Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Vaida Striaupaitė-Beinarienė (g. 1977) - žymi lietuvių kompozitorė, kurios kūryba apima įvairius žanrus ir stilius. Jos muzikinė veikla yra neatsiejama nuo šeimos, kurioje muzikinės tradicijos puoselėjamos iš kartos į kartą.

Mokslai ir studijos

Vaida Striaupaitė-Beinarienė 1984-1995 m. mokėsi J. Naujalio muzikos gimnazijoje fortepijono, vėliau - teorijos ir kompozicijos klasėse. 2000 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė bakalauro studijas prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasėje, 2002 m. - magistro studijas pas prof. Vytautą Barkauską. 2002-2003 m. stažavosi Liono Nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje pas prof. Robert’ą Pascalį. Kompozitorė tobulinosi meistriškumo kursuose, vadovaujamuose Danielio d’Adamo, Tristano Murail, Manfredo Trojhano, Luco Ferrari, Jano Vandenheede’ės; 2002 m. dalyvavo Baltijos šalių jaunųjų kompozitorių meistriškumo kursuose Dundagoje (Latvija).

Profesinė veikla

Nuo 2006 m. dirba Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje projektų ir metodinės veiklos koordinatore bei mokytoja. Nuo 2006 m. Vaidos Striaupaitės-Beinarienės muzika yra skambėjusi daugelyje šalies festivalių: šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“, Jaunimo kamerinės muzikos dienose Druskininkuose, kamerinės muzikos festivalyje „Kuršių Nerija“, Pažaislio muzikos festivalyje, šiuolaikinės muzikos festivalyje „Arena“ Rygoje bei kituose.

Apdovanojimai

  • 2008 m. jos kūrinys „Canto e capriccio“ obojui, smuikui, styginių kvartetui ir mušamiesiems Juozo Karoso vardo kamerinės muzikos konkurse pelnė III vietą.
  • 2011 metais tame pačiame konkurse už kompoziciją sopranui, obojui ir vargonams „Geroji naujiena“ (Brolio Roger ž.) kompozitorei įteikta II premija.
  • 2011 m. ji taip pat apdovanota III premija Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse.

Kūrybos bruožai

Daugelyje kamerinių bei solinių kūrinių Vaida Striaupaitė-Beinarienė gilinasi į naujų skambesių paieškas, netradicines garso išgavimo formas (šių ieškojimų kelyje buvo sukurtas ciklas soliniams instrumentams „Mozaikos“). Tai ypač akivaizdu jos gausioje kūryboje pučiamiesiems instrumentams, kurioje atsiranda daugiagarsiai, vienalaikis dainavimas, perkusinė technika, grojama atskiromis instrumento dalimis, liežuvėliais ir t.t. Organizuodama kūrinio dinaminę formą, kompozitorė remiasi akustinio intensyvumo principais, sąlygojamais harmoninės bei derminės kaitos.

Kūrybinėmis inspiracijomis Striaupaitei-Beinarienei dažnai tampa garsai iš aplinkos - pavyzdžiui, traukinio važiavimas, lietus („Lietaus žaidimai“ obojui solo, 2006), bangų mūša ar „laiko tėkmė“ (Kvintetas mediniams pučiamiesiems Nr.2 „Laikas“, 2004), „saulės spindesys“ ir kt. Kartais idėją suformuoja literatūra ar dailės kūrinys („Neperskaityta knyga“ fortepijonui, 2006; „Mozaikos“, 2002, 2003, 2007), įvairių tautų muzika („Protėvių laiškai“, 2009; „Fantazija Enrique Granados tema“, 2008; „Preludio e Saltarello“, 2007).

Šeimos įtaka ir tradicijos

Kiekviena šeima turi savo istoriją, tradicijas, vertybes, įvairias profesijas. Ne išimtis ir Beinarių šeima, kurios ypatingas bruožas - meninė prigimtis. Beveik visi šios giminės atstovai vienaip ar kitaip susiję su muzika, šokiu ir kitomis kūrybos išraiškos priemonėmis. Muzikinės ištakos prasidėjo nuo šviesios atminties Kauno arkikatedros bazilikos ilgamečio vargonininko, chorvedžio, kompozitoriaus Pranciškaus Beinario. Jau jo motina buvo garsi apylinkės dainininkė, o brolis - vargonininkas ir muzikos mokytojas. Neatsitiktinai karta iš kartos ši muzikinė gija sieja visą giminės medį.

Obojininkas R. Beinaris senelį prisimena kaip aktyvų muziką ir iškilią asmenybę. „Bendraujant su seneliu paskutiniais jo gyvenimo metais gimė keletas bendrų idėjų. Jis parašė kūrinį obojui solo ir pavadino jį „Malda“. Dabar ši kompozicija nuolat skamba Tarptautiniame Liutauro Vėbros obojininkų konkurse, nes yra įtraukta į jo programą kaip privalomas kūrinys“, - pasakoja R. Beinaris.

Roberto Beinario gyvenimo partnerė - kompozitorė Vaida Beinarienė, su ja mokėsi toje pačioje mokyklos klasėje. V. Beinarienės šeimoje muzikų ne taip gausu kaip vyro šeimoje, tačiau mylėjusių muziką netrūko.

Kompozitorės seneliai, nors ir nebuvo profesionalūs muzikantai, buvo neabejingi muzikai. Būtent jų dėka V. Beinarienė ir tapo tuo, kuo šiandien džiaugiasi esanti, - kompozitore. Jos močiutė, medicinos sesuo, nuo pat vaikystės domėjosi muzika, o ypač gitara. Tačiau tėtis jai nupirko pianiną, todėl išmoko juo skambinti. V. Beinarienės mama baigė septynmetę muzikos mokyklą, bet paskui pasirinko inžinierės specialybę.

V. Beinarienė Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje devynerius metus mokėsi skambinti fortepijonu, paskui perėjo į teorijos skyrių, kur, šalia viso kito, lankė ir kompozicijos fakultatyvą pas Algirdą Brilių. Pagaliau kūrybinis polėkis nuvedė į gilesnes kompozicijos studijas, ir šiandien V. Beinarienė nė kiek nesigaili pasirinkusi ne muzikos teoriją, o kūrybą.

Kūrybinių inspiracijų kompozitorė sėmėsi ne tik iš savo pedagogų, bet ir iš vyro šeimos. „Man teko mokytis pas Roberto senelį. Sužinojau, kad jis rašo nuostabias lietuviškas mišias, daugybę bažnytinės, chorinės muzikos. Man buvo nepaprastai įdomu, todėl paprašiau Roberto, kad nusivestų pas senelį ir aš iš jo galėčiau pasisemti šiek tiek patirties. Buvau keletą kartų pas jį nuėjusi, ir tie susitikimai buvo nepaprastai įdomūs ir vertingi. Jis labai daug pasakojo, kaip kūrė, kokią harmoniją naudojo. Jo harmoniniai posūkiai, moduliacijos išskirtinės, savitos, o religinė muzika labai graži ir profesionali. Šią patirtį labai vertinu ir visada atsimenu. Visa tai vyko man studijuojant pas Julių Juzeliūną, o paskui sužinojau, kad jie su šiuo kompozitoriumi buvę geri draugai“, - pasakoja V. Beinarienė.

Vaikai ir muzika

Roberto ir Vaidos Beinarių šeimoje auga trys vaikai, ir kol kas visi ateityje save mato kaip profesionalius muzikus. Vyriausioji dukra aštuoniolikmetė Gabrielė Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje nuo aštuonerių metų mokosi groti arfa, ketina stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją toliau studijuoti šio instrumento galimybių.

Dvylikametė Brigita M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokosi groti fleita, lanko ir dainavimo fakultatyvą. Septynmetis sūnus Laurynas nuo rudens ruošiasi pradėti mokslus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, pučiamųjų instrumentų skyriuje. Paklaustas, kokiu instrumentu norėtų groti, Laurynas sakosi besidomintis obojumi ir gitara, tačiau norėtų tapti ir kompozitoriumi.

žymės: #Gime

Panašus: