Nėštumas - tai ypatingas laikotarpis moters gyvenime, tačiau jis gali tapti ypač sudėtingas, kai moteris atsiduria svetimoje šalyje, toli nuo savo artimųjų ir įprastos aplinkos. Tokiomis aplinkybėmis moteriai gali prireikti įvairios pagalbos - nuo psichologinės paramos iki materialinės pagalbos ir informacijos apie sveikatos priežiūros sistemą.
Psichologinė pagalba
Žinia apie nėštumą neretai moteris išgąsdina, sukrečia. Mokslininkų sudarytoje stresą keliančių gyvenimo įvykių skalėje nėštumas užima dvyliktą vietą. Vadinasi, tiek netikėtas, tiek planuotas, lauktas nėštumas moteriai kelia stresą. Didžiausią stresą nėštumas kelia labai jauno amžiaus merginoms ir moterims.
Airijoje atliktas didelės apimties mokslinis tyrimas atskleidė, kad beveik ketvirtadalis moterų - apie 23 proc. - įvardija patyrusios krizinį nėštumą. 18-25 metų amžiaus laikotarpiu tokį nėštumą nurodo patyrusios net apie 44 proc. moterų. Su amžiumi šis procentas mažėja. 36-45 metų amžiaus laikotarpiu tik 11 proc. moterų įvardija patyrusios krizinį nėštumą, - palygina psichologė. Vis dėlto svarbiausia moteriai laukiantis yra artimiausia aplinka: partneris, tėvai. Ar jie palaiko, ar ne.
Moterys dalijasi labai skaudžiomis patirtimis, kokio nepriėmimo, net pasmerkimo sulaukė pasidalijusios žinia, kad laukiasi. Kartais patiria spaudimą darytis abortą. Dažniausiai - iš artimiausių žmonių: moters tėvų arba vaikelio tėčio, kuris nenori prisiimti atsakomybės, rūpintis vaiku. Moterys kartais atlaiko tą psichologinį spaudimą.
Pašnekovė teigia bandanti suprasti ir vyrus - juk jie taip pat patiria šoką, išgąstį sužinoję, kad partnerė netikėtai pastojo. Tai patiria ir poros tėvai. Tačiau, praėjus pirmajai neigiamai reakcijai, kartais viskas pasikeičia. Mano praktikoje buvo atvejis, kai merginos tėvai sakė: nebandyk pastoti ar susilaukti vaiko, mes nepadėsime, negalėsi gyventi kartu. Bet būna - praeina kiek laiko, ir seneliai pamilsta anūką, juo džiaugiasi, rūpinasi.
Pasitaiko, kad vyras moteriai kelia sąlygas: jei nepasidarai aborto - skiriamės. Psichologinis spaudimas - viena priežasčių, kodėl moterys ryžtasi abortui. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nėštumo nutraukimo priežiūros rekomendacijose ragina atkreipti dėmesį: aborto moterys kartais pageidauja dėl to, kad patiria aplinkos spaudimą, net psichologinį smurtą nutraukti nėštumą. Moterys kartais atlaiko tą psichologinį spaudimą. Savo aplinkoje jos ieško palaikančių žmonių - tai gali būti tėvai, sesė, brolis, draugai. Bet sunkiausia, kai moteris nejaučia palaikymo iš to vaikelio tėčio. Neretai moteris žeidžia neigiama vyro reakcija į žinią apie jos nėštumą. Būna, kad vyras skatina moterį darytis abortą, savaip suprasdamas rūpinimąsi savo partnere, jos ateitimi.
Krizinio nėštumo centro psichologėms tenka konsultuoti ir moteris po aborto. Nėštumo nutraukimas dažnai yra trauminė patirtis. Moterys pasakoja: buvau spaudžiama tai padaryti, kaip gaila, kad neatlaikiau. Bet atlaikyti nelengva. Neretai vyras pasako: spręsk pati, darytis abortą ar ne. Kai moteris tai girdi iš artimo žmogaus, iš to, su kuriuo kartu jie turėtų rūpintis to vaikelio atėjimu, jo auginimu, dažnai ji tai supranta kaip žinutę, kad tu esi viena, vaikas - tavo vienos reikalas, tavo vienos rūpestis. Tačiau mes, mamos, suprantame, kad vaiką auginti nėra vieno žmogaus darbas.
Pasitaiko ir pastojimo po prievartos moters atžvilgiu atvejų. Tokios moterys retai kreipiasi psichologinės pagalbos. Centro duris jos dažniausiai praveria jau po aborto. Jos labai dažnai patiria aplinkos spaudimą nutraukti nėštumą. Pasak jos, nutraukusios nėštumą moterys dažnai pakliūva į emociškai sunkią, kančią sukeliančią situaciją. Tačiau būna ir kitaip. Yra moterų, kurios džiaugiasi priėmusios tokį sprendimą. Tačiau nemažai jų po nėštumo nutraukimo nesulaukia šviesesnio gyvenimo, tai sukelia daug kančios. Yra tekę konsultuoti moteris, nėštumo nutraukimą patyrusias prieš 20-30 metų ir vis dar su tuo nesusitaikiusias. Matai kančią, gedėjimą, sielvartą dėl prarasto vaiko, neišgedėtą liūdesį.
Sunkiausia, kai moterys kenčia vienos. Kartais sunkūs jausmai, gedulas dėl kūdikio, kurio atsisakoma, užplūsta ne iš karto. Pasitaiko, kad pastojusios kitą kartą ir sužinojusios, kokios nėštumo savaitės kokio išsivystymo kūdikis yra, matydamos echoskopo nuotraukas, kad trijų savaičių embriono širdis jau plaka, moterys suvokia, koks tuo metu, kai nutrauktas nėštumas, buvo to vaiko išsivystymas.
Kad ir kas būtų nutikę, galima rasti palengvėjimą, susitaikyti su tuo, kas įvyko, atleisti sau ir kitiems. Svarbu, kad moterys ir vyrai, kurie taip pat kenčia praradę kūdikius, kreiptųsi pagalbos. Kaip viena konsultuota moteris prisipažino: nėštumo nutraukimas ilgą laiką buvo tarsi atvira žaizda, kurią prilietus skauda. Sulaukus psichologinės pagalbos tai tapo randu. Psichologės žodžiais, padėti porai daug lengviau, jei į konsultaciją ateina abu ir kartu ieško sprendimų. Tai svarbu ir netekus kūdikio. Vyrai taip pat išgyvena dėl netekčių, gedi. Kai gedima kartu - lengviau.
Pasak jos, kad ir kokioje situacijoje atsidurtų merginos, moterys, svarbu nepamiršti: pagalba yra. Norėtųsi, kad moterys išdrįstų kreiptis pagalbos, išdrįstų padėti pačios sau. Visais atvejais: praradus kūdikį ar nėštumo metu kilus sunkumų, santykių sunkumų ir kt.
Socialinė pagalba
Svetimoje šalyje nėščia moteris gali susidurti su įvairiais socialiniais iššūkiais, tokiais kaip kalbos barjeras, nežinojimas apie vietinę sveikatos priežiūros sistemą ir socialinę paramą. Svarbu, kad moteris gautų informaciją apie savo teises ir galimybes, taip pat pagalbą tvarkant dokumentus ir gaunant reikiamas paslaugas.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus integracijos vadybininkė Viktorija Pavydytė, dirbanti su Eyado Alali šeima ir padedanti jiems integruotis Lietuvoje sako, kad ši šeima - pavyzdys, kaip žmonės turėtų stengtis norint sėkmingai integruotis Lietuvoje: „Abudu - tiek vyras, tiek žmona, kruopščiai mokosi lietuvių kalbos, moko ir savo sūnų, kuris kaip tik rugsėjį eis į pirmą klasę. Jie stengiasi ir su manimi kalbėti lietuviškai, susitikimų metu stengiuosi kalbėti kiek įmanoma buitiškesne lietuvių kalba, džiugu, kad kartais net ir vertėjo pagalbos nebereikia bendraujant.
Šeimai daug padeda ir kepyklos šeimininkas, Eyado darbdavys Motussemas Alazzamas, noriai pagalbą teikiantis ne vienam pabėgėliui, siekiančiam įsitvirtinti Lietuvoje. M. Alazzamas pasakoja suprantantis, kad pabėgėliams integracija yra sudėtinga ir dėl kalbos barjero daugelis lietuvių darbdavių nenori priimti kitataučių, todėl jam gimė mintis pačiam samdyti pabėgėlius.
Sėkmingai adaptacijai būtinas atvirumas ir noras pažinti. Dėl dinamiško darbo dr. M. Prodanović sako neturinti galimybės visam laikui įsikurti Lietuvoje ir laiką leidžia keliose skirtingose Europos valstybėse - Serbijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Ispanijoje, Lietuvoje bei kitose šalyse. Ji pažymi, kad nors kelionės praturtina, praplečia akiratį, suteikia daug naujų potyrių, vis dėlto, būnant svečioje šalyje lengviau patekti į situacijas, kuriose atsiranda nesusipratimų dėl kalbos barjero.
Dr. M. Prodanović taip pat atkreipia dėmesį, kad kalba ir protas yra tarpusavyje susiję ir šių ryšių išvengti neįmanoma: „Tai, ko buvome išmokyti, su kuo susidūrėme per daugelį metų - visa tai atsispindės mūsų bendravimo modeliuose ir nesvarbu vartojame gimtąją ar užsienio kalbą.“ Ji pažymi, kad žmonės neretai turi lūkestį, jog kiti juos iškart supras, tačiau iš tikrųjų tarp pašnekovų gali būti daugybė skirtumų, dėl kurių ir kyla nesusikalbėjimų.
Todėl, pasak dr. M. Prodanović, pirmiausia bendraujant svarbu prisiminti, kad pašnekovo patirtis, gyvenimo būdas, lūkesčiai ir kt. gali būti kitokie nei mūsų. Turime būti pasirengę stebėti, tyrinėti ir priimti tai, kas skirtinga. Tarpkultūrinis bendravimas bus sėkmingas, jei būsime atviri ir pasiruošę priimti kitą kultūrą, jos ypatybes. Kaip sakoma patarlėje: „Jei esi Romoje, elkis kaip romėnas“, - dalinasi daugiau nei 50 mokslinių straipsnių, 2 monografijų ir 4 vadovėlių autorė.
Atvykus į kitą šalį, net ir pasidomėjus apie kitą kultūrą, gali tekti patirti kultūrinį šoką. Kai kuriais atvejais jį išprovokuoti gali net smulkmenos, tokios kaip nereikšmingos frazės, neįprasta apranga, makiažas, kalbos ypatybės, pavyzdžiui, intonacija. Dr. M. Prodanović atskleidžia, kad yra išskiriamos keturios kultūrinio šoko stadijos: euforijos arba medaus mėnesio, nusivylimo, prisitaikymo ir priėmimo. Manoma, kad naujovės paprastai mus pripildo džiaugsmo, noro tyrinėti, pasinerti į jas, tačiau pirmoji - euforijos - stadija paprastai trunka neilgai“, - sako Kauno kolegijos docentė.
Ji pažymi, kad neilgai trukus euforija gali peraugti į skirtumų suvokimą - žmonės ima ilgėtis namų, prisimena viską, kas būdinga kultūrinei aplinkai, iš kurios jie yra kilę. Tai - antroji kultūrinio šoko stadija. Ar likti svečioje šalyje, ar grįžti yra gana individualu. Atviri naujai patirčiai ir pasiruošę priimti įvairovę žmonės dažnai lieka ir pradeda tyrinėti kitą kultūrą, pamažu integruojasi. Kai kurie iš jų gali netgi visiškai asimiliuotis - perimti naujos kultūros ypatybes“, - dalinasi dr. M. Prodanović.
Pasak dr. M. Prodanović, nors anglų kalba, dėl savo paplitusio vartojimo, gali palengvinti bendravimą, tačiau siekiant sėkmingai adaptuotis vietinės kalbos mokėjimas visada padės sumažinti atskirties jausmą, leis geriau suprasti vietinius bei užmegzti ryšius su jais.
Materialinė pagalba
Nėštumas ir kūdikio auginimas reikalauja nemažų finansinių išlaidų. Svetimoje šalyje, kur moteris gali neturėti darbo ir pajamų šaltinio, materialinė pagalba yra ypač svarbi. Tai gali būti parama maistu, drabužiais, higienos priemonėmis, taip pat finansinė parama būstui ir sveikatos priežiūrai.
Krizinio nėštumo centras teikia socialinę, psichologinę, pirminę teisininko, ginekologo konsultaciją. Jei moteris apsisprendusi gimdyti, ji gali gauti dulos konsultacijas, būti palydėta į gimdymą, gauti žindymo specialistės konsultacijas. Jei moteriai reikalinga materialinė parama, suruošiame kūdikio kraitelį. Jame galima rasti visų priemonių, reikalingų pasiimti į gimdymo namus, ir drabužių, higienos priemonių, reikalingų apie tris keturis mėnesius. Jei reikia, aprūpiname ir kūdikio lovele, vežimėliu. Centre taip pat reguliariai vyksta terapinių savipagalbos grupių moterims, išgyvenančioms krizinį nėštumą, persileidimą ar abortą, užsiėmimai.
Irina, penkių vaikų mama iš Ukrainos, pasakoja, kaip ji sulaukė pagalbos Lietuvoje: „Socialinių paslaugų centre gyveno kelios ukrainiečių šeimos, o turėjome tik kelis puodus maistui gaminti. Palyginti su Ukrainos kainomis, pas jus viskas brangu. Organizacija mums parūpino labai kokybiškų indų. Taip susipažinome su Dalia. Kai persikraustėme, ji paklausė, ko mums reikia naujame bute. Reikėjo visko - bute buvo tik lovos ir čiužiniai. Nupirko mums patalynę, užuolaidas, šaldytuvą. Naudotą skalbimo mašiną radau pati, bet organizacija parūpino pinigų, kad galėčiau nupirkti geresnę.“
Sulūžus vyresniosios dukters akiniams, „Gelbėkit vaikus“ nupirko mergaitei akinius. - „100 eurų už akinius mums labai daug. Esu labai dėkinga už visą pagalbą.“
Dalia paskambino ir paklausė, ar mums reikalingas kompiuteris. Vaikai turėjo išmaniuosius telefonus, internetą jau taip pat buvome įsivedę, bet vaikai buvo tokie laimingi, kai organizacija mums nupirko ir padovanojo kompiuterį. Tuo pačiu metu Dalia užsiminė ir pakvietė į Šiauliuose organizuotą vasaros stovyklą vaikams.
Štai keletas organizacijų, kurios teikia pagalbą nėščioms moterims svetimoje šalyje:
- Krizinio nėštumo centras
- Lietuvos Raudonasis Kryžius
- Organizacija "Gelbėkit vaikus"
Nėščiųjų mankštos
Dabar Gerda - sertifikuota nėščiųjų korekcinių mankštų trenerė, baigusi studijas Amerikoje. (Lietuvoje tokių studijų tiesiog nėra.) Iki pirmojo savo nėštumo ji dirbo sporto klube, vesdavo grupines treniruotes. Pradėjusi lauktis, nelabai suprato, kodėl nėščia moteris mūsų visuomenėje laikoma vos ne ligone ar pensininke, kuriai negalima nei rankų pakelti, nei pašokinėti?
Laukdamasi Danielės aš jaučiausi puikiai, jaučiau, kad mano kūnas fiziškai gali judėti taip pat, kai ir iki nėštumo. Todėl pradėjau gilintis į studijas, kas iš tiesų kenkia nėščioms moterims, o kas yra tik mitas, ir ar tikrai nėštumas su sportu nesuderinama. Gavusi sertifikatą, paskelbiau, kad renkama grupė besilaukiančiosioms, kurioje iš tiesų bus sportuojama. Dalis pirmųjų lankytojų atėjo pamačiusios reklamą, kitos mane jau pažinojo anksčiau kaip sporto klubo trenerę. Sportuojant moterims pasakojau, kaip fizinio krūvio metu veikia nėštukės kraujotaka, placenta, kas organizmui naudinga, ko vengti. Daugelį nėščių moterų tos treniruotės tarsi išlaisvino, jos nudžiugo, kad aš, specialistė, leidžiu jaustis taip, kaip jos jaučiasi. Per treniruotes aš jų neribojau, nebent matydavau kokias nors kontraindikacijas, dėl kurių kažko daryti negalima. Jeigu nėštukė jaučiasi gerai, jai galima ir pakelti rankas, ir atlikti įtūpstus, šuolius, ir sportuoti su svoriais. Kai gauna galimybę tai daryti, visos pasijaučia išlaisvėjusios, ir nėštumas atrodo toks jau ir baisus. Į pirmuosius užsiėmimus ateidavo apie 10 moterų (dabar gyvai sportuoja apie 70 nėštukių, o dar daug prisijungia ir nuotoliu).
Ji sako, kad judėti nėštumo metu labai svarbu, nes sportas kelia nuotaiką. Jos klientės ne kartą sakydavo, kad labai tingėjo ateiti, bet po treniruotės visada jausdavosi puikiai, kupinos jėgų. Juk fizinė veikla sumažina nuotaikų svyravimus, ji stimuliuoja endorfinus, laimės hormonus, geriau aprūpina smegenis deguonimi. Dalyvavimas aktyvioje treniruotėje didina ir moters pasitikėjimą savo jėgomis, ko nėštumo metu labai reikia.
„MasterMama“ bendruomenė kūrėsi Gerdai auginant pirmagimę. Tai nebuvo lengva, nes dukrytė augo labai jautri, mažai miegojo. Gerda jos negalėdavo padėti į lovytę ar vežimėlį - tuoj verkdavo, o užmigusi miegodavo vos 20 minučių. „Bandžiau išsiaiškinti rėkimo priežastis, vežiojome ją pas gydytojus, visi atsakydavo, kad vaikas sveikas, tik labai jautrus, ir palinkėdavo mums kantrybės. O iš kur tos kantrybės pasisemti, juk jokio rezervo nėra? Dabar manau, kad patyriau pirmuosius pogimdyvinės depresijos požymius, nors tada apie tai mažai žinojau. Kartais mane apimdavo apatija. Kartais - didelis pyktis ant vaiko, nenoras apskritai jį turėti. Nors vaikelio labai laukiau, visada sakydavau, kad gyvenime norėsiu turėti penkis vaikus! Bet realybėje, susilaukusi kūdikio, ne vieną kartą rašiau savo mamai žinutes: „Aš nebenoriu to vaiko, išsivežk, man jo nereikia“. Dažniausiai rašydavau naktimis, kai būdavo stipri nemiga, nuovargis, kai aptemdavo galva. Būdavo akimirkų, kai pati stengdavausi susivaldyti, palikti rėkiantį vaiką ir išeiti į kitą kambarį, kur ir aš galiu išsirėkti. Pogimdyvinės depresijos požymių buvo daug, nors artimųjų pagalbos turėjau. Vakarais iš darbo grįždavo vyras, dažnai užeidavo mama. Jei ne jie, ko gero, depresija būtų gilėjusi, būčiau iš tiesų susirgusi. Gelbėjo ir tai, kad anksti grįžau į darbą, - praėjus keturiems mėnesiams po gimdymo pradėjau vesti po vieną treniruotę per dieną sporto klube. Buvo labai svarbu, kad galiu tą valandą išvažiuoti iš namų, pasportuoti, pabendrauti su žmonėmis, pasijuokti ar tiesiog pabūti viena. Atrodo, aš išsivalau ir grįžtu šviesiomis akimis.
Padedant psichologams, Gerda įveikė tą sunkų etapą ir suprato: taip gali nutikti bet kuriai, todėl mamoms svarbu palaikyti vienai kitą, o tam padėti gali mamų bendruomenė. Prasminga moterims ne tik susitikti, išsikalbėti, pasidalinti problemomis, bet ir kartu kažką nuveikti. Taip atsirado „Mastermama“ užsiėmimai ne tik nėštukėms, bet ir mamoms su kūdikiais. Ir dar gimė idėja rengti trumpas mamų stovyklas.
Stovyklos idėja ir buvo suburti mamas, nors trumpam jas ištraukti iš namų aplinkos. Po stovyklos mamos lieka draugės - labai dažnai į stovyklą ir atvažiuoja su ta mintimi, kad susiras panašaus amžiaus vaikus auginančių bendraminčių. Juk ne visos savo aplinkoje turi draugių su mažais vaikais.
Su kiekviena nauja pamaina stengiamės tobulinti stovyklų aplinką. Reikia, kad būtų mamai kur prisėsti, pervystyti, pamigdyti vaikutį. Labai svarbu pačiai moteriai kokybiškai išsimiegoti. Prieš stovyklą mes paprastai duodame užpildyti anketą ir klausiame, ko jos tikisi ir ko bijo. Beveik visos bijo, kaip reikės gyventi su kita mama ir jos vaikučiu viename kambaryje, galbūt vaikai visą naktį nemiegos, rėks? Bet tos baimės per stovyklų istoriją nepasitvirtino. Tik kartą reikėjo keisti viešbučio kambarį ir perkelti vieną mamą į vienvietį numerį, nes jai trukdė miegoti ne kūdikiai, o kitos mamos knarkimas. Bet tokios problemos nesunkiai išsprendžiamos.
žymės:
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Kaip Tapti YouTube Žvaigžde: Efektyvūs Patarimai ir Slaptos Įžvalgos
- Neįtikėtinas žvaigždžių gimimo procesas: Sužinokite, kaip atsiranda dangaus šviesuliai!
- Multivitaminai nėščioms ir žindančioms: būtina sudėtis ir svarbiausi privalumai
- Sužinokite savo Mėnulio ženklą – paprastas žingsnis po žingsnio vadovas!