Antanas Baranauskas - žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių poetas, kalbininkas, matematikas ir Seinų vyskupas. Jis gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, gausioje "karališkųjų" valstiečių šeimoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime poeto vaikystę, mokslus ir kūrybinį kelią, kuris atvedė jį į lietuvių literatūros viršūnes.
Vaikystė ir Šeima
Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 7 d. (pagal senąjį kalendorių) Jurzdike, pietinėje Anykščių miesto dalyje. Jis augo Anykščių pietvakariniame priemiestyje Jurzdike, kol 1839 m. Baranauskų šeima gavo 18 dešimtinių bažnyčios žemės Ažupiečių Jurzdike ir apie 1840 m. Antanas Baranauskas užaugo karališkųjų valstiečių šeimoje. Šeima buvo gausi, penkių vaikų: trys broliai ir sesuo. Tai Jonas Juozapas Baronas-Baranauskas (1828-1904), Rozalija Baronaitė-Zlatkuvienė (1832-1918), Juozapas Baronas-Baranauskas (1838-1916) ir Anupras Baronas-Baranauskas (1841-1928).
Antano Baranausko šviesi nusimatė gana rami ir šviesi, tačiau būdamas geras savo tėvų sūnus, jis daug laiko praleisdavo ir tėvų ūkyje, kur atlikdavo svarbiausius ūkio darbus. Poeto vaikystė buvo sunki ir varginga: jis nuo mažens piemenavo, dirbo sunkius ūkio darbus.
Pirmieji Mokslo Žingsniai
Pirmųjų mokslo žinių A. Baranauskas gavo iš tėvo, tarnavusio valsčiaus mokesčių rinkėju, rašto pramokė brolis Jonas. 1841-1843 m. jis mokėsi Anykščių pradžios mokykloje lenkų kalba, 1845-1848 m. žiemomis lankė Anykščių rusišką parapinę pradžios mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. Būdamas šešerių, 1841 m. pradėjo mokytis Ankyščių pradžios mokykloje. Čia jis mokėsi lenkų kalba. 1845 m. žiemos metu lankė parapišką rusišką pradžios mokyklą, kurioje atsiskleidė pirmieji ir itin ypatingi gabumai matematikos mokslams.
Sūnui toliau mokyti Baranauskai lėšų neturėjo, todėl Antanas 1848 m. rugpjūtį buvo išsiųstas iš namų ir 1848-1849 m. tarnavo Gelvonų (Širvintų r.) klebonijoje liokajumi pas kleboną Joną Danevičių - buvusį Anykščių parapijos vikarą. Jo įvertintas kaip mokslams netinkamas, grįžo į Anykščius ir 1849-1851 m. vėl dirbo tėvų ūkyje žemės ūkio darbus. Nuo 1848 m. Baranauskas dirbo liokajumi Gelvonų klebonijoje. Jis tarnaudavo tuometiniam klebonui Jonui Danevičiui.
Dėl silpnos sveikatos ir ryškėjančių gabumų mokslui, Anykščių klebono Ferdinando Stulginskio raginama šeima išleido A. Baranauską 1851-1853 m. mokytis valsčiaus raštininkų mokykloje Rumšiškėse (Kaišiadorių r.). Čia jis gerai išmoko rusų kalbą, tačiau gilesnio išsilavinimo negavo. 1851 m. Antanui Baranauskui buvo ypatingi. Tada jis pradėjo mokytis Rušiškių dvimetėje raštininkų mokykloje.
Kūrybos Pradžia ir Pažintys
Gimtinės ir namiškių ilgesio genamas, A. Baranauskas apie 1849 m. pradėjo eiliuoti, iš pradžių eilėmis rašė laiškus namo. Rumšiškėse jis parašė apie 20 pirmųjų iki šiol išlikusių eilėraščių. Būtent būdamas šioje vietoje poetas parašė pirmuosius savo dvidešimt eilėraščių.
Po mėnesio praktikos Turto rūmuose Kaune 1853 m. kovo pabaigoje A. Baranauskas išvyko į Žemaitiją ir 1853-1854 m. dirbo valsčiaus raštininko padėjėju Vainute (Šilutės r.), 1854-1855 m. buvo valsčiaus įstaigos raštininkas Raseiniuose, 1855 m. kelis mėnesius - Sedoje (Mažeikių r.), 1855-1856 m. - Skuode. Neapleisdamas savo gabumų ir darbo, nuo 1853 m. Baranauskas dirbo raštininko padėjėju tokiose vietose, kaip Vainutas, Raseiniai, Seda bei Skuodas.
Dirbdamas raštininku, 1853-1856 m. A. Baranauskas visur lenkų kalba rašė dienoraštį - unikalų tokio žanro dokumentą XIX a. vidurio lietuvių literatūros istorijoje (išleistas 1996 m., vertė Regina Mikšytė). Šiame dienoraštyje 1853 m. jis pirmą kartą Lietuvos rašytiniame šaltinyje paminėjo papuoštą kalėdinę eglutę, kai pamatė ją Vainuto vachmistro namuose. Laisvalaikiu jis bandė eiliuoti lenkų, o kartais ir lietuvių kalba.
Pažintis su Karolina Praniauskaite
1855 m. Telšiuose jis susipažino su Karolina Praniauskaite (1828-1859) - bajoriškos kilmės mergina ir pirmąja lietuvių literatūroje žinoma moterimi poete. Ji padėjo A. Baranauskui geriau pažinti lenkų literatūrą, klasikinę lenkų poeziją, skatino rašyti gimtąja kalba. 1855 m. jis susipažino su ypatinga moterimi savo gyvenime - Karolina Praniauskaite. Ji šaltiniuose dažnai įvardijama kaip pirmoji lietuvių literatūroje žinoma moteris poetė. Tik jos dėka Baranauskas detaliai susipažino su lietuvių literatūra bei klasikine lenkų poezija.
Jos tėvai ir brolis kunigas Otonas Praniauskas (1818-1878) sudarė sąlygas A. Baranauskui, nusipirkusiam suklastotą Telšių pavieto mokyklos 4 klasių baigimo liudijimą (neva ten mokėsi 1851-1856 m.), 1856 m. įstoti į Varnių kunigų seminariją. Antaną Baranauską tai žavėjo, kūrė jame pamatines vertybes, dėl kurių Karolinos Praniauskaitės brolis Otonas Praniauskas sudarė palankias sąlygas Antanui Baranauskui įstoti į Varnių kunigų seminariją 1858 m.
Mokslai ir Karjera
Varnių Kunigų Seminarija ir Studijos Peterburge
Joje studijuodamas 1856-1858 m. jis artimai bendravo su kitu klieriku anykštėnu Klemensu Kairiu. 1858 m. jis parašė eiliuotą lietuvišką seminarijos klierikų sveikinimą Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui jo vardo dienos proga ir taip atkreipė į save vyskupo dėmesį. 1858 m. Žemaičių vyskupija A. Baranauską kaip gabų klieriką išsiuntė į Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinę akademiją, kur jis 1858-1862 m. Žemaičių vyskupija Baranauską išsiuntė į Sankt Peterburgą, kur jis mokėsi teologijos toliau dvasinėje akademijoje. Tai buvo tarsi nuopelnas už Baranausko gabumus dvasinėje srityje.
Studijuodamas Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, 1861 m. balandžio 8 d. A. Baranauskas gavo subdiakono šventimus, o 1861 m. balandžio 22 d. buvo įšventintas diakonu. 1861 m. balandžio mėn. Baranauskas buvo iškilmingai įšventintas į diakonus, o 1862 m. į kunigus.
1862 m. pavasarį su pagyrimu baigęs studijas teologijos magistro laipsniu, jis gavo stipendiją teologijos mokslams tęsti užsienyje, nes buvo ruošiamas dirbti Sankt Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi. 1862 m. kovo 24 d. (pagal naująjį kalendorių - balandžio 5 d.) Mogiliovo arkivyskupas metropolitas Vaclovas Kazimieras Žilinskis Sankt Peterburge įšventino A.
Studijos Užsienyje ir Darbas Akademijoje
Nuvykęs 1863 m. sausį, 1863-1864 m. jis studijavo teologiją Miuncheno (Vokietija) Liudviko ir Maksimiliano universitete, 1863 m. vasarą praleido, lavindamasis Insbruke (Austrija) ir Levene (Belgija). 1864 m. balandžio-gruodžio mėnesiais jis tęsė studijas Romos (Italija) katalikiškame universitete, kartu ten semdamasis ir studijų organizavimo patirties.
1864 m. gruodį A. Baranauskas grįžo į Sankt Peterburgą ir 1865 m. sausio 7 d. buvo paskirtas Dvasinės akademijos kapelionu ir bibliotekininku, pastoralinės teologijos dėstytoju. Nuo 1865 m. vasario 8 d. Baranauskas ir toliau kilo karjeros laiptais. 1864 m. Sankt Peterburge buvo paskirtas Dvasinės akademijos, kur mokėsi anksčiau, profesoriumi, pastoralinės teologijos dėstytoju.
Nesutaręs su Dvasinės akademijos vadovybe dėl savo pažiūrų, 1865 m. lapkritį jis buvo atleistas iš darbo dvasinėje akademijoje ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801-1875) nurodymu 1866 m. sausį grįžo į Lietuvą. Po metų dėl tam tikrų priežasčių buvo atšauktas iš pareigų, tad grįžo į Lietuvą.
Darbas Kauno Kunigų Seminarijoje
1866-1897 m. A. Baranauskas gyveno Kaune. 1866 m. nuo sausio 24 d. iki gruodžio 22 d. Paskirtas 1866 m. gruodžio 22 d., 1866-1884 m. jis buvo Kauno Žemaičių kunigų seminarijos profesorius. Čia jis toliau tęsė savo darbus, puoselėjo tikėjimo idėjas.
Nuo 1867 m. sausio 7 d. A. Baranauskas dėstė klierikams moralinę teologiją, bažnytinį giedojimą ir bažnytines apeigas. Paskirtas 1870 m. gruodžio 31 d., nuo 1871 m. Šalia šių pareigų nuo 1871 m. kovo 1 d. jis buvo ir Kauno kalėjimo kapelionas. Paskirtas 1874 m. Dirbdamas Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje, A. Baranauskas susidomėjo lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (išleista: "Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną", rusų kalba, 1898 m. Sankt Peterburge), padėdamas pagrindus lietuvių kalbos dialektologijai. Varniuose susidomėjo kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos gramatikos terminų kūrėju. Antanas Baranauskas tyrinėjo tarmes, užrašė tarmių tekstų, parašė lietuvių kalbos gramatiką, rūpinosi lietuvių bendrinės kalbos kūrimu.
1878 m. Sankt Peterburgo mokslų akademijoje jis apsigynė disertaciją apie lietuvių kalbos žodyną ir rašybą. Nuo 1880 m. jis buvo Lietuvių literatūros draugijos, veikusios 1879-1923 m. Jis parengė gramatiką "Kalbamokslis lietuviškos kalbos" (išleista nepilna 1896 m.), sukūrė kalbotyros terminų ir bendrinę rašto kalbą, paremtą kalbos garsų kilmės principu. Pagal jo principą lietuviška rašyba turinti būti bendra, o šnekamoji kalba - tarmiška. Jis išvertė į lietuvių kalbą A.
1879 m. balandžio 13 d. A. Baranauskas buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos kanauninku, 1883 m. rugsėjo 2 d. - prelatu scholastiku. 1884 m. kovo 24 d. popiežius Leonas XIII paskyrė jį tituliniu Tespijos vyskupu ir Žemaičių vyskupijos sufraganu. 1884 m. birželio 24 d.
Žemaičių Vyskupijos Sufraganas ir Seinų Vyskupas
Pasitraukęs iš seminarijos, 1884-1897 m. A. Baranauskas buvo Žemaičių vyskupijos vyskupo ordinaro Mečislovo Leonardo Paliulionio (1834-1908) padėjėjas (sufraganas), nuo 1885 m. sausio 16 d. - Telšių dvasinės konsistorijos oficiolas. Vyskupijos valdytojo M. L. Paliulionio nurodymu 1887, 1893 ir 1896 m. jis uoliai lankė parapijas, sakydavo aštrius pamokslus, stiprino tikėjimą.
Sergant vyskupui ordinarui, 1891 ir 1892 m. 1891 m. birželio 24 d. A. Baranauskas dažnai dalyvaudavo ir konsekravimo iškilmėse, talkindamas kitiems vyskupams. 1884 m. liepos 7 d. jis padėjo konsekruoti būsimąjį Varšuvos vyskupą augziliarą Stanislawą Kazimierzą Ruszkiewiczių, 1884 m. liepos 13 d. - Vloclaveko vyskupijos sufraganą Henryką Piotrą Kossowskį, 1890 m. gegužės 18 d. - Liublino vyskupą Francziszeką Jaczewskį, 1897 m. lapkričio 21 d. - Lucko ir Žitomiro vyskupą augziliarą Boleslawą Hieronimą Klopotowskį, 1897 m. gruodžio 5 d. - Mogiliovo vyskupą augziliarą Karolį Antonį Niedzialkowskį, 1897 m. gruodžio 12 d. - Žemaičių vyskupijos sufraganą Gasparą Felicijoną Cirtautą ir 1901 m. birželio 30 d.
1897 m. rugpjūčio 2 d. A. Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu, Seinų ir Augustavo (Lenkija) vyskupijos ordinaru. Rusijos carui spalio 23 d. šiam paskyrimui pritarus, jo ingresas įvyko Sankt Peterburge 1897 m. A.Baranauskas tapo Žemaičių pavyskupiu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897), A.Baranauskas nutolo nuo liaudies ir jos kultūros, atitrūko nuo lietuvių literatūros ir atsidėjo matematikai.
1897 m. gruodžio 28 d. atvykęs į Seinus ir čia pasilikęs iki gyvenimo pabaigos, A. Baranauskas 1897-1902 m. buvo Seinų ir Augustavo vyskupijos valdytojas - pirmasis vyskupas, šiame krašte prašnekęs į tikinčiuosius lietuviškai. Jis uoliai atliko vyskupo pareigas - vien per pirmuosius dvejus metus suteikė Sutvirtinimo sakramentą 150 tūkst. tikinčiųjų. A. Baranauskas taip pat mokė kunigus, rengė jiems rekolekcijas, skelbė Ganytojo laiškus. Jis pertvarkė kapitulą - skyrė naujus kanauninkus ir prelatus.
Paskutiniai Gyvenimo Metai
Nuo 1901 m. rugsėjo iki gyvenimo pabaigos A. Baranauskas vertė į lietuvių kalbą Bibliją, bet pervargęs šio darbo baigti nebespėjo. Jo išverstas Senasis testamentas buvo pirmasis pilnas katalikiškas šio teksto vertimas į lietuvių kalbą. Išsaugotą vertimo rankraštį pas A. Baranausko gimines surado ir įrišo Juozas Tumas-Vaižgantas. Senatvėje A.Baranauskas vėl grįžo prie lietuviškosios raštijos. Parašęs keletą religinių giesmių, paskutiniais gyvenimo metais jis pradėjo versti į lietuvių kalbą bibliją, tačiau suspėjo atlikti tik dalį šio darbo.
Vyskupas A. Baranauskas Seinuose buvo lenkų ir lietuvių katalikų vienybės prieš rusiškąją stačiatikybę šalininkas, panaudojo savo kaip vyskupo įtaką kunigų rusifikavimui stabdyti. Jo manymu, lietuvių kalba religiniame gyvenime turėjo sustabdyti caro valdžios skiepijamą rusų kalbą ir stačiatikybę. Vyskupas rūpinosi tuomet uždraustos lietuvių spaudos grąžinimu, tačiau į tautinį lietuvių atgimimą žvelgė rezervuotai, labiau vertino religinės dogmatikos viršenybę. Tuo pačiu metu Seinuose jis sutvarkė giedojimus, ruošė giesmių tekstus, parašė apie 30 lietuviškų giesmių.
Mirė 1902 m. lapkričio 13 (pagal naująjį kalendorių - lapkričio 26) d. Seinuose. Jo palaikai ilsisi Seinų katedroje. Palaidotas Seinų katedros Švč. A.Baranauskas mirė 1902 m. lapkričio 26 d. A.Baranauskas mirė 1902m.
Prie Seinų katedros pastatytas A. A. Baranausko paminklai taip pat pastatyti Anykščiuose: biustas Šv. Mato bažnyčioje (autorius - skulptorius Henrikas Rudzinskas, 1957 m.), biustas jo sodyboje prie klėtelės (autorius - skulptorius Arūnas Kynas, 1985 m.) ir monumentali skulptūrinė kompozicija Vyskupo skvere šalia Šv. Mato bažnyčios (autoriai - skulptorius Arūnas Sakalauskas ir architektas Ričardas Krištapavičius, 1993 m.; įvertintas Lietuvos nacionaline premija 1994 m.). Rumšiškėse (Kaišiadorių r.), parke prie bažnyčios, pastatytas paminklinis akmuo su A. Baranausko bareljefu (autorius - skulptorius Vladas Žuklys, 1967 m.) ir iškaltu įrašu: "1851-1853 metais / Rumšiškėse / gyveno ir mokėsi / poetas Antanas / Baranauskas".
Anykščiuose, ties Vilniaus g. 33-uoju namu, metalo plastikos akcentu paženklinta A. Baranausko gimtoji sodybvietė, metalo plokštėje išpjautas įrašas: "Poeto ir vyskupo Antano Baranausko gimtasis Jurzdikas / Čia stovėjo Anykščių priemiesčio sodyba, / kurioje šis didysis anykštėnas 1835 metų sausį išvydo pasaulį" (autorė - architektė Justina Padvarskaitė, 2015 m.). Tos pačios stilistikos metalo plastikos akcentais Vyskupo skvere šalia Anykščių Šv. Mato bažnyčios įamžintos jaunojo A. Anykščiuose, Baranauskų šeimos sodyboje, išlikusioje 1826 metų statybos ...
Kūryba ir Jos Bruožai
Antano Baranausko kūryba yra ypatinga savo idėjomis. Labiausiai jos atsiskleidžia jo žymiausioje poemoje „Anykščių šilelis“. Būtent iš šio kūrinio galima spręsti apie Baranausko kūrybos idėjas ir bruožus. Taigi, pirmiausia, svarbu pabrėžti Baranausko norą parodyti tai, kad gamta nuo žmogaus yra neatsiejama. Jis tarsi bando iš naujo parodyti žmonėms gamtos reikšmę įvardindamas visus teigiamus dalykus gamtoje. Jo kūrybos tikslas - protestuoti prieš nacionalinę priespaudą, įtikinti žmogų, kad jis turi būti laisvas, mylėti gamtą, atsigręžti į senųjų dienų istoriją ir patirties semtis iš šios, kad ir toliau būtų galima gyventi darnoje bei harmonijoje.
A.Baranauskas geriausiai žinomas kaip klasikinio poezijos kūrinio - poemos "Anykščių šilelis" autoriu. Ši poema yra ne tik poeto kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIX a. pirmosios pusės lietuvių poezijos kūrinys. Ji buvo parašyta per dvejas vasaros atostogas (1858 - 1859). "Anykščių šilelis" parašytas silabine eilėdara, rytų aukštaičių tarme. Pirmą kartą buvo išspausdintas L.Ivinskio 1860 ir 1861 m. kalendoriuose. A.Baranauskas - ne tik poetas. Jis domėjosi lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. Kai kurie filologiniai darbai turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai. Paskutiniais gyvenimo metais jis pradėjo versti į lietuvių kalbą Bibliją, tačiau suspėjo atlikti tik dalį šio darbo. Žinoma, kad domėjosi liaudies medicina, rinko vaistinguosius augalus.
Reikšmingiausi Kūriniai
- Anykščių šilelis: Romantinė poema, apdainuojanti gimtojo krašto gamtą ir Lietuvos istoriją.
- Dainu dainelę: Eilėraštis, poetizuojantis Lietuvos senovę.
- Dievo rykštė ir malonė: Didaktinė poema, vertinanti tautos istoriją katalikiškos moralės požiūriu.
- Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva: Poema, išdėstanti skirtingus požiūrius į Lietuvos likimą ir plėtojanti būsimos modernios valstybės viziją.
Svarbiausias kūrinys - romantinė poema Anykščių šilelis (parašyta 1858-59, išspausdinta 1860-61 Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu L. Ivinskio kalendoriuose), parašyta silabine eilėdara. Joje apdainuojama gimtojo krašto gamta, Anykščių šilelio istorija siejama su Lietuvos likimo tema, senovė kontrastiškai gretinama su dabartimi, pabrėžiamas dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys. Anykščių šilelis išverstas į anglų, latvių, lenkų, vokiečių, rusų ir kitas kalbas.
Poemoje Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva (parašyta 1859, išspausdinta 1895) išdėstyti skirtingi požiūriai į Lietuvos likimą, plėtojama būsimos modernios valstybės vizija. Didaktinėje poemoje Dievo rykštė ir malonė (parašyta 1859, išspausdinta 1861) tautos istorija vertinama katalikiškos moralės požiūriu, retorinės intonacijos derinamos su šnekamąja kalba.
Kalbotyros Darbai
A. Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai. Sukaupė tarminės medžiagos, sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną / Zametki o litovskom jazyke i slovare 1898). Išvertė A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatiką, parašė gramatiką Kalbomokslis lietuviškos kalbos (ne visa išleista 1896), sukūrė kalbotyros terminų, originalią bendrinę rašybą.
Atminimo Įamžinimas
Anykščiuose 1927 atidarytas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Pastatyti paminklai Anykščiuose (1993, skulptorius A. Sakalauskas) ir Seinuose (1999, skulptorius G. Jokūbonis), biustai Anykščiuose (1957, Šv. Mato bažnyčioje, skulptorius Henrikas Rudzinskas, 1909-96; 1985, muziejuje prie klėtelės, skulptorius Arūnas Kazys Kynas, g. 1942), Sedoje (2003, skulptorius Osvaldas Neniškis, g. 1958), paminklinis akmuo su bareljefu Rumšiškėse (1967, skulptorius V. Žuklys), memorialinė lenta su bareljefu Kaune (1973, skulptorius Kazimieras Švažas, 1924-2018).
Antano Baranausko vardu pavadinta: mokyklos Rumšiškėse (1938) ir Anykščiuose (1992), tiltas per Šventąją Anykščiuose (1932), krateris Merkurijuje (2015).
žymės: #Vaika
Panašus:
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
- Dauno sindromo tyrimas nėštumo metu: kada ir kokius testus atlikti?
- Neįtikėtina tiesa apie kūdikių pilvo pūtimą: ką kiekvienas tėvas privalo žinoti!