Skyrybų metu ryšys su vaiku neretai pakimba ant plauko. Psichologinėje literatūroje nurodoma, kad apie 50 proc. skyriumi gyvenančių tėvų (tėčių ar mamų) visiškai praranda ryšį su savo vaikais - teigia vyras.
Pakalbinome Asociacijos prieš tėvų atstūmimą atstovą Ramūną Kvietkauską, prašydami apie tėvų atstūmimą papasakoti plačiau.
Kas yra tėvų atstūmimas?
Tėvų atstūmimas (angl. - parental alienation) - reiškinys, kai, dažniausiai skyrybų metu, vienas iš tėvų (dažniausiai motina, kadangi dažniausiai su ja gyvena vaikai, dėl to ji turi daugiau įtakos vaikams) nuteikia vaikus prieš kitą iš tėvų. Tėvų atstūmimo variantas, kuomet vaikai nuteikiami prieš motinas (angl. - maternal alienation), tampa pastaruoju metu vis dažnesnis, kadangi tėvai po skyrybų vis lygesnėmis dalimis skirstosi pareigas. Nuteikti vaikai neretai visam gyvenimui išsižada ne tik nuteiktojo iš tėvų, bet ir visų jo giminių, artimųjų, draugų (netgi augintinių) - vaikai išsižada pusės savo paveldo ir šaknų. Tėvų atstūmimas specialistų pripažįstamas viena sunkiausių smurto prieš vaikus formų.
Kodėl tėvų atstūmimas yra smurtas prieš vaikus?
Nuo tėvų atstūmimo nukentėję vaikai ne tik praranda pusę savo šaknų, tačiau visą gyvenimą yra pasmerkti sunkiai išsprendžiamam vidiniam konfliktui. Jie tarsi gyvena „iškreiptų veidrodžių karalystėje“. Tėvų atstūmimo pasekmės vaikams - žemesnė savivertė, polinkis į depresiją, savižudybes, alkoholizmą, narkotikus, asocialų elgesį ir daugelis kitų. Jos niekuo nenusileidžia kitų rūšių sunkų smurtą patyrusių vaikų žalai. Todėl specialistai tėvų atstūmimą pripažįsta ne tik žalojančiu vaikus reiškiniu, tačiau ir viena sunkiausių smurto formų.
Kodėl tėvų atstūmimas vadinamas instituciniu smurtu?
Specialistai (psichologai, vaiko teisių darbuotojai, teisėjai), neturintys specifinio išprusimo tėvų atstūmimo srityje, dažniausiai, klaidingai nei reikėtų tokioje situacijoje, palaiko nuteikinėtoją, ir ieško atstumtojo iš tėvų kaltės dėl nutrūkusio bendravimo. Atstumtajam iš tėvų rekomenduojama atsitraukti, jam sakoma, kad situacija nepasikeis, kol atstumtasis iš tėvų neatras, ką darė blogai. Siūloma nebendrauti su vaiku, kol šis pats nepanorės. Tokia specialistų „pagalba“ situaciją tik blogina, ir specialistai iš esmės tampa tėvų atstūmimo sąjungininkais.
Ar visada lengva suprasti, kad vyksta tėvų atstumimas?
Tėvų atstūmimas naivių specialistų neretai supainiojamas su vaikų nenoru bendrauti su smurtavusiais prieš juos tėvais, ar vaikų susvetimėjimu su tėvais (dėl tėvų nepakankamo dalyvavimo vaikų gyvenime). Tačiau yra nustatyti požymiai, kaip atskirti tėvų atstūmimą nuo kitų tėvų ir vaikų ryšio nutrūkimo priežasčių.
Vaikui tėvų atstūmimas pasireiškia 8 požymiais, kurie nepasireiškia arba yra skirtingi pas vaikus, kurių ryšys su vienu iš tėvų nutrūko dėl kitų priežasčių nei tėvų atstūmimas. Pavyzdžiui, tėvų atstūmimą patyrę vaikai atsisako bet kokio bendravimo su atstumtuoju iš tėvų, tuo tarpu smurtą patyrę vaikai bijo ne tėvo, o paties smurto, dėl to neatsisako bendrauti saugioje aplinkoje (pvz. viešoje vietoje ar kartu su specialistu). Tėvų atstūmimo atvejais vaikai nieko gero negali pasakyti apie atstumtąjį, tuo tarpu tėvo smurtą patyrę vaikai visuomet turės ir gerų prisiminimų. Tėvų atstūmimas dažniausiai apima visą atstumtojo giminę, o smurtą patyrę vaikai mielai bendrauja su smurtautojo tėvais (savo seneliais) ir kitais giminėmis.
Atitolimas taip pat skiriasi nuo tėvų atstūmimo, pvz. jis lengvai įveikiamas - vaikai bendrauja su atitolusiu iš tėvų panašiai, kaip su nauju pažįstamu, išankstinio nusistatymo prieš jį neturi. Tuo tarpu nuo tėvų atstūmimo kenčiantys vaikai itin aktyviai atsisako ir agresyviai priešinasi bet kokiam bendravimui su atstumtuoju.
Ar šis reiškinys oficialiai pripažintas?
Tėvų atstūmimas neseniai buvo įtrauktas į Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) Tarptautinių ligų klasifikacijos (TLK) naujausią versiją (TLK-11). Apie tėvų atstūmimą yra publikuota virš 2 tūkst. straipsnių moksliniuose leidiniuose. Nežiūrint to, specifinių žinių tėvų atstūmimo srityje neturintys specialistai, ypač radikalaus feminizmo įtakoti, dažniausiai skeptiškai žiūri į tokio reiškinio egzistavimą. Šiuo metu faktiškai ne specialistai, o tik mūsų asociacija ir patys atstumti tėvai gina tėvų atstūmimą patiriančių vaikų interesus. Institucijos, privalančios vaikams padėti, šį smurtą prieš vaikus ignoruoja.
Kokios gali būti tėvų atstūmimo pasekmės?
Mūsų asociacijai žinoma beveik 100 nuo tėvų atstūmimo nukentėjusių tėvų, iš kurių apie 10 yra moterys. Tai nėra dideli skaičiai, tačiau, mūsų įsitikinimu, neadresuotas smurtas kenkia ne tik nuo jo tiesiogiai kenčiantiems, tačiau ir visai visuomenei. Atstumti tėvai pasmerkiami gyvenimui skausme ir neviltyje. Savo gerbuvį jie neretai paskiria teisinei kovai, vietoj to, kad galėtų didesnį išlaikymą skirti savo vaikams, apmokėti geresnį išsilavinimą. Nesulaukdami pagalbos jie nustoja gerbti savo valstybę.
Tėvų atstūmimą vaikystėje patyrę žmonės dažniau pažeidinėja visuomenės normas, dažniau turi psichologinių problemų, jie netgi dažniau smurtauja artimoje aplinkoje, dažniau skiriasi, o po skyrybų nemoka išlaikymo savo vaikams. „Jeigu vaikų nuteikinėjimas ir tėvų atstūmimas nėra laiku sustabdomas, tai negrįžtamai psichologiškai sužaloja vaikus, visiškai sugriauna jų santykius su atstumtais tėvais, jų giminėms ir dažnai tai yra perduodama iš kartos į kartą“, - teigia Tarptautinės tėvų atstūmimo tyrimo grupės („Parental Alienation Study Group“) narė Birutė van der Weg-Bražiūnienė.
Lietuvoje yra itin dideli skaičiai skundų dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu nevykdymo. Dažniausiai šie skundai yra tėvų atstūmimą patiriančiųjų pagalbos šauksmas. Už vaiko teises atsakingos Lietuvos tarnybos ir institucijos dar nesugeba tinkamai identifikuoti tokių psichologinio smurto atvejų bei netinkamai ar kartais netgi priešingai vaiko interesams priima sprendimus ar ignoruoja, nesiimdami jokių veiksmų.
Tam, kad būtų užtikrintas vaiko ryšys su abiem tėvais ir būtų sustabdytas tėvų atstūmimo reiškinys, būtina suprasti, kad tėvų atstūmimo atvejai nėra vaiko tėvų tarpusavio konfliktas. Vaiko nuteikinėjimas, siekiant, kad vaikas nebendrautų ir atstumtų kitą iš tėvų, yra psichologinis smurtas prieš vaiką bei šiurkštus jo teisių į šeimos ryšius pažeidimas.
Daugelis užsienio valstybių tėvų atstūmimą įvardija smurtu artimoje aplinkoje (angl. Domestic abuse/violence). Todėl, sprendžiant tėvų atstūmimo atvejus, tinkamos yra tos priemonės, kurios yra nukreiptos darbui su smurtaujančiu, t.y. vaiką nuteikinėjančiu tėvu arba motina.
Pasak B. van der Weg-Bražiūnienės, Vaiko teisių tarnybos specialistai turėtų taikyti griežčiausias įmanomas priemones, įskaitant nuobaudas už administracinės teisės pažeidimus, kai yra pastebima ir nustatoma, kad vaikų nuteikinėtojai nekeičia savo elgesio, nuteikinėja, manipuliuoja, riboja ir draudžia vaikui bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu.
Vaikų nuteikinėtojai turėtų būti prievarta siunčiami į smurtinio elgesio keitimo ir edukavimo programas. Jeigu tai nepadeda ir psichologiškai prieš vaiką smurtaujančios motinos ar tėvo elgesys nepasikeičia, toks asmuo turėtų būti atskiriamas nuo vaiko, kaip ir bet kuris kitas smurtautojas. Sėkmingai vaiko raidai svarbiausia yra ne stiprus ryšys su jo tėvais, bet būtent sveikas ryšys su tėvais ar bet kuriais suaugusiais.
„Tenka pripažinti, kad nuteikinėjimo ir tėvų atstūmimo atvejais Lietuvoje dažniausiai taikomos netinkamos priemonės, kurios dar labiau pablogina situaciją, arba atsakingi specialistai tiesiog nusikalstamai prieš tai užmerkia akis, palikdami toliau žaloti vaikus pas toksiškus tėvus“, - teigia Birutė.
Tėvų atstūmimo ir nuteikinėjimo atvejus privalu kuo skubiau atpažinti ir nedelsiant imtis priemonių, kurios padėtų tai sustabdyti. 3-6 mėnesių laikotarpis yra riba, po kurios vaikui padaryta psichologinė žala darosi akivaizdi ir vis sunkiau atitaisoma. Nuteikti užaugę vaikai turi didelių psichologinių problemų, nemoka kurti artimų santykių, patys tampa nuteikinėtojais ir smurtaujančiais asmenimis.
Dėl vaikų nuteikinėjimo ir tėvų atstūmimo dažnai nutrūksta vaikų teisėti šeiminiai ryšiai ne tik su vienu iš tėvų, bet ir visa atstumto tėvo gimine. Už tai tiesiogiai atsakingi yra smurtaujantys prieš vaiką tėvai. Tačiau tokiais atvejais didžiausia atsakomybė ir kaltė tenka institucijoms, turinčioms vaiką nuo to apginti.
„Deja, Lietuvoje tėvų atstūmimo atvejais vaiko teisės ir interesai apginami itin retai. Neapgynus vaiko teisių į jo šeimos ryšius, tiek vaikas, tiek ir atstumtas tėvas patiria dvigubą smurtą - psichologinį ir institucinį. Valstybė deklaruoja, kad vaikai - svarbiausias rūpestis ir prioritetas.
Tėvo ir mamos tarpusavio santykių svarba
Vaiko gerovė priklauso netik nuo to, kaip tėvas bendrauja su savo vaiku, bet ir nuo to, kaip jis bendrauja su vaiko mama. Nesprendžiami vaiko mamos ir tėčio tarpusavio konfliktai gali būti susiję su vaiko patiriamais psichologiniais simptomais, emociniais ir elgesio sunkumais, o kai kurių tyrimų duomenimis, - jie turi įtakos vaiko imunitetui, atsparumui ligoms. Nereta tam, kad vaikas pasijaustų geriau, būtina spręsti tėvų bendravimo problemas, išlaisvinti vaiką iš emocinio krūvio, neadekvačių vaidmenų, kurie atsiranda, kai tarpusavyje nebendraujantys, „šaltąjį karą“ kariaujantys tėvai susitelkia į bendravimą vien su vaikais.
Tyrimų duomenimis, tarpusavio santykiais patenkinti vyrai ir moterys turi daugiau energijos ir praleidžia daugiau laiko su savo vaikais.
Tokios poros yra:
- emociškai šiltesnės vaikams;
- skiria vaikams daugiau dėmesio;
- labiau vaikais pasitiki;
- linkusios konfliktus spręsti, o ne jų išvengti (konfliktai nėra blogas dalykas šeimoje, jie reikalingi tam, kad būtų galima susitvarkyti su kylančiais nesutarimais, pašalinti neteisybes, atstatyti skriaudas, atlaikyti praradimus);
- lengviau susivaldančios ir išlieka vieningos, kai tenka vaikus drausminti;
- ramiai, blaiviai reaguojančios į situacijas, kai vaikas yra labai susijaudinęs, piktas ar elgiasi netinkamai (tuo atveju, jei tėvai aprėkia netinkamai besielgiantį vaiką, jį purto arba lupa - jie modeliuoja netinkamą, agresyvų elgesį - vaikas būtent taip ir išmoksta elgtis);
- paprasčiau nubrėžiančios ribas netinkamam elgesiui, lengviau susitariančios dėl namuose galiojančių taisyklių ir jų laikymosi;
- mažiau linkusios vaikus kritikuoti (t.y. išsakyti priekaištus vaiko charakteriui, asmenybei, būdui, kurio jis pats nėra pajėgus pakeisti), o vietoj to labiau linkusios aptarti su vaiku konkrečius netinkamus jo poelgius;
- darnūs tėvų tarpusavio santykiai vaikams yra pozityvaus elgesio modelis, kuris neretai lemia, kaip vėliau klostosi pačių vaikų santykiai;
- gerai sutariantys ir konfliktus gebantys spręsti tėvai yra labiau linkę prisipažinti padarę klaidas, atitaisyti netinkamus poelgius (kiek tik yra įmanoma), atsiprašyti už neištesėtus pažadus.
(Atsiprašyti vaiko, jei su juo pasielgta neteisingai, yra tėvų stiprybės, o ne silpnumo parodymas.) Kai kurių autorių teigimu, darnų tėvų bendravimą matantys vaikai vėliau, kai suauga, turi mažesnę riziką įsitraukti į nestabilų, destruktyvų, alinantį ryšį.
Jei tėvas naudoja agresiją
Kaip matome, daugelis mokslininkų sutaria, kad tėčio buvimas šeimoje, rūpinimasis vaiku, aktyvus dalyvavimas ugdant vaiką ir bendravimas su vaiku gali būti stipriu apsauginiu, vaiko asmenybę ir sveikatą puoselėjančiu veiksniu (net ir tais atvejais, jei šeima susiduria su sunkumais, pinigų stygiumi, nedarbu). Tačiau egzistuoja ir kita pusė. Kokių pasekmių galima tikėtis, jei tėvas, bendraudamas su vaiku, naudoja prievartą arba vaiką atstumia? Vienareikšmiškai - negatyvių vaiko socialinei brandai, fizinei ir psichikos sveikatai. Vaikai skaudžiai išgyvena ne tik situacijas, kai jais nesirūpina mama, bet ir tada, jei nesirūpina, skriaudžia ar atstumia tėtis.
Šiame straipsnyje nenagrinėsime atvejo, kai vaikas neturi tėčio, niekada nėra jo matęs arba praradęs jį dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo. Trumpai apibendrinsime pasekmes, kurios gali ištikti, jeigu vaikas turi tėtį, tačiau patiria jo prievartą arba atstūmimą. Nagrinėjant tokių tyrimų duomenis, galima įžvelgti tendencijas, rodančias, kad šiems vaikams būdingi tam tikri ypatumai:
- jų raida dažniau yra sulėtėjusi;
- jie yra irzlesni, prasčiau valdo pyktį ir sutaria su bendraamžiais;
- turi žemesnę savivertę;
- turi didesnę riziką turėti mokymosi sunkumų;
- turi didesnę riziką susirgti depresija, įgyti valgymo sutrikimų, elgesio, emocinių ir kitų psichikos sveikatos problemų;
- dažniau junta psichosomatinius simptomus;
- turi didesnę riziką įsitraukti į nusikalstamas veiklas, įgyti priklausomybių;
- yra labiau linkę žaloti save;
- turi didesnę riziką nusikalsti suaugę ir kt.
Tėvo agresija, net jei tai yra agresyvus „drausminimas“, neturi teigiamų pasekmių vaikui. Žinoma, tinkamas vaiko drausminimas ir pozityvių poelgių skatinimas yra vienas iš didžiausių iššūkių auginant vaikus. Pasaulyje nėra nė vieno tėčio ar mamos, kurį(-ią) būtų galima pavadinti tobulu auklėtoju ir drausmintoju; kiekviena tėvų karta vis iš naujo ieško atsakymų, kaip atrasti tą elgesio su savo vaiku būdą, kuris jį ugdo, o ne žaloja. Jei šį atsakymą savarankiškai atrasti per sunku, nedvejojant ir nesibaiminant reikia tartis su kitais tėvais, pedagogais ir auklėtojais, ateiti į tėvams skirtus seminarus, studijuoti literatūrą, kreiptis profesionalios vaikų psichologo pagalbos. Svarbiausia - sutelkti visas jėgas, kad būtų atsisakyta prievartos prieš vaiką.
Skyrybos - sunkus ir sudėtingas laikotarpis visai šeimai
Skyrybos - sunkus ir sudėtingas laikotarpis visai šeimai, o ypač vaikams. Pasak specialistų, jos vaikus beveik visada užklumpa netikėtai ir sukrečia iki širdies gelmių. Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė.
Pasak psichologės, link skyrybų einama skirtingai - vienais atvejais vaikai mato konfliktuojančius tėvus, atšalusius santykius ir numano kuo tai gali baigtis, kitais - ši žinia būna lyg iš giedro dangaus, kai tėvai ilgą laiką nuo vaikų slepia savo nesutarimus.
„Koks bebūtų kelias iki skyrybų, vaikams tai - didelė trauma ir netikėtumas. Ši žinia jiems sukelia baimę, nerimą, nesaugumą, nes prarandamas ne tik vienas iš tėvų, vientisas šeimos modelis, bet ir pastovumas, saugumas, dalis giminaičių, draugų, šeimos tradicijų“, - aiškina E. Belanoškienė.
„Jei tėvai nepaiso vaikų interesų, o vaikosi tik savo principų, skyrybų trauma vaikui būna labai didelė ir pasekmės išlieka ilgai“, - aiškina psichologė. Pasak jos, mažiausiems vaikams tėvų skyrybų metu gali sutrikti miegas, mityba, atsirasti šlapinimasis į lovą, pykčio protrūkių, regresavimas į mažesnį amžių. Tokie vaikai išgyvena atstūmimo baimę, nori, kad šalia jų nuolat kažkas būtų, jiems kyla nerimas dėl ateities, baimė būti paliktam ir kito tėvo, su kuriuo liko po skyrybų.
7-10 metų vaikai atvirai rodo liūdesį, pyktį, gali pradėti skųstis pilvo, galvos skausmais, suprastėti mokymosi rezultatai, sumažėti motyvacija eiti į mokyklą.
„Vaikai patiria baimę būti nemylimi, atstumti, gali pradėti fantazuoti, meluoti, kurti planus kaip susigrąžinti prarastą tėvą. Vaikas, norėdamas suprasti tėvų skyrybų priežastis, kaltina save, kad buvo nepakankamai geras, prisiima skyrybų priežastis sau. Paaugliai demonstruoja pyktį, prieštaravimą arba tampa mamos ar tėčio bendrininkais, pagalbininkais, todėl būna perdėtai geri, kad nesudarytų dar daugiau problemų“, - sako E. Belanoškienė.
Pasak specialistės, tėvų skyrybos turi įtakos ne tik pačiam vaikui, bet ir santykiams. Tėvai susiduria su vaikų pykčiu, kaltinimu, priešiškumu, nepaklusimu drausmei, taisyklėms. Tėvui, palikusiam šeimą, metami kaltinimai, nenorima su juo susitikti, bendrauti.
Vieni mokslininkai teigia, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams skyrybos ne tokios skausmingos, kaip vyresniems vaikams, nes jų mąstymo gebėjimai nėra tokie išsivystę, kad suprastų tėvų emocinius sunkumus. „Tokie vaikai liūdi ir vis tikisi, kad tėvai ir vėl kartu gyvens. Tuo tarpu mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai labiau supranta priežastis, nes stebi tėvų konfliktus, neigiamas emocijas ir juos šokiruoja pats faktas, kad tėvai nusprendė skirtis. Kilus abejonėms dėl skyrybų ar santuokos išsaugojimo vardan vaikų gerovės, verta pagalvoti, kas labiau vaikus žaloja - skyrybos, ar gyvenimas nuolatinėje konfliktinėje aplinkoje“, - pažymi E. Belanoškienė.
Vaikas, praradęs priešingos lyties tėvą, neturi galimybės išmokti tinkamų elgesio normų su kita lytimi, nebent šeimoje yra vyresnių sesių ar brolių. Todėl vėlesniame amžiuje tai gali atsiliepti užmezgant ar palaikant santykius su priešingos lyties partneriu, santykiai gali būti trumpalaikiai, atsitiktiniai, nesėkminga santuoka, aiškina psichologė.
„Tačiau nepriklausomai nuo lyties, visi vaikai išgyvena baimę, pyktį, nusivylimą, gali kaltinti save dėl skyrybų, vaidinti tėvų taikytoją arba jaustis tėvų ginčų priežastimi, kai tėvai nesutaria dėl auklėjimo. „Besirūpinant vaiku, tėvai turėtų pasirūpinti ir savimi, kad skyrybų procese kylančios emocijos, nebūtų perduodamos vaikui. Pirmiausia su vaiku reikia daug ir atvirai kalbėti jam suprantama kalba apie esamą situaciją, net jei apie tai reikėtų kalbėti kiekvieną dieną. Vaikui reikia sakyti taip, kaip yra. Reikia akcentuoti, kad tėvai abu taip nusprendė.
Pasak pašnekovės, pasireiškus vaiko pykčio priepuoliams, agresyviam ar destruktyviam elgesiui, būtina skirti daugiau dėmesio ir kantrybės vaiko kaprizams, pykčiams valdyti. Taip pat vaikui reikia padėti išlaukti susitikimo su tėčiu ar mama, reikia jam kartoti: „Aš žinau, kad tu myli mamą (tėtį) ir lauki kada su ja (juo) galėsi susitikti“.
Situacijos po skyrybų
Psichologė E. Belanoškienė pateikia keletą situacijų, kurios dažnai pasitaiko po tėvų skyrybų, ir rekomenduoja, kaip reikėtų elgtis.
- Situacija Nr.1: Mama dvylikametei Saulei neleidžia bendrauti su tėčiu, kuris po skyrybų gyvena atskirai.
- Situacija Nr.2: Po tėvų skyrybų dešimtmetis Tomas gyvena su mama. Tomo tėtis turi kitą žmoną, kuri Tomo nepriima, nepalankiai į jį žiūri.
- Situacija Nr.3: Po tėvų skyrybų devynmetis Benas gyvena su mama. Kas antrą savaitgalį jis vyksta pas tėtį ir ten prabūna dvi dienas. Tėčio namuose Benas turi daugiau laisvės, nei mamos - pas tėtį jis gali sėdėti prie kompiuterio, kiek tik nori, valgyti saldainius, kiek telpa. Kai grįžta pas mamą, situacija pasikeičia ir Benas tada būna labai nepatenkintas.
Išsiskyrę tėvai privalo užtikrinti vaiko bendravimą su kitu iš tėvų, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Jei vienas iš tėvų neleidžia vaikui matytis su kitu tėvu, galima kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Saulė šioje situacijoje galimai išgyvena daug nemalonių jausmų tiek mamai, kuri neleidžia susitikti su tėčiu, tiek tėčiui, kuris galbūt išėjo iš namų dėl kitos šeimos. Atrodo, kad Saulė dėl savo amžiaus galėtų pati išsakyti norą ar nenorą bendrauti su tėčiu, tačiau šioje vietoje jau matome lojalumo konfliktą. Nereikia atmesti, jog Saulė, norėdama mamai įtikti, griežtai neišsako savo noro susitikti su tėčiu. Reikia suprasti, kad ši situacija žeidžia vaiką.
Tokiu atveju tėtis galėtų susitikimus organizuoti ne namuose, kad neigiamos tėčio sutuoktinės emocijos nebūtų perduodamos vaikui. Susitikti galima viešose erdvėse, pas senelius ir panašiai.
Tai dažnai pasitaikanti situacija, kai nesutampa tėvų auklėjimo stiliai, kai pasireiškia noras vienam būti geresniu, nei kitas. Tačiau tėvai nesuvokia, kad tuomet labiausiai kenčia vaikas. Tokiu atveju vaikas išmoksta manipuliuoti, meluoti, kad gautų tai, ko jam reikia. Jei tėvams nepavyksta susitarti dėl vienodų reikalavimų, taisyklių, vertėtų kreiptis pagalbos į psichologą, kuris ne tik padėtų tėvams suvienodinti taisykles vaikui, bet ir pakonsultuotų vaikų auklėjimo klausimais. Tėvams taip pat rekomenduočiau lankyti pozityvios tėvystės įgūdžių mokymus. Juose būtų išaiškinta taisyklių, ribų nubrėžimo ir vienodos disciplinos svarba vaikui, jo gerovei. Jei ir po visų pastangų nepavyksta tėvams susitarti šiuo klausimu, galima kreiptis pagalbos į Vaiko teisių apsaugos skyrių pagal gyvenamąją vietą, kad būtų nustatyta rekomendacinio pobūdžio bendravimo su vaiku tvarka.
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Atskleiskite Mėnulio Fazės Paslaptis: Kaip Ji Formuoja Jūsų Asmenybę ir Likimą
- Žemas kraujo spaudimas nėštumo metu: svarbiausi požymiai, priežastys ir efektyvūs sprendimai