Šv. Kalėdos - dovanų metas. Tad norime pranešti, kad gruodžio 21 dieną (šeštadienį) duris atversime plačiai Jums, mielieji, mūsų rėmėjams ir draugams, visiems, kas nori aplankyti tuos, kurie laukia, kuriems Kalėdos - taip pat šventė!
Atvirų durų dieną lauksime jūsų nuo 13 val. iki 18 val. Mes įsikūrę Rasų g. 39, Vilniuje. Tad laukiame visų, kas nori pabendrauti, kas nori tiesiog apsižvalgyti, kas nori viską pamatyti iš arti, kas nori pabūti su šunimis, o gal su katytėmis, bei tų, kas nori prisidėti prie šventės artėjimo, kad ne tik žaisliukai puoštų prieglaudos kambarėlius, bet kad gyvūnų širdys butų kupinos džiaugsmo.
Ko labiausiai reikia prieglaudėlei?
Jeigu nesugalvojate, kuo galite prisidėti, bet norite atvykti su dovanomis, parašysime trumpai, ko mums labiausiai reikėtų ir ką naudojame dažniausiai:
- Maistas (Josera ir Astor firmos)
- Kraikas katytėms (pigiau ir daugiau išeina biokuro granulės)
- Dideli šiukšlių maišai, maišeliai, dubėnėliai, pirštinės
- Nenaudojami, seni žaislai, kramtalai
- Įvairūs plovikliai, šluostės, laikraščiai, šluotos
- Pavadėliai bei antkakliai, kačių tualetai
- O gal kas nors turite nebenaudojamų transportavimo boksų?
- Taip pat reikia visko, kas tinka dezinfekcijai.
- Na, ir, žinoma, visa kita, ką mėgsta šunys bei katės, guoliukai.
Žvelgiant į ateitį, labai labai reiks draskyklių katytėms, vyksta įsikūrimo darbai naujame kambaryje, kuriame gyvens tik sveikos, skiepytos katytės, tad reiks naujų daiktų, kad būtų kuo jaukiau ir smagiau gyventi.
Gyvūnų istorijos
Prieglaudoje laukia daugybė gyvūnų, kiekvienas su savo unikalia istorija. Štai keletas jų:
Rendis
„Visada be galo draugiškas, žaismingas, žingeidus, protingas.
Nuo vaikystės be galo mylėjau gyvūnus - ypač kates. Kai man buvo buvo 9 metai, likimas mane suvedė su juoda laužtauodege katyte (laužtauodegė, nes uodegytė buvo lūžusi ir galiukas kreivai sugijęs), kurią parsinešiau namo iš kiemo ir pavadinau Mice. Pamenu, kaip mama pyko, nenorėjo, kad Micė liktų pas mus, tačiau pasiekiau savo ir mes su Mice pragyvenome 16 nuostabių metų, kol vieną dieną ji ėmė ir susirgo. Deja, teko priimti sprendimą su ja atsisveikinti, nors ir kaip stipriai mano širdis verkė, žinojau, kad gyvūnėliui nevalia kankintis, ateina momentas, kai reikia jį paleisti. Tai buvo 2016 metų rugsėjis.
Aš ir tuometinis mano draugas labai mylėjome gyvūnus, todėl praėjus keliems mėnesiams po netekties nusprendėme, kad mūsų gyvenime turi atsirasti naujas kačiukas. Darbuotojos parodė mums kačių kambaryje esančias kates, tačiau jos visos buvo kiek vyresnės, o mes norėjome kažko, ką galima būtų auginti nuo pačios jaunystės. Tame pačiame kambaryje, narvelyje prie sienos, glaudėsi du juodi šuniukai - sesytė ir broliukas. Atvėrus narverio duris, stambesnis ir nerangesnis išėjo iš jo su mumis pasisveikinti ir tą akimirką supratome, kad tai JIS, tas vienintelis ir nepakartojamas, mums skirtas “kačiukas”. Mažas, juodas, trumpa uodegyte, nuleipusiomis ausytėmis, trumpa nosyte, maždaug trijų mėnesių amžiaus - pats tobuliausias pūkų kamuoliukas.
Neprireikė daug laiko, kol viltingai atsisukę į prieglaudėlės darbuotoją tarėme - tai jis, kada mes jį galėtume pasiimti namo? O ši netikėtai mums atsakė - dabar. Šuniukas nuo pat pirmų akimirkų jautėsi savas, jokio streso, baimės, buvo žaismingas ir laimingas - jautėmės kaip devintame danguje.
Neilgai trukus supratome, kad „šuniuku“, „cūciku“, „mažuliu“ ilgai nevadinsime, tad reikėjo sugalvoti naujajam šeimos nariui vardą. Ilgai galvojome, kaip jį pavadinti, jau beveik buvome priėmę sprendimą skirti jam Dešrainio vardą, tačiau ne… Šiam vardui kažko trūko. Tuo metu kaip tik rodė „WWE Wrestling“ amerikietiškas imtynes (aš ir mano draugas vaikystėje buvome dideli šio šou gerbėjai), mėgstamiausias WWE imtynininkas buvo John Cena, tačiau šis vardas nelabai skambėjo. Permetėme mintyse visus žinomus vardus ir… Rendy Orton!
Bėgant laikui Rendis augo ir pradėjo keistis - trumpa nosytė ištįso, ausys atsistojo, uodeda pailgėjo ir susiraitė kaip paršiuko. Mūsų Rendis tapo tokiu, kokio nesitikėjome. Ir ne, negalvokite, kad tai buvo nusivylimas, aš drąsiai galiu teigti, kad mano šuo tapo vienu gražiausių, kuriuos kada sutikau savo gyvenime.
O Rendžio charakteris… Visada be galo draugiškas, žaismingas, žingeidus, protingas. Gyvename netoli miško, dėl to Rendį dažnai vedžioju palaidą, šuo pakankamai paklusnus, niekada nebandė pabėgti, o pamatęs pažįstama veidą niekada nepraėjo pro šalį nepasisveikinęs. Lažinuosi, kad daugiau mano kaimynų pažįsta Rendį, o ne mane. Ir jį, mano džiaugsmui, vos tik pamatę pasitinka su šypsnena ir paglostymais!
Žinoma, Rendis taip pat ir padykęs, yra sugraužęs ne vieną porą batų, kilimėlių ir šiaip įvairių daiktų, tačiau niekas ant jo nepyksta, juk suprantama, kad visą dieną būnant namuose pasidaro nuobodu ir reikia susigalvoti veiklos. O brangius daiktus šeimininkai turi išmokti padėti į tokias vietas, kur smalsuoliai nepasiektų. Rendžiui ypač patinka žaisti su kamuoliukais ir šakomis, taip pat jis yra be galo geras duobių kasėjas. Visi matydami jį žaidžiantį nusistebi, koks jis aktyvus, tačiau namuose Rendis tampa tikru “katinėliu”. Jam patinka poguliukai, dažnai guli ant palangės ir stebi apylinkes.
Rendžio atsiradimas mano gyvenime pakeitė labai daug dalykų, tačiau dabar aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo - savo laimės, meilės, šilumos ir GERIAUSIO DRAUGO.
Žvirbliukas
Prieš 6 metus išlydėjome į vaivorykštės šalį mūsų mylimą katinėlį, po ilgos ir sunkios ligos. Dukra bandė įkalbėti apsilankyti gyvūnų prieglaudoje, paimti kitą augintinį. O Dieve, nuotraukos net supurtė. Mažas, vien kauliukai, žaizdos vietoje išbadytų akių. Man buvo šokas, negalėjau patikėti savo akimis, nemiegojau iki pat ryto, bandžiau uždrausti sau galvoti apie tą mažylį, bet… Vis grįždavau ir grįždavau prie to skelbimo.
Po publikacijos praėjo visas mėnuo, komentaruose nemažai žmonių rašė, kad nori priglausti mažylį. Bet dukra sakė, kad daug kas tai daro tik dėl vaizdo, ir niekas be mūsų nepaims Žvirbliuko, visi nori sveikų gražuoliukų, o mes ieškome tiesiog mylimo šeimos nario. Kai skambinau į “Tautmilės prieglaudėlę”, drebėjo ir rankos, ir balsas. Taip, Žvirbliuko niekas nepriglaudė, jis laukė mūsų. Kai pasiėmiau jį ant rankų, mažą, šiltą kamuoliuką, supratau, kad niekam jo neatiduosiu, kad jis skirtas mums, o mes - jam.
Taip, nebuvo lengva: nuolatiniai vizitai į klinikas, tyrimai, operacijos, epilepsijos priepuoliai, geriausių veterinarų konsultacijos ir t. Mūsų mažas saldainiukas, mylimas iki negalėjimo, mums jis gražiausias katinėlis pasaulyje, be proto meilus, drąsus, draugauja su visais, kas užsuka į svečius. Puikiai orientuojasi, sunku patikėti, kad jis neturi akių. Visų numylėtinis, visada šalia žmonių, viskas jam smalsu, visur reikia dalyvauti.
Zara
Zara pas mus atkeliavo prieš pusę metų. Jame buvo parašyta, kad Zarai 7 metai, o jos šeimai išsiskirsčius ji liko viena. Iš nuotraukos žvelgė liūdnas šuniuko snukelis.
Kai pamatėme šį skelbimą, Lietuvą kaip tik drebino nelegalių šunų daugyklų skandalas, kuriame daugybė gyvūnų, dėl blogų laikymo sąlygų, buvo perimti ir perduoti įvairioms Lietuvos gyvūnų gelbėjimo organizacijoms. Taigi pirma mintis, atėjusi į galvą, buvo ta, kad vargu, ar prieglaudoje atsirastų vieta Zarai, o 7 metų šunį mažai kas norės imti. Taigi, pasitarę su draugu, nusprendėme pabandyti jai padėti, pagloboti ją ir surasti namus. Nuvažiavome į Biržų rajoną susipažinti.
Ten sužinojome, kad Zara yra pitbulio ir šarpėjaus mišrūnė, todėl iš karto supratome, kad šuo bus aktyvus ir tvirto charakterio. Buvo užsiminta, kad be mūsų yra kiti žmonėms, kurie norėtų ją priglausti, bet laikytų ją pririšę prie būdos. Pažiūrėjus į tą trumpą kailiuką net šiurpas nukrėtė pagalvojus, kad jai tektų gyventi lauke. Žinojome, kad po tiek pokyčių šuniukui reikės laiko apsiprasti naujoje aplinkoje, todėl nespaudėme jos bendrauti.
Ji ir neskubėjo, tačiau jau pirmą naktį pasirodė, kad yra šiek tiek lepūnėlė ir miega tik lovoje, o dažniausiai po antklode, stipriai prisispaudusi prie žmogaus. Pradžioje dar bandėme tartis, tačiau po kelių naktų supratome, kad nieko nebus, taigi leidome jai miegoti kartu. Kelias savaites Zara į visus pašalinius garsus reaguodavo žaibiškai. Kartais net keliolika kartų per naktį tekdavo keltis vien tam, kad nuramintume ją lojančią, tačiau po kiek laiko viskas aprimo.
Zara labai emocingas ir žaismingas šuo, kamuoliuką galėtų gaudyti visą dieną ir nepavargti. Labai greitai ją pamilome ir, nenorėdami daugiau traumuoti ieškodami naujų namų, pasilikome. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms pusę metų ji gyveno viena, kaimynai ateidavo tik pamaitinti. Tas laikas nepraėjo be pėdsako, nes iki pat dabar Zara paniškai bijo, kad paliksime ją vieną. Labai išgyvena, kai išeiname, tačiau stengiamės padėti jai suprasti, kad jos nepaliksime.
Štai tokia yra Zaros istorija, o mes kviečiame nebijoti įsigyti vyresnį augintinį, nes tokių kaip Zara yra labai daug.
Akilis
Akilis gimė girtaujančių žmonių namuose. Todėl kalytė su visais gimusiais šunyčiais buvo padėta lauke dėžėje, šaltyje ir lietuje. “Lesės” savanorė lankydama kitus apleistus šuniukus pamatė juos ir paprašė laikinai pasirūpinti. Taip visa šeimyna atkeliavo pas mano dukrą Ievą. Visiems šuniukams buvo sėkmingai rasti nauji namai. Na, o Akilis atkeliavo į mano namus dukros Emilijos dėka. Mūsų namuose jau gyveno senjoras labradoras, kuris daug prisidėjo prie Akilio socializacijos.
Luna
Lunos istorija ne tokia sėkminga. Jos tėtis yra Bachreino Rajapalajamos veislės, o mama Rajapalajamos mišrūnė. Manau, kad žmonės norėjo veisti, bet nesisekė su dokumentais. Šuniukus jau 6 mėnesių pradėjo dalinti žmonėms. Tačiau jie visi buvo laikyti mažoje, uždaroje patalpoje ir maistui buvo vienas dubenėlis. Taigi Lunytę parsivežėme neskiepytą, nesocializuotą, visko paniškai bijančią ir visiškai nepasitikinčią žmogumi.
Fantasma
Susipažinkite su Fantasma (ispaniškai - Vaiduoklis) - Kanarų salų katinu, kuris emigravo į Lietuvą, ir leiskite man papasakoti, kaipgi tai nutiko. Taigi šią žiemą aš ir mano antroji pusė nusprendėme žiemą praleisti Tenerifėje. Vieną dieną gruodžio viduryje į mūsų balkoną atklydo baikštus laukinis katinukas. Tuo metu mes dar nežinojome, jog šis katinukas pavers mus jo „vergais“ ilgam laikui.
Iš pradžių priklydėlis vis daugiau laiko pradėjo praleisti mūsų balkone, po to įtikino jį įsileisti į namus, o dar po kelių savaičių Fantasma oficialiai deklaravo mūsų lovą kaip savo teritoriją bei kasdien mums pietums parnešdavo po naujai pagautą driežą be uodegos (juos vis atimdavome ir paleisdavome į laisvę). Deja, atėjo pavasaris ir laikas mums grįžti Lietuvon. Tuo metu katinukas jau buvo tapęs mūsų šeimos nariu, tad po ilgų diskusijų ir informacijos paieškos, keliavimo mašinoje treniruočių, nusprendėme Fantasmą pasiimti kartu.
Po veterinaro procedūrų katinas gavo savo pasą ir buvo pasiruošęs keliauti. O kelionė iš Tenerifės ilga, su persėdimu Frankfurte, truko apie 12 valandų. Buvo neramu, kaipgi jis ištvers tokio ilgumo kelionę, kaip adaptuosis naujuose namuose. Tačiau panašu, jog Fantasmai kelionės patinka - visą skrydį ramiai snaudė ir stebėjo aplinką pro lėktuvo langą, o naujieji namai po pusvalandžio tapo nauja žaidimų aikštele.
Dabar jis namų karalius - miega, valgo, siaučia, stebi paukštukus pro langą ir užsiima savo kitais katiniškais reikalais. O kad nepamirštų kelionių malonumo ir turėtų galimybę tyrinėti aplinką, kartas nuo karto einame pasivaikščioti arba pasivažinėti mašina po Vilnių. Na, ir dar gavo dvi pravardes - Demonas (kai pradeda siausti taip, jog atrodo, kad į katiną įsikūnijo demonas) ir Gatūnas (lietuviška versija ispaniško žodžio „gato“, kuris reiškia katę).
Kira
Nuo pat mažens augau su gyvūnais. Visados visus priglausdavome ir suteikdavome šiltus namus. Kai persikraustėme į naujus namus, juose labai trūko gyvybės. Galvojome ilgai, ar reikia pasiimti šunelį, nes vis atrodė, jog tai papildomi rūpesčiai, bet nugalėjo laimės jausmas, kurį gali sukelti mažylis. Skambinome į daug prieglaudų ir žmonėms, kurie atiduodavo šunelius, bet niekaip nepavykdavo pasiimti jų į namus. Šunyčiai būdavo rezervuoti arba šeimininkai persigalvodavo, jog nori pasilikti sau. Vienu metu jau atrodė, kad nusvirs rankos ir niekad neturėsime šunelio.
Nieko nelaukdami paskambinome ir nuvažiavome pasiimti. Ir tą akimirką, kai išnešė mums Kirą, širdį užliejo laimė ir šiluma. Nors Kira turėjo daug broliukų ir sesučių, bet mūsų širdys susijungė iškart pamačius viena kitos akis. Priglaudusi ją supratau, jog tai mano džiaugsmas ir laimė. Parvažiavus namo ji iškart pasirinko mano kambarį ir lovą. Nuo tos dienos mes viską darome drauge. Namie atsirado gyvybė, šypsenos ir džiaugsmas. Be Kiros neįsivaizduoju savo dienos.
Barta
Bartą radau lauke prie parduotuvės. Ji stovėjo ant kelio ir nesitraukė, pabijojau, kad ją gali partrenkti automobilis. Kartu su “Tautmilės prieglauda” mes paskiepijome Bartą ir sterilizavome, sterilizacijos metu paaiškėjo, kad ji laukėsi, o vienas iš šuniukų buvo įstrigęs kirkšnies išvaržoje ir jo Barta greičiausiai neišgimdytų. Tad patekusi pas mane, Barta gavo bilietą į naują gyvenimą.
Pradžioje Barta buvo labai baikšti - bijojo vyrų, vaikų, kitų šunų. Su Barta kartu gyvename jau 5 metus, kai ji pateko pas mus, jai buvo maždaug 2 metai. Barta yra mano ilgų pasivaikščiojimų Vingio parke kompanionė, praėjusią vasarą daug laiko praleidome regbio stadione su žaidėjais, kur ji tapo visų drauge. Dirbu gyvūnėlių aukle, tad kartais Bartai tenka būti mano padėjėja, kai augintiniai atvažiuoja pas mane.
Baika
Baika į mūsų namus atvyko prieš 4 metus ir 5 mėnesius. Abu su vyru užaugome namuose, kuriuose kartu gyveno šuniukai, tad vieningai sutarėme, kad ir patys norime tokio šeimos nario. Taip pat buvome iš anksto sugalvoję, kad imsime jauną šuniuką ir būtent iš prieglaudos. Pamažu pradėjome dairytis internete po prieglaudų puslapius ir kaip tik praėjus vos kelioms dienoms po mano gimtadienio pamatėme įkeltą Baikos sesės nuotrauką.
Kitą dieną iškart važiavome į “Tautmilės prieglaudėlės” sodybą netoli Vilniaus. Aš važiuodama galvojau, kad tik pasižiūrėsime, tuomet pagalvosime, bet vyras man iš karto sakė: “Nežinau su kokiu, bet tikrai išvažiuosime jau su šuniuku”. Taip ir buvo! Atvykus ir įėjus į kambarį su šuniukais, Baika (tada ją vadino Pirate) atbėgo pirmoji, užlipo man ant kelių ir nuo to laiko mes daugiau neišsiskyrėme. Mažas baltas kamuoliukas su juoda akimi ir aštriais nagučiais tą pačią dieną parvažiavo į mūsų namus.
Vardo iš anksto nebuvome sugalvoję, tad gal kokią savaitę kvietėme ją įvairiausiais vardais, kurie tik šaudavo į galvą, ir mažybiniais žodeliais. Galiausiai vyras pradėjo vadinti ją Baika. Iš pradžių šis vardas man nelabai patiko, bet kadangi niekaip nesugalvojau nieko įsimintinesnio ir skambesnio, teko priimti, kad čia - Baika!
Apie Baikos savybes galėčiau kalbėti ilgai ir nuobodžiai. Ji yra visiškas žmonių šuo - labai prisirišusi, sauganti mus ir namus. Ji labai aiškiai parodo savo emocijas, net turi specifinį garsą, kurį skleidžia, kai ko nors prašo - į lauką, kad išleistume į balkoną, kad duotume žaislą ir t. t. Labai mėgsta drybsoti ant saulės, eiti į ilgus pasivaikščiojimus ir rinkti paglostymus iš praeivių.
Tiesa, su draugais šuniukais Baika labai išranki, ji šalinasi didesnių už save ar labai aktyvių šunų. Apskritai ji žaidimus lauke su šunimis dažniausiai iškeičia į uostinėjimą ir aplinkos stebėjimą, labai mėgsta pavaikyti paukščius, kai tik nutaiko progą.
Baika nėra nieko sukramčiusi namuose, tačiau mėgsta paloti, ypač, kai stebi lauką pro balkoną ar kai kas nors paskambina į duris. Iš tikrųjų ji geras ir paklusnus šuo, labai stengiasi suprasti mus, komandas ir kuo vyresnė darosi, tuo jai lengviau jas įgyvendinti ir suvaldyti savo dideles emocijas.
Labai nuostabi ir unikali Baikos savybė - ji moka apsikabinti! Visada mus apsikabina, kai grįžtame namo ar ruošiamės kažkur visi kartu važiuoti. Labai daug žmonių sužavi Baikos dėmelės, juoda akis ir miela išvaizda - teiraujasi, kokios veislės čia šuo, ar dalmatinas, nori ją paglostyti.
Dažnai atrodo, kad Baika su mumis buvo visada, jau nebeįsivaizduoju dienų be mums priverstinių, bet taip gerai prablaškančių pasivaikščiojimų ar rytinių pasiniurkymų lovoje. Ji tikras šeimos narys - mes su ja kalbamės, keliaujame, o kartais ir susipykstame. Šuniukas neabejotinai įnešė dar daugiau meilės, juoko ir gerų emocijų į mūsų namus bei daugybę nuotraukų į telefonus. Baika moko mus kantrybės ir rūpesčio.
Luna
Sakoma, kad visų šunų neišgelbėsi, bet vienam iš jų gali pakeisti visą pasaulį. Tačiau yra ir dar viena kategorija - šunys, kurie sugeba pakeisti šeimininkų gyvenimą. Luna priklauso būtent šiai kategorijai.
Prieš daugiau nei šešerius metus į namus atvyko JI - mažas pūkų kamuolėlis, bijantis net savo šešėlio. „SOS gyvūnų“ atstovė visų pirma atsiuntė nuotrauką dviejų sesučių, kurias vos prieš kelias valandas kažkas paliko dėžėje prie prieglaudos durų. Vos po kelių savaičių supratau, kad Luna bus tas augintinis, kuris pareikalaus labai daug dėmesio. Augant jai, išryškėjo bėdos, su kuriomis pačiai jau buvo sunku susitvarkyti - išsiskyrimo nerimas, resursų saugojimas, itin didelis jautrumas garsams, baimė šunims ir net iš baimės kylanti agresija.
Dabar Luna - nuostabus, be galo empatiškas šuo. Nors beveik jokių keturkojų ji nepripažįsta ir nepažįsta, tačiau visus žmones „perpranta“ per kelias sekundes! Na, o aš - tik Lunos dėka dabar pati esu profesionali kinologė.
Ūdra
Jei imi šunį iš veislyno, gali iš dalies numatyti galimas problemas, polinkius bei veiklas, kartais net ligas, o štai kai parsiveži šuniuką iš prieglaudos - gauni savotišką siurprizą. Tai nutiko vieną saulėtą rudens rytą, kai išėjau pasivaikščioti su vienu šunimi, o grįžau su dviem. Net negalėčiau pasakyti, kad ją radau, - tai ji atėjo ir mane susirado. Pamačiau ją bėgančią paskui kažkokį vyrą ir spontaniškai paklausiau, ar tai jo šuo. “Ne, žinokit, aš jai tik valgyti daviau, o dabar ji paskui mane sekioja. Pasiimkit, žiūrėkit, gi visai gražus šuva.”
Išties gražus - ilgakojis, juodas, žvilgantis, kaip iš vandens ką tik išlindusi ūdra, bet negi rimtai tikiesi, kad taip paprastai žmonės gatvėje pasiims iš tavęs šunį? Normalūs žmonės turbūt neims, bet aš apsisprendžiau akimirksniu. Mano taksiukė Unka, šiaip ne itin mėgusi kitus sutvėrimus, išdidžiai atsistojo šalia dvigubai didesnės naujos draugės, suprask, šitas bus mano žvėris. Iš pareigos paieškojau šeimininkų, vildamasi, kad gal neatsiras, nes nuo pirmos akimirkos jaučiau, kad Ūdros namai su mumis. Neatsirado.
Nežinau jos gyvenimo istorijos pradžios, bet greičiausiai nebuvo graži - prieš kelerius metus prireikė rentgeno ir nuotrauka parodė šone užstrigusius porą šratų. Tai paaiškino, kodėl mūsų šuo taip bijo visko, kas primena šūvio garsą. Bet dabar jau nesvarbu, kokia buvo ta istorijos pradžia, aš tikiuosi, ji jos nebeatsimena, jai buvo tik kiek daugiau nei pusė metų. Ūdra įsiveržė į mūsų gyvenimą kaip viesulas: energija, meilė, dėmesio poreikis, baimės - visko joje buvo DAUG. Keldavomės anksti, vaikščiodavome ilgai, mokėmės po truputėlį, kad nieko tokio, jei aš išeinu - aš visada grįšiu, aš niekada tavęs nepaliksiu. Kad kasdien bus maisto ir nereikia bandyti atsivalgyti už savaitę. Kad lovoje visiems užteks vietos ir tau nereikia kovoti dėl dėmesio.
Mūsų didžioji pagalbininkė, žinoma, buvo Unkutė - ji neatsiejama šios istorijos dalis. 12 metų ji buvo Ūdros mokytoja, draugė, vyresnė sesuo, guru ir įkvėpėja. True partners in crime, apie jųdviejų nuotykius galima būtų parašyti atskirą knygą. Unkutė irgi buvo rastinukė - draugė rado ją pakelėje, partrenktą automobilio. Tuomet irgi nesudvejojau, užteko vieno žvilgsnio į Unkos akis ir žinojau, kad ji mano šuo. Beje, Unkos šeimininkų irgi ieškojome - jie atsirado, bet sužinoję, kad augintinė sužeista ir reikalinga operacija, nepanoro jos pasiimti.
Unkutė mus paliko prieš dvejus metus, mūsų šeimoje nugyvenusi laimingus 15 metų. Atrodė, kad gyvenime atsivėrė neišmatuojama ir neužlopoma skylė. Liūdėjom visi trys, Ūdra vos kam nors sukrebždėjus prie durų, bėgdavo ieškoti - o gal grįžo? Kol kas taip ir nepasiryžome priglausti dar vieno šuns. Tačiau dar labiau stengiamės Ūdrą įtraukti į visą savo laisvalaikį: baidarės, pajūris, atostogos prie ežero - ji visada kartu.
Unka ir Ūdra neabejotinai praturtino mūsų gyvenimą. Nėra visada paprasta - bet ką planuojant, net paprasčiausią vakarą mieste, turi įvertinti, kad, tarkime, po darbo reikės spėti grįžti pavedžioti šu...
žymės:
Panašus:
- Kaip Išsirinkti Tobulą Vaikišką Krepšinio Lanką Ant Durų: Nepakeičiami Patarimai Tėvams!
- Atskleista liaudies išmintis: Kodėl turtingumas prasideda nuo pilnos trobos vaikų ir laimingos šeimos
- Durų Apsauga Vaikams: Kaip Sukurti Saugias Namų Aplinkybes Be Nenumatytų Rizikų
- Sužinokite viską apie savaiminį persileidimą nėštumo pradžioje: priežastys, rizikos veiksniai ir efektyvus gydymas
- Šokiruojančios Statistinės Faktai apie Fizinius Smurto Prieš Vaikus Lietuvoje – Sužinokite Tendencijas!