„Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų“, - taip ne viena moteris yra apibūdinusi žinią apie netikėtą nėštumą. Dar sunkiau, jei moters nepalaiko būsimo vaikelio tėtis arba jo iš viso nėra - dingsta po trumpos pažinties.
Žinia apie nėštumą neretai moteris išgąsdina, sukrečia. Mokslininkų sudarytoje stresą keliančių gyvenimo įvykių skalėje nėštumas užima dvyliktą vietą.
„Vadinasi, tiek netikėtas, tiek planuotas, lauktas nėštumas moteriai kelia stresą. Didžiausią stresą nėštumas kelia labai jauno amžiaus merginoms ir moterims. Airijoje atliktas didelės apimties mokslinis tyrimas atskleidė, kad beveik ketvirtadalis moterų - apie 23 proc. - įvardija patyrusios krizinį nėštumą.
18-25 metų amžiaus laikotarpiu tokį nėštumą nurodo patyrusios net apie 44 proc. moterų. Su amžiumi šis procentas mažėja. 36-45 metų amžiaus laikotarpiu tik 11 proc. moterų įvardija patyrusios krizinį nėštumą, - palygina psichologė. - Vyresnės moterys pagalbos į mus dažniausiai kreipiasi, kai sulaukia aplinkinių reakcijos, kai sakoma: ką čia sugalvojai, juk tavo vaikai jau dideli, kam tau dar vienas?
Vis dėlto svarbiausia moteriai laukiantis yra artimiausia aplinka: partneris, tėvai. Ar jie palaiko, ar ne.
„Moterys dalijasi labai skaudžiomis patirtimis, kokio nepriėmimo, net pasmerkimo sulaukė pasidalijusios žinia, kad laukiasi. Kartais patiria spaudimą darytis abortą. Dažniausiai - iš artimiausių žmonių: moters tėvų arba vaikelio tėčio, kuris nenori prisiimti atsakomybės, rūpintis vaiku. Moterys kartais atlaiko tą psichologinį spaudimą.
Taip pat, pašnekovė teigia bandanti suprasti ir vyrus - juk jie taip pat patiria šoką, išgąstį sužinoję, kad partnerė netikėtai pastojo. Tai patiria ir poros tėvai.
„Tačiau, praėjus pirmajai neigiamai reakcijai, kartais viskas pasikeičia. Mano praktikoje buvo atvejis, kai merginos tėvai sakė: nebandyk pastoti ar susilaukti vaiko, mes nepadėsime, negalėsi gyventi kartu. Bet būna - praeina kiek laiko, ir seneliai pamilsta anūką, juo džiaugiasi, rūpinasi. Pasitaiko, kad vyras moteriai kelia sąlygas: jei nepasidarai aborto - skiriamės.
Psichologinis spaudimas - viena priežasčių, kodėl moterys ryžtasi abortui. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nėštumo nutraukimo priežiūros rekomendacijose ragina atkreipti dėmesį: aborto moterys kartais pageidauja dėl to, kad patiria aplinkos spaudimą, net psichologinį smurtą nutraukti nėštumą.
„Moterys kartais atlaiko tą psichologinį spaudimą. Savo aplinkoje jos ieško palaikančių žmonių - tai gali būti tėvai, sesė, brolis, draugai. Bet sunkiausia, kai moteris nejaučia palaikymo iš to vaikelio tėčio. Neretai moteris žeidžia neigiama vyro reakcija į žinią apie jos nėštumą. Būna, kad vyras skatina moterį darytis abortą, savaip suprasdamas rūpinimąsi savo partnere, jos ateitimi.
„Teko konsultuoti jauną porą. Į konsultaciją jie atėjo kartu. Vaikinas buvo už nėštumo nutraukimą, jis sakė: dar nebaigti mokslai, mes dar per jauni vaikams. Toks jo motyvas kilo iš rūpinimosi savo drauge - esą jos mokslai nebaigti. Mergina buvo įsitikinusi, kad motinystė neužkerta kelio mokytis, kad po pertraukos studijas bus galima tęsti.
Krizinio nėštumo centro psichologėms tenka konsultuoti ir moteris po aborto.
„Nėštumo nutraukimas dažnai yra trauminė patirtis. Moterys pasakoja: buvau spaudžiama tai padaryti, kaip gaila, kad neatlaikiau. Bet atlaikyti nelengva. Neretai vyras pasako: spręsk pati, darytis abortą ar ne. Kai moteris tai girdi iš artimo žmogaus, iš to, su kuriuo kartu jie turėtų rūpintis to vaikelio atėjimu, jo auginimu, dažnai ji tai supranta kaip žinutę, kad tu esi viena, vaikas - tavo vienos reikalas, tavo vienos rūpestis. Tačiau mes, mamos, suprantame, kad vaiką auginti nėra vieno žmogaus darbas.
Pasitaiko ir pastojimo po prievartos moters atžvilgiu atvejų. Tokios moterys retai kreipiasi psichologinės pagalbos. Centro duris jos dažniausiai praveria jau po aborto.
„Jos labai dažnai patiria aplinkos spaudimą nutraukti nėštumą. Pasak jos, nutraukusios nėštumą moterys dažnai pakliūva į emociškai sunkią, kančią sukeliančią situaciją. Tačiau būna ir kitaip.
„Yra moterų, kurios džiaugiasi priėmusios tokį sprendimą. Tačiau nemažai jų po nėštumo nutraukimo nesulaukia šviesesnio gyvenimo, tai sukelia daug kančios. Yra tekę konsultuoti moteris, nėštumo nutraukimą patyrusias prieš 20-30 metų ir vis dar su tuo nesusitaikiusias. Matai kančią, gedėjimą, sielvartą dėl prarasto vaiko, neišgedėtą liūdesį. Atrodo, kad ji vis dar gedi prarasto kūdikio, bet supranti, kad tas kūdikis dabar būtų 20-30 metų. O ji vis dar kenčia.
Kartais sunkūs jausmai, gedulas dėl kūdikio, kurio atsisakoma, užplūsta ne iš karto.
„Pasitaiko, kad pastojusios kitą kartą ir sužinojusios, kokios nėštumo savaitės kokio išsivystymo kūdikis yra, matydamos echoskopo nuotraukas, kad trijų savaičių embriono širdis jau plaka, moterys suvokia, koks tuo metu, kai nutrauktas nėštumas, buvo to vaiko išsivystymas.
„Kad ir kas būtų nutikę, galima rasti palengvėjimą, susitaikyti su tuo, kas įvyko, atleisti sau ir kitiems. Svarbu, kad moterys ir vyrai, kurie taip pat kenčia praradę kūdikius, kreiptųsi pagalbos.
Psichologės žodžiais, padėti porai daug lengviau, jei į konsultaciją ateina abu ir kartu ieško sprendimų. Tai svarbu ir netekus kūdikio.
„Vyrai taip pat išgyvena dėl netekčių, gedi. Kai gedima kartu - lengviau. Pasak jos, kad ir kokioje situacijoje atsidurtų merginos, moterys, svarbu nepamiršti: pagalba yra.
„Norėtųsi, kad moterys išdrįstų kreiptis pagalbos, išdrįstų padėti pačios sau. Visais atvejais: praradus kūdikį ar nėštumo metu kilus sunkumų, santykių sunkumų ir kt.
Ji pastebi, kad po konsultacijų ne viena moteris padėkoja, pasidžiaugia kartu rastu sprendimu išsaugoti kūdikį.
„Labai smagu matyti tokias moteris, jos pasidžiaugia, padėkoja, vėliau ir vaikų nuotraukų atsiunčia. Jei moteriai reikalinga materialinė parama, suruošiame kūdikio kraitelį. Centre teikiama socialinė, psichologinė, pirminė teisininko, ginekologo konsultacija. Jei moteris apsisprendusi gimdyti, ji gali gauti dulos konsultacijas, būti palydėta į gimdymą, gauti žindymo specialistės konsultacijas. Jei moteriai reikalinga materialinė parama, suruošiame kūdikio kraitelį. Jame galima rasti visų priemonių, reikalingų pasiimti į gimdymo namus, ir drabužių, higienos priemonių, reikalingų apie tris keturis mėnesius. Jei reikia, aprūpiname ir kūdikio lovele, vežimėliu.
Centre taip pat reguliariai vyksta terapinių savipagalbos grupių moterims, išgyvenančioms krizinį nėštumą, persileidimą ar abortą, užsiėmimai.
8 603 57 912, e.p. Nemokama pagalba teikiama visoje Lietuvoje.
Pabėgėlių integracija ir pagalba nėštumo metu
Eyadas Alali - pabėgėlis iš Sirijos, su šeima per Baltarusiją į Lietuvą atvykęs 2021 metais ir patekęs į pabėgėlių stovyklą, šiandien kartu su žmona ir dviem mažamečiais vaikais turi leidimą gyventi Lietuvoje, dirba mėgstamą darbą ir sėkmingai integruojasi šalyje.
„Niekur iš Lietuvos išvykti nenorime. Mano mažoji dukra nuo rudens eis į lietuvišką darželį, vyresnėlis jau eis į pirmą klasę, abu su žmona mokomės lietuvių kalbos, turiu mėgstamą darbą - gyvenimas mums čia tikrai patinka“, - pasakoja Eyadas Alali.
Atsiradus galimybei pabėgti į Europą per Baltarusiją, ja pasinaudojo ir taip atsidūrė Lietuvoje. Tik atvykus 38 dienas teko praleisti pabėgėlių palapinių miestelyje. Žmona buvo nėščia ir po kiek daugiau nei mėnesio šeima buvo perkelta į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą.
Susidraugavus su savininku ir su jo pagalba, netrukus pavyko rasti ir išsinuomoti butą Vilniuje.
E. Alali sako, kad greitai adaptavosi gyvenimui Lietuvoje, nejaučia nei diskriminacijos, nei atskirties ir šalyje jaučiasi puikiai, tačiau dėl kalbos barjero ir žinių apie sistemą Lietuvoje stygiaus sunkiausia susitvarkyti įvairius dokumentus. Todėl jau daugiau nei metus laiko E. Alali šeima turi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (LRK) skirtą integracijos vadybininkę, padedančią šeimai integruotis Lietuvoje, susitvarkyti reikalingus dokumentus bei teikiančią šeimai asmenines informacinio pobūdžio konsultacijas.
„Lietuvos Raudonasis Kryžius taip pat organizuoja lietuvių kalbos kursus, kuriuose dalyvaujame ir kartu su žmona stengiamės kuo greičiau išmokti kalbą, tada ir tvarkytis patiems bus paprasčiau“, - sako E.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus integracijos vadybininkė Viktorija Pavydytė, dirbanti su Eyado Alali šeima ir padedanti jiems integruotis Lietuvoje sako, kad ši šeima - pavyzdys, kaip žmonės turėtų stengtis norint sėkmingai integruotis Lietuvoje: „Abudu - tiek vyras, tiek žmona, kruopščiai mokosi lietuvių kalbos, moko ir savo sūnų, kuris kaip tik rugsėjį eis į pirmą klasę.
Eyado Alali 1,5 metų dukra gimė jau Lietuvoje ir rudenį pradės eiti į darželį. Vyresnysis sūnus - 6 metų, rugsėjį bus pirmokas lietuviškoje mokykloje, šiais metais ėjo į paruošiamąją klasę darželyje.
Šeimai daug padeda ir kepyklos šeimininkas, Eyado darbdavys Motussemas Alazzamas, noriai pagalbą teikiantis ne vienam pabėgėliui, siekiančiam įsitvirtinti Lietuvoje.
„Aš - lietuvis. Čia gyvenu jau 26 metus, todėl laikau save lietuviu“, - sako beveik be akcento, puikiai lietuviškai kalbantis M. Alazzamas. Dar 1997 m. gimtojoje Jordanijoje pamatęs skelbimą, kuriame užsieniečiai kviečiami studijuoti Lietuvoje, ilgai nedvejojęs čia ir atvyko.
Motussemas sako, kad verslo pradžia buvo nelengva, kadangi kepyklos atidarymą sutrukdė prasidėjęs karantinas. Tačiau vyras ryžto neprarado ir padrąsintas šeimos narių, kepyklą visgi atidarė karantinui pasibaigus.
M. Alazzamas pasakoja suprantantis, kad pabėgėliams integracija yra sudėtinga ir dėl kalbos barjero daugelis lietuvių darbdavių nenori priimti kitataučių, todėl jam gimė mintis pačiam samdyti pabėgėlius.
„Susisiekiau su migrantais dirbančiomis organizacijomis, kreipiausi ir į Lietuvos Raudonąjį Kryžių ir bendradarbiaujant su organizacija pasamdžiau pirmąjį pabėgėlį iš Sirijos. Jis puikiai išmanė rytietiško maisto gaminimą, todėl kartu su juos eksperimentavome, ieškojome geriausių receptų ir kūrėme meniu. Tada ir toliau bendradarbiaujant su organizacijomis ieškojau daugiau darbuotojų pabėgėlių. Jie puikiai išmano mūsų virtuvę, o aš duodu jiems stabilų darbą, todėl nauda yra abipusė“, - sako M. Alazzamas.
Šiuo metu kepykloje dirba 9 žmonės, tačiau komandą netrukus papildys dar 2, tad iš viso bus 11 darbuotojų ir visi jie - pabėgėliai.
„Jie patenkinti darbu pas mane, o aš - patenkintas savo komanda“, - džiaugiasi sėkmingą verslą sukūręs Motussemas Alazzamas, svariai prisidedantis prie sklandžios pabėgėlių integracijos Lietuvoje.
Pagalba ukrainietėms Lietuvoje
Irinos vyras ilgai lauktą sūnų pirmą kartą pamatė praėjus tik 1,5 mėnesio nuo jo gimimo. Penkių vaikų mama ryžtinga: vėliausiai Naujiesiems metams grįš į Biliajivką Odesos apskrityje, kad tik namas tebestovėtų, o jei ir ne - grįš ir atstatys.
„Kai prasidėjo karas, aštuntą mėnesį laukiausi sūnaus. Žinojau, kad pati nepagimdysiu, reikės Cezario pjūvio, o gimdyti slepiantis rūsyje - patys suprantate… Vyras tiesiog privertė mane su vaikais išvykti į Moldaviją. Sėdau į automobilį ir su keturiomis dukterimis išvykome į Kišiniovą, kuris nuo mūsų namų - už 300 km. Iki tol pati vairavau tik pusę metų“, - pasakoja „Gelbėkit vaikus“ Šiauliuose organizuotoje vaikų vasaros stovykloje sutikta Irina.
Ji prisimena, ilgai stovėjusi ir laukusi, kol galės kirsti sieną. - „Su vaikais, nėščia - buvo labai sunku.
„Vyras dar abejojo, ar paliks namus, atvažiuos ir prijungs prie mūsų, bet nedaviau jam pasirinkimo - pasakiau, jog arba jis atvažiuoja ir mes visi važiuojame toliau, arba aš su vaikais grįžtu į Ukrainą“, - pasakoja Irina.
Ji sako, jog su vyru dar svarstė, gal važiuoti į Vokietiją, galėjo rinktis ir iš kitų šalių, bet nusprendė vykti į Lietuvą.
„Apie Vokietiją kalbėjo, jog ten jau labai daug pabėgėlių, sunku rasti gyvenamąją vietą, darbą. Žinojome, kad lietuviai myli ukrainiečius.
Pirmiausia šeima nuvyko į Alytų, kur ukrainiečių registracijos centre praleido keturias dienas, kol gausiai šeimai rado gyvenamąją vietą Šiauliuose. „Siūlė dar du variantus, bet kaime, o su daug vaikų, kurių vienas - dar naujagimis, norėjosi būti arčiau visų būtinų įstaigų, ligoninės.
Tas pats socialinis darbuotojas patarė kreiptis dėl pagalbos vaikams į organizaciją „Gelbėkit vaikus“.
„Socialinių paslaugų centre gyveno kelios ukrainiečių šeimos, o turėjome tik kelis puodus maistui gaminti. Palyginti su Ukrainos kainomis, pas jus viskas brangu. Organizacija mums parūpino labai kokybiškų indų.
Kai pilnai įsikūrė, mokslų metų vyresniosioms Irinos dukroms buvo likusios dvi savaitės - jos mokėsi Ukrainos mokykloje nuotoliniu būdu.
„Dalia paskambino ir paklausė, ar mums reikalingas kompiuteris. Vaikai turėjo išmaniuosius telefonus, internetą jau taip pat buvome įsivedę, bet vaikai buvo tokie laimingi, kai organizacija mums nupirko ir padovanojo kompiuterį. Tuo pačiu metu Dalia užsiminė ir pakvietė į Šiauliuose organizuotą vasaros stovyklą vaikams. Mažylis sūnus labai neramus, prastai miega - su juo kiekvieną dieną vežti vaikus į stovyklą ir pasiimti dienos pabaigoje būtų buvę sudėtinga, nebent vyresnioji būtų sutikusi juos lydėti.
Dukroms leidžiant laiką stovykloje, Irina visą dieną su sūnumi likdavo viena ir galėjo ramiai rūpintis juo, namais. Mergaitės iš stovyklos grįždavo apie šeštą valandą vakaro, vyras - po septintos.
Irinos vyras, dar registruojantis Alytuje, kreipėsi dėl darbo ir šiuo metu Šiauliuose dirba pagal profesiją - statybose, brigadininku. „Vyras patenkintas darbu. Ukrainoje turėjo savo statybų verslą.
Nepaisant sugriuvusio verslo ir tebevykstant karui, Irina kiekvieną dieną laukia gerų žinių ir planuoja važiuoti namo, atgal į Ukrainą. „Čia, Lietuvoje, mums gerai. Pripratome lyg jau, bet vis tiek noriu į Ukrainą.
Nors planuoja išvažiuoti, vaikus į mokyklą Lietuvoje Irina ruošia - dukras užrašė į mokyklą, globotinę Valeriją - į sanatorinę mokyklą.
Patarimai adaptuojantis svetimoje šalyje
Sėkmingai adaptacijai būtinas atvirumas ir noras pažinti. Dr. M. Prodanović sako neturinti galimybės visam laikui įsikurti Lietuvoje ir laiką leidžia keliose skirtingose Europos valstybėse - Serbijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Ispanijoje, Lietuvoje bei kitose šalyse.
Ji pažymi, kad nors kelionės praturtina, praplečia akiratį, suteikia daug naujų potyrių, vis dėlto, būnant svečioje šalyje lengviau patekti į situacijas, kuriose atsiranda nesusipratimų dėl kalbos barjero.
„Kalba, kurią daugelis vartoja keliaudami, yra šiandieninio pasaulio lingua franca - anglų kalba. Tačiau nepaisant paplitusio jos vartojimo, kultūriniai skirtumai kartais išlieka matomi net tada, kai vartojame anglų kalbą“, - sako knygos „Towards Success in Communicating and Teaching Internationally. Teach and Talk Like You Walk“ bendraautorė dr. M. Prodanović.
Ji pažymi, kad tai - svarbios detalės, kurias žinant galima palengvinti bendravimą ir išvengti nesusipratimų.
„Taigi, mano patarimas būtų susipažinti su pagrindiniais šalies, į kurią ruošiatės keliauti, kultūriniais niuansais. Nors tai atrodo kaip smulkmenos, jų daroma įtaka bendravimui gali būti reikšmingesnė nei vartojamos kalbos tikslumas“, - pataria anglų kalbos ir lingvistikos mokslų daktarė.
Dr. M. Prodanović taip pat atkreipia dėmesį, kad kalba ir protas yra tarpusavyje susiję ir šių ryšių išvengti neįmanoma: „Tai, ko buvome išmokyti, su kuo susidūrėme per daugelį metų - visa tai atsispindės mūsų bendravimo modeliuose ir nesvarbu vartojame gimtąją ar užsienio kalbą.“
Ji pažymi, kad žmonės neretai turi lūkestį, jog kiti juos iškart supras, tačiau iš tikrųjų tarp pašnekovų gali būti daugybė skirtumų, dėl kurių ir kyla nesusikalbėjimų.
Todėl, pasak dr. M. Prodanović, pirmiausia bendraujant svarbu prisiminti, kad pašnekovo patirtis, gyvenimo būdas, lūkesčiai ir kt. gali būti kitokie nei mūsų.
„Turime būti pasirengę stebėti, tyrinėti ir priimti tai, kas skirtinga. Tarpkultūrinis bendravimas bus sėkmingas, jei būsime atviri ir pasiruošę priimti kitą kultūrą, jos ypatybes. Kaip sakoma patarlėje: „Jei esi Romoje, elkis kaip romėnas“, - dalinasi daugiau nei 50 mokslinių straipsnių, 2 monografijų ir 4 vadovėlių autorė.
Kultūrinis šokas ir jo įveikimas
Atvykus į kitą šalį, net ir pasidomėjus apie kitą kultūrą, gali tekti patirti kultūrinį šoką. Kai kuriais atvejais jį išprovokuoti gali net smulkmenos, tokios kaip nereikšmingos frazės, neįprasta apranga, makiažas, kalbos ypatybės, pavyzdžiui, intonacija.
Dr. M. Prodanović atskleidžia, kad yra išskiriamos keturios kultūrinio šoko stadijos: euforijos arba medaus mėnesio, nusivylimo, prisitaikymo ir priėmimo.
„Kaskart, kai pamatome kažką kitokio - nesvarbu, teigiamo ar neigiamo, galime pasijusti suglumę, pasimetę ir nežinoti, kaip elgtis. Būtent taip nutinka, kai ištinka kultūrinis šokas - mus supa kažkas naujo, charakterizuojančio kitokią kultūrą. Manoma, kad naujovės paprastai mus pripildo džiaugsmo, noro tyrinėti, pasinerti į jas, tačiau pirmoji - euforijos - stadija paprastai trunka neilgai“, - sako Kauno kolegijos docentė.
Ji pažymi, kad neilgai trukus euforija gali peraugti į skirtumų suvokimą - žmonės ima ilgėtis namų, prisimena viską, kas būdinga kultūrinei aplinkai, iš kurios jie yra kilę. Tai - antroji kultūrinio šoko stadija.
„Ar likti svečioje šalyje, ar grįžti yra gana individualu. Atviri naujai patirčiai ir pasiruošę priimti įvairovę žmonės dažnai lieka ir pradeda tyrinėti kitą kultūrą, pamažu integruojasi. Kai kurie iš jų gali netgi visiškai asimiliuotis - perimti naujos kultūros ypatybes“, - dalinasi dr. M. Prodanović.
Kita vertimus, pažymi ji, daugelis žmonių taip ir lieka „įstrigę“ kultūriniame šoke - jie lieka užsisklendę savyje, savo įpročiuose, renkasi atsiskyrimą arba marginalizaciją t. y. ieško panašių į save ir leidžia laiką tik su jais.
Pasak dr. M. Prodanović, nors anglų kalba, dėl savo paplitusio vartojimo, gali palengvinti bendravimą, tačiau siekiant sėkmingai adaptuotis vietinės kalbos mokėjimas visada padės sumažinti atskirties jausmą, leis geriau suprasti vietinius bei užmegzti ryšius su jais.
„Atrodo, kad migracija tapo tokia įprasta, jog net nebekreipiame į ją dėmesio. Žmonės nuolat keliauja į užsienį verslo, mokslo, profesinio tobulėjimo tikslais arba siekdami pažinti naujas vietas, tradicijas, atsipalaiduoti. Kad ir kokia būtų priežastis, bendravimas yra neišvengiama bet kokios migracijas dalis. Nors nauja kalba, su kuria iki šiol nėra tekę susidurti, gali kelti diskomfortą, tačiau būtina ją kuo dažniau vartoti. Pamatysite, rezultatai nudžiugins“, - nebijoti vartoti naują kalbą drąsina dr. M.
žymės:
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Kaip Tapti YouTube Žvaigžde: Efektyvūs Patarimai ir Slaptos Įžvalgos
- Neįtikėtinas žvaigždžių gimimo procesas: Sužinokite, kaip atsiranda dangaus šviesuliai!
- Senelių Globos Namai Jonavos Rajone: „Lumos“ – Naujos Galimybės ir Šiltas Priėmimas
- Andrius Užkalnis: Įdomiausia Biografija ir Šeimos Paslaptys Atidengtos!