Deja, bet pateiktame tekste nėra jokios informacijos apie Jurgitą Kasperavičiūtę. Todėl straipsnis bus apie Oną Šimaitę.
Ona Šimaitė: Gyvenimo Kelias ir Holokausto Metų Žygdarbiai
Ona Šimaitė gimė 1894 m. sausio mėn. 6 (18) d. Akmenėje, tuometinėje Mažeikių apskrityje, bežemių Kazio ir Onos (Daujotaitės) Šimų šeimoje. Nepriteklių spaudžiami tėvai persikelia į Rygą, tėvas pradeda dirbti vagonų fabrike. Aštuonerių į Rygą išvyko ir Onutė su mama. Ona Šimaitė lankė pradžios mokyklą Rygoje prie lenkų katalikų vienuolių bažnyčios, vėliau baigė gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo metais visa šeima atsidūrė Rusijoje. Kelerius metus O. Šimaitė praleido Maskvoje, mokėsi ir dirbo įvairius darbus.
Lankė D. Tichomirovo pedagoginius, vėliau žymaus rusų defektologo V. Kaščenkos vaikų auklėjimo kursus, prof. Bielskio ir Gerneko paskaitas universiteto Teisės fakultete, darbavosi auklėtoja beglobių vaikų Maskvos kolonijoje. Po Spalio perversmo lankė A. Lunačarskio paskaitas apie baletą. Tai buvo sunkūs, bet džiugūs metai, leidę plačiai pažinti jai rusų meną, kultūrą, susipažinti su M. K. 1922 m. O. Šimaitė grįžo į Lietuvą, Kauną.
Darbas ir Visuomeninė Veikla
Kurį laiką mokytojavo Kauno žydų pradžios mokykloje. 1924 metais įstojo į Kauno universitetą studijuoti humanitarinių mokslų. 1922-1937 metais (su neilgomis pertraukomis) dirbo vertėja Sovietų Sąjungos atstovybėje, vertė kai kuriuos straipsnius iš Lietuvos spaudos į rusų kalbą. Ji aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, rinko lėšas politiniams kaliniams šelpti. Ona Šimaitė nepriklausė jokiai partijai (iki pat mirties), tačiau pagal pažiūras, įsitikinimus buvo kairioji liaudininkė (eserė).
Prieškaryje artima draugystė siejo O. Šimaitę su poete Salomėja Nėrimi, tarpukario ir karo metais - su rašytoju Kaziu Boruta, rašytoju ir poetu Kaziu Jakubėnu, kraštotyrininke bei bibliotekininke M. 1937 metais Ona pradėjo bibliotekininkės kelią. Dirbo Kaune žinomoje Balošerio bibliotekoje, ,,Lietuvos vaikų“ draugijos skaitykloje-bibliotekoje, dar po metų - Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje.
Darbas Vilniaus Universiteto Bibliotekoje Karo Metais
1940 m. sausio mėnesį kartu su savo kitomis kolegėmis ji perkeliama į Vilniaus universiteto biblioteką. Rudenį paskiriama Senų spaudinių skyriaus vedėja, o po mėnesio - į bibliotekos sekretorės pareigas. Prasidėjus karui, Ona Šimaitė tęsė darbą Vilniaus universiteto bibliotekoje: 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d. ji skiriama skyriaus vedėja, 1942 m. balandžio 1 d. - vyr. bibliotekininke, nuo spalio 1 d. užima bibliografės etatą.
Oną Šimaitę iki širdies gelmių sukrečia prasidėjęs karas, nacių okupacija, žmonių žudynės, kultūrinių vertybių naikinimas. Ona - geto ryšininkė, atnešanti ir išnešanti laiškus, išsirūpinanti nelegalius pasus, slepianti pabėgusius, ieškanti slapstymo vietų žydų vaikams, rizikuojanti gyvybe ir nešanti į getą ginklus ir šaudmenis. Ateidama į getą, neva universiteto bibliotekos reikalais, stengdavosi atnešti įkalintiems žmonėms kiek galima daugiau būtiniausių daiktų, o išeidama išnešdavo vertingą žydams archyvinę medžiagą - dokumentus, rankraščius, retas knygas. Tuos vertingus dalykus Ona išslapstydavo universitete. Visus pinigus, gaunamus už darbą bibliotekoje, ji leisdavo produktams, kuriuos nešdavo ir perduodavo žydams.
Visomis savo išgalėmis stengėsi padėti gete kenčiantiems žmonėms atgauti paliktus mieste saugoti jų daiktus, kęsdama nenorinčių tuos daiktus atiduoti žmonių - tiek lietuvių, tiek lenkų, patyčias, vos ne spjūvius į veidą, pažeminimą. „Kiek žmonių Ona Šimaitė išgelbėjo, padėjo likti gyviems, vargu kas gali tiksliai pasakyti. Dažną geto lankytoją, Oną Šimaitę, vokiečiai ėmė įtarti. Apie gręsiantį pavojų jau 1942 metų balandį ją įspėjo geto komendantas Jokūbas Gensas.
Suėmimas ir Koncentracijos Stovykla
Ona Šimaitė buvo suimta tris kartus, bet universitetui vis pavykdavo ją išvaduoti. 1944 metų pavasarį kažkas įskundė O. Šimaitę slepiant dešimtmetę žydaitę savo bute. Balandžio 28 dieną ji suimama darbe, universiteto bibliotekoje. Tą pačią dieną buvo suimta ir sesers dukra Aldona Stasionytė. Vokiečių okupacinė valdžia O. Šimaitę nuteisė mirties bausme. Vilniaus universiteto profesorių ir tarnautojų surinktomis lėšomis pareigūnai buvo papirkti ir mirties bausmė pakeista koncentracijos stovykla.
Nedaug kas žinoma apie žiaurius gestapo tardymus. Vėliau Ona rašys J. Urbšiui, paskutiniam tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrui: Būnant gestapo požemiuose, tardymo metu aš labai bijojau (juk žmogus vien esu), kad neištarčiau kieno nors pavardės. Visą laiką aš save taip treniravau, kad supainiočiau ir pamirščiau visas pavardes, visus adresus. Kada buvau vežama stovyklon, Kaune traukinys stovėjo kelias paras. Lenkai man siūlė nueiti pas mano gimines, draugus, kad jie ateitų pasimatyti ir atsisveikinti su manimi.
Iš pradžių O. Šimaitė buvo išvežta į Dachau, vėliau perkelta į koncentracijos stovyklą Elzase-Lotaringijoje, Prancūzijos teritorijoje. Po sunkaus vagonų iškrovimo darbo, trukusio truputį daugiau nei keturis mėnesius, ją, sunkiai sergančią, 1944 m. rugsėjo 10 d. išvaduoja Sąjungininkų armija. Onos sveikata atsistato labai sunkiai. Pradžioje ji gyvena Rhone, vėliau išvyksta į Paryžių, kurį laiką dirba skalbykloje, paskui siuvykloje siuva lėles, pagaliau įsidarbina bibliotekininke, Prancūzijos valdžia paskiria nedidelę pensiją.
Gyvenimas Po Karo
1953 m. gruodžio mėnesį Ona Šimaitė atvyksta į Izraelį. Naujojoje respublikoje žmonės ją sutinka su ypatingu džiaugsmu ir pagarba, gėlėmis ir plojimais. Izraelio Vyriausybė jai skiria pensiją, tačiau O. Šimaitė nėra laiminga - kultūrinio gyvenimo sąlygos čia prastesnės nei jos svajonių mieste Paryžiuje.
1956 m. Ona sugrįžta į Paryžių, kur gyvena iki mirties. Iš pradžių Courcelles gatvėje 38, septynaukščio namo palėpėje, nedideliame kambarėlyje, laiminga, kad visas Paryžiaus gyvenimas šalia: gali lankyti teatrus, parodas, muziejus, žiūrėti kino filmus. 1965 metais priversta persikelti į rusų senelių prieglaudą Paryžiaus Cormeilles priemiestyje, kuriuose 1970 m. sausio mėn. 17 dieną, po pietų, miršta po širdies priepuolio.
Atminimas ir Pripažinimas
Žydų tauta nepamiršo Onos Šimaitės žygdarbių atliktų holokausto metais. Vienai iš pirmųjų lietuvių Onai Šimaitei 1966 m. kovo 15 dieną suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas. Apdovanojimą Izraelio ambasadoje Paryžiuje 1967 m. lapkričio 30 d. O. Neužmiršta Ona Šimaitė ir Lietuvoje - 2002 balandžio 22-os dienos Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu Nr.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Jurgita Rackauskaitė: Įkvepianti biografija ir nepaprasta veikla, kurią privalote žinoti!
- Jurgita Jurkutė-Širvaitė: Įspūdinga Biografija ir Kūrybiniai Pasiekimai
- Jurgitos Krivickienės Kerinanti Kelionė: Nuo „Baro“ Žvaigždės Iki Laimingos Šeimos
- Gresiantis nėštumas: Sužinokite, kaip atpažinti ir ką daryti!
- Uždeganti aukšta temperatūra vaikui: pagrindinės priežastys ir efektyvūs gydymo būdai