Didelė indoeuropiečių kalbų dalis išlaikė senąjį kiaulės vaiko pavadinimą: lot. porcus, air. orc, s. v. a. farah, chotansak. pāsa (< *parsa-) ‘kiaulė’, kurdų purs, s. sl. prasę, s. r. порося, r. поросёнок, ukr. порося, br. парася, bulg. прасе́, s.-kr. пра̑се, slov. prasè, č. prase, slovk. prasa, le. prosię, kaš. parsą, a. luž. proso, ž. luž. prose, polab. porsą, lie. par̃šas, pr. parstian.
Lie. par̃šas = r. порось (nėra latvių kalboje, bet plg.: lie. parši̇́ena = lo. porcīna ‘kiauliena’, lie. ‘paršẽlis’ = s. v. a. Sl. *porsę ‘paršelis’ kilęs iš ide. *pork̑os, kuris irgi reiškė kiaulės vaiką.
Čia priklauso lie. par̃šas, s. pr. parstian ‘paršelis’, lo. porcus ‘paršẽlis’, s. v. a. far(a)h, vok. Ferkel ‘paršẽlis’, air. orc ‘paršelis’, ir. p̑āsa ‘kiaulė’ [62].
Ide. *pork̑o- ‘paršas’ išsaugojo lie. kalboje: lie. par̃šas (= chot. pāsa < *parsa, lo. porcus ir pr. vedinys parstian).
Lie. par̃šas, pr. prastian (*parstian) ‘paršiukas, paršas’ (T. E. , K. LKŽ IX 430; LKA, koment. 41 ir žem. Lyginama su s. sl. (bažn.) prasę, s. r. porosja, r. porosënok ‘paršiukas, ‘paršas’, khotan. p̂āsa ‘paršas, meitėlis’, s. v. a. far(a)h ‘paršas, meitėlis’, farhilī(n), vok. Ferkel (plg. paršẽlis ir lo. porculus), umbrų purka, porca ‘porcās’, lo. porcus, s. air. orc ‘paršiukas, paršas’.
Prūsų swintian „paršas, meitelis (Trautmann 443; Endzelin 260 t.) yra tik slaviškas skolinys, sukryžmintas su *parstian.
Av. huš pərəsō yra įsidėmėtina. Čia pərəsō kartu su sakų pā’sa ‘kiaulė’ gretinama su s. sl. prasę s.-kr., č. prase, ukr. nopocя, r. nopoceнoк, lie. paršas, lo. porcus ir pan. ir paliudija Avestos-Europos kalbų izoglosą, kaip atskirą skitų ir Europos kalbų sutapimą (žr.
Iš lie. paršiùkas (: par̃šas); žr. Lie. par̃šas, lo. porcus ‘prijaukinta kiaulė’, s. v. a. farh ‘paršiukas’, r. trm. porosja ‘t. p.’, pr. parstian ir kt.
Paršelio auginimas ir priežiūra
Miniatiūrinė kiaulė pelnė žmonių meilę ir dėmesį dėl savo gražios išvaizdos, aukšto intelekto, taip pat dėl labai mielo charakterio. Jei norite, kad tokia kiaulytė gyventų jūsų namuose, turite būti pasirengę prižiūrėti gyvą, reiklų padarą.
Bėgant metams, daug gyvūnų buvo miniatiūrizuota sąmoningo veisimo metu. Ne išimtis ir miniatiūrinė kiaulė. Nuo pat pradžių miniatiūrinės kiaulės kėlė didelį žmonių susidomėjimą. Daugelis žmonių netgi sakė, kad šie naminiai gyvūnai yra šunys, įkalinti kiaulių kūne.
Šiuo metu jų augintojų galima rasti ir Lietuvoje, todėl įsigyti tokį augintinį nėra didelė problema. Kaina daugiausia priklauso nuo augintinio dydžio - kuo kiaulytė mažesnė, tuo jos kaina didesnė. Tokių mažylių kaina gali siekti iki 250 eurų.
Taip, Lietuvoje galioja reglamentas, pagal kurį jos turi būti registruojamos kaip gyvūnai kompanionai. Reikia nepamiršti, kad miniatiūrinė kiaulytė taip pavadinta ne todėl, kad ji telpa į rankinę arba gali būti nešiojama kišenėje. Ji taip pavadinta priešingai nei įprasta naminė kiaulė. Mini naminė kiaulytė taip pat gali būti maždaug nuo 30 iki 60 cm ūgio, o galutinis svoris - ne mažesnis kaip 30 kg.
Turite atsižvelgti į tai, kad sunku iš karto žinoti, kokį svorį ir dydį pasieks jūsų augintinis. Kiaulėms reikia erdvės ir bendravimo su gamta. Jas galima išmokyti eiti pasivaikščioti, tačiau tai nepakeičia nuosavo žemės sklypo. Štai kodėl jos yra sodą turinčių žmonių augintinės. Kiaulės rujoja, tokia jų prigimtis, todėl turite būti pasiruošę, kad jos rujos prasidės bet kada ir bet kur. Kiaulės taip pat yra bandos gyvūnai ir hierarchiški.
Be to, iš prigimties jie save laiko lyderiais, todėl juos reikia nuolat vesti. Jų raciono pagrindą turėtų sudaryti daržovės, nžolės ir žalumynai: kiaulpienės, dilgėlės, gvaizdūnės, lebija, jauna žolė, ankštiniai augalai ir javai. Kiaulės šeriamos du kartus per dieną.
Paršelis kulinarijoje
Lietuvos kaime žmonės taip kalba apie ūgtelėjusį - 2-5 savaičių paršelį, - tvirtina B. Imbrasienė, pridurdama, jog keptas ar vyniotiniu virtęs paršelis - lietuvių tradicinis, bet primirštas Velykų patiekalas.
Birutė Imbrasienė, Kulinarinio paveldo fondo direktorė: „Seniau paršelis visoje Lietuvoje buvo Velykų patiekalas. Jį šiai šventei kepdavo arba iš jo darydavo vyniotinį. Tačiau paršelis - neriebus... Jį per Velykas patiekdavo kaip šviežumos, jaunumos - atgijusios žemės, gamtos - simbolį.
Jei žmogus Velykoms negalėjo pjauti savo paršiuko, nes apie tą laiką neatsivedė jo paršavedė, tai jį skolindavosi iš kaimyno. Vyniotinį darydavo išvalytą paršelį sukdami, į vidų dėdami smulkesnės mėsytės arba virtą morką, kiaušinį, pyrago. Jei kepdavo - kepdavo visą, pridėję daržovių įdaro arba nepridėję, paguldę ant šono arba pastatę ant sulenktų kojyčių. Pjaudavo paršelį, kuriam ne mažiau kaip dvi savaitės.
Keptas paršelis vėliau atsirado ir ant vestuvių stalo. Paršelį valgyti nebuvo prabangos dalykas. Juk kai ūkyje gimdavo nesveikas paršelis arba jis išsisukdavo kojytę, arba kiaulė jį nuspausdavo, žmogus tokį suvartodavo. O skonis - prėskas ar pasakiškai skanus - priklauso nuo šeimininkės išmonės ir sumanumo.“
Indrė Tautkutė- Stankuvienė, restoranų tinklo „Bernelių užeiga“ marketingo vadovė: „Keptas paršelis puotoje jau nėra prestižas. Išėjo iš mados…... Tai - atgyvenusi tradicija. Anksčiau banketų dalyviai dažniau pageidaudavo kepto paršelio.
Rasa Vasiliauskienė, „Bernelių užeigos“ direktoriaus pavaduotoja gamybai: „Iš tiesų keptas paršelis - daugiau stalo puošmena. Mažai kas mėgsta jį valgyti. Jei kas užsisako, paršelį kepame tradiciškai: įtriname druska, juodais ir kvapiais pipirais, kmynais, smulkintais lauro lapais, kapotais česnakais, viršų ir vidų truputį patepame aliejumi. Paršelį galima įdaryti aliejuje pakepintų daržovių - morkų, svogūnų, salierų - mišiniu arba kiaulienos faršu, šį skaninant galima įdėti česnakų arba įmaištyti rūkytos šoninės. Įdaras gali būti ir su pakepintomis daržovėmis sumaišytas faršas. Kitas įdaro variantas - daržovės ir grybai.
Skardoje paršelį reikia pastatyti ant sulenktų kojyčių taip, kad letenėlės būtų į priekį. Jei paršelis kepamas ne konvekcinėje krosnyje, ji su garų režimu, į skardą įpilame vandens, kad truputį garuotų, juo retkarčiais palaistome kepinį. Kepame 1,5-2 val. 60 oC temperatūroje. Jei kepsime per greitai, sutrūkinės odelė. Svarbiausia, kad kepant neapdengtų ausytės ir snukutis. Norint to išvengti, prieš šaunant paršelį į krosnį reikia ant ausyčių ir šnipuko uždėti drėgną drobulę. Ją nuimti iki kepimo pabaigos likus 15-20 min., kad apskrustų.
Algis Baravykas, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius: „Specialiai pardavimui ūkininkai paršelių neaugina, nes pirmiausia siekia patys jais apsirūpinti. Manau, kad žmonės, užsimanę kepto paršelio, nori pasirodyti... Valgyti paršelį - tas pats, kaip valgyti ne tortą, o jo puošmenas gėlytes... Niekas nevalgo ir vienadienių viščiukų... Gyvūno mėsa turi subręsti! Paršelio mėsa - prastos kokybės.“
Audrius Banionis, Margininkų, Kauno r., ūkininkas, mėsos įmonės savininkas: „Paršelius parduodu tik tada, kai žinau, jog jie atsidurs tvarkingoje, jiems pritaikytoje aplinkoje, kur panašus mikroklimatas kaip mano fermoje.
Vincentas Sakas, nepriklausomas mitybos ekspertas: „Kiek metų baltų tautos gyveno, tiek keptus ar virtus paršelius valgė, kai gyvulius prisijaukino. Keptas ką tik gimęs paršelis - nesąmonė! Mitybos istorijoje nėra užfiksuota nė vieno atvejo, kad būtų valgomas ką tik gimęs paršelis. Juk tokia mėsytė nesusiformavusi. Lietuvoje keptas paršelis, žinoma, susiformavusios mėsytės, buvo ir aukštosios virtuvės - didikų, kunigų, vienuolių, - ir žemosios, t. y. valstiečių, taip pat miestelėnų patiekalas. Jį valgydavo per vestuves, kitas šventes, šermenis.“
Kiaulių streso sindromas (PSS)
Kiaulių streso sindromas (porcyne stress syndrome - PSS) yra sumažėjusio kiaulių produktyvumo, susilpnėjusių reprodukcijos savybių ir blogesnės sveikatos bei prastesnės mėsos kokybės priežastis. Stresams jautrūs paršeliai dažniau serga virškinimo trakto ligomis.
PSS terminas apibūdinamas stipriu stresu ir staigia mirtimi (piktybinė hipertermija), šviesia, minkšta, vandeninga (PSE) arba sausa, tamsia mėsa, nugaros raumenų nekroze. Kiaulių streso sindromą lemia HAL genas. Jis vadinamas halotano genu dėl šios medžiagos poveikio ir galimybės testu nustatyti jautrumą stresui.
Taigi, pagrindinė PSS priežastis - gyvulių genotipas. Taip pat tam didėlę įtaką turi stresinės aplinkybės ir kai kurie veiksniai:
- staigus paršelių nujunkymas;
- perkėlimas į kitas patalpas;
- dažnas pergrupavimas;
- triukšmas;
- išgąstis masinių veterinarinių procedūrų metu;
- hipodinamija;
- ruja;
- poravimas ir apsiparšiavimas;
- nereguliarus ir nesubalansuotas šėrimas, pvz., baltymų ir riebalų trūkumas racione;
- poilsio stoka po transportavimo (prieš skerdimą);
- aukšta aplinkos temperatūra ir kt.
Halotano genas lemia ne tik kiaulių vislumą, penėjimosi spartą, raumeningumą, atsparumą ligoms, bet ir mėsos kokybę. Streso būsenoje išsiskiria dideli adrenalino kiekiai, dėl to pagreitėja glikolizė.
Nustatyta, kad kiaulių mėsos kokybė tiesiogiai priklauso nuo gyvulių laikymo sąlygų prieš skerdimą. Aukšta aplinkos temperatūra kokybei turi neigiamą įtaką. Šiltuoju metų laiku PSE atvejų daugiau, nes organizme dėl sutrikusio deguonies įsisavinimo slopinama hipofizės liaukos veikla.
Sindromas dažniausiai pasireiškia nujunkytiems, penimiems paršams, paršavedėms, rečiau jauniems paršeliams. Pakitus metaboliniams procesams raumenų audiniuose, kūno temperatūra pakyla iki 42 °С. Sindromas prasideda staiga: ima drebėti raumenys, padažnėja kvėpavimas, ištinka nervinis snukio tikas. Oda paraudonuoja, pasidengia dėmėmis.
Specifinio gydymo nėra. Dažnai dėl staigios ligos eigos gydyti neefektyvu. Suteikiant pirmąją pagalbą, kad sumažėtų kūno temperatūra, kiaulės apliejamos vėsiu vandeniu. Apie gyvulio būklę būtina pranešti veterinarijos gydytojui. Gyvuliui suteikiama ramybė. Jis kuo mažiau dirginamas ir varinėjamas. Stresą patiriančioms kiaulėms nuraminti skiriami sedatyviniai preparatai, pvz., Stresnil. Tikslinga atlikti vitamino E injekcijas (2 TV/kg).
Ligos prevencijai ir kontrolei svarbūs halotano geno paplitimo ūkiuose tyrimai ir jo eliminavimo iš populiacijų programa. Norint pagerinti mėsines savybes, rekomenduojama homozigotinius ar heterozigotinius kuilius poruoti su stresui atspariomis patelėmis. O dar geriau formuoti stresui atsparių gyvulių bandas, vengiant HAL geno atsiradimo ūkyje.
žymės:
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Atskleiskite Savo Likimo Kodą: Kaip Tiksliai Nustatyti Asmens Skaičių Pagal Gimimo Datą
- Rennie Tabletės: Veiksminga Pagalba Rėmeniui Nėštumo Metu – Sudėtis, Vartojimas ir Saugumo Patarimai