Evoliucijos teorijos pagrindas - atsitiktiniai įvykiai. Bet ir atsitiktiniai įvykiai turi savo dėsnius, todėl nėra sunku paskaičiuoti, kokia yra tikimybė, kad gyvybė galėjo atsirasti savaime. Aiškinimą pradėsiu nuo savo minties, kurią materializuosiu lietuviškomis raidėmis.
Ant stalo išdėlioju trylika raidžių: Žemė yra apvali. Raidės liko, bet mano minties maiše tikrai nėra! Maiše minties nėra todėl, kad pačios raidės neturi jokios informacijos. Informacija užrašoma raidėmis, tiksliau atitinkama raidžių seka: Žemė yra apvali.
Šiuo paprastu pavyzdžiu galima iliustruoti ribą tarp materialumo ir idealumo. Galėjote matyti ir liesti raides, tačiau negalėjote nei regėti, nei pačiupinėti mano minties. Tačiau kas gali paneigti, kad prieš sudedant raides į maišą mano minties ant stalo nebuvo?
DNR esmė yra keturi superženklai - keturios skirtingos azotinės bazės: adeninas, timinas, guaninas ir citozinas. Jos žymimos pirmosiomis savo vardo raidėmis. Turint keturis skirtingus superženklus ir grupuojant juos po tris įmanomos 43 skirtingos jų kombinacijos. Taip gaunama įprasta 64-rių raidžių (ženklų) abėcėlė. Štai keli tokių raidžių pavyzdžiai: AAA, TTT, GGG, CCC arba ATG, ATC ir t. Trijų nukleotidų derinį, „pastatantį“ reikiamą aminorūgštį į jai skirtą baltymo vietą genetikai pavadino kodonu.
Iš tikrųjų Gyvybės Knygą skaityti nėra taip paprasta, nes iš 64 tripletų (Jo raidžių) ne 20 bet 61 koduoja amino rūgštis. Pavyzdžiui, leuciną, seriną ir argininą užsako net 6 skirtingi kodonai. Dėl tokių neapibrėžtumų mokslininkai supyko ir visai gyvybei bendrą genetinį kodą pavadino išsigimusiu. Tokios abėcėlės užteko, kad būtų galima aprašyti visą Žemės biosferą.
Ja galima užrašyti, ir mums nematyto organizmo genomą, tik reikia mokėti ląstelių kalbą. Priklausomai nuo organizmo sudėtingumo jo DNR seką gali sudaryti ir tūkstančiai, ir milijonai, ir milijardai tokių ženklų. Kaip minėtos 64 raidės virsta gyvu organizmu? Pasirodo visi Žemės planetos padarai iš esmės yra dvidešimties skirtingų aminorūgščių dėlionė!! Aš, Tu, bulvė, samana, blusa, stafilokokas (viena iš bakterijų)...
Apvaisinta kiaušialąstė vadovaudamasi savo DNR informacija pradeda dalytis ir diferencijuotis, o finale jau gali būti ir trilijonai somatinių (kūno) ląstelių sudarančių konkretų organizmą. Nurodymai kaip padaryti širdį, nurodymai kaip padaryti akis, nurodymai kaip padaryti smegenis, nurodymai apibrėžiantys elgesį, nurodymai kuo maitintis. Nurodymai kaip orientuotis aplinkoje: ką matyti, ką girdėti, ką užuosti ar skanauti...
Visa tai užrašyta keturių skirtingų azoto bazių milijonine ar milijardine seka ant fosfato liekanos ir cukraus (angliavandenio) „siūlų“ susuktų į glaudžias spirales. Oficiali nuomonė arba galia propaguojanti evoliucijos teoriją šiandien teigia, kad ši informacija (tinkamose sąlygose susiklosčius palankioms aplinkybėms) susidėliojo atsitiktinai. Beje, šiai prielaidai nėra nė 200 metų. Kita visuomenės dalis tebepalaiko tūkstančius metų skelbtą žinią, jog tai yra gyvybės kūrėjų (proto veiklos) rezultatas.
Prisikarpykite krūvą raidžių ir pabandykite atsitiktinai rikiuodami jas į eilę parašyti bent vieną prasmingą sakinį. Na argi tokiu būdu kas nors rašo ataskaitą, diplominį darbą..? Taip kvailai elgtis niekam net į galvą neateina. Tačiau yra tikinčių, kad mūsų genomas iš 430 tomų po 1000 puslapių susiformavo atsitiktinai. Kad evoliucijos teorija pagrįsta tik tikėjimu ir yra klaidinga nesunku įrodyti matematiškai. Tam tikslui imituosiu evoliucinį scenarijų: tą pačią mintį iš tų pačių 13-os raidžių bandysiu sudėti aklai.
Iš maišo atsitiktine tvarka imu raides ir rikiuoju į eilę. Kokia tikimybė, kad buvusi mintis susidėlios savaime? Kad iš karto paimsiu „Ž“ - tikimybė yra viena iš 13-os, bet kad po to paimsiu „e“ - tikimybė 1 iš 13 x 12, kad iš karto sudėsiu „Žem“ - tikimybė 1 iš 13 x 12 x 11. Kad iš karto sudėliosiu „Žemė yra apvali“ - tikimybė yra viena iš 13 x 12 x 11 x 10 x 9 x 8 x 3/7 x 2/6 x 5 x 4 x 3 x 2 x 1.
Tai man turėtų pavykti atlikus maždaug vieną milijardą ir 37,8368 milijonus bandymų!! Originali gyvybės byla yra DNR spiralės. Jos mintys (instrukcija, programa) užrašytos keturiomis skirtingomis heterociklinėmis bazėmis: adeninu, timinu, guaninu ir citozinu.
Kokia tikimybė, kad kokios nors rūšies genomas susidėliojo atsitiktinai? To tikimybė yra viena iš 4-ių pakeltu x-tuoju laipsniu, kur x - azoto bazių porų skaičius DNR grandinėje. Ikso reikšmės neretai siekia milijardus!! Tai Jums ne trylikos raidžių sakinukas. Tą pačią išvadą galime gauti paskaičiavę bet kurio geno ar baltymo atsiradimo tikimybę.
Genomo azoto bazių sekos fragmentas (genas) „užsako“ amino rūgščių seką, o amino rūgščių seka lemia baltymo struktūrą ir funkcijas. Tačiau svarbiausia, kad tik pagal išskirtinį projektą surinktas baltymas atliks gyvybiškai svarbias užduotis. Chemikams nesunku ištirpinti amino rūgštis ir jas sujungti peptidinėmis jungtimis.
Pavyzdžiui, baltymą hemoglobiną sudaro 150-ies amino rūgščių seka. Žinant, kad visa Žemės gyvybė sudėliota iš 20 skirtingų aminorūgščių galima paskaičiuoti kokia buvo tikimybė hemoglobinui atsirasti atsitiktinai. 1/20 x 1/20 x 1/20 - toks šansas, kad iš eilės teisingai susidėlios trys aminorūgštys. Kad šešios - tik viena iš 64 milijonų!
Suskaičiuokime kiek reikėtų aklų bandymų, kad be dieviškų žinių iš karto surinktume bent vieno gyvo baltymo seką? Teoriškai: 20 pakelto 150-uoju laipsniu!! Na, o kiek reikėtų laiko, kad įvyktų toks sėkmingas atsitiktinumas? Tarkime, kad per sekundę galima surinkti vieną 150 amino rūgščių sekos versiją.
Mūsų Visatai yra beveik 14 trilijonų (14 000 000 000 000) metų. Juos dauginkime iš 366 dienų, 24 valandų, 60 minučių ir 60 sekundžių. Atsakymas 442 713 600 000 000 000 000. Jeigu 20 pakelto 150 laipsniu padalinsime iš 442 713 600 000 000 000 000 pamatysime kiek kartų mūsų Visata gali iš naujo gimti ir vėl pasiekti dabartinę būseną kol vienas amžinas robotas atsitiktinai sudėlios vieną gyvą baltymą.
Šio skaičiaus dydį irgi neįmanoma suvokti. Bet tai būtų tik maža dalis reikalingo laiko, juk evoliucijos teorija „stovi ant dviejų kojų“: kintamumo bei atrankos. Šie žmogaus protu nesuvokiami dydžiai akivaizdžiai byloja, jog mūsų Visata yra begalę kartų per jauna, kad savaime susiformuotų bent vieno gyvo baltymo instrukcija (genas). Bet vienas gyvas baltymas toli gražu ne ląstelė, kurioje gali būti keli tūkstančių skirtingų baltymų.
Toliau sektų šokiruojanti išvada: gyvybės sukūrimą neigiantys žmonės yra dar labiau tikintys. Nors evoliucijos mokslas remiasi tik prielaidomis ir tikėjimu jis šiandien triumfuoja: gyvybė išnarstyta iki DNR molekulių ir atomų, bet jokių dieviškos veiklos pėdsakų nepastebėta. Tačiau būtų lygiai tas pats jeigu laukiniai, negirdėję apie raštą, į rankas paimtų knygą.
Dabartinis žmonijos paklydimas išpranašautas Naujajame Testamente maždaug prieš du tūkstančius metų:
"Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susiras sau mokytojų, kurie pataikautų jų ausims. Nusigręžę nuo tiesos, jie ims klausytis pasakų."
Raidžių krūva neturi nieko bendro su prasmingu tekstu. Organinių medžiagų buljonas - toli gražu ne gyvybė. Lygindami atsitiktinai susintetintą DNR (be prasmingos informacijos), lytinės ląstelės DNR ar DNR atliekančią standžiojo disko funkciją iš pirmo žvilgsnio nepastebėsite jokio skirtumo. Taip yra todėl, kad esmė ne pati DNR, o ta informacija, kuri ja užrašyta. Lygiai taip pat atsitiktinė raidžių (ženklų) rikiuotė tik panaši į knygos tekstą, tačiau ji be minčių (be prasmės).
Stebuklas ne azoto bazės, ne įvairiausios raidės ar bet kurie kiti ženklai, bet jais užrašytos mintys. Ne patefono plokštelė - o plokštelės mikronelygumais įrašyta melodija. Nuo ko priklauso teksto tobulumas, tiksliau jo informacinė vertė? Tikrai, ne nuo ženklų išvaizdos, dydžio ar kiekio, bet nuo to, kas tais ženklais pasakyta. Raidės gali būti net auksinės, o mintys užrašytos jomis - lėkštos ir kvailos.
Analogiški tekstai (failai) yra tiek mūsų, tiek kitų gyvų organizmų genomai, užrašyti keturių skirtingų azoto bazių seka. Genomo lygis nepriklauso nuo to kokiomis bazių poromis jis užrašytas ir kiek jų tame genome yra, o nuo to kas jomis parašyta. DNR savo informaciją perduoda RNR, o ši baltymams. Todėl nei RNR, nei baltymai irgi nėra atsitiktinės monomerų (nukleotidų ar aminorūgščių) dėlionės. Lygiai taip pat kaip raidės nerikiuojamos bet kaip. Kai rašo mokytas žmogus jis visiškai nekreipia dėmesio į ženklų (raidžių) išsidėstymo tvarką, jo tikslas - kuo trumpiau ir aiškiau perteikti savo mintis.
Ląstelių azoto bazės (arba nukleotidai) taip pat yra raidės, kuriomis užrašyti visų gyvų organizmų genetiniai kodai - gyvybės projektai, bylos, failai, instrukcijos, idėjos ar panašiai. Sąvoka ženklas yra kur kas universalesnė ir platesnė nei mums įprastos raidės. Kadangi mintis (informaciją) gali būti užrašyta ir skirtingais garsais (oro virpesiais), ir įvairaus ilgio elektromagnetinėmis bangomis, kas į jokias raides nepanašu.
Jeigu Jums iš toli parodyčiau Brailio raštą pasakytumėte, jog tai tuščias popieriaus lapas. Iš tikrųjų jis pilnas milimetrinių pūslelių (šiurkštus). Ką reiškia mokslininkų pastangos imituojant vienas ar kitas pirmykštės Žemės sąlygas gauti nors pačią paprasčiausią gyvybės formą?? Tai noras gauti DNR ar RNR ir tikėtis, kad jų monomerų sekomis atsitiktinai užsirašys kokio nors mikroorganizmo genetinis kodas.
Tikėtis sėkmės skatina faktas, jog Žemėje gyvybė atsirado tuoj po jos susiformavimo. Bet tai tolygu aklai spaudyti klaviatūrą: nmaedrmy...
Būsiu įkyrus ir pakartosiu: nei DNR, nei RNR nėra savaiminės (atsitiktinės) ženklų (nukleotidų) rikiuotės - tai yra įvairių gyvybės formų projektai. Ar kas nors drįstų teigti, jog kokios nors knygos tekstas susidėliojo atsitiktinai - be autoriaus ar autorių?
Nepaisydami sveikos logikos Čarlzo Darvino pasekėjai primygtinai įtikinėja, kad superknygos (genomai) yra atsitiktinių mutacijų rezultatas. Jeigu pritariate evoliucijos idėjai reiškia sutinkate, kad knygų mintys iš raidžių susidėlioja atsitiktinai. Taip išeliminuojate tekstų autorius.
Sėkmingas eksperimentas?
1953 metais Čikagos universiteto chemikai Stanley,s Milleris ir Haroldas C. Urey,s indą pripildė amoniaku, metanu, vandeniliu ir vandeniu. Jie rėmėsi mintimi, kad gyvybę iš pirmykštės Žemės cheminių medžiagų sukūrė žaibo iškrovos.
Eksperimentas buvo ypač sėkmingas. Po savaitės nuolatinės elektros iškrovos apie du procentus metane buvusios anglies virto aminorūgštimis, kurios sudaro baltymus. Tai buvo apreiškimas.
1961 m. katalonas Juanas Oro žengė dar vieną žingsnį. Jis sumaišė vandenį, cianido rūgštį ir amoniaką ir gana lengvai gavo adeniną. Adeninas - ne tik viena iš keturių sudedamųjų DNR dalių, tai ir pagrindinis adenozintrifosfato (ATP), biologijos pagrindinio kuro, komponentas. Be ATP negalėtume bėgioti, augti, netgi kvėpuoti.
Jau išsiaiškinome, kad nauja gyvybė daroma pagal unikalų projektą užrašytą keturiomis skirtingomis azoto bazėmis. Tai ką gavo Čikagos universiteto chemikai? Plytas iš kurių statomi kūnai (baltymai)! O ką gavo Juanas Oro? Tik vieną iš keturių superraidžių! Veikdami aklai mes niekada negausime gyvybės projekto, net pačio paprasčiausio.
Kažkada išliko geriau prisitaikę, po to dar geriau... Ar tikrai gyvybė pati savaime darosi vis tobulesnė? Ar tikrai kuo gyvūnai gyveno seniau tuo jie buvo primityvesni? Štai ką man parašė filosofijos mokslų daktaras Bronius Kuzmickas.
"Fizikai gerai žino antrąjį termodinamikos, kitaip vadinamą entropijos, dėsnį. Pagal jį mažiau tikėtinos sistemos turi polinkį pereiti į labiau tikėtinas sistemas. Kitaip tariant sudėtingesnės, aukštesnės būsenos palaipsniui pereina į paprastesnes. Tačiau tuo pačiu metu vyksta ir priešingos krypties pokyčiai, nuo paprastesnio link sudėtingesnio: užsimezga gyvybė, atsiranda Homo sapiens sapiens, kuriasi civilizacijos, statomi miestai ir pan. Pagal antrąjį termodinamikos dėsnį taip vykti negali."
"Nėra jokios būtinybės būti sudėtingesniam ir tobulesniam. Kuo paprastesnė materijos būsena - tuo ji saugesnė ir yra mažiau pažeidžiama. Jėga, lemianti pokyčius nuo žemesnio link aukštesnio, kaip taisyklė, siejama su Dievo arba žmogaus veikla."
"Sudūžęs puodelis savaime neatsistatys - toks entropijos dėsnis! Entropijos sąvoką 1865 metais įvedė Ciuriko universiteto fizikas Rudolfas Klauzijus (R. J. E. Clausius). Bet tai įvyko jau po Darvino teorijos paskelbimo."
Gyvybę galima drąsiai apibūdinti kaip anomaliją, nes materijos natūrali (savaiminė) būsena - chaosas (netvarka). Mokslininkai tai vadina entropija. Gyvybė - tai chaoso priešingybė. Gyvi organizmai - energetiškai atviros sistemos, kurios keičiantis aplinkos sąlygoms išlaiko tą pačią būseną, pvz., stabilią kūno temperatūrą, vienodą deguonies ar gliukozės kiekį kraujyje...
Gyvo organizmo gebėjimas palaikyti pastovią kūno terpę (nuo ko priklauso optimali organų veikla) vadinama homeostaze. Gyvos būtybės fiziologija mažina išorinių veiksnių poveikį ir tarnauja padarytos žalos kompensavimui. Antrasis termodinamikos dėsnis sako, jog šiltesnis kūnas savo energijos niekada neatiduos šaltesniam. Viskas vyksta priešingai kol abiejų kūnų temperatūros susivienodina.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Neįtikėtina Tiesa Lotyniškai: Galingiausios Sentencijos ir Posakiai, Kurie Keičia Mąstymą!
- Nustebsite: Ar prietarai apie gandrus ir vaikus iš tiesų turi pagrindo?
- Ar nėštumo testai visada rodo teisingą rezultatą? Sužinokite apie tikslumą ir svarbiausią priežiūrą!
- Vaikų Miego Trukmė Pagal Amžių: Kaip Užtikrinti Sveiką Ir Kokybišką Poilsį
- Vienišų Mamų Motinystės Pašalpos Lietuvoje: Naujausi Pakeitimai ir Kaip Jas Gauti!