Šeima ir valstybė netobulos draugijos, kai jas palygini su dangiškojo gyvenimo palaima, tačiau reikalingos, laukiant žemiškojo Rojaus. Bet, kol jos yra reikalingos, jos privalo bent būti švaresnės ir tobulesnės.
Santuokos sakralumas
Moterystėje Jėzus pirm visko įžiūri dviejų kūnų susijungimą. Šita savo pažiūra Jis patvirtina Senojo įstatymo paveikslą. „Nebe du kūnai, bet vienas bėra“. Vyras ir moteris sudaro vieną kūną neperskiriamą ir nedalomą.
Vyras nebeturės kitos moters; moteris nebepažins kito vyro, kol juos mirtis perskirs. Vyro ir moters susijungimas,-jeigu tiktai jis nepagrįstas laikiniu paleistuvavimu bei slaptu svetmoteriavimu, bet sutikimu ir pasiaukojimu dviejų sveikų nekaltybių, o sutikimas pagrįstas laisvu pasirinkimu, švarios aistros pažadintas, vieša ir šventa priesaika patvirtintas - yra beveik mistiško pobūdžio, kurio niekas negali panaikinti.
Pasirinkimas nebeatšaukiamas, aistra patvirtinta, priesaika amžina. Dviejuose kūnuose, kurie susijungia abipusiu troškimu, yra dvi sielos, kurios sutampa ir meilėje pasižįsta. Du žmonės sujungė savo kraują, tačiau iš to sujungimo užgims nauja būtybė, abiejų pusių pašaukta gyventi, matomas susijungimo padarinys.
Tačiau šis kūno ir dvasios dvilypumas-tobuliausia iš visų žmonių draugijų - neprivalo būti nei sudrumstas nei nutrauktas. Svetmoteriavimas jį sugadina; persiskyrimas jį sulaužo. Svetmoteriavimas yra klastingas vienybės griovimas; persiskyrimas ją galutinai pamina. Svetmoteriavimas yra slaptas persiskyrimas pagrįstas melu ir priesaikos laužymu.
Svetimoteriavimo ir skyrybų smerkimas
Jėzus visuomet smerkė iškilmingai ir kategoriškai ir svetmoterystę ir persiskyrimą. Jo visa prigimtis buvo pilna didžiausio pasipiktinimo neištikimybe ir apgauliojimu. Ateis diena, sako Jis, kalbėdamas apie dangiškąjį gyvenimą, kurią vyrai neves moterų, bet ligi to laiko moterystė privalo būti tiek tobula, kiek leidžia jos netobulumas.
Ir Jėzus, kuris dažnai nuo išorės dalykų pereina prie vidaus, svetmoteriaujančiais laiko ne vien tuos, kurie kito žmoną paveržia iš savo brolio, bet ir tą, kurs pažvelgia į moterį, gatvėje sutikęs, pilnomis pageidimo akimis. Ir svetmoteriauja ne vien tasai, kuris slapčia gyvena su kita žmona, bet ir tasai, kuris savąją žmoną atstūmęs, veda kitą.
Celibatas ir pašaukimas
Akivaizdoje tokio griežto ir absoliutaus įstatymo, net mokiniai drįsta prieštarauti sakydami. Bet Jis jiems taip atsakė: „Ne visi gali tai suprasti, ką jūs sakote, bet tik tie, kuriems tai yra duota. Yra tokių, kurie motinos įsčiose gimė nevaislūs; yra nevaislių, kurie kitų žmonių tokie padaryti, ir yra nevaislių, kurie patys save tokius padarė, žiūrėdami Dangaus Karalystės.
Moterystė yra nusileidimas žmogaus prigimčiai ir nuolatiniam gyvybės palaikymui. „Ne visi sugeba" gyventi skaistybėje, nekaltybėje, atsiskyrę-„bet tik tie, kuriems tai yra duota". Kas trokšta visą savo meilę pašvęsti kokiam dideliam darbui, tas privalo pats save paaukoti nekaltybei. Negalima tuo pačiu laiku tarnauti visumai ir vienetui.
Žmogus, kurs privalo atlikti sunkų uždavinį, kuriam reikalinga pašvęsti visas, ligi paskutinės, dienas, negali susirišti su moterimi. Moterystė reikalauja atsidavimo vienai kuriai būtybei - bet gelbėtojas privalo visiems lygiai aukotis. Neužtenka jam dviejų sielų vienybės; tai būtų tik apsunkinimas, o gal net nenugalima] kliūtis jungtis su visomis kitomis sielomis.
Žmogus, kurs nori kitiems vadovauti, perauklėti juos, negali visam gyvenimui susirišti su viena būtybe. Jis būtų verčiamas netesėti žmonai arba savo uždaviniams. Jis perdaug myli savųjų brolių bendrus reikalus, kad galėtų pamilti vieną tiktai jų seserį. Didvyris visuomet būna viengungis. Vienuma yra jo pasiaukojimas ir jo didybė. Jis pats atsisako nuo moterystės, meilės džiaugsmų, bet meilė, kuri jame liepsnoja, daugėja, kad pasiektų visus žmones, skaidrėdama pasiaukojimu, kuris praneša visas žemės gėrybes.
Žmogus be moters yra atsiskyrėlis, bet laisvas; jo siela laisva nuo bendrų medžiaginių rūpesčių, gali kas kart aukščiau pakilti. Ne visiems tačiau duota išlikti visiškai susilaikantiems. „Kas tai pajėgia daryti, tegu daro“. Tie, kurie atsikels didžiojo triumfo dieną, nebebus daugiau gundomi.
Dangaus Karalystė ir santuoka
Dangaus Karalystėje bus panaikintas ryšys tarp vyro ir žmonos, nors ir pašventintas moterystės amžinumo dėsniu. Pagrindinis jos tikslas yra naujos padermės kūrimas, tačiau tuo metu mirtis jau bus nugalėta, ir nuolatinis naujos kartos atnaujinimas jau bus nebereikalingas.
Drauge su amžinojo gyvenimo laimėjimu ir angeliškosios būsenos pasiekimu-šitais dviem Kristaus pažadais ir užtikrinimu -tai, kas pakenčiama atrodė, tampa neįmanoma; tai, kas atrodė skaistu, tampa gėda; tai, kas buvo laikoma šventa, tampa netobula. Aname aukštajam pasauly visi žmogaus giminės bandymai jau bus išpildyti.
Pirmykščiam sugyvulėjusiam žmogui užteko laikinio susijungimo su sugauta moterimi-patele; žmogus pakilo ligi moterystės, ligi vienintelės sąjungos su viena moteriške; šventasis žmogus dar aukščiau pakilo ir pasiekė laisva valia skaistybės būseną. Gimimų eilės bus sustojusios. Ketvirtoji Karalystė bus amžinai susikūrusi.
Moteriškei nebebus reikalo gimdyti skausmuose. Ištrėmimo sprendimas bus atšauktas; žaltys nugalėtas; Tėvas iškilmingai pasveikins pabėgusį nuo jo sūnų paklydėlį.
Jėzus ir jo šeima
Jėzus kalbėjo vienuose namuose, rodos, Kapharnaume. Vyrai ir moterys, visi ištroškę gyvenimo ir teisybės, visi ištroškę paramos ir paguodos, priėję pilnus namus, apstojo jį ratu ir žiūrėjo į jį, kaip žiūrima į tėvą, kuris atsirado, kaip į brolį, kuris pagijo, kaip į geradarį, kuris teikia pagalbos.
Taip buvo ištroškę jo žodžių tie vyrai ir tos moterys, kad Jėzus ir jo draugai negalėjo suvalgyti nė kąsnelio duonos. Ilgai jis kalbėjo, bet susirinkusieji norėjo, kad jis dar kalbėtų, lig nakties, be atvangos, be atodūsio, be pertraukos. Taip ilgai jo laukė! Jų tėvai ir motinos baisiausiame skurde ir beviltiškai atsidavusios likimui jo laukė tūkstančius metų. Ir jie patys ilgai jo laukė, laukė pamečiui, paskendę pilkajam savo išsilgimo skurde. Visi dūsavo kas naktį, laukdami sušvintant šviesos pašvaistės, norėdami pamatyti laimės pažadą, išgirsti bent vieną meilės žodį. Ir štai dabar turi sau tą, kurs teikia atpildą už tą taip ilgą laukimą. Todėl dabar jie troško turėti tai, kas jų buvo be jokios atodairos.
Tie vyrai ir tos moterys spaudėsi prie jo iš visų pusių, kaip nekantrūs ir privilegijuoti skolintojai, kurių rankosna pateko tas dieviškasis skolininkas, kurio amžiais laukta, ir norėjo paimti savo dalį ligi paskutinio skatikėlio. Jėzus tad ir toliau kalba susirinkusiai miniai, kuri pripildė visą namą.
Pakartoja ryškiausias vietas savo dieviškojo įkvėpimo, pasakoja iškalbingiausiai apie Dievo Karalystės žymes, žiūri į juos savo žavingomis akimis, kurios skverbiasi į sielų gilumą, kaip rytmečio saulė prasiskverbianti į tamsiausius namų kampelius. Kiekvienas iš mūsų atiduotų paskutines savo gyvenimo dienas, kad tik susitiktų su šitų akių žvilgsniu, kad bent akimirkai pažvelgtų į tas akis, žėrinčias begaliniu jautrumu, kad bent kartą išgirstų tą jo perveriantį balsą, kuris sugeba skambiausia muzika pakeisti semitišką tarmę.
Dvasiniai ryšiai
Bet štai kaž-kas sujudo, kilo ties vartais triukšmas. Kažkas nori įeiti į vidų. Vienas iš stovinčių arčiau prie Jėzaus sako: „Štai tavo motina ir broliai su seserimis, kurie tavęs čia ieško“. Bet Jėzus nepasijudino iš vietos. „Kas yra mano motina? Ir kas yra mano broliai? Ir, pažvelgęs į tuos, kurie aplinkui jo sėdėjo, tarė: Štai mano motina ir broliai! Mano visa šeima čia yra. Kitų šeimų neturiu. Kraujo ryšiai neturi savo reikšmės, jeigu jie dvasia nėra pagrįsti.
Mano tėvas yra tas Tėvas, kuris mane leido panašų į save tobulumu; mano broliai yra vargšai, kurie išverkė akis; mano seserys yra moterys, kurios Meilei paaukojo savo smagumus. Dvasiškas įsūnijimas naujoje išgelbėjimo taupmenoje praneša ir pereina kūniškojo įsikūnijimo ribas. „Jei kas ateina pas mane ir ne neapkenčia savo tėvo, savo motinos, ir žmonos, ir vaikų, ir brolių, ir seserų, net ir savo gyvasties, negali būti mano mokinys“.
Meilė sau turi užleisti vietą visuotinei meilei. Šeima išnyks, kai žmonės dangiškame gyvenime taps geresni už žmones. Dabar ji kliudo kai kuriems savo sielą dangaus gyvenimui paruošti. „Ir nieko žemėje nevadinkite savo tėvu, nes vienas tėra jūsų Tėvas, kurs yra danguose“.
Kas apleis savo šeimą, tam bus didžiai atlyginta. „Tėvas, kurs yra danguose, nenuvils jūsų; jūsų broliai Karalystėje esą nenusivylė, tėvai ir broliai, kurie žemėje yra, gali patapti net jūsų pačių žudikais". Bent nors tėvai turėtų būti ištikimi.
Tėvų pareigos
Kadangi tėvai, pasak Jėzaus žodžių, turi daug didesnių prievolių vaikams, negu vaikai turi tėvams. Senasis įstatymas tik šias pastarąsias pareigas ir težinojo. „Gerbk tėvą ir motiną tavo", sako Mozė. Bet nepridūrė: „Globok ir mylėk savo vaikus". Vaikai yra savybė to, kurs juos pašaukė gyventi.
Gyvenimas tais laikais atrodo toks gražus ir brangus, kad nieku būdu už jį atsiteisti jie negalės. Turės lig gyvos galvos būti tarnai, amžinai būdami valdiniai. Ir čia dieviškasis Perversmininkas pastebi tai, ko trūko senovės žmonėms ir kreipia į kitą pusę visą dėmesį. Tėvai privalo duoti: duoti nešykštaudami, nuolatos duoti.
Nors vaikai ir blogi būtų, nors ir apleistų savo tėvą, nors paviršutinėje pasaulio nuomonėje jie ir būtų niekam verti. Ir tėvai, jei ir viską duoda vaikams, gali būti jų apleisti. Jeigu vaikai juos apleidžia, pasiduodami įvairiems paklydimams, jiems reikalinga dovanoti kai sugrįžta, kaip buvo dovanota, palyginkime, sūnui-palaidūnui.
Tačiau visais atžvilgiais tėvai yra skolingi. Turi būti įvykdyta tai, ką ryžosi prisiimti, duodami naujoms būtybėms gyvybę. Šituo atveju jie panašūs į vienintelį Tėvą, kurs yra danguose, turi duoti tiems, kurie jų prašo ir tiems, kurie tyli; tiems, kurie nusipelnę, ir tiems, kurie yra neverti; tiems, kurie susėda prie šeimos stalo, ir tiems, kurie klajoja po pasaulį; geriems ir blogiems, pirmiems ir paskutiniams.
Jėzus ir vaikai
Visi yra Žmogaus Sūnaus vaikai, tačiau niekas negalėjo pavadinti jį tėvu kūno prasme. Gal būt, vienintelis džiaugsmas, kuris neapgauna, iš visų žmogaus apgaulingų džiaugsmų, tėra tas, kai tėvas laiko ant rankų, arba ant kelių pasisodinęs, vaiką raudonu veideliu, žinodamas, kad tas raudonumas eina iš jo kraujo; vaiką, kuris šypsosi tėvui pirmuoju savo akučių žvilgsniu, kuris pirmą kartą taria tėvo vardą, primindamas jam praėjusios kūdikystės laimingąsias valandas.
Jėzus, kurio niekas nepavadino tėvu, jautė didelį patraukimą vaikams ir nusidėjėliams. Absoliuti jo dvasia temėgo kraštutinumus. Nekaltybė ir smukimas, jo akimis žiūrint, buvo išganymo laidas. Nekaltybė todėl, kad jai nereikalingas nusivalymas; smukimas todėl, kad tuo labiau jaučiamas reikalingumas nusivalyti.
Jėzus mylėjo savo jautria širdimi vaikus ir pilna pasigailėjimo širdimi - nusikaltėlius; mylėjo skaisčiuosius ir tuos, kurie labai yra reikalingi apvalymo, jo ranka mielai glostė plonučius vaikelio, atimto nuo krūtinės, plaukučius ir neatstūmė brangiais kvepalais išteptų ištvirkėlės plaukų. Motinos padavinėdavo jam vaikus, kad jis uždėtų ant jų galvučių rankas.
Barzdoti mokiniai, išdidūs suaugusių žmonių rimtumu, būdami įsitikinę tapti busimojo Viešpaties pavaduotojais, negalėjo suprasti kodėl jų mokytojas norėtų gaišti laiką su vaikais, kurie dar nemokėjo net kalbėti ir nesuprato suaugusių žmonių kalbos prasmės. Tuomet Jėzus, pastatęs vieną iš tų vaikų tarp jų, tęsė toliau savo kalbą: „Ištiesų sakau jums, jeigu nepasikeisite ir netapsite mažutėliais, neįeisite į Dangaus Karalystę.
Kas nusižemins, kaip šitas mažutėlis, tas bus didžiausias Dangaus Karalystėje. Ir kiekvienas, kurs priims mano vardu vieną tokių mažutėlių, kaip šitas, mane priims. Ir čia yra pilnas vertybių perkainojimas. Senajam įstatyme vaikas privalėjo gerbti vyresniuosius, nusilenkti su pagarba prieš senyvus žmones ir sekti jų pavyzdžiu.
Jaunuolis turėjo suaugusį laikyti sau pavyzdžiu. Tobulybė senovėje glūdėjo subrendime, arba dar geriau, senatvėje. Vaiku tik tiek būdavo rūpinamasi, kiek jame tikėtasi busimojo vyriškumo. Jėzus pakeičia tokį vertinimą. Dideli turi imti pavyzdį iš mažutėlių, senesnieji amžiumi turi stengtis patapti mažutėliais, tėvai turi sekti vaikų pavyzdžiu.
Naujame pasauly, kurį Kristus skelbė, kur tik pilna vilties skaistybė viešpataus ir skaisti meilė, vaikai yra pirmuoju pavyzdžiu tos laimingos pilietybės. Kūdikis, kuris buvo laikomas netobulu žmogumi, tobulesnis yra už žmogų. Žmogus, kuris didžiavosi pasiekęs subrendusio vyro amžių ir dvasios rimtį, turi grįžti atgal, nusivilkti mėgiamąją savo sudėtį, ir žengti atgal ligi savo kūdikystės aušros.
Jėzus savo ruožtu išlaikė savyje savo kūdikystės sielą ir lygino save atvirai su vaikais, kurie jo ieškojo. „Kiekvienas, kurs priima vieną mažutėlį, kaip šisai, mane priima“. Jėzus myli vaikus ne vien kaip nesąmoningus pavyzdžius, Karalystės tobulybei parinktus, bet kaip tikruosius teisybės tarpininkus.
Jų nežinojimas didesnis yra už mokslininkų žinias: naivumas jų stipresnis už apsukrumą, kuris trykšta iš žodžių, į kuriuos yra įvilkti protavimai. „Dėkoju tau, Tėve,-kartą pasakė Jėzus - kad šituos dalykus tu paslėpei nuo išminčių ir mokslininkų, visa tai apreikšdamas mažutėliams“.
Išminčiams pati jų išmintis meta šešėlį ant akių, kadangi jie yra įsitikinę visa žiną; protingiems kliudo jų pačių protingumas, nes jie nesugeba įžiūrėti kitos, be išprotavimu pažintos, šviesos. Jėzaus apreiškimas suprantamas tik nekaltoms sieloms remiasi tik nusižeminimu, skaistybe ir pasigailėjimu. Bet augdamas žmogus pradeda gesti, išpaiksta, susibičiuliauja su baisia keršto aistra. Kasdieną tolsta nuo rojaus, kas kart darosi bejėgesnis jį atrasti.
Jėzus ir moterys
Šitą žmogų, kuris turi vyro formas ir išvaizdą, kuris paliko motiną ir neišsirinko sau žmonos, visą jo gyvenimą ir po jo mirties gaubia jautri moteriškojo jaukumo aplinkuma. Vienišas klajoklis buvo moterų mylimas taip, kaip niekas nebuvo ir niekados nebus mylimas.
Moterys, kurios yra ne vien patelės, klaupiasi prieš tą, kuris prieš jas nenusilenkia. Vyras su visa savo teisėta meile, satyras savo gašlumu medžiojąs meilužes, iškalbingas svetmoteriautojas, atkaklusis žagintojas neturi moters dvasiai tokios galios, kurią gali turėti tas, kurs myli jas nepalytėdamas, kaip tas, kuris išgelbsti jas, nereikalaudamas už tai net pabučiavimo.
Moterys mylėjo Jėzų. Pamačiusios jį praeinant, sustodavo; klausydavos jo, kai jis prabildavo savo prieteliams ir nepažįstamiems; eidavo prie tų namų, į kuriuos jis įeidavo; atvesdavo pas jį vaikus, laimindavo jį garsiai, stverdavosi jo apsiausto, kad išsigydytų nuo savo ligų, jausdavosi laimingos, kai jam galėdavo patarnauti. Kaikurios jų turėjo laimės, kad galėjo jį sekti, ir, gal būt, dar didesnės laimės, kad galėjo jam savo pinigais padėti.
Kada Lozoriaus namuose pasirodo dvi moterys, dvi prikeltojo iš numirusių seserys, jos, tartum, galvos netenka iš džiaugsmo. Morta bėga galvatrūkčiu jį pasitikti, klausdama, ar jam nereikia kokio patarnavimo, ar nenorėtų nusiplauti, ar nenori tuojau kuo nors pasistiprinti. Ir įėjusi į trobą veda prie lovos.
Lietuvių liaudies išmintis apie šeimą ir turtą
Lietuvių liaudies patarlės ir priežodžiai atspindi įvairius požiūrius į šeimą, turtą ir gyvenimo vertybes. Štai keletas pavyzdžių:
- Aitvaras neatneš, kol savo neturėsi.
- Aitvaras visiems darbštiesiems turtus neša.
- Aitvaro atneštas turtas dažnai ašarom pavirsta.
- Ant jaunos karvės auga pinigai.
- Be moteriškės tušti namai.
- Gera moteris - namų raktas.
- Gera moteris vyrui kelią taiso.
- Bloga pati ir gerą vyrą pagadina.
- Bloga žmona vyro nedabina, bet ant kaklo virvę dažnai užkabina.
- Graži moteris - akims rojus, sielai - pragaras, o kišenei - skaistykla.
- Graži žmona - ne sau, o kaimynui.
- Gyvenimas be žmonos - kaip daržas be tvoros.
- Džiaugiasi biednas vaikais, o bagotas pinigais.
- Ir aitvaras ne visados pinigus neša.
Šios patarlės atskleidžia, kad tikrasis turtas yra ne tik materialinis, bet ir šeimos gerovė bei dvasinės vertybės.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Kaip Išsirinkti Tobulą Vaikišką Krepšinio Lanką Ant Durų: Nepakeičiami Patarimai Tėvams!
- Durų Apsauga Vaikams: Kaip Sukurti Saugias Namų Aplinkybes Be Nenumatytų Rizikų
- Vaikų Saugos Priemonės Namuose – Efektyvūs Būdai Užtikrinti Saugumą ir Išvengti Traumų
- Dovana 1 metų vaikui: geriausios idėjos ir patarimai
- Kaip Greitai ir Lengvai Užregistruoti Naujagimį Lietuvoje: Išsamus Vadovas