Skyrybos - viena iš aktualiausių temų ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. Remiantis Valstybės duomenų agentūros informacija, Lietuvoje per metus porų vis dar išsiskiria kone pusė tiek, kiek sudaroma santuokų. Šią informaciją išreiškus skaičiais, 2021 m. buvo užregistruota 16,8 tūkst. santuokų ir 9,4 tūkst. ištuokų. Iš pirmo žvilgsnio statistika tėra tik sausi skaičiai, tačiau liūdnoji jos dalis ta, kad daugiau nei pusė oficialiai besiskiriančiųjų turi bendrų nepilnamečių vaikų, kurie neretai lieka gyventi nepilnoje šeimoje. Vien 2020 m. Lietuvoje beveik 6000 vaikų po skyrybų liko nuolat gyventi tik su vienu iš tėvų.
Skyrybų Priežastys ir Tendencijos
Deja, nuo 1945 m., kai Lietuvoje išsiskyrė 35 sutuoktiniai, skyrybų skaičius šalyje gerokai išaugo. Pernai, remiantis to paties departamento duomenimis, buvo įregistruota 22 tūkst. santuokų ir 9,4 tūkst. ištuokų. Taigi 100 santuokų teko 43 ištuokos (2014 m. - 44). Tikėtina, kad, jei išliks pastarųjų metų tendencija, iš 100 susituokusių porų šiek tiek mažiau negu pusė (42) išsituoks. 2015 m. vidutinė buvusios santuokos trukmė buvo 13,2 metų. Penktadalis (20 proc.) susituokusiųjų išsituokė pragyvenę santuokoje beveik 10 metų, 12,9 proc. - antrąjį vedybinio gyvenimo dešimtmetį, beveik 5 proc. - išgyvenę santuokoje ilgiau nei 25 metus.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorės Aušros Maslauskaitės, dažnos skyrybos Lietuvai būdingos jau daugiau nei keturis dešimtmečius, tai nėra naujas reiškinys. Ištuokų rodikliai labai sparčiai pradėjo augti XX a. septintojo dešimtmečio viduryje-aštuntojo dešimtmečio viduryje, taigi dar sovietmečiu. Ir aukštas lygis su nedideliais svyravimais iš esmės išliko iki pat šių dienų.
„Įtakos tam turi daug veiksnių. Pirmiausia, dažniau skiriamasi ten, kur dažniau tuokiamasi. Antra, kitaip nei neretai manoma, dažniau skiriasi žmonės, susiduriantys su socialiniu ir ekonominiu nesaugumu, t. y. žmonės, turintys žemesnį išsilavinimą, gaunantys mažesnes pajamas. Šios šeimos susiduria su daugiau ekonominių ir socialinių problemų, šeimos gyvenime jos tampa konfliktais, nepasitenkinimo gyvenimu, nesaikingo alkoholio vartojimo, smurtinio elgesio priežastimis. Priešingai, aukštesnio išsilavinimo vyrų ir moterų partnerystė yra stabilesnė“, - teigia pašnekovė.
Profesorė pabrėžia, jog dažniau skiriasi ir tie, kurių tėvai taip pat išsiskyrė. Kadangi Lietuvoje skyrybos buvo paplitusios ir sovietmečiu, skiriasi ir tuo metu išsiskyrusių tėvų jau suaugę vaikai.
Vaikų Padėtis Po Skyrybų
Tiesa tokia, kad daugiau nei pusė (56 proc.) praėjusiais metais išsituokusių porų turėjo bendrų vaikų iki 18 metų. Po ištuokos šeimose be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) liko gyventi 7,3 tūkst. vaikų. 2005-2015 m. nepilnose šeimose liko gyventi daugiau nei 92 tūkst. vaikų.
Mūsų šalyje po tėvų skyrybų vaikai dažniausiai lieka su mamomis, tik itin retais atvejais - su tėčiais. „Pirmiausia tai susiję su tuo, kaip mes suprantame motinos ir tėvo vaidmenį. Visuomenėje vis dar manoma, kad motina privalo rūpintis vaiku, jo emocine gerove, o tėvas - užtikrinti materialinę gerovę, uždirbti pinigus“, - sako A. Maslauskaitė. Vis dėlto, pašnekovės teigimu, supratimas apie tėvystę mūsų visuomenėje po truputį kinta - matome vis daugiau tėvų, kurie nėra tik „tradiciniai“ - pinigus uždirbantys - tėčiai. Jie iš tiesų aktyviai prisideda prie vaikų auginimo.
Vaiko gerovei, kaip rodo tyrimų duomenys, labai svarbus santykių su abiem tėvais tęstinumas. „Žinoma, kalbame apie santykius su tėvu ar motina, kai nėra smurto, alkoholio vartojimo problemų. Po tėvų skyrybų vaiko gyvenamoji vieta dažniausiai nustatoma su motina. Tėvai susitaria dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos ir laiko arba juos paskiria teismas. Dažnai tas laikas - gana ribotas, derybos dėl jo gali būti įtrauktos į daugybę konfliktų, kuriuos sprendžia tėvai skyrybų metu“, - dėsto A. Maslauskaitė.
„Lietuvoje atlikti tyrimai, kurių metu buvo apklausti išsiskyrę tėvai ir motinos, rodo, jog apie ketvirtadalį vaikų susitinka su savo tėčiu bent kartą per savaitę, apie trečdalį - bent kartą per mėnesį. Maždaug dešimtadalis vaikų su tėčiais visai nesusitinka po skyrybų“, - teigia profesorė.
Tėvų Pareigos ir Teisės
Lietuvoje savo vaikus dažniau išlaiko ir santykius su jais palaiko tie tėvai, kurie buvo susituokę su vaikų motinomis. „Pirmiausia tai susiję su teisiniais veiksniais. Susituokusiems tėvams registruojant ištuoką teisme privaloma išspręsti visus su vaikų išlaikymu, santykiais susijusius klausimus. Kitaip yra yrant neregistruotai partnerystei. Motina, su kuria lieka vaikai, gali, bet neprivalo kreiptis į teismą dėl vaikų išlaikymo. Taigi yrant neregistruotai partnerystei žymiai daugiau sprendimo laisvės paliekama tėvams. O tai nebūtinai skatina ir užtikrina tėvų dalyvavimą išlaikant vaikus, tęsiant santykius, ypač jei atsižvelgsime į konfliktišką skyrybų atmosferą“, - aiškina A. Maslauskaitė.
Kita priežastis yra susijusi su socialiniais ir ekonominiais veiksniais. Vaikų ne santuokoje dažniau susilaukia žemesnio išsilavinimo, kaimiškosiose vietovėse gyvenantys asmenys. Taigi tokie vyrai, iširus partnerystei, turi mažiau galimybių ir išteklių prisidėti prie vaikų išlaikymo.
Vienišų Mamų Padėtis
Vienišos motinos Lietuvoje - viena skurdžiausių grupių, tai nuolatos rodo įvairūs sociologiniai tyrimai ir statistika. Tačiau, kaip pabrėžia pašnekovė, ne visos vienišos mamos gyvena skurdžiai, be to, ir skurdas yra įvairus. „Sociologiniai tyrimai byloja, kad vienišų motinų materialinė gerovė priklauso nuo jų išsilavinimo, socialinės kilmės, tėvų ir artimiausių giminių pagalbos. Visgi vienišos motinos susiduria ne tik su materialiniais sunkumais. Jų gyvenimas paženklintas nerimo dėl vaikų, atsakomybės už juos, abejonių, ar pajėgs užtikrinti vaikų gerovę, laiko stygiaus. Bet vėlgi materialinė gerovė ir bendra savijauta, saugumo, užtikrintumo pojūtis - susiję dalykai. Kuo saugiau materialiniu požiūriu jaučiasi vieniša mama, tuo daugiau pasitikėjimo, mažiau nerimo“, - aiškina A. Maslauskaitė.
Tiesa, galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad apskritai Lietuvai nebūdingas vienišų motinų stigmatizavimas, neigiamas požiūris į jas. „Kadangi visuomenėje skyrybos - įprastos, negatyvaus jautrumo šiai visuomenės grupei nėra. Vienišos mamos gali dažniau susilaukti neigiamų nuomonių ne dėl to, kad vienos augina vaikus, o dėl skurdo“, - sako pašnekovė.
Santykiai Po Skyrybų ir Tėvystės Tęstinumas
Išsiskiria būtent tėvai, tad tėvų skyrybos nėra skyrybos su vaikais. Tėvystė turėtų tęstis net ir nutrūkus partnerystei. Tai būtų idealus tolesnio bendravimo modelis.
„Daugybė šalių orientuojasi į vaikų gerovę, lygiavertis tėvų ir motinų dalyvavimas auginant vaikus suprantamas kaip šios gerovės pagrindas. Todėl daug šalių ėmėsi reikšmingų teisinės sistemos pokyčių. Kai kuriose valstybėse skyrybų metu nustatoma vadinamoji padalyta vaiko gyvenamoji vieta, kai dalį laiko vaikas gyvena su motina, dalį - su tėvu. Šis laikas gali būti dalijamas pusiau ar kitaip. Kuriamos specialios priemonės, kuriomis užtikrinamos galimybės ne tik matytis su vaikais, bet ir dalyvauti priimant sprendimus, pavyzdžiui, abu tėvai privalomai informuojami apie vaiko pasiekimus mokykloje ir pan.“, - teigia A. Maslauskaitė.
Lietuvoje, deja, reikia reikšmingų pokyčių kalbant tiek apie teisinę sistemą, tiek apie tėvų ir motinų, visuomenės suvokimą apie vaikų gerovę ir interesus. Kol kas turime tenkintis liūdna statistika ir dar liūdnesne realybe. Matyt, jau pats laikas ką nors keisti.
Lygiavertė Tėvystė - Tik Siekiamybė
Tėvų atstūmimo sindromas (angl. parental alienation syndrome) - psichologinis sutrikimas, kuris išsivysto būtent vaikams po tėvų skyrybų dėl vieno iš tėvų valdžios vaiko atžvilgiu dominavimo. Dažniausiai tėvų valdžią dalijasi motina ir tėvas, bet būna ir senelių įsikišimo atvejų. Tačiau visada be išimties klausimas sukasi apie įtaką vaikui. Minėto sindromo atsiradimą lemia vaiką auginančio vieno iš tėvų - motinos arba tėvo - elgesys, paremtas melu, šmeižtu, manipuliavimu vaiku tam, kad atskirai po skyrybų gyvenantis tėvas ar motina būtų visiškai išbrauktas iš atžalos gyvenimo. Tokio elgesio tikslas - nutraukti vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo ar motinos bendravimą ir net ryšį.
„Jeigu vaikas ilgą laiką nemato vieno iš tėvų, nebūna su juo, jis atpranta. Atkurti tvirtus santykius, kokie turėtų būti tarp vaiko ir tėvų, yra nepaprastai sunku ar net neįmanoma. Juolab kad vienas iš tėvų daro viską, kad tas ryšys neatsinaujintų“, - sako Asociacijos prieš tėvų atstūmimą valdybos pirmininkas Edvardas Sadovskis.
Pasak E. Sadovskio, visų pirma reikėtų pradėti nuo pačios problemos pripažinimo ir viešinimo. „Taip pat svarbu pritaikyti gerąją užsienio šalių patirtį mūsų teisinėje sistemoje. Vakarų valstybėse yra praktikuojama lygiavertė tėvystė - abu tėvai turi vienodas teises į savo vaiką. Pas mus tėčiai turi įrodinėti savo teises“, - sako Asociacijos prieš tėvų atstūmimą valdybos pirmininkas.
Alternatyvūs Gyvenimo Būdai Po Skyrybų
Kaip nurodo tėvus konsultuojanti AISTĖ DĖDELĖ, viena iš svarbiausių rekomendacijų besiskiriantiems tėvams yra tai, kad vaikai tų pasikeitimų patirtų kuo mažiau, įskaitant tėvų bendravimą ir santykį su vaiku, gyvenamąją vietą, ugdymo įstaigą ir kt., o tai tėvams tampa nemenku iššūkiu. Kalbant apie psichologinius vaiko išgyvenimus, kaip vieną iš naudingiausių gyvenimo po skyrybų būdų galima įvardyti paukščio lizdo metodą (angl. birdnesting), kuris Lietuvoje dar gan neįprastas, tačiau, BBC duomenimis, sparčiai populiarėjantis ne tik JAV bei Australijoje, tačiau ir tokiose Europos šalyse kaip Nyderlandai, Jungtinė Karalystė.
Taigi, „paukščio lizdo“ visa esmė ta, kad vaikai lieka ir toliau nuolatos gyventi savo vaikystės namuose, o pamainomis keičiasi tik tėvai, t. y. išsikrausto ir atsikrausto į senuosius savo namus pagal skyrybų metu susitartą buvimo su vaikais grafiką. Vis dėlto toks sprendimas reikalauja didesnių finansinių resursų ir ne visoms šeimoms yra prieinamas. Todėl verta paminėti dar vieną vaikams palankią alternatyvą, labai populiarėjančią Lietuvoje, o daugelyje Vakarų šalių jau tapusia norma - gyvenimas pakaitomis pas abu tėvus, arba vadinamasis 50/50 gyvenamosios vaiko vietos principas. Idealiu atveju išsiskyrę tėvai lieka gyventi netoli vienas kito, kad vaikams nereikėtų keisti mokyklos ar darželio, užklasinių veiklų vietos, o prireikus jie lengvai galėtų pasiekti abejus namus.
Vis dėlto, jei besiskiriantiems tėvams nė viena iš aukščiau paminėtų koncepcijų dėl tam tikrų aplinkybių nepriimtina ar neprieinama, o vaikas lieka gyventi tik su vienu iš tėvų, konsultantė A. Todėl labai svarbu užtikrinti, kiek tai yra įmanoma pagal aplinkybes, kad vaikas ir toliau jaustųsi taip pat mylimas, kad nekiltų (arba kiltų kuo mažiau) trukdžių po skyrybų matytis su išeinančiu tėčiu ar mama, kad būtų laikomasi tų pačių taisyklių būnant tiek su tėčiu, tiek su mama, kad naujieji partneriai nekliudytų susitikti su vaiku. Taip pat jokiu būdu vaikui girdint nebūtų žeminamas ir menkinamas buvęs partneris, t. y. vaiko tėtis ar mama. Tai turėtų būti vienas iš svarbiausių skyrybų proceso uždavinių, o jei jų nepavyksta tėvams patiems taikiai ir sklandžiai spręsti, pasitelkiama specialistų (mediatorių, psichologų, konsultantų ir pan.) pagalba.
Tėčių Emocinė Būklė Po Skyrybų
Tyrimą apie vienišų tėčių emocinę sveikatą atlikusi ir toliau tyrinėjanti sociologė sako, kad skyrybų atveju vyrams itin svarbu bet kuriuo atveju tęsti santykius su vaiku, nes tai naudinga abiejų pusių sveikatai ir socialinei gerovei. Tyrimai apie tėčių gerovę po skyrybų yra dar nauji ir jų nėra daug.
„Mokslininkai jau daug metų tyrinėja neigiamą skyrybų įtaką mamų ir vaikų gerovei, bet visai nauja tyrimų karta atkreipia dėmesį į skyrybų pasekmes vyrams kaip tėčiams“, - sako VDU profesorė.
A. Maslauskaitės nuomone, tokia statistika kelia rūpestį, nes iširusi poros partnerystė veikia tėčio įsitraukimą į vaiko auginimą, bet jį išlaikyti labai svarbu. „Tyrimai iš daugelio šalių rodo, kad tėčio ir vaiko santykių tęstinumas po skyrybų turi teigiamą įtaką ne tik vaikams, jų emocinei būsenai ir akademiniams pasiekimams, bet ir tėčių psichologinei bei fizinei sveikatai, socialinei gerovei“, - akcentuoja A. Maslauskaitė.
Dr. A. Maslauskaitės su kolege Lietuvoje atlikto tyrimo apie vienišų tėčių emocinę sveikatą rezultatai parodė, kad tėčiai, palaikantys gerus santykius su savo vaikais ir reguliariai mokantys alimentus, jaučia aukštesnį pasitenkinimą gyvenimu nei tie, kurie neprisideda prie vaikų išlaikymo. Teigiamos įtakos tam turi ir tėčio išsilavinimas - kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo geresnė vyrų savijauta. Laimingesni yra ir tie vyrai, kurie po skyrybų sukuria naujus santykius, tačiau atskirai nuo savo vaikų gyvenantys tėčiai vis tiek dažniau susiduria su depresiška nuotaika.
A. Maslauskaitės teigimu, visi paminėti gyvenimo aspektai glaudžiai susiję, nes išsilavinimas suteikia galimybę gauti geresnį darbą ir atlikti šeimos maitintojo vaidmenį. „Atskirai nuo vaikų gyvenančių tėčių pasitenkinimas gyvenimu ir santykių su vaikais kokybė galiausiai atsiremia į tradicinių vyriškumo normų išpildymą, nes santykių su vaiku tęstinumas po skyrybų pirmiausia yra susijęs su įsipareigojimu išlaikyti vaiką finansiškai. Jeigu jo nėra, santykis dažnai yra nereguliarus, nėra toks, koks turėtų būti, ir tai atsigręžia prieš patį tėtį. Darbo rinkoje mes turime išties nemažai prastai apmokamų pozicijų ir dalis tėčių finansiškai yra labai pažeidžiami. Net jei jie norėtų tęsti santykius su vaikais, galbūt jie nelabai turi, už ką mokėti alimentus. Negalėdami išlaikyti vaikų, tėčiai iškart tampa atriboti ir jų įsitraukimas į vaiko auginimą būna daug mažesnis“, - aiškina sociologė A. Maslauskaitė.
Pasirodo, tie patys faktoriai dažnai tampa ir skyrybų ar partnerystės iširimo priežastimi. „Kai užima žemesnes ir prasčiau apmokamas pareigas, vyrai negali iki galo išpildyti jiems keliamų lūkesčių ir dėl to patiria stresą. Spaudimas atitikti visuomenės normas gali tapti pretekstu smurtui panaudoti arba pastūmėti priklausomybių link. Vyrų patiriamas psichosocialinis stresas lemia ir tam tikrą asocialų elgesį, pavyzdžiui, perteklinį alkoholio vartojimą, kuris atsiranda dar prieš skyrybas, o vėliau turi įtakos ir joms“, - sako sociologė A. Maskauskaitė, tyrimo metu apklaususi 1225 nepilnamečių vaikų turinčių tėčių (25-54 m.), kurie po poros iširimo pradėjo gyventi atskirai nuo vaikų.
Būtini Pokyčiai Teisiniame ir Visuomenės Lygmenyse
A. Maslauskaitės teigimu, turi būti dedamos visos pastangos, kad tėčio ir vaiko santykių tęstinumas būtų išsaugotas, bet tam pokyčiai turi vykti ir visuomenės nuostatų, ir teisiniame lygmenyje. „Kad tėčiai galėtų po partnerystės iširimo tęsti santykius su vaikais, mes turime kalbėti ir apie teisinį šių santykių reguliavimą. Žmogus dažnai gali neįveikti tos teisinės sistemos, kuri gali būti atsisukusi prieš jį. Pagrindinis uždavinys yra visais įmanomais būdais stengtis tęsti santykius su vaiku“, - akcentuoja A. Maslauskaitė.
Sociologė pabrėžia, kad abu dalykai vienas kitą maitina: dabartinė teisinė padėtis nėra labai palanki tėčiams, bet tarpasmeniniai tėvų santykiai taip pat neretai neigiamai paveikia tėčių įsitraukimą į vaikų auginimą po skyrybų. Kai per griežtai laikomasi stereotipinių nuostatų, t. y. mama tik atlieka globėjos, o tėtis - tik šeimos maitintojo vaidmenį, prasilenkiama su vaiko interesais, kurie turėtų būti svarbiausi.
„Mes dažnai nesugebame atskirti vaiką auginančios poros partnerystės iširimo nuo tėvystės ir motinystės santykių. Neretai santykiai su vaiku tampa įrankiu tėvų konfliktuose, kurie įprastai yra neišvengiami ir lydi skyrybas“, - sako ji.
Teigiami Pokyčiai Požiūryje į Tėvystę
Kalbėdama apie pokyčius, įvykusius per paskutinius porą dešimtmečių, A. Maslauskaitė pastebėjo, kad Lietuvoje judame gera linkme. „Vis dažniau viešojoje erdvėje keliamas klausimas apie tėčių dalyvavimą vaiko auklėjime ir auginime iširus tėvų partnerystei. Vienas didelis žingsnis buvo žengtas, kai beveik prieš du dešimtmečius buvo padaryti Civilinio kodekso pakeitimai, pertvarkyta teisinė bazė, susijusi su skyrybomis. Nors ir labai mažais žingsniais, žvelgdami į tėvystės sampratą mes matome teigiamus pokyčius. Dalyvavimas vaiko gyvenime yra labiau skatinimas įvairiomis socialinės politikos priemonėmis, parodomi tėčių dalyvavimo vaiko auginime privalumai. Todėl po truputį tos normos keičiasi“, - apžvelgia Vytauto Didžiojo universiteto profesorė.
Sociologės nuomone, visuomenė galbūt tikisi radikalesnių pokyčių, bet dažniau jie yra lėti ir ne tokie žymūs. „Reikia turėti galvoje, kad mes perrašome visuomenę, savo lūkesčius, ką tėčiai turėtų ir kaip turėtų daryti, vyrams vis dažniau priskiriame įtraukios tėvystės vaidmenų. Natūralu, kad nutrūkus santuokai, daliai vyrų, kurie jau buvo įsitraukę į vaiko priežiūrą ir auginimą, iškyla poreikis tęsti savo tėvystę ir neprisiimti „nesančio“ tėvo arba tėvo, kuris tik moka vaiko išlaikymo pinigus, vaidmens“, - apibendrino mokslininkė.
2020 m. liepą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad visuomenė nori aktyvesnio tėčių įsitraukimo į vaikų priežiūrą. Net 71 proc. tyrime dalyvavusių moterų ir 56 proc. vyrų teigė manantys, kad tėtis mažais vaikais gali pasirūpinti taip pat gerai, kaip mama. Labai panašūs rezultatai buvo ir kalbant apie lygiavertišką atsakomybių pasidalijimą tarp tėvų.
Statistika apie šeimas po skyrybų Lietuvoje
| Metai | Santuokų skaičius | Ištuokų skaičius | Ištuokų skaičius 100 santuokų |
|---|---|---|---|
| 2014 | - | - | 44 |
| 2015 | - | - | - |
| 2020 | - | - | - |
| 2021 | 16,8 tūkst. | 9,4 tūkst. | - |
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Monikos Bičiūnienės Biografija ir Kūryba: Atraskite Įkvepiančią Menininkės Kelionę
- Nepraleiskite! Geriausios vaikų knygos, kurios pavergė Lietuvos skaitytojų širdis