Sveikiname - buvote suklaidintas ir, regis, gandrų pasaulis jums ne itin gerai pažįstamas. Neilgai trukus ir didžioji gandrų populiacijos dalis parplasnos namo. Na, Afrikoje gal irgi visai neblogai, bet juk namuose geriausia.
Kada parskrenda gandrai?
Pirmiausia peržiemoję į Lietuvą parskrido vieversiai, varnėnai bei garniai. Jie - pirmieji pavasario šaukliai ir pranašai. „Senelių laikais taip ir būdavo - padangėse gandrai pasirodydavo būtent kovo 25-ąją. Dabar taip nutinka, kad parskrenda jie keliomis dienomis anksčiau ar vėliau. Jeigu orai dar nepalankūs, jie stabteli ir lūkuriuoja, užsilaiko Prancūzijos gilumose arba Lenkijos pakraščiuose. Laukia šiltesnių orų ir palankaus vėjo sklęsti. Prie beiskeičiančios gamtos prisitaiko ir paukščiai“, - pasakoja Sirutiškio ekologijos-botanikos skvero įkūrėjas ir puoselėtojas sirutiškietis Kęstutis Volkus.
Gandų elgesys ir įpročiai
Pirmieji, genami instinktų ir kraujyje sparčiai besigaminančio testosterono, parplasnoja patinai. „Gyvenimas mažytis, nėra ko varžytis. Patelė parskris labai greitai, į tą patį lizdą, kuriame jos lauks patinas, ir jie, taip sakant, tvarkysis reikalus. O ko delsti, juk reikia perėti! - šyptelėjo K. Volkus. - Jeigu pernykštė patelė žuvo, nebesugrįžta, prie patino meilintis bandys kita. Būna, kad netgi maži gandriukai, praėjusiais metais išperėti tam tikrame lizde, peržiemoję šiltuose kraštuose, sugrįžta būtent į jį arba bent jau į pastarojo apylinkes. Plaks širdelės vienišos…
K. Volkus prisimena, kaip senoliai kadaise juokaudami apie „neženotą“ vyrą sakydavo: „Vaikšto, it gandras po Baltramiejaus“, nes po Baltramiejaus gandrų Lietuvos žemėje nelikdavę, o „neženoti“ taip pat būdavo gana nedažnas reiškinys. Tačiau tokie vienišiai kaipmat buriasi į didesnes grupeles ir toli gražu neliūdi. „Susidaro vienišių būriai.
Gandrai Afrikoje
Tiesa, kai kurie jaunikliai pirmus ar netgi ir antrus gyvenimo metus praleidžia ten, emigracijoje, kur žiemojo. Pagyvena, sustiprėja.
O kaip juos priima Juodojo žemyno šeimininkai, ten gimę ir augę sparnuočiai?„Jeigu paukštis silpnesnis, ligotas, jį pavaro į šoną - tiek gandrai lietuviai, tiek gandrai afrikiečiai. Jeigu paukštis stiprus, niekam jis nesimaišo. Maisto užtenka visiems, - tikina K. Volkus. - Įdomu tai, kad afrikietiškųjų gandrų yra žymiai daugiau rūšių. Ir jie gyvena kolonijomis - po dešimt, dvidešimt lizdų ant didelių medžių. Ypatingai - po pelkingas, pievingas vietas. Žodžiu - ten, kur daugiausia maisto.
„Labai nustebau sužinojęs, kad pagrindinį šių paukščių vasaros maisto racioną sudaro vabzdžiai ir žiogai, o ne varlės. Aišku, jeigu greta - šlapios, drėgnos vietos, gandrai mielai ryja ir varles, o laukuose gaudo peles, - kalbėjo sirutiškietis.
Konfliktinės situacijos
Tiesa, konfliktinių situacijų ir netgi kapotynių tarp gandrų visgi kada ne kada pasitaiko. Puldinėja ne vien tik jauni, meilės tą sezoną nepažinę jaunikliai.
Vienas tokių atvejų pernai nutiko Sirutiškyje. „Lizdą užsiėmė gandrų pora, patelė padėjo du kiaušinus. Atskrido kita porelė, davėsi, daužėsi, kol išmušė savininkus. Išgėrė jų padėtus kiaušinius, lukštus sviedė lauk, padėjo du savo kiaušinius, sėkmingai užaugino du vaikus ir išskrido, - prisimena K. Volkus, o paklaustas, kur, jo manymu, dėjosi iš savo pačių namų išguita pora, taip pat neieško žodžio kišenėje. - Manyčiau, kad porelė prisijungė prie vienišių būrio, nes patelė šiaip ar taip antrą kartą kiaušinių padėti tuoj pat negali.
Gandų išskridimas
Jau mūsų senoliai sakydavo, kad gandrai iš Lietuvos išskrenda šventojo apaštalo ir kankinio Šv. Baltramiejaus dieną - rugpjūčio 24-ąją. Ši šventė Kėdainių rajone nelieka nepažymėta. Gamtos mylėtojai ir puoselėtojai jau metai iš metų rugpjūčio pabaigoje renkasi Sirutiškio ekologijos-botanikos skvere, kuriame su tradiciniu folkloru ir gardžiomis vaišėmis išlydi į tolimąją Afriką išskrendančius gandrus. „Gandrų genuose įrašyta informacija, kad, besibaigiant vasarai, kuomet oras ima šalti, jiems ateina metas išskirsti ten, kur šilčiau.
Gamtos mylėtojas ir žinovas pastebėjo, kad išmokę skraidyti jaunieji gandriukai iš Lietuvos išskrenda pora savaičių anksčiau nei tėvai - prisijungę prie didesnio būrio paukščių, tarp kurių - tokie pat jauni bei šeimų nesukūrę seni gandrai, išskrenda anksčiau.
Jaunikliai yra silpnesni, ilgiau skrenda, todėl iškeliauti anksčiau tiesiog privalo.„Senieji, „išlydėję“ vaikus, dar savaitei lieka lizde - jie įpratę išskristi vėliau. Kai jaunikliai palieka lizdus, tėvai tokie pat laimingi, kaip pavasarį - atrodo, kad tuoj pradės myluotis, - juokiasi K. Volkus. - Jaunikliams išskridus, antrąja banga Lietuvą palieka senesni gandrai.
Kelionės be bilieto tikslas - vidurio ar net pietų Afrika. Atstumas - ne juokas, tad žiemoti svetur skrendantys gandrai, pavargę ar išalkę, leidžiasi pailsėti.„Pakeliui jie nusileidžia į laukus, kuriuose yra varliagyvių, į pelkynus kalnuose, pailsėti ir užkąsti, - pasakojo sirutiškietis. - Jiems leidžiantis, tarkime, Lenkijoje, prie gandrų prisijungia lenkų pulkas. Navigacija ne visiems paukščiams įgimta. Kiekviename būryje yra keletas vedlių, kurie pasikeisdami vienas su kitu dieną naktį gali skristi. Kaip ir kitose būriais migruojančių gyvūnų grupėse, keli yra labiau patyrę, o būryje saugiau, nes gandrus pakeliui medžioja plėšrūs paukščiai, yra tokių vietų, kur, gandrams nutūpus, juos gali suvalgyti žmonės, kadangi yra tautelių, gaminančių patiekalus iš gandrienos.
Ar visi gandrai geri tėvai?
Na, o kodėl gi gandras iš lizdo taip negailestingai ištėškia savo jauniklį?„Ilgai netikėjau, kad gandrai gali taip elgtis, kol neįsitikinau savomis akimis.Pasitaikė viena rūsti gandrams vasara. Sirutiškyje lizde pora išperėjo keturis vaikus. Mačiau, kaip patelė vieną mažylių purtė, o po to radau jį ant žemės. Įkėliau atgal. Vakare girdžiu, kažkas kvaksi, ateinu patikrinti - ogi jau du gandriukai išmesti, - kalbėjo gamtos mylėtojas. - Supratau, kad tąmet jie kentėjo nuo prastos mitybinės bazės. Kol paukščiai maži, į medžioklę įprastai skrenda tik vienas gandras, kitas saugo lizdą tol, kol gandriukai išmoksta skraidyti. Šita pora, vos tik likę du jaunikliai išmoko stovėti, grobio ėmė ieškoti abudu. Įprastai gandrai taip nedaro, bet rizika pasiteisino - abu jaunikliai buvo užauginti, plėšikaujantys gandrai nenuskriaudė, lizdo niekas neišdraskė.“
Žmogaus pagalba gandrams
Na, o kur gi dedasi tie gandriukai, kurie iškrito iš lizdo, išgyveno, o tėvai atgal nepriėmė? Tie, kurie taip ir liko vienišauti, silpnesni, paliegę, taip ir nebuvo priimti į stipresniųjų būrį? Tie, kurie, atėjus rudeniui, taip ir neišskrido į šiltuosius kraštus, nes paukščiai priimti nenorėjo, o vienas danguje - koks tu ten skraiduolis? „Kaime prieš kelis metus išmetė gandrai iš lizdo jauniklį, kaimo gyventojai bandė slaugyti. Tas, kurį kartą atstūmė, yra pasmerktas amžinai gyventi prie žmogaus. Toks gandras gali žūti netgi nuo, regis, paties nepavojingiausio plėšrūno, nuo katės ar nuo šuns. Kad ir pats sveikiausias gandras, bet sykį atstumtas nebebus draugas kitiems. Jeigu per arti kitų artinsis, jį gali užkapoti kiti gandrai. Būna, kad žmonės iš būrio iškritusį gandriuką augina, nori, kad jis pritaptų prie laukinių gandrų ir su jais drauge migruotų, deja, šie nelaimėlį atpažįsta iš karto ir muša net kaip jų rūšiai svetimą paukštį. Jį kiti gandrai mato kaip grėsmingą, gal net nelaiko už gandrą“, - gamtos subtilybėmis dalijasi K. Volkus.
Gandras - kiemo karalius
Kitiems tos pačios rūšies paukščiams atstūmus, gyvenimas gandrui vis tik nesibaigia. Jis nesunkiai tampa žmogaus draugu ir leidžiasi prijaukinamas.„Negana to, gandras jaučiasi visateisu kiemo gyventoju. Kaip gaidys ar kalakutas, gandras netgi tampa kiemo karaliumi. Dar, būna, kad toks karalius priėjęs prie namo lango snapu į šį daužo. Nereikia išsigąsti ir ieškoti tame kokių likimo ženklų - gal jis tiesiog mandravoja, galbūt per langą regi ką nors gardaus ant stalo, o galbūt museles, esančias vidinėje lango pusėje, medžioti bando“, - juokiasi Sirutiškio ekologijos-botanikos skvero įkūrėjas ir puoselėtojas situtiškietis K. Volkus.
Gandrai mitologijoje ir prietaruose
Ar žinote, iš kur atsirado pasakymas, kad gandrai neša vaikus? Apie tai ir dar daugiau papasakojo Lietuvos etnoastronomas, fizikas, muziejininkas Jonas Vaiškūnas, kuris neabejoja, kad gandras lietuvių mitologijoje, kur visiems sparnuočiams teikta didelė reikšmė, yra ypatingas paukštis.
Tai, kad senovės lietuviams paukščiai buvo svarbūs, galima spręsti pagal mūsų galaktikos pavadinimą. Juosta, kurioje matosi daugiausia žvaigždžių, lietuviškai vadinama Paukščių Taku. Dar kitaip lietuviškai ji vadinta Gervių Taku, Žąsų Taku arba Vėlių Taku.
Anot J.Vaiškūno, anksčiau žmonės tikėję, kad Žemė yra plokščia, virš jos esti dangus, kuris nuo mūsų akių dengia kitą erdvę - dausas. Mūsų protėviai nesuprasdavo, kur paukščiai pradingsta rudenį, nes nežinojo, kad Žemė yra apvali. Rudeninis jų išskridimas buvo sietas ne su kelione į šiltuosius kraštus, bet su pasitraukimu į virš dangaus skliauto esančią erdvę.
„Žmonės sakydavo, kad Paukščių Takas rodo paukščiams kelią į dausas. Manyta, kad tamsesnės Paukščių Tako vietos yra angos į aną pasaulį, pro kurias praskridę sparnuočiai atsiduria anapusybėje - ten, kur iškeliaus ir mūsų sielos po mirties, jeigu to nusipelnėme“, - paaiškino etnoastronomas. Taigi manyta, kad gandrai ir kiti paukščiai rudenį išskrenda į pomirtinį pasaulį, kur palydi ir mirusiųjų vėles, o pavasarį, grįždami iš ten, atneša į Žemę dvaseles, kurios galėtų įsikūnyti į būsimus naujagimius. Bent jau tokią hipotezę iškėlė J.Vaiškūnas, kuris spėjo, kad gandro parskridimas ir skraidymas virš sodybos, kurioje gyvena vaikų galinti susilaukti pora, sietas su savotiška reinkarnacija.
Paukščiai - žinių nešėjai
Mūsų protėviai paukščius, kurie neva vieninteliai gali nuskristi ir sugrįžti iš ten, iš kur niekas negrįžta, laikė dievų pasiuntiniais. Manyta, kad paukščiai yra tarpininkai tarp šiapus ir anapus ir per juos galima perduoti žinutę mirusiam artimajam, o grįždami jie gali kokią nors žinią parnešti iš ten. Paukščiai apskritai laikyti svarbiais, savotiškais totemais, su kuriais privalu atitinkamai elgtis ir jų neskriausti. Ne veltui visą kovą yra daug dienų, skirtų paukščių sugrįžimui pažymėti: vasario 24 dieną švenčiama Vieversio diena, kovo 10-ąją - 40-ties paukščių diena, kovo 19-oji yra Pempės šventė, o viską vainikuoja kovo 25-oji - Gandro šventė.
Gandro šventė beveik sutampa su Pavasario lygiadieniu - diena, kai šviesa nugali tamsą. Tad, J.Vaiškūno teigimu, nenuostabu, kad gandras savaime sietas su šviesa, saule ir laikytas svarbiausiu dievo paukščiu. Jo parskridimas reikšdavo, kad žiema jau nugalėta, o tamsa, siejama su vėluma, velniu, vėlėmis ir pomirtiniu pasauliu, traukiasi.
„Manyta, kad gandras iš dausų parskridęs į gimtinę su savimi nešdavo ne tik pavasarį, bet ir dievišką žinią. Todėl Gandro šventė išties buvo labai svarbi, kuomet negalima buvo nieko dirbti, net plaukų šukuotis“, - pastebėjo etnoastronomas.
Pirmą kartą pamatytas gandras
Pirmą kartą pamačius parskridusį gandrą reikėdavo verstis kūlio. Esą tai padaręs žmogus turės pradėti gyventi kitaip, kartu su gamta pereiti į kitą būseną. Ir išties sulig gandro sugrįžimu ir lygiadieniu pasaulis tarytum apsiversdavo aukštyn kojomis, kartu pasikeisdavo žmonių gyvenimo būdas. Po visiškai intravertiško buvimo prie šeimos židinio žiemą žmonių gyvenimas persikeldavo į lauką, kur vykdavo dauguma darbų. Namo žmonės grįždavo tik sutemus, ilsėtis.
Mityba irgi visiškai pasikeisdavo: žmonės galėdavo eiti kiaušiniauti, tai yra rinkti laukinių paukščių kiaušinių, džiaugtis pirmąja žaluma, vitaminais, sula, pirmosiomis uogomis ir vaisiais. Šiuolaikiniai žmonės, dirbdami daugiausiai biuruose, tų milžiniškų pokyčių beveik nepastebi. „Mūsų gyvenimas dabar nebe toks, nes mes turime elektrą ir mums tie gandrai nieko nebepraneša. Na, nebent galime šildymo sąskaitas stebėti - parskridus gandrams jos, žinoma, sumažėja. Štai čia mes irgi, kaip ir mūsų protėviai, galėtume pamatyti jų parskridimo naudą“, - juokavo J.Vaiškūnas.
Gandralizdis
Žmonės netruko pastebėti, kad gandrai mielai suka lizdus rate, iškeltame ant stulpo, kuris, etnoastronomo nuomone, mūsų protėviams buvo toks pat svarbus religinis simbolis, kaip krikščionims kryžius. Juk ratas simbolizavo saulę ir šviesą. Tad jeigu ant tokio svarbaus religinio simbolio, kaip ratas, savo lizdą susisukdavo dar ir Dievo paukščiu laikytas gandras, manyta, kad tai - ypatinga palaima.
Ką reiškia pirmąkart pamatyti gandrą?
Anksčiau žmonės stebėdavo gamtos ženklus ir pagal tai spręsdavo, kas reikšmingo gali įvykti, kam reikia pasiruošti. Nenuostabu, kad pagal gandrą, ypatingu laikytą paukštį, žmonės taip pat bandydavo nuspėti savo ateitį.
O reikšmės priklausydavo nuo to, kas spėliojo: ūkininkai pagal tai spręsdavo, ar metai bus derlingi, ar seksis ūkininkauti. Jauna pora bandydavo suprasti, ar atsiras vaikelis, vienišiai - ar metai bus poringi.
Ypatinga laime laikoma pamatyti gandrą skrendantį - tada visus darbus pavyks lengvai ir greitai nudirbti, netrūks sėkmės ir kitose srityse, pavyzdžiui, meilėje, kelionėse. Taip pat tikėta, kad geriau gandrą pamatyti sau iš dešinės. Tai - sėkmingų metų ženklas.
Jeigu pirmąkart pavasarį pamatytas gandras tupi arba stovi, darbai vangiai eisis, viskas kris iš rankų, pasisekimo meilėje taip pat nebus. Jei pavasarį išvystas pirmasis gandras kaleno snapu, gresia daug apkalbų ir nesutarimų tarp kaimynų.
Norinčios ištekėti merginos, pamačiusios skrendantį gandrą ar gandrų porą, gali tikėtis tais metais išskristi iš gimtųjų namų.
Štai keletas kitų prietarų, susijusių su gandrais ir ne tik:
- Jei ant trobos sienos grybas, vadinamasis raganos spjaudalas, tai reikia jį sukrapštyti į kūtkailį ir pakabinti kamine, ir žmogus, norįs tave apkerėti, nieko negalės padaryti, bet jeigu jį išmesi lauk, tai užkerės.
- Jei višta gieda, tai atsitiks nelaimė.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Neįtikėtina Tiesa Lotyniškai: Galingiausios Sentencijos ir Posakiai, Kurie Keičia Mąstymą!
- Šokiruojanti tiesa apie žmonijos kilmę: evoliucija ar kūrimas – kas iš tiesų valdė mūsų likimą?
- Ar nėštumo testai visada rodo teisingą rezultatą? Sužinokite apie tikslumą ir svarbiausią priežiūrą!
- Ar saugu mylėtis nėštumo metu? Atsakymai į dažniausius klausimus
- Neįtikėtinos mamos džiaugsmo akimirkos – nuoširdžiausi sveikinimai mamai gimus vaikui!