Amžina tėvų ir vaikų problema apima tūkstančius metų. Mes užaugame, sukuriame savo šeimas, bet santykiai su tėvais ir toliau veikia mūsų gyvenimus. Daugelį savo dabartinio gyvenimo nesėkmių esame linkę suversti tėvams ir „netinkamam auklėjimui“.
Tėvystės iššūkiai ir sprendimai
Kaip galima užtikrinti taikų šeimos gyvenimą atsisakius bausmių ir apdovanojimų metodų? Kaip tėvai gali nubrėžti ribas, nutraukti konfliktą, išlaikyti autoritetą ar kontrolę? „Tėvystės pokytis“ pateikia naujoviškus įgūdžių rinkinius, pagerinančius ne tik auklėjimo, bet ir tėvų gyvenimo kokybę, moko tėvus, kaip nustatyti ribas ir jų laikytis, ką daryti susidūrus su nekontroliuojamu elgesiu, kaip motyvuoti vaikus gyventi laikantis „auksinės taisyklės“, ir suteikia galimybę išspręsti bet kokią problemą (nuo ankstyvo amžiaus iki paauglystės) išlaikant tvirtą ryšį ir stiprinant vaiko savivertę.
Vaikų elgesys ir tėvų įtaka
Kartais nė patys nesuprantame, kokią įtaką mūsų elgesys daro vaikams. Tai, kaip su jais bendraujame, ką renkamės veikti laisvu laiku, kaip save pristatome kitiems, kaip apie save kalbame ir dar daugybė kitų dalykų, kuriais rodome pavyzdį vaikams, yra pats svarbiausias mokymo įgūdis, kokį turime. Vaikai mokosi būti gerais žmonėmis stebėdami gerus žmones darant gerus darbus.
Tačiau turime būti kantrūs. Mūsų vertybių vaikai ankstyvame amžiuje dar neįsisavina. Turi jas stebėti daugybę kartų vaikystėje ir tik tada pradeda natūraliai taikyti savo gyvenime. Kuo labiau sutelkiame dėmesį į vaikų nesėkmes stengiantis elgtis „teisingai“, tuo labiau juos atstumiame, taip sugadindami įtaką, kurią jų elgesiui būtume galėję turėti.
Jei bendraujame švelniai, su meile, tikriausiai vėliau vaikai būtent taip kreipsis į save. Jei vaikų svajones ir siekius laikysime svarbiais, tikėtina, kad jie šių svajonių sieks ir gyvenime ieškos naujų tikslų. Ir atvirkščiai - jei kritikuosime vaikus ar kelsime pernelyg didelius reikalavimus tikėtina, kad paaugę jie bus savikritiški ir negalės įvertinti savo pasiekimų kaip „pakankamų“.
Klaidų pripažinimas ir projekcija
Vaikai daro daugybę klaidų - taip jie mokosi. O mes, tėvai, kartais visai netoleruojame savo klaidų ir tai parodome vaikams. Kartais net nuslepiame savo klaidas, kad neatrodytume silpni ar „kvaili“.
Projekcija - tai nemėgstamas bruožas, impulsas ar elgesys, kurių nepripažįstame kaip būdingų sau, bet priskiriame kitiems. Šios savybės glūdi mumyse, bet kadangi esame jų išsižadėję, negalime atpažinti. Todėl, dažniausiai nesąmoningai, giliai paslėpę šias savo savybes, atvirai teisiame už jas, kaip „blogas“, kitus žmones. Neigiama projekcija yra savisaugos forma, atleidžianti mus nuo atsakomybės už pačių nemalonius bruožus. Teigiama projekcija - negebėjimo atpažinti gerų savo bruožų rezultatas.
Neigiamoms projekcijoms dažnai būdingi žodžiai „turėtų“ arba „neturėtų“ („Jis turėtų būti atsakingesnis“). Teigiamoms projekcijoms būdingas žodis „norėčiau“ („Norėčiau mokėti taip dainuoti“).
Kontroliuojantys tėvai ir jų įtaka
Pernelyg griežti, visada ir viską kontroliuoti norintys tėvai gali gerokai pakenkti vaiko psichikai. Kokias savybes gali nulemti kas žingsnį lydinti tėvų kontrolė?
- Vaikas gali tapti neryžtingas.
- Kontrolė gali pakirsti vaiko savivertę.
- Vaikas gali išaugti į rizikuoti ir prisiimti iššūkius negebantį žmogų.
- Vaikas gali prarasti pasitikėjimą savimi.
- Gali išsivystyti poreikis visada turėti šalia žmogų, kuris vadovautų ir sakytų, ką daryti.
- Draudimas savarankiškai rinktis ir apsispręsti gali išprovokuoti nerimą, susierzinimą ir nuolatinį nepasitenkinimą.
- Kontrolė gali nuslopinti gebėjimą kuo nors rūpintis ir prisiimti atsakomybę.
- Reikalavimas paklusti gali išugdyti polinkį pataikauti.
Jei manote, kad jūsų tėvai turi šią ydą, tikrai praverstų apie tai su jais pasikalbėti. Problemą reikia išdėstyti aiškiai, bet mandagiai. Prireikus galima kreiptis į psichologą arba šeimų konsultantą.
Tėvų polinkį kontroliuoti išduodantys ženklai
- Tėvai elgiasi taip, tarytum viską žinotų geriau nei bet kas kitas ir, aišku, jūs.
- Tėvai verčia jus abejoti savais sprendimais, nuolatos stengiasi įrodyti, kad jūs ničnieko nežinote ir nesuprantate.
- Tėvai pernelyg audringai reaguoja, jei atsisakote padaryti taip, kaip jie nurodo.
- Tėvai hiperbolizuoja jūsų klaidas.
- Tėvai kišasi į jūsų santykius su kitais žmonėmis.
- Tėvų meilė - neretai sąlyginė.
- Tėvai verčia laikytis griežtų ir neracionalių taisyklių.
Suaugusių vaikų ir tėvų santykiai
Užuot padėję gimdytojams, reikalauja pagalbos sau. Šiais laikais frazė „užlipęs tėvams ant sprando“ mažai ką stebina. Kodėl taip nutinka, kad dukra ar sūnus, jau įkopę į ketvirtą dešimtį, net nežada išsikraustyti iš tėvų gūžtos?
Didelė bėda mūsų visuomenėje yra ta, kad dauguma moterų gimdo vaikus tik dėl įsišaknijusio stereotipo, kad pagrindinis moters gyvenimo tikslas yra būti mama. Tačiau pagrindinis moters gyvenimo tikslas yra meilė.
Pirmasis ženklas, pranešantis apie pernelyg didelę motinos meilę vaikui, kad jis dažnai serga arba jo likimas būna sudėtingas, komplikuotas. Antras ženklas, kuris turėtų atkreipti dėmesį, - sumenkęs jūsų partnerio vyriškumas, saviraiška, suprastėjusi vyro sveikata arba padidėjęs polinkis į alkoholį. Trečias ženklas - įsivyravusi nesantaika šeimoje.
To priežastis visai paprasta - tiesiog moteris vadovaujasi ydinga šeimos vertybių sistema, kurią greičiausiai nusižiūrėjo nuo savo tėvų, senelių ar protėvių. Iš tiesų sveikos šeimos vertybių sistemos viršūnėje yra vyras ir moteris.
Ką reikėtų daryti kitaip?
Vaikus auginanti moteris pirmiausia turėtų įsisąmoninti, kad motinystė - tai tik vienas moteriškumo aspektas. Nėštumas, gimdymas ir vaiko auginimas - nauja patirtis, ir ji gali paskatinti moterį skleisti moteriškumą. Taip neturėtų būti, nes nuo moters ir vyro santykių darnos priklauso, ar vaikas jausis ir bus laimingas. Nereikia pernelyg prisirišti prie vaiko, nes ilgainiui toks pernelyg globėjiškas ryšys jį ims dusinti.
Auksinė taisyklė byloja: „Nedarykime už vaikus to, ką jie patys dėl savęs gali padaryti.“ Ir tai nereiškia abejingumo ar nusišalinimo. Tiesiog nei mama, nei tėvas negali atimti iš vaiko galimybės augti.
Kai vaikas susiranda antrąją pusę, ypač mamos turi mokytis valdyti pavydą ir priimti į šeimą sūnaus mylimą moterį, ją gerbti. Bet kokiu atveju, jei vaikas, sukūręs šeimą lieka gyventi tėvų namuose, tai rodo, kad jis nėra visai prisirišęs prie tėvų, jis turi savo gyvenimą. Suteikite vaikams laisvės priimti jiems svarbius sprendimus, išlaukite, kol jie patys paprašys patarimo, ir net matydami galimas jų klaidas nereikalaukite elgtis vienaip ar kitaip, o tik išsakykite savo požiūrį.
Vaikų raida ir psichologinė sveikata
Nuolat kritikuojamas ir baudžiamas vaikas niekada neužaugs harmoninga ir savimi pasitikinti asmenybė. Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje.
Vaikų visuomenė ir atsakomybė
Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi.
Žaidimų svarba
Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku.
Pažymiai ir savivertė
Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą. Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę. Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą.
Pasitikėjimo savimi ugdymas
Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais.
Vaikų psichikos sutrikimai
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai. Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų.
Tėvų įtaka vaikų raidai
Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją.
Bendradarbiavimas tarp mokytojų ir tėvų
Svarbus mokytojų bendradarbiavimas su tėvais. Mokytojas turi tokį „žinių bagažą“ ir patirtį, kuris gali pasitarnauti kartu sprendžiant kilusias problemas. Mokytojas gali patarti, priminti, pamokyti vaikų tėvus. Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis, labai svarbus toks pat poelgių vertinimas.
Vaikų nepriklausomybė
Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti. Tėvai gali nerimauti, kad nebegali savo rūpesčiu garantuoti vaiko fizinio ir emocinio saugumo. Kartais jie gali pasijausti nebereikalingi, nes vaikai siekia vis daugiau laiko praleisti ne su jais, o su bendraamžiais. Tėvams iškyla svarbus uždavinys - įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu.
Pozityvus savęs vertinimas
Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais. Tai padės siekti geresnių rezultatų gyvenime. Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne.
Santykiai su tėvais
Psichologijoje egzistuoja toks pasakymas - „niekada nevėlu susigrąžinti laimingą vaikystę“. Įdomu, ar yra tėvų, kuriems pavyko išvengti savo vaikų - mažų ar jau suaugusių - priekaištų? Santykių su tėvais sunkumai pažįstami daugumai žmonių.
Todėl, kad galėtume jiems atleisti ir nebekaltinti dėl savo gyvenimo nesėkmių, reikia ne tiek jau ir daug - atsisveikinti su vaikiška svajone apie idealius tėvus. Priimti jų savitumus, atsigręžti į juos, pamatyti atskirą asmenybę su savuoju individualumu, poreikiais, norais, požiūriais - ne visada sutampančiais su jūsiškiais. Vadinasi, būtent šie - patys geriausi. Subręsti - reiškia išmokti gyventi su tėvais tokiais, kokie jie yra, teigia psichologai. Tik priimdami tėvų trūkumus, iš tiesų tampame brandūs ir nebesame priklausomi nuo savo tėvų.
Nuo šio momento turite dalį kaltės prisiimti sau - jūs taip pat turite prisiimti atsakomybę už savo kančias, nebegalima ir toliau su malonumu „kentėti“ - privalote nustoti naudotis šiuo „alibi“, teisindami savo nenorą gyventi visavertišką gyvenimą - juk tai šiandien ne tik tėvų kaltė, bet ir jūsų asmeninis pasirinkimas.
Kaip priimti savo tėvus?
Visų pirma - tai suprasti, kodėl jie yra tokie, įsigilinti į jų gyvenimo aplinkybes, auklėjimo ypatumus ir santykius su mumis, darbo detales - tai yra į tai, iš ko susideda jų gyvenimas. Tai nėra taip jau paprasta, juk mums tėvai - tai visų pirma mama ir tėtis.
Kartais būna taip, kad žmonės gali taikiai gyventi tik jei su tėvais matosi itin retai. Ar egzistuoja kažkoks gyvenimo etapas, kada esame labiau linkę keisti savo santykius su tėvais? Psichologai mano, kad tokių periodų gali būti daug, laikui einant juk keičiamės, ir ne kartą.
Ar verta tėvams išsakyti savo priekaištus?
Iš pradžių geriau savęs paklauskite: kodėl noriu tai padaryti? Ar tikiuosi, kad mane geriau supras? Ar tai pagerins mūsų santykius? Kartais, užuot išliejus savo pyktį tėvams, gali pakakti tiesiog „išlieti“ visa tai popieriuje ar pasikalbėti su psichologu.
Kaip suprasti, kad priėmėme savo tėvus? Kažkokių išskirtinių ženklų nėra, tiesiog vieną dieną pastebime, kad tapo lengviau, kad jų buvimas šalia mūsų neerzina. Kai pajaučiame savo tėvams švelnumą.
Ankstyvasis vaiko ugdymas
Nuo pat gimimo akimirkos formuojasi vaiko asmenybė ir būdas. Kai jis pasiekia šeštuosius metus, jau visam gyvenimui būna padėtas nesugriaunamas jo charakterio pagrindas. Kad išmokytume vaiką pažinti bei mylėti Dievą ir jam tarnauti, pirmiausia turime pripildyti savo namus antgamtine atmosfera.
Katalikų filosofai paaiškina mums, kad antgamtinė tvarka yra statoma ant prigimtinės arba gamtinės tvarkos pamato. Taigi šiam laikotarpiui yra svarbu įvesti įpročių, susijusių su kūdikio fiziniais poreikiais, reguliarumą. Reguliarumas maitinime, miegojime ir t. t.
Svarbūs įpročiai ir praktikos
- Šeima, kuri meldžiasi kartu, išlieka kartu.
- Visada turėkite namuose švęsto vandens.
- Ar jūsų namuose jau yra intronizuota Švenčiausioji Jėzaus Širdis? Jeigu ne, būtų gerai tai padaryti, kadangi tai bene veiksmingiausia praktika, padedanti šeimos maldą padaryti reguliariu įpročiu.
Tėvų vaidmuo
Mažame pasaulyje, kur gyvena kūdikis, tėvas ir motina yra beveik viskas. Nors jis nesupranta nieko, ką jūs sakote, atrodo, kad kartais jis turi šeštąjį pojūtį, kuriuo jaučia tai, ką jūs jaučiate. Kai tėvas ir mama jaudinasi dėl kokių nors šeimyninių sunkumų, vaikas būna neramus.
Būkite linksmi, būkite kantrūs ir ištvermingai laikykitės savo plano supažindinti jūsų mažylį su Dievu.
Vaiko charakterio formavimas
Kiekvienas iš mūsų turi stiprų troškimą išreikšti save, kuris pajėgia suformuoti asmenybę, galinčią statyti kitų žmonių gyvenimo ir laimės rūmą arba jį sugriauti. Išlepinus vaiką, jo gyvenimas taps visiškai nenaudingas, jis bus našta kitiems. Kita vertus, jį „užtvenkus“ - sutramdžius jį rūstumu ir represijomis, jis taps neurotiku.
Jeigu jūs kantrūs, linksmi ir patenkinti savo gyvenimu, tuomet jūs turite savybių, būtinų, norint įvesti teisingą savo vaiko elgesio discipliną. Nėra kito būdo, kaip išvengti kraštutinumų: viena vertus - jūsų vaiko išlepinimo, kita vertus - per didelio griežtumo su juo. Kantrybės, linksmumo ir pasitenkinimo savo gyvenimu kelias yra maldos kelias.
Disciplinos svarba
Disciplina yra menas išugdyti vaiko elgesį taip, kad jis atitiktų tai, ko Dievas nori, jog jis darytų. Valdžia yra teisė įsakinėti. Ji yra suteikta vaikų, o ne tėvų labui. Visa valdžia kaip principas būtinai kyla iš Dievo ir yra geras dalykas. Jos tikslas yra padėti tiems, kam įsakinėjama, išgelbėti savo sielas.
Mes turime atsiminti, kad autoritetas turi būti sukurtas ir įjungtas į mūsų vaiko gyvenimą, o vienintelis autoriteto architektas yra meilė. Meilė nugali viską: meilė Dievui, meilė artimui, tvirtai įdiegta meilė tėvams.
Išvados
Tėvų ir vaikų santykiai yra sudėtingi ir nuolat besikeičiantys. Svarbu suprasti, kad tėvai nėra idealūs, ir priimti juos tokius, kokie jie yra. Taip pat svarbu ugdyti vaikų savarankiškumą, pasitikėjimą savimi ir gebėjimą priimti sprendimus. Bendradarbiavimas tarp tėvų ir mokytojų yra būtinas, kad vaikas augtų sveikas ir laimingas.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Tėvų skyrybos vaikams: kaip padėti išgyventi?
- Tėvų Sveikinimai Vestuvių Proga Vaikams: Gražiausi Linkėjimai
- Kaip Teisėtai Susigrąžinti Užsienyje Uždirbtus Pinigus: Pilnas Vadovas
- Pigiausios Sauskelnės: Geriausi Atsiliepimai ir Neįtikėtini Pirkimo Patarimai
- Tarptautinis Gimimo Liudijimas: Kaip Gauti, Pavyzdžiai ir Patarimai Užsakymui!