti jame tikrumo savo mmintimis jausmą bei pasitikėjimą savimi”.
- auklėtinio minčių refleksija - tai toks dialogo ypatumas, kuris reikalauja adekvataus auklėtinio teiginių atspindėjimo sąmonėje.
Auklėtiniai daug kalba, todėl kartais yra sunku suvokti, ką jie nori pasakyti. Todėl yra labai svarbu įsiklausyti į auklėtinio kalbėjimą ir pasistengti suprasti pagrindinę mintį bei apmąstyti, t.y. reflektuoti ir tik po to jau tęsti pokalbį. O tai jau sudaro sąlygas ir galimybę auklėtojui parodyti, kad jis suprato tai, ką auklėtinis jam norėjo pasakyti.
- auklėtinio jausmų refleksija - t.y. stebėjimo ir mąstymo dalykas, kadangi čia jau reikia išskirti nuotaikas, tam tikrus afektus, nusiteikimą, abejingumą, emocijas, baimę ir pan.
- klausinėjimas per auklėjamąjį pokalbį.
Yra dvi klausimų rūšys, t.y. atviri ir uždari klausimai. Uždarieji - tai kai reikalaujama vieno atsakymo, o atvirieji - kai leidžiama plačiau pasisakyti.
- aulėtojo laikysena per pokalbį.
Visų pirma, reikėtų pasirūpinti pokalbio atmosfera - pasitikėjimo, laisvumo, paprastumo bbei pagarbos santykiais.
Pedagogo patirtis
Darželyje dirbu tiek, kiek egzistuoja mūsų darželis - 40 metų. Buvau tikra - kai man bus gera, gera bus ir mano grupės vaikams.
Vaikai visais laikais yra vaikai. Jie ugdosi mėgdžiodami suaugusiuosius. Bet šiuolaikinėms šeimoms būdingas skubėjimas, užimtumas, atsakomybės stoka, dažnai - nepasirengimas būti tėvais, trukdo netgi tie patys mobilieji telefonai, kompiuteriai, ar nekalta galimybė vaikui suteikti atskirą kambarį, prabangius ir reklamose išgirtus žaislus ir žaidimus.
Šiuolaikiniai vaikai turi visko daugiau negu prieš 40 metų, bet ne šeimos narių ar netgi pedagogų (individualų) dėmesį. Bet pagarba žmogui, gyvybei anksčiau buvo labiau akcentuojama.
Kai kurių šeimų niekaip negaliu įtikinti, kad esu tik jų vaiko ugdymo partneris, kad galiu padėti, pakoreguoti, bet ne atsakyti už vaiko kompleksinį ugdymą, už rezultatą.
Svarbiausia auklėjant vaikus
Auklėtoja, kaip ir šeima, vaikui yra ugdymosi pavyzdys. Formuojant mišraus vaikų amžiaus grupę, svarbiausia man yra tai, kad vaikas turėtų kuo natūralesnes sąlygas ugdytis pats (mokytis iš vyresnio, globoti jaunesnį, gerbti suaugusįjį), tai būdinga ir liaudies pedagogikai.
Jeigu vaikų grupei vadovauja autoritetingas pedagogas, jo ramybė, šiluma, pasitikėjimas savimi ir noras veikti kartu, bendradarbiauti, veikia vaikus labiau nei žodžių srautas. Užsidegimas geriau, nei abejingas rimtumas.
Šiuolaikiniai vaikai persisotinę žaislų ir žaidimų gausa, spalvomis - bet ne žaidimo galimybėmis, įvairiu panaudojimu. Vaikai labai kūrybingi.
Baltas, spalvotas, laikraštinis popierius, siūlai, virvelės, pagaliukai, pieštukai, kreidelės ir kt. leidžia kurti žaidimus tam kartui (tie kartai prisimenami ne kartą).
Bendra veikla laukiant tradicinių švenčių ir jas švenčiant skatina labiau gilintis į pamirštas tradicijas, į svarbias dienas, paįvairinančias kasdienybę, atsisukant į gamtą ir jos ritmą, pokyčius, žmogaus ryšį su gamta, tarpusavio priklausomybę.
Šeimos sambariai
Grupėje bandome kartą savaitėje burti šeimas bendrai veiklai. Kol kas ne visos šeimos rodo iniciatyvą, bet tai vyksta, kaip ir keletas sėkmingų projektų („Girdėti širdimi“, „Ugdomės kartu“, Mama, tėtis ir aš bei mano darželis“).
Labai gerai, kai vaikas turi galimybę matyti mamų, tėčių auklėtojų bendrą veiklą, bendravimą, santykius. Mokosi tvarkytis, vaišintis, kurti aplinką, vertina tai, ką kartu sukūrė, patiki auklėtojos geranoriškumu. Kartu ir tėvai turi daugiau galimybių stebėti savo vaikus, geriau juos pažinti, suprasti, pasisemti idėjų, kaip spręsti tam tikras problemas.
Norėčiau palinkėti, kad šiuolaikiniai tėvai labiau pasitikėtų pedagogais, kurie gali ir padeda pažinti vaikus, jų gebėjimus, poreikius, pomėgius, suderinti „noriu-galiu-reikia“, apibrėžti leistino elgesio ribas, pasidžiaugti vaiko pasiekimais.
Tėvams ir pedagogams būtina bendradarbiauti, nuolat keistis informacija, ką sužinojo, stebėdami vaikus, siekiant užtikrinti harmoningas ir nuoseklias vaiko raidos sąlygas. Tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas užtikrina kokybišką vaikų ugdymosi aplinkos sukūrimą.
Tėvai savo vaiką pažįsta geriausiai ir ugdytojams gali suteikti svarbios informacijos, padedančios išsamiau analizuoti ir suprasti vaiko raidą. Pedagogai privalo nuolat pranešti tėvams, ką sužinojo stebėdami vaiką ikimokyklinio ugdymo įstaigoje.
Bendravimo principai
- Bendrauti atvirai.
Jeigu grupėje per dieną atsitiko kas nors nemalonaus, auklėtoja turi turėti drąsos apie tai pasakyti tėvams.
- Rodyti pagarbą.
Kai kalbamės su tėvais, labai svarbu rodyti pagarbą kitokiai tėvų nuomonei ar kitokioms nuostatoms, kuriomis jie vadovaujasi ugdydami vaikus. Jeigu požiūriai į vaiko elgesį skiriasi, pedagogui dera išsakyti savo nuomonę, nekritikuojant tėvų supratimo šiuo klausimu.
- Būti suinteresuotu.
Svarbu domėtis vaiko savijauta, elgesiu, kuris tam tikrose situacijose vaikams gali kelti sunkumų.
- Palaikyti tėvus.
Labai svarbu, kad tėvai jaustų pedagogo palaikymą. Tam reikia stengtis atidžiai įsiklausyti į tai, ką sako tėvai.
- Informavimas, kai pedagogas teikia informaciją apie jų vaiką.
Teikiant informaciją apie vaiką, labai svarbu pradėti nuo teigiamų dalykų, nuo pasidžiaugimo vaiku, jo pasiekimais ar nuveiktais darbais. Kiekvienas tėvas laukia gero žodžio apie savo vaiką.
- Bendravimas, kai pedagogas neoficialiai kalbasi su tėvais.
Siekiant sukurti geranoriškus tėvų, vaikų ir pedagogų santykius, svarbu skirti laiko paprasčiausiam tarpusavio bendravimui. Kai sukuriamas geranoriškas tarpusavio ryšys, tik tada galime priimti kitų pateikiamą informaciją ir žinias.
Nustačius pedagogo sąveikos su ugdytinio tėvais tipą, reikėtų išanalizuoti ir suprasti, kokia yra sąveikos kokybė.
Sąveikos kokybė
- Nuoširdi, kai ugdytojas yra gerai nusiteikęs, malonus, atidus, padrąsinantis, draugiškas.
- Pagarbi, kai pedagogas elgiasi dorai, taktiškai, atsižvelgia į skirtumus, įvertina vaiko tėvų indėlį.
- Profesionali, kai ugdytojas laikosi konfidencialumo principų, elgiasi etiškai.
- Geranoriška, kai pedagogas pastebi laimėjimus ir tai, ką dar galima padaryti, o ne tai, kas buvo nepadaryta arba padaryta netinkamai.
Tėvų ir pedagogų abipusiu pasitikėjimu ir abipusiu bendradarbiavimu grįsta sąveika yra būtina, kuriant harmoningą vaikų ugdymosi aplinką. Kai geranoriškai bendraujama ir užtikrinamas saugus vaikų su tėvais ir pedagogais santykis, tada vaikai gali priimti jiems teikiamą informaciją ir žinias, kūrybingai jas taikyti gyvenimiškose situacijose.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- 10 Dažniausiai Užduodamų Darbo Pokalbio Klausimų Darželio Auklėtojoms – Pasiruoškite Sėkmei!
- Padėkos laiškai darželio auklėtojoms: kaip nuoširdžiai išreikšti dėkingumą už jų atsidavimą
- Atskleista: Kaip darželio auklėtojos sėkmė ir nesėkmės formuoja vaikų ateitį!
- Įkvepiantis darbas su neįgaliais vaikais – auklėtojos padėjėjos vaidmuo ir galimybės
- Nepraleiskite! Visa Ko Reikia Kūdikio Kraiteliui Gimdymo Namuose
- Atostogos su vaikais nuo 3 metų užsienyje: nepamirštami patarimai ir geriausios kelionių kryptys!