Šiais metais pasipylė viena už kitą baisesnės istorijos, kai motina pagimdė naujagimį ir jį nužudė savomis rankomis. Viena jų - asociali, girtaujanti, nuolatinės gyvenamosios vietos neturinti mergina nutraukė naujagimiui kojytę ir šis mirtinai nukraujavo.
Nėštumo slėpimas ir medicininė pagalba
Gydytojai ginekologai gali papasakoti ne vieną atvejį, kai nėštumą slepianti moteris į medikus kreipėsi tik prieš pat gimdymą. „Tikrai pasitaiko merginų ir moterų, kurios ilgai slepia nėštumą nuo artimųjų. Tokios moterys teisinasi: nežinojau apie nėštumą, neturėjau laiko, jaučiausi gerai. Kartais ne taip paprasta pastebėti, ar moteris iš tikrųjų laukiasi. „Žinot, laisvesnę suknelę apsirengsi ir ilgai nenustatysi. O ypač jaunų, pirmą kartą gimdančių moterų pilvo raumenys yra gerai išvystyti ir nėštumas ilgai nepastebimas. Tikrai ginekologas neis, nevaikščios, netikrins, nesurašinės. Akušerijoje ypač atsispindi mūsų socialinės problemos, bet tai nereiškia, kad jas galima spręsti viduramžiškais metodais - tikrinti gimdyves prievarta ir panašiai“, - sako prof.
Psichologiniai ir socialiniai aspektai
Tyrimo metu nustatyta, kad moterims, nužudžiusioms savo naujagimį gimdymo metu arba tuojau po jo, dažniausiai nediagnozuota jokių psichikos ar elgesio sutrikimų iki nusikaltimo padarymo. Laikinų psichikos sutrikimų gimdymo metu didžiajai daugumai taip pat nenustatyta. Tik penktadaliui moterų nusikaltimo padarymo metu buvo nustatyti psichikos ar elgesio sutrikimai, dažniau depresijos epizodai. Dešimtadaliui moterų pripažinta, kad nusikaltimo padarymo metu negalėjo iki galo suvokti savo veiksmų ir jų valdyti.
Dažniausiai naujagimius gimdymo metu arba tuojau po jo nužudė moterys turinčios žemą išsilavinimą, neįgijusios profesijos, neturinčios užsiėmimo (namų šeimininkės, bedarbės, niekur nedirbančios ir nesimokančios). Alkoholiu piktnaudžiavo tik 15 proc.
Prevencinės priemonės
Pirminėms prevencijos priemonėms priklausytų tos, kuriomis siekiama išvengti nepageidaujamo nėštumo, kol nauja gyvybė dar nėra pradėta. Taikant pirmines naujagimių nužudymo prevencijos priemones didelę reikšmę galėtų turėti planuojamas lytiškumo ugdymo programų įvedimas, kurių vykdymo metu be šeimos, kaip vertybės, pirmiausia turėtų būti akcentuojama gyvybės kaip unikalios, absoliučios vertybės samprata.
Motinystės iššūkiai ir nuovargis
Regis, viena po kitos mūsų širdis draskė ir siaubą kėlė per televizorius parodytos istorijos apie mamas. Vieną, kuri įmetė savo kūdikį į šulinį, kitą, kuri iki mirties žalojo vaiką leisdama jam po oda formaliną, trečią, kuri alkūne taip vožė vaikui į veidą, kad sukrėtė smegenis.
„Siaubūnėmis jų nevadinčiau. Tai nelaimingos ir labai pavargusios moterys, - pataiso prof. Roma Jusienė. - Istorijų apie mamas, kurios skriaudžia savo vaikus, buvo visada, tik anksčiau gal ne taip garsiai apie jas kalbėdavome. Kodėl šiandien jų atrodo tiek daug ir viena už kitą baisesnės? Priežastis, manau, yra vienas labai teigiamas pokytis - mes tampame vis mažiau pakantūs, mažiau tolerantiški netinkamam elgesiui su vaikais.
Lygiai taip nutinka mamoms, kurias pavadinote siaubūnėmis. Ir taip gali nutikti kiekvienai, kuri galvoja: „Dar galiu, dar pakentėsiu, dar ištversiu, nieko čia tokio, praeis…”, ir tveria, kenčia, kol visiškai nieko nebegali, palūžta.
Emocinis apleistumas ir poreikiai
„(Pa)tenkinti vaiko saugumo, savirealizavimo, savigarbos, rūpinimosi juo poreikius itin svarbu pirmuosius septynerius-devynerius gyvenimo metus. Kas atsitinka tam, kuris negavo meilės, saugumo, kurio savęs realizavimo poreikis nebuvo patenkintas? Mes, psichologai, tokį vaiką vadiname apleistu. Vaikas gali būti apleistas socialiai, t. y. neprižiūrėtas, alkanas, skriaudžiamas ir pan. Tačiau yra ir kitaip apleistų vaikų. Jie gyvena tvarkingose, materialiai apsirūpinusiose šeimose, bet yra apleisti emociškai.
Emociškai apleistos ir nebrandžios, mažesnį išsilavinimą, mažesnius kitus vidinius išteklius turinčios moterys savo kūdikius augina taip, kaip supranta. Mes net negalime reikalauti ar tikėtis kažko daugiau, nes jų emocinė branda kartais yra kaip trimetuko. Jos, suaugusios moterys, yra „užstrigusios” poreikiuose, kurie turėjo būti patenkinti, kai joms buvo treji. Ar galime norėti, kad trejų metų vaikas gebėtų tinkamai prižiūrėti kūdikį?
Tačiau, pasak R.Jusienės, ir vienoms, ir kitoms mamoms būdinga tai, kad jos nemoka pasirūpinti savimi, todėl tikisi, kad kažkas kitas jomis pasirūpins. „Nuo aplinkos, kurioje augo, intelekto ir kitų gebėjimų priklauso, kaip konkreti mama tikisi aplinkos meilės: vienos jos laukia pasyviai, lyg išmaldos, o kitos jos reikalauja.
Kartais kaip tik tuo galime paaiškinti itin dažnus nėštumus ir gimdymus. Kitos moterys nebūtinai gimdys vieną vaiką po kito. Didesnė rizika fiziškai ir emociškai skriausti vaiką yra asocialiose, emociškai pavargusiose, perfekcionizmu „sergančiose” šeimose (fizinis nuovargis pinasi su emociniu).
Todėl itin svarbu yra brandus mokėjimas pasirūpinti savimi. Jei namo grįžtu su visiškai išūžta galva, pervargusi ir žinau, kad laukia vaikas, kuriam manęs reikės, bus išsiilgęs, kabinsis ant kaklo, visko klausinės ir man bus sunku tai ištverti, tai gal galiu trumpiau su juo pabūti, pavyzdžiui, ne dvi valandas, o tik vieną? Tačiau net ir prieš tą valandą pirmiausia turiu nusiraminti ir pasirūpinti savimi, kad įstengčiau apsaugoti vaiką nuo savęs tokios, kokia esu pavargusi.
Šeimos vaidmuo ir socialinė parama
Labai svarbu, kiek tokia šeima yra linkusi bendrauti su kitais. Tokia šeima yra ne socialinės, o emocinės rizikos, arba „pavargusi” šeima. „Pavargusios” yra ir vos galą su galu suduriančios šeimos, kasdien sukančios galvą, kaip patenkinti pamatinius poreikius - pavalgyti, apsirengti ir pan.
Šeimoje paprastai yra daugiau žmonių nei tik mama ir kūdikis, tačiau dažniausiai jie arba nepastebi pirmųjų pavojaus ženklų, arba nemoka jų pastebėti, arba pastebi, bet nežino, kaip reaguoti, kaip padėti.
Pirmieji pavojaus signalai:
- Mamos kartais pačios pasisako, kad jaučiasi pavargusios ar mažai miegojo. Tačiau tai matyti ir iš išvaizdos.
- Nerimą keliantis signalas - kai mama nuolat pasakoja apie vaiką, ką ir kaip jis valgė, kiek suvalgė, kaip miegojo, kaip „kakojo”, ko išmoko ir t. t.
- Jei susitikusios mamos geba kalbėtis ne tik apie vaikus ir jais girtis, bet pasikalbėti ir apie save, tai jau gerai.
- Jei kūdikį auginančios šeimos namuose viešpatauja tobula tvarka, moteris kaip pareiginga mokinukė vakare grįžtantį vyrą visada pasitinka su garuojančia vakariene ir pan., galime įtarti, kad ji kelia sau labai daug reikalavimų, siekia būti tobula, taigi, greičiausiai labai pavargsta. Paklauskite, ką ji veikia, kai kūdikis miega. Jei, užuot kartu pamiegojusi, valo ir tvarko namus, verda, kepa, tai ją labai alina.
Abortas: moters pasirinkimas ir patirtis
Moteris, priešingai nei kitos šio interviu ciklo pašnekovės, sako niekada tokio žingsnio nesigailėjusi. „Man tai panašiau į išgalvotas pasekmes, kad prigąsdintų moteris“, - sako ji.
Tuo metu tėvas mėgdavo išgerti, tad aplinka nebuvo pati idealiausia, bet ir nebuvo asociali. Jaučiausi pakankamai mylima.
Tuo metu buvau tamsiame periode. Gyvenau su dar nediagnozuotu bipoliniu sutrikimu. Nesupratau, kas su manim vyksta, ir tą nesupratimą išveikdavau vakarėliais. Kai sužinojau, kad laukiuosi, kito varianto net nesvarsčiau.
Ilgai negalvojau, vos tik pamačius teigiamą testą ėjau pas gydytoją ir į kliniką.
O taip! Atkalbėti bandė ir ginekologė, ir vėliau klinikoje buvau nusiųsta į psichologo kabinetą. Kas įdomiausia, kad nusiuntė prieš pat procedūrą. Pamenu jaučiausi labai nejaukiai, kad turiu kažkam aiškintis. O toliau dar smagiau: darbuotojai tikrai varstė smerkiančiais žvilgsniais ir galvos tikrai nepaglostė.
Tikrai ne! Tik pasiūlė išrašyti kontraceptikų (juokiasi).
Procedūra gana greita. Po jos valandėlei paguldo į palatą, kad atsigautum po narkozės. Blogai jaučiausi labiau dėl pačio fakto, kad šitaip prisidirbau, ir tai buvo gera paskata kreiptis pagalbos ir gauti diagnozę, bet čia kita istorija. Sako, kad moterys skaičiuoja negimusio vaiko metus ir gailisi visą gyvenimą, bet man taip nėra. Ir atrodo, mažai kam taip būna. Panašiau į išgalvotas pasekmes, kad prigąsdintų moteris.
Žinojo artimiausios draugės. Vienos nakties nuotykis niekada nesužinojo.
Papasakojau artimiausioms draugėms, kurios buvo labai supratingos. Viena tuo metu pati laukėsi, bet visiškai mane palaikė ir netgi nuvežė į kliniką.
Niekada nesigailėjau. Ir metų neskaičiuoju, ir vardo neduodu. Na, sako, kad moterims būna tokia baisi kaltė, kad jos ima skaičiuoti vaikelio metus ir duoda vardą ir t.t. Aš realiai net tiksliai nepamenu, kada tai įvyko (o gal smegenys blokuoja šį atsiminimą).
Kažkokios įtakos nepastebėjau. Vaikų neplanuoju, tai negaliu pasakyti, ar turi įtakos, bet iš apžiūrų - viskas atrodo puikiai. Tik galiu įžvelgti pliusą - paskatino kreiptis pagalbos dėl psichinės sveikatos.
Žiūriu kaip į moters teisę. Niekas negali lįsti į moters gyvenimą ir už ją nuspręsti, kaip jai jaustis, kaip jai gyventi ir ką pasirinkti.
žymės:
Panašus:
- Šokiruojantis Asocialių Šeimų Poveikis Vaikų Gyvenimams – Ką Turite Žinoti!
- Kaip Pritaikyti Aplinką Vaikams su Specialiaisiais Poreikiais – Efektyvūs Patarimai ir Sprendimai
- Vaikų Darželio Aplinkos Reikalavimai: Saugumo ir Jaukumo Paslaptys Tėvams ir Pedagogams
- Neįtikėtina Meilė Vaikui: Psichologiniai Aspektai, Kurių Negalite Praleisti!
- Nėštumo testas: geriausias laikas daryti ir svarbiausi patarimai sėkmei užtikrinti