Visuomenei labai trūksta informacijos apie psichikos neįgaliuosius.
Vyrauja nemažai klaidingų įsitikinimų ir išankstinių nuomonių.
Niekas nepasako, kad tokie žmonės dažnai yra gabūs ir talentingi.
Darbdaviai nepasitiki psichikos neįgaliaisiais.
Jie mano, kad tokie žmonės dažniau sirgs, tačiau taip yra ne visada.
Įtikinti darbdavius priimti į darbą psichikos negalią turintį žmogų sunku.
Matyti dirbančių šalia psichikos neįgaliųjų nenori ir būsimi kolegos.
Jie baiminasi, kad psichikos neįgalieji bus agresyvūs, pavojingi, tačiau šie žmonės nėra agresyvesni nei kiti.
Daugelis iš jų supranta, kad turi negalią.
Jie ypač jautrūs aplinkinių reakcijai.
Didžioji dalis turinčių psichikos negalią gyvena iš pensijų ar pašalpų.
Darbo biržos nepasiūlo jokio darbo.
O jei ir pasiseka, tai dažnai būna sunkus fizinis darbas.
Įsidarbinti psichikos neįgaliesiems trukdo ir per mažas noras.
Dalis žmonių baiminasi, kad įsidarbinę neteks neįgalumo pašalpos.
Šie žmonės abejoja savo jėgomis ir yra linkę sureikšminti nesėkmes.
Neįgalieji paprastai negali dirbti vėlai ar naktimis.
Darbdaviai nelinkę į tai atsižvelgti ir padėti neįgaliesiems.
Psichikos neįgalieji puikiai galėtų dirbti pakavimo, rūšiavimo darbus, bet daugelis tokių darbo vietų yra iškelta toli už miesto, ir ten nevažinėja arba retai važinėja viešasis transportas.
Psichikos negalią turintiems žmonėms būtinos įdarbinimo programos, kurios užsienio valstybėse jau yra.
Žmonės su psichikos negalia sėkmingai dirba ir kelionių srityje.
Krokuvoje yra viešbutis, kur daugiau nei pusė darbuotojų turi šią negalią, ir jie puikiai susitvarko su savo darbu.
Klientai net nepastebi, kad juos aptarnauja neįgalieji.
Lietuvoje neįgaliuosius turėtų įdarbinti socialinės įmonės.
Žmonės su psichikos negalia galėtų dirbti ne tik fizinį darbą.
Užsienyje žmonės su psichikos negalia dirba ir atsakingesnius darbus.
Tokių žmonių galima sutikti vertimų biuruose, kitose įstaigose.
Psichikos liga gali susirgti bet kas, tačiau, deja, tinkamų įdarbinimo programų šiems žmonėms nėra, ir valstybė turėtų jomis pasirūpinti.
Ergoterapeuto patirtis dirbant su neįgaliais vaikais
Ergoterapeutas Kirilas Novikovas dirba su vaikais, turinčiais įvairių raidos sutrikimų, negalių.
Ergoterapeutas dalijasi savo sukaupta patirtimi, kuri, tikimės, bus naudinga ir tėvams, auginantiems negalią turinčius vaikus.
Sunkiausios kliūtys - psichologinės
Penkiolikmetė Darija nuo gimimo serga cerebriniu paralyžiumi.
Ji juda tik neįgaliojo vežimėliu.
Kirilas pasakoja, kad pirmą kartą su mergaite susitiko tada, kai ji gulėjo sanatorijoje, jai ėjo aštunti metukai.
Tuomet jis mokė Dariją pratimų, kad jos cerebrinio paralyžiaus paliestos rankytės būtų judresnės.
Pasibaigus reabilitacijos laikui Kirilas ilgokai nežinojo, kaip sekasi buvusiai jo pacientei.
Kai vėl susitiko su Darija, jis pastebėjo, kad mergaitė savarankiškumo mokyta tik per reabilitaciją, o kaip jai padėti namuose, tėvai negavo rekomendacijų, o gal nežinojo.
Jiems reikėjo pagalbos.
Kirilas sako, kad mergaitę reikėjo pratinti kuo daugiau veiksmų atlikti savarankiškai, bet tėvams tai daryti be specialisto pagalbos buvo sudėtinga.
Mergaitė dėl savo negebėjimo savarankiškai judėti labai išgyveno, jautėsi bejėgė, priklausoma nuo kitų.
Bendrojo ugdymo mokykloje, į kurią ją nuveždavo mama, jos neįgaliojo vežimėlį stumdavo mokytojos padėjėja.
Pradėjęs vėl dirbti su Darija Kirilas paprašė jos stengtis mokykloje viską daryti pačiai, o jei nespėja užsirašyti užduočių, rašant trumpinti žodžius, prireikus naudotis diktofonu, bet stengtis savarankiškai išmokti visą medžiagą, kurią gauna mokykloje.
Darija dabar tai daro sėkmingai.
„Supratau, kad Darijai tapti savarankiškesnei trukdo psichologinis barjeras, ji vis dar nepasitiki savimi, bijo ir išgyvena, kad daugelio dalykų dar negeba.
Kol neįveiksime psichologinio barjero, nesusitvarkysime su emocijomis, negalėsime judėti tolyn ir dirbti tobulindami judesius“, - nusprendė Kirilas.
„Kartais sėdėdavome pusvalandį, kol Darija ryždavosi nukristi ir vėl pasikelti.
Mergaitei buvo baisu, bet ji buvo kantri, stengėsi įveikti baimę“, - pasakoja ergoterapeutas.
Darija turi abiejų rankų alkūnių kontraktūrą, jos sausgyslės praradusios elastingumą, tad Kirilas su mergaite daug dirba, atlieka rankų išlankstymus, stiprinančius pratimus.
„Darija nuostabi mergaitė, ji rašo eilėraščius, nori išleisti eilėraščių knygelę“, - sako Kirilas ir, pridūręs, kad jo ugdytiniai visi savaip talentingi, pradeda pasakoti apie kitą vaiką.
Berniukas, kalbantis šypsenomis
Kirilas džiaugiasi, kad su šiuo dabar jau vienuolikmečiu berniuku Kamiliu, sergančiu cerebriniu paralyžiumi ir turinčiu sunkių autizmo spektro sutrikimų, jam iš karto pavyko užmegzti ryšį ir pagal galimybes padėti.
Jiedu pirmą kartą susitiko, kai Kamiliui buvo ketveri, berniukas gydėsi sanatorijoje.
Tuo metu jis nekalbėjo, nevaikščiojo, tik sėdėjo jam pritaikytoje kėdutėje.
Autizmas jam tuo metu dar nebuvo diagnozuotas.
„Kai vėl susitikome, Kamiliui ėjo aštunti metai, berniukui buvo diagnozuota didelė proto negalia.
Jis negalėjo išreikšti savo jausmų, nepajėgė suprasti, ką jaučia kiti.
Vis kartodavo žodį „bakutis“, nes nešiojosi prisirišęs batuką.
Dabar Kirilas su Kamiliu turi savo darbo planą, susitikę jie atlieka logines užduotis.
Šiuo metu Kamilis mokosi skirti spalvas: raudonus skrituliukus dėti prie raudonų, mėlynus kvadratukus ant mėlynų.
Kamilis rūšiuoja, stengiasi sudėti teisingai, taip pat mokosi skirti formas.
Paklaustas, kaip Kamilis išmoko skirti, kuris rutuliukas mėlynas, o kuris raudonas, Kirilas sako, kad nežino, kaip tokie ypatingi vaikai suvokia ir mato pasaulį, bet bendraudamas su Kamiliu pajuto, kad šis jį supranta, nors savaip, ir labai nori bendrauti.
„Mes dedame labai mažas dėliones, nes jis negali apsukti detalių tinkamu kampu.
Ergoterapeutas pastebėjo, kad tuomet, kai jis savo ranką uždeda ant Kamilio rankos, šis dirba, o vienas - ne.
Taip Kamilis jaučiasi ramiau, labiau pasitiki savimi.
Kirilas labai apsidžiaugė, kai Kamilis ėmė žiūrinėti knygutę - anksčiau gavęs knygutę į ją net nepažvelgdavo.
Berniukas nenorėjo ir nemokėjo piešti.
Kirilas sako, kad šis berniukas nerodo savo gebėjimų, mėgsta apsimesti, kad nieko nesugeba.
Būdamas su Kirilu, jis juokiasi, net pajuokauja: stuksena dantimis ir laukia, kad ir Kirilas padarytų tą patį.
Kirilas sako, kad šį savo ugdytinį jis supranta iš jo rodomų emocijų, susikalba su juo šypsenomis.
Ergoterapeutas vis sugalvoja jam naujų, sudėtingesnių užduočių.
„Kiekvienas, kad ir pats mažiausias pajudėjimas į priekį mums su Kamiliu ir jo tėvams - šventė“, - sako Kirilas ir ima pasakoti apie penkiametį Artūriuką.
Specialistų nuomonės tėvus varo į neviltį
Artūriukas taip pat autistas, bet jis savarankiškas, pats apsirengia, pavalgo, yra labai judrus ir linksmas vaikas.
Berniukas mėgsta logines užduotis, nori bendrauti, bet turi komunikacijos sutrikimą.
Kirilas Artūrui duoda daug loginių užduočių: jiedu bando kartu klaidžioti Kirilo nupieštais labirintais, skaičiuoti pasitelkdami pieštukus, mokosi sutelkti dėmesį.
Palaipsniui Kirilas visas užduotis sunkina.
Kirilas sako, kad Artūriuko tėvai savo laiku buvo išgąsdinti, kad jis niekada neišmoks geriau kalbėti, niekada nenorės bendrauti su kitais vaikais ir suaugusiaisiais.
Mama pasijuto taip, tarsi kažkas prieš ją ir sūnų būtų uždaręs visas duris.
„Artūras niekada negalės lankyti bendrojo ugdymo mokyklos, studijuoti“, - nusprendė moteris.
Tačiau Kirilas įsitikinęs, kad šis berniukas galės sėkmingai mokytis bendrojo ugdymo mokykloje, jis pajėgesnis už kai kuriuos kitus būsimus pirmokus.
Su juo dirba puiki logopedė, o Kirilo duodamas užduotis vaikas sprendžia vis geriau.
Kirilas sako, kad specialistai, pranešdami tėvams vaiko diagnozę ir jo ateities raidos prognozes, dažnai nubrėžia ribas, kurių, jų manymu, nepavyks peržengti.
Gerai, jei tokios prognozės netampa stabdžiu, jei tėvai, gavę rekomendacijų, dirba su savo vaikais patys ir ieško specialistų.
„Kai vaikui nustatomi didesni ar mažesni raidos sutrikimai, pirmiausia psichologinę pagalbą turi gauti tėvai.
Jis vis prisimena nusiminusį, prislėgtą tėtį su trimečiu sūneliu, kuriam buvo diagnozuotas autizmas: „Supratau, kad pirmiausia turiu dirbti su tėčiu, jam suteikti pasitikėjimo, o jo sūnelis, kaip ir visi mano ugdytiniai, taps dar vienu mano mokytoju, nes ne tik aš juos mokau, bet ir iš kiekvieno jų daug išmokstu pats.“
Norint dirbti darželyje auklėtoja ar auklėtojos padėjėja, reikalingi pažymėjimai: PP-007, HB, H1.
Higienos paso reikalavimai
Grožio srities specialistams yra reikalingos pažymos: PP-009, H3 ir HB. Higienos kursų H3 ir HB pažymėjimą galite gauti nuotoliniu būdu, PP-009 reikia atvykti į praktinę dalį.
Pagal aprašymą individualios priežiūros darbuotojoms ir slaugytojo padėjėjoms dirbančioms su senyvo amžiaus, neįgaliais asmenimis dienos globa asmens namuose būtų reikalingi pažymėjimai: PP-007, HB, H1 Jeigu darbuotojai dirbs su medicininėmis atliekomis, tada reikia dar H13
Darbuotojams, dirbantiems su vaikais ir prisidedantys prie vaikų ugdymo, yra reikalingi pažymėjimai PP-007, HB, H1( auklėtojoms ir jų padėjėjoms).
Panašus:
- 10 Dažniausiai Užduodamų Darbo Pokalbio Klausimų Darželio Auklėtojoms – Pasiruoškite Sėkmei!
- Padėkos laiškai darželio auklėtojoms: kaip nuoširdžiai išreikšti dėkingumą už jų atsidavimą
- Atskleista: Kaip darželio auklėtojos sėkmė ir nesėkmės formuoja vaikų ateitį!
- 10 Būtini Reikalavimai Kandidatams Į Globos Įstaigos Vadovus – Atraskite, Kaip Tapti Lyderiu!
- Po gimdymo nesitraukianti gimda: priežastys, pavojai ir efektyvūs gydymo būdai