Su vyro mama ir savo vaikų močiute norėtųsi bendrauti tarsi su vyresne drauge, su kuria mielai išgertum kavos, pasijuoktum iš mažylių išdaigų, o ašaringą minutę - ir pasiguostum. Tačiau neretai būna, marčios ir anytos santykiai nesiklosto. Vienam mūšiui nurimus netrukus įsiplieskia kitas, tad karas trunka dešimtmečius. Kaip pasiekti paliaubas? Kodėl bendrauti su sutuoktinio mama neretai gana sudėtinga?
Kodėl Sudėtinga Bendrauti Su Anyta?
Tai kartų konfliktas ar kova dėl vieno, abiem moterims labai brangaus, vyro dėmesio? O gal kalta pasąmonėje užprogramuota karta karton perduodama patirtis? Neretai ir su savo mama bendrauti būna sudėtinga, ne tik su anyta. Gal ne tiek svarbu, kas mums yra ta moteris, kiek tai, kokia ji yra kaip asmenybė: konkuruojanti, vadovaujanti, kontroliuojanti, ar atvirkščiai - paslaugi, šilta, atjaučianti. O gal nuo visko nusišalinanti? Kiek anytų, tiek gali būti santykių su marčia variantų.
Jeigu anyta linkusi konkuruoti, siekti pranašumo, ji su marčia kovos, siekdama įrodyti, kuri, ji ar marti, sūnui geresnė, kurios sriuba skanesnė. Jeigu anyta visą savo gyvenimą ir asmeninę laimę paaukojo sūnui, natūralu, kad tikėsis iš sūnaus kažko panašaus ir pyks to nesulaukusi. Jai neįtiks jokia marti, nes jeigu įtiktų, reikėtų pripažinti pralaimėjus arba atsitraukti ir gyventi savo gyvenimą, kuriame nieko nesukurta, tuštuma. Neretai tai tolygu mirties baimei, nes atsitraukus belieka laukti tik mirties. Todėl anyta ir kišasi į suaugusių vaikų reikalus, nesvarbu, prašo jie ar ne.
Kaip Nuraminti Anyta?
Padėti anytai, leisti jai pajusti savo svarbą ir reikšmę sūnaus šeimos gyvenime, leisti jai būti reikalingai - vadinasi, šiek tiek ją nuraminti. Tačiau čia iškyla klausimas: kaip tai padaryti neaukojant savo pačios interesų? Nustatykite savo taisykles ir ribas, pavyzdžiui, kad anyta į svečius gali ateiti tik iš anksto paskambinusi arba sutartą savaitės dieną ir pan. Kad nesijaustumėte auka, bendraukite su anyta, bet ir sau, ir jai patogiu laiku. Kai šeima gyvena atskirai nuo tėvų, santykiai dažnai būna geresni nei vienoje virtuvėje besisukant dviem moterims.
Kaip Reaguoti Į Anytos Pamokymus?
Ar reaguoti į nuolatinius anytos pamokymus? Nuolankiai vykdyti (juk tai jos teritorija, tai ji šiuose namuose yra šeimininkė) ar praleisti pro ausis? Padėkoti už pastabą, bet daryti savaip? Gyvenant kartu labai sunku išlikti tolerantiškai, ypač jei prisikaupė daug nuoskaudų, ir tai svetimai moteriai jau nesinori nieko daugiau duoti.
Vėlgi, galima ir toliau savo pykčiu „maitinti“ anytą (ir taip tapti priklausoma nuo jos pastabų) arba šiuose santykiuose įžvelgti galimybę kažko išmokti. Šios galite net nesakyti (išsakydama nuomonę nenorinčiai jus išgirsti anytai kartais tik suteikiate progą jūsų požiūrį kritikuoti). O anytą paprasčiausiai nutildžius arba jums pačiai tylomis kenčiant, nebus gerai. Pyktis, kaltinimas ir neatleidimas jus dar ilgai vargins, namuose gadins atmosferą ir santykius, o vėliau, greičiausiai, persimes į jūsų santykius su vyru ir vaikais.
Anytos Priešiškumas Gimus Vaikui
Atrodo, gimus vaikui anytos priešiškumas turėtų išblėsti. Juk jos sūnelis susilaukė palikuonio. Tačiau anyta kovoja dar įnirtingiau. Kodėl? Gal jai atrodo, kad marti nemoka auginti anūkėlio, vargšelį marina badu, netinkamai auklėja? Nuoširdžiai padėkoti už rūpestį ir paprašyti leisti jums pačiai auginti savo vaiką.
Labai svarbu, kaip jaučiatės jūs. Jeigu abejojate savimi kaip motina, kartais kaltinate ar graužiate save, tuomet anytos pastabos durs į vietą, į kurią pati save badote ir kurią jau „skauda“. Anyta ar kitas žmogus, kuris pyksta ir ginčijasi, dažniausiai jaučiasi neišgirstas ir nesuprastas. Neprivalote su viskuo, ką jums įrodinėja ar nurodinėja, sutikti, tačiau saugodama save ir savo šeimą nuo barnių, galite parodyti, kad anytą išgirdote ir galbūt net supratote, ką ji sako. Ir tik tiek.
Geriausiu pavyzdžiu vaikui galite būti jūs - ta, kuri ne veliasi į konfliktą, bet jį valdo. Tada vaikas mokysis iš jūsų nuo pat mažų dienų. Nukreipkite dėmesį nuo savęs į anytą užduodama klausimus apie ją pačią, pavyzdžiui: „Ar jūs pykstate?“, „Ar jūs norite daugiau tvarkos mūsų namuose?“ Leiskite išsisakyti, išsikalbėti. O vaikui galite paaiškinti, kad močiutei, matyt, labai sunku, kažkoks jausmas skaudina jos širdį, todėl ir šaukia. Žmogus rėkia, pyksta ne iš stiprumo, bet iš silpnumo, vidinės kančios, skausmo.
Tačiau mes esame tik žmonės ir susivaldyti dažnai būna tiesiog per sunku. Tuomet supykstame, nes skauda ir mums, o tada ir „kertame“ atgal, kad apsigintume ir mūsų daugiau neskaudintų. Tačiau būna emociškai lengvesnių situacijų, kai paprasčiau keisti savo elgesį, patiems išmokti valdyti konfliktus ir to išmokyti mus stebinčius vaikus. Po truputėlį. Po mažą žingsnelį, kokioje nors lengvesnėje situacijoje, nelabai svarbiame konflikte.
Kaip Elgtis Su Anyta, Nepritariančia Vaikui Iš Pirmos Santuokos?
Kodėl anyta ypač nepalankiai sutinka moterį, kuri augina „mergautinį“ arba iš pirmos santuokos vaiką? Gal jai gaila sūnelio, kad turės išlaikyti svetimą vaiką, bijo, jog marti nebenorės gimdyti jos sūnaus kūdikio arba marčią laiko nepatikima partnere santuokoje? Sunku pasakyti, kodėl konkreti anyta nepalankiai žiūri į sūnaus moterį, kuri ateina į jų šeimą jau su vaiku. Gal būt veikia iš seniau mūsų visuomenės stereotipus suformavusios nuostatos, o gal tai jos pačios nuomonė.
Dažniausiai motina nori savo vaikui visko, kas yra geriausia, ir gali būti, kad išsiskyrusi moteris su vaiku nėra tas geriausias variantas, kurį motina įsivaizdavo. Sūnus ją nuvylė. Tačiau negi pyksi ant savo vaiko? Pyktį paprasčiau nukreipti į nepageidautiną marčią ar jos vaiką. O vaikui galima paaiškinti, kad tai ne jo močiutė, o brolio ar sesės. Pokalbiai su anyta apie tai, kaip vaikas jaučiasi jos ignoruojamas, naudos duoda mažai, tačiau, aš manau, vis tiek verta pasikalbėti. Ne apie tai, kokia yra anyta, o apie tai, kaip jaučiatės jūs ir jūsų vaikas.
Vyro Įtraukimas Į Konfliktą
Ar įsiplieskus konfliktui ieškoti sutuoktinio užtarimo? O jeigu jis nenorės kištis į „bobų reikalus” arba bus savo mamytės pusėje? Mūšio lauke vaikui ne vieta. Dažniausiai motina nori savo vaikui visko, kas yra geriausia, ir gali būti, kad išsiskyrusi moteris su vaiku nėra tas geriausias variantas, kurį motina įsivaizdavo. Sūnus ją nuvylė. Tačiau negi pyksi ant savo vaiko? Pyktį paprasčiau nukreipti į nepageidautiną marčią ar jos vaiką.
Įtraukti vyrą į „mūšį“, vadinasi, pastatyti jį į nepavydėtiną situaciją, kur turės pasirinkti: mamą ar žmoną, vieną iš dviejų brangiausių moterų, kad ir kokios netobulos jos būtų. Už tokią situaciją vyras jums greičiausiai nepadėkos ir jūsų santykių tai nesutvirtins, greičiau, atvirkščiai - nuoskaudos jus tik nutolins vieną nuo kito. Todėl savo elgesį ir ribas bendraujant su anyta geriausiai būtų apsibrėžti pačiai.
Vienas garsus karvedys ir diplomatas yra pasakęs: „Geriausias karas yra tas, kuris neįvyko”. Kare abi pusės patiria nuostolių, nesvarbu, kuri laimėjo. Taip, ne kartą. Sunkiausiai santykius atkurti būna tada, kai nuoskaudų prikaupta labai daug, kai konfliktai įsisenėję, kai įtraukti visi aplinkiniai, o šeima jau ant skyrybų ribos. Tačiau ir tada dar galima kažką padaryti.
- Leiskite anytai išsisakyti ir išklausykite nesigindama, tiesiog išklausykite ir parodykite, kad išgirdote.
- Prisiminkite, kad turite teisę nesiteisinti.
- Pastebėkite anytos pastangas būti reikalinga: padėkokite už rūpestį ar patarimą, bet pasielkite taip, kaip jums atrodo tinkamiausia.
Gebėjimas išlaikyti pagarbų tarpusavio bendravimą rodo vaikui, kad jis yra svarbesnis nei tėvų tarpusavio nesutarimai. Tėvams reikėtų vengti vaikus įtraukti į tėvų konfliktus. Nederėtų klausti vaiko, kuris iš tėvų geresnis, ar prašyti tėvų konflikto metu pasirinkti pusę, kurią vaikas palaikytų. Vaikai skyrybų atveju neretai vengia tėvams atskleisti savo jausmus, nes mato, kad jie ir taip kenčia. Prašymas vaiko pasirinkti vieną iš tėvų, sukuria vidinį konfliktą, kuris vaikui kelia neigiamus jausmus.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, tėvai turėtų dviese aptarti nesutarimus, kurie kyla. Jei nėra galimybės, nepavyksta to padaryti, reikėtų kreiptis į atitinkamus specialistus, kurie padėtų išspręsti kylančius konfliktus.
Efektyvus Bendravimas Ir Ribos
Manau, kad svarbiausia yra efektyvus bendravimas. Kai tėvai geba atrasti bendravimo būdą, kuris tiktų abiem, bendrų problemų sprendimas pasidaro lengvesnis. Kartais būna, kad tėvai negeba kalbėtis, kontaktuoti gyvai.
Svarbu paminėti, kad abu tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams. Bendravimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama priklausomai nuo vaiko amžiaus gali keistis, pavyzdžiui, bendravimas su iki vienerių metų amžiaus vaiku galėtų būti 1-3 valandos du arba tris kartus per savaitę. 1-2 m. vaiko, kai formuojasi jo emocinis prieraišumas, bendravimas su negyvenančiu tėvu turėtų būti ne retesnis kaip kas 3 dienos.
Buvimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama gali būti pamažu ilginamas, kad vaikas po truputį ruoštųsi pasilikti per naktį. Susitikimai gali būti iki 8 valandų dvi dienas per savaitę. Su nuo 2-3 m. amžiaus vaiku svarbu kurti ir palaikyti nuolatinį ryšį. Vaiko paėmimas iš jam įprastos vietos turėtų vykti be ilgų liūdnų atsisveikinimų. Tokio amžiaus vaikas jau pradeda bandyti ribas, todėl labai svarbu, kad abiejuose namuose būtų laikomasi panašių taisyklių.
Viena naktis savaitės viduryje ir vienas savaitgalis per mėnesį - tokia gali būti kartu negyvenančio tėčio ar mamos bendravimo su tokio amžiaus vaiku. 3-5 m. amžiaus vaikui vystosi socialiniai įgūdžiai, tada jis imituoja, pamėgdžioja suaugusiųjų elgesį, tačiau nesupranta pačios skyrybų esmės. Todėl svarbu skatinti pozityvius jausmus kalbant apie kartu su kitu tėvu planuojamą praleisti laiką, svarbu stengtis šalia vaiko nesipykti, kalbėtis su juo apie jo jausmus.
6-12 m. amžiaus vaikui svarbu stiprinti jo savivertę, pasitikėjimą savimi, saugumo jausmą. Šio amžiaus vaikams tampa svarbūs ne tik tėvai, bet ir draugai. Patartina bendravimo su vaiku tvarka: kas antras savaitgalis ir kas antrą savaitę po vieną naktį savaitės viduryje. 13-17 m. paaugliai siekia atsiskirti nuo tėvų, patys nori priimti sprendimus, kada ir kaip bendrauti su tėvais. Jiems prioritetu tampa draugai, socialinė veikla. Šiuo atveju svarbus bendravimo tvarkos lankstumas, atsižvelgiant į pačio vaiko norus. Vaikas gali norėti su tėvais praleisti mažiau laiko. Ir tai gali būti ne skyrybų, o siekio būti nepriklausomu ir savarankišku padarinys.
Visais įmanomais būdais išlaikykite bendravimą su vaiku: jei yra galimybė, susitikite kuo dažniau, dalyvaukite mokyklos renginiuose, sporto varžybose, bendraukite telefonu, teksto žinutėmis. Įtraukite vaiką į bendras veiklas, susikurkite jums abiem įdomų laisvalaikio praleidimo būdą. Nenuvertinkite vaiko jausmų net ir tada, kai jie yra priešiški jums. Stenkitės vaiką išklausyti ir suprasti, sukurkite pasitikėjimu grįstą tarpusavio santykį. Nežadėkite dalykų, kurių neturėsite galimybės įgyvendinti. Kad ir kaip stipriai pykstate ant savo buvusio partnerio, stenkitės neparodyti to prie vaikų, nekalbėkite apie juos nepagarbiai. Konflikto su buvusiu partneriu metu nesistenkite įtraukti vaiko, nemanipuliuokite juo, kad laimėtumėte konfliktą.
Pyktis Ir Vaikystės Traumos
Iš jūsų laiško man pasirodė, jog vaikystėje patirti išgyvenimai paliko nemažai nuoskaudų. Ypač mamos laisvas seksualinis gyvenimas, emociniai sunkumai, patėvio smurtas prieš mamą, išgertuvės. Tikriausiai jums itin dažnai teko išgyventi bejėgiškumą, nes negalėjote pakeisti esamos situacijos. Tai visiškai normalu atsižvelgiant į tai, jog buvote dar labai mažas vaikas, o be to dar ir vyresnė sesuo. Jums teko išgyventi patyčias ir gėdą, o šalia lydėjo nežinomybė ir klausimas „Kodėl man?”.
Dažnai, kai nesuteikiam patirčiai prasmės, norisi išsiaiškinti „Kodėl?”. Pozityvią patirtį mums įprasminti paprasčiau, iš jos lengviau mokytis. Kai patirtis negatyvi, dažnai norisi nuo jos nusisukti, pabėgti, neieškoti gyvenimiškų pamokų ir didžiulės vertės, kurią ji suteikia. Iš jūsų laiško suprantu, jog nepaisant patirtų nuoskaudų, nusivylimo, liūdesio, skausmo ir išsiskyrimų jums pavyko susikurti trokštamą gyvenimą: baigėte universitetą, turite vaikiną, gyvenate kartu, jis jus myli, rūpinasi ir saugo. Džiaugiuosi, kad išmokote kabintis į gyvenimą ir įveikti jo metamus iššūkius.
Santykiai yra mūsų gyvenimo dalis, kuri taip pat atneša ir daugybę iššūkių: pykčių, nepasitikėjimo, nuomonių skirtumų, kaltinimo, kontrolės, baimių ir tai visiškai normalu. Laiško pradžioje jūs šiek tiek užsiminėte apie savo mamos laisvą lytinį gyvenimą, minėjote, jog nežinote, ar visi jūsų mamos vaikai vieno tėvo. Atleiskit jei klystu, bet man pasirodė, kad pykstate ant savo mamos. Manau, turite ne vieną priežastį ant jos pykti. Iš to, ką rašote, atrodo, kad ji negalėjo tinkamai pasirūpinti jumis vaikystėje. Galbūt dėl jūsų mamos elgesio nežinote kas jūsų ar jūsų sesės tikrasis tėvas. Galbūt pykstate ir dėl to, kad jūsų mama išdavė jūsų tėvą su kitu vyru(-ais).
Toliau rašote, jog jūsų vaikinas irgi praeityje gyveno laisvą lytinį gyvenimą, o labiausiai jums skaudu, pikta ir šlykštu dėl ,,vienos nakties” ir „apmokamų” nuotykių. Atrodo jog pykstate ant savo vaikino praeities ir tuo pačiu bandote jį pateisinti. Pabandykite sau atsakyti, ar įmanoma, kad jūsų vaikinas būtų toks, kokį jį pamilote be jo praeities išgyvenimų? Akvile, ar jums ši situacija nėra panaši į prieš tai minėtąją, apie jūsų mamą ir jos laisvą lytinį gyvenimą? Dažnai nutinka taip, kad situacijos iš praeities, ypač tos, kurių negalėjome pilnai išgyventi, pasikartoja tolimesniuose artimuose santykiuose ir tarsi stengiasi mums priminti apie neišgyventas emocijas.
Kartais savo partneriui galime „prilipdyti” kitą veidą ir reaguoti į jį kaip į tėtį, mamą ar kitą svarbų asmenį, visai to nepastebėdami. Tuo metu gali iškilti pyktis, bejėgiškumas, nusivylimas, šleikštulys ir kiti nuslopinti jausmai. Noriu jus palaikyti ir paskatinti nebijoti savo neigiamų jausmų. Jie yra neišvengiama vidinio augimo ir judėjimo į priekį dalis.
Laiške jūs savęs klausiate: „Ar aš jam kažko pavydžiu?” „Jo vaikystės?” „Ar kažkokių nuotykių?”. Jūs minėjote, kad iš visų jėgų stengėtės nebūti panaši į mamą, tačiau galbūt vienos jūsų mamos savybės buvo tokios, kurių nevertėjo perimti, o kitos tokios, kurių galbūt norėtumėte, bet sau neleidžiate turėti? Minėjote, kad visada stropiai mokėtės, buvote gera mokinė, gal niekada neleidote sau pabūti „bloga mergaite”? Rašote jog išmokote savo vaikinui „apie tai nepriminti, nepasakoti, kad man blogai”, atrodo, lyg tuo didžiuojatės ir tai jums didelis pasiekimas.
Man pasirodė, kad neatskleisdama savo neigiamų išgyvenimų liekate vieniša su savo jausmais ir vis tiek norite jais pasidalinti su žmogumi, kuris galėtų jus suprasti. Įdomu, ką jūsų vaikinas mano apie jūsų pasirinkimą jam neatskleisti savo išgyvenimų? Ar teiravotės kokie yra jo norai?
Rašote, kad norite „sveikų ir normalių santykių”. Tikiu, kad kiekvienas žmogus yra laisvas kurti savo standartus, todėl įdomu, kas jums yra sveika ir normalu? Kas yra sveika ir normalu Jūsų vaikinui? Kokia šeima jums atrodo laiminga? Ar esate apie tai kalbėję tarpusavyje? Ką jums reiškia pasitikėti savimi ir vienas kitu? Ko jums trūksta, kad galėtumėte pasitikėti?
Prisiminkite, kad santykiai ir asmeninis augimas reikalauja laiko, pastangų ir ryžto.
Kaip Susivaldyti Pykčio Akimirką?
Pirmiausia atpažinkite savo emocijas (tai būtų idealu), atpažinkite savo pyktį, įvardinkime jas (aš pykstu), ir nurimkime LYGIAI TRIS SEKUNDES. Ateina noras rėkti - sustokite ir suskaičiuokite bent iki trijų.
Kaip Neslopinti Pykčio?
Pirma, ką jums būtų gerai padaryti - savo neigiamus jausmus išmokti reikšti. Kas atsitinka, kai mes neišreiškiame žmogui neigiamo jausmo? Net jei darome tai didžiųjų krikščioniškų idėjų palaikomi? Mes imame to žmogaus vengti, jaučiamės dėl savo vengimo silpni ir menki, o reiškiame save netiesiogiai: lytiniu atšalimu, užmaršumu partnerio prašymams, kartais - sveikatos sutrikimais. Periodiškai mūsų sielą užlieja senos skriaudos ir skausmas. Mes kalbame su skriaudiku piktais monologais mintyse, o sutikę tą žmogų - tylime ar net vaidiname draugiškumą.
Kodėl jūs vengėte reikšti pyktį vyrui, suprantama: iš silpnumo, kad išvengtumėme su juo konfliktų, kad neprarastumėte pusiausvyros, o taip pat todėl, jog pabijojote, kad jis jus mes...
Pavyzdžiui, jūs galite pasakyti vyrui, kad jūs ant jo vis dar pykstate, kad pykote be galo ir be krašto tada, o dabar nešiojate to pykčio likučius. Pasakyti jam galima perspėjus prieš tai, kad kalbate su juo būtent todėl, kad laikote jį unikaliu žmogumi, kuriam galima pasakyti viską. Ir kad kitam vyrui jūs jokiu būdu nesakytumėte nieko pikto, tačiau jis nėra jums kitas vyras, o yra vienintelis, kuriuo jūs kažkada patikėjote ir vis dar norite pasitikėti.
Taigi, šviesos jums, šilumos ir sėkmės jūsų saviraiškoje!
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Josifo Stalino Gimimo Data: Šokiruojantys Istoriniai Faktai, Kurių Dar Nežinojote!
- Neįtikėtini Cezario Pjūvio Operacijos Privalumai: Kaip Užtikrinti Moterų Pasitenkinimą ir Sėkmingą Žindymą