Šiandien galime sužinoti apie tai, ką turėjo išgyventi vaikai Sibiro pragare, iš nedaugelio tų, kurie, dar visiškai maži buvo prievarta išplėšti iš savo pasaulio, išgyveno, sugrįžo ir šiandien yra su mumis. Čia pateikiami keliolikos gyvais išlikusiųjų liudijimai apie kruvinas kančias Sibiro miškuose, kasyklose, vergų darbo lageriuose. Spausdinamos Sibire padarytos mūsų tremtinių nuotraukos. Medžiaga rinkta iš visų pasaulio kontinentų.
Pirmieji Trėmimai ir Pasirengimas
1941 metų birželio 14-oji. Trečia nakties. Tą valandą nelaimė jau stovėjo ant slenksčio. Valsčiuose ir miesteliuose prie parengtų sunkvežimių jau rikiavosi ginkluoti sovietų kareiviai, stotyse garvežiai stumdė parengtus gyvulinius vagonus, netrukus tapsiančius septyniolika ešelonų, kurie per artimiausias keturias dienas išveš toli nuo tėvynės daugybę niekuo dėtų žmonių. Taip prasidėjo pirmieji masiniai lietuvių trėmimai.
„Operacijos“ išvakarėse vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo V. Černyšovo išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 - į lagerius, o 13 616 - į tremtį. Baisiausia, kad tarp sovietinės valdžios priešų buvo ir daugybė vaikų: beveik pusei to birželio tremtinių nebuvo ir šešiolikos. Okupantai nesigailėjo net nevaikštančių kūdikių - gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienų metų amžiaus. Kas trečias iš jų netrukus mirs nuo šalčio, bado ir ligų.
Antra, 1941-ųjų trėmimams taip pat ruoštasi iš anksto. Jau 1940 metais, vykdant specialias NKVD direktyvas, buvo pradėta slapta registruoti šio nusikaltimo aukas. Registracija turėjo būti baigta iki 1941 metų vasario 10 dienos. Iš pradžių informacija apie būsimus tremtinius buvo renkama iš nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijų archyvų. Enkavedistai, padedami A. Sniečkaus paskirtų lietuvių komunistų ir komjaunuolių, tūkstančiuose bylų ieškojo duomenų apie buvusius policininkus, teisėjus, prokurorus, kalėjimų tarnautojus, fabrikantus, stambius dvarininkus.
Tačiau reikiamam tremtinių „kontingentui“ surinkti šios informacijos nepakako. Tad 1941 metų gegužės 21 dieną prasidėjusiame baigiamajame pasirengimo etape buvo pasitelkti sovietinio saugumo informatoriai ir valsčių vykdomuosiuose komitetuose įsitaisę sovietiniai kolaborantai. Būtent iš pastarųjų trėmimų organizatoriai gavo pažymas apie valsčiuose gyvenančių asmenų „socialinę kilmę ir turimą turtą“, dalyvavimą Nepriklausomybės kovose ar priklausymą tautinėms organizacijoms. Tokia informacija buvo laikoma „kompromituojančia medžiaga“ ir tapo svarbiausiu kriterijumi atrenkant būsimas tremties aukas.
Visas pasirengimas vyko ypatingo slaptumo sąlygomis. Likus dešimčiai dienų iki trėmimų pradžios, jo vykdymo grupių nariai po instruktažo neturėjo teisės išeiti iš tarnybinių patalpų, o jiems talkinti paskirti sovietiniai ir partiniai aktyvistai apie operacijos pradžią turėjo sužinoti tik jai prasidėjus.
Atsiskyrimas ir Kelionė į Nežinią
Iš anksto parengtoje instrukcijoje buvo nurodyta pirminiame operacijos etape visus suimtuosius gabenti į pradines surinkimo stotis ir konvojuoti į ešelonų formavimo vietas. O jau ten tremiamieji turėjo būti padalinti į dvi grupes „A“ grupę, kuriai priskiriama šeimos galva, ir „B“ grupę, į kurią turėjo patekti likusieji šeimos nariai. Taigi, šeimos narių laukė skirtingi keliai. Sąstatams pajudėjus, niekas nežinojo, kur juos veža. Vėliau paaiškės, kad vienintelis iš vienuolikos „B“ grupės tremtinių ešelonas pasuks į Komiją.
Ji prisimena, kaip sąstatui riedant į Rytus, tvankiame ir perpildytame vagone skambėjo giesmės ir maldos. Kaip besibaigiantį namų maistą pakeičia retkarčiais duodama valdiška košė su virintu vandeniu. Nuo tokių sąlygų ima sirgti vaikai, ypač mažesnieji. Nemažai jų iki kelionės pabaigos neišgyvens. „Laidodavo pakelyje.
Į jos vagoną buvo įgrūsta nėščia moteris, pavarde Juškevičienė. Kūdikis gimė vagone. „Nebuvo į ką suvynioti to gimusio vaikelio. Davė kažkokių skudurėlių, suvyniojo, o kai išvyniojo jau barake, visas naujagimis buvo nusėtas utėlėmis. Tas naujagimis dar kažkiek pagyveno. Ką jis ten čiulpė - ar motinos pieną, ar motinos kraują, bet pagyvenęs iki metų ar pusantrų žiemą jis mirė. Kapinių nebuvo.
Gyvenimas Tremtyje
Dauguma tų dienų tremtinių atsidūrė Altajaus krašte. Jų trijų savaičių kelionė gyvuliniuose vagonuose baigėsi Barnaulo geležinkelio stotyje. Po kratų, per kurias buvo atimami net šeimos nuotraukų albumai, tremtiniai sunkvežimiais nugabenti į laikinas apgyvendinimo vietas. Atėjo ruduo. Išbadėję vaikai matė, kaip už stovyklos teritorijos plytinčiame lauke vietos gyventojai kasa bulves. Kasė ne itin kruopščiai dalis derliaus taip ir liko pūti žemėje.
Prasidėjus ankstyvai Sibiro žiemai, tremtinius vėl išvežė. Suvarė į stotį su ryšuliais, susodino į vagonus ir nuvežė į Telmenkos stotį. Tremtinių kelio tikslas buvo miškų kirtimo kvartalai. Apgyvendinti šaltuose barakuose apšerkšnijusiomis iš vidaus sienomis pradeda sirgti vaikai, miršta kelios silpnesnės senutės. Vieną naktį miršta ir D. Urbonienės brolis Arutis, ir jos geriausias draugas bendraamžis Vygandas Repšys.
Kitu, dar baisesniu pragaro ratu tapo 82-asis kvartalas, kuriame tremtinius užklupo baisioji 1941-1942 metų žiema. „Šaltis, pūgos, duonos normos nebeatveždavo. Suskaičiavau 63 bulves. Bulvių, žinoma, neužteko. Porą savaičių visiškai nebebuvo ko valgyti. Vyresnės moterys, kurių nevarė į darbą ir kurios dėl to negaudavo maisto normos, ėmė mirti badu. Toks pats likimas grėsė ir visoms, turinčioms vaikų, nes į darbus varydavo tik labai jaunus ir bevaikius. Nuo bado mirties tąsyk išgelbėjo traktorius, atvežęs šiek tiek duonos.
1942 metais 2795 tremtiniai iš Altajaus buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros, ir įkurdinti Lenos deltos salose. Pirmasis jos prisiminimas iš Trofimovsko salos - prie gulto pririštos kojos - taip į darbą iškeliavusi mama rūpinosi, kad dukra niekur neišeitų ir nepražūtų. Moterų darbas buvo labai sunkus - jaunesnes ir stipresnes atrinkdavo žvejoti. Smarkioje ledinėje upės srovėje joms tekdavo traukti didžiulį tinklą.
Sąlygos prie Laptevų jūros buvo neįsivaizduojamai sunkios. Akivaizdu, jog žmonės ten buvo siunčiami tam, kad neišgyventų. Neįsivaizduojamas šaltis, poliarinės naktys, neperregimos pūgos, kai žengęs bent žingsnį į šalį nuo specialiai ištemptos virvės paklysi ir jau nebesugrįši. Aldona Grigalavičiūtė-Šimkienė Trofimovską prisimena kaip mirusių vaikų žemę. Pagal statistiką Trofimovske buvo 74 tokio amžiaus vaikai. Dvejų metų atsidūrus Altajuje, o vėliau - Lenos deltoje, atsiminimai apie namus išblėso iš jos vaikiškos atminties. Pasaulis mergaitei buvo vien plikos negyvos salos, išmėtytos lediniame šiaurės vandenyje.
Tiek Altajuje, tiek ledinėje šiaurėje apie sugrįžimą į Lietuvą svajojo visi. Tačiau laikui bėgant, ne vienas prarado viltį sugrįžti į gimtąją žemę. Ne vienas pasidavė. Ne vienas palūžo. Moteris ir dabar prisimeną tą dieną, kai juodvi pasiekė žinia apie tėvo mirtį Rešotuose. „Mama bėgo į mišką, norėdama nusižudyti. Sustabdė barako kaimynės. Pradėjo aiškinti, kad ji turi dukrą. Aš verkiu, prašau apsikabinusi. Tada kažkaip atsipeikėjo. Pamačiusi ir pajautusi mane suprato, kad reikia gyventi.
Pagalba ir Grįžimas
Sunku pasakyti, kaip ir kodėl sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis 1946 m. pavasarį davė leidimą parvežti į Lietuvą nuo Laptevų jūros šešiolika lietuvių tremtinių vaikų, ten likusių našlaičiais ir badmiriavusių nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis. Spėjama, kad J.Paleckis, tuo metu gaudavęs daugybę tremtinių giminių prašymų dėl vaikų grąžinimo į Lietuvą, pavedė Švietimo ministerijai pasirūpinti jų pargabenimu.
Pasak 2003 m. Vilniaus universitete istoriją studijavusios Ramunės Briedienės, 1946 m. per penkias tremtinių našlaičių gelbėjimo ekspedicijas buvo pargabenta apie pustrečio šimto vaikų. Našlaičius nuo pražūties ledinėse tremties kamerose gelbėjo ir pavieniai asmenys. Pavyzdžiui, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto darbuotoja Marija Kaunaitė, nuvykusi į Altąjų aplankyti savo sesers, parvežė į Lietuvą du vaikus. Kaunietis Kazimieras Kizinis surinkdavo pinigų iš žmonių Lietuvoje ir pats važiuodavo į Sibirą parvežti vaikų.
1945 m. įtakingi Nemeikšos ir A.Žmuidzinavičius gavo per J.Paleckį lėšų ekspedicijai bei surado Švietimo ministerijoje žmonių, sutikusių pargabenti ledo vaikus. Tačiau pirmosios žinomos oficialios ekspedicijos dalyvis Jonas Bulota teigė, kad jis ledjūrio link važiavo 1946 m. Vaikų gelbėtojai sugebėjo parvežti į Lietuvą daugiau vaikų, nei buvo nurodyta sąrašuose, nes gelbėjo vaikus, kurių tėvai kalėjo lageriuose, o motinos prie ledjūrio mirtinai sirgo.
Parvežti Lietuvon našlaičiai buvo apgyvendinti Vilniuje, Filaretų gatvėje buvusiuose vaikų namuose. Netrukus vienus jų pasiėmė giminės, o kai kuriuos saugumiečiai vėl grąžino į Sibirą. "Kadangi kelionė buvo ne tik ilga, bet ir labai varginanti, geležinkelio stotyse sukrisdavome į krūvą ant savo mantos ir miegodavome. Gražina Lietuvoje, prabuvusi Vilniaus vaikų namuose gal porą savaičių, per stebuklą susirado Tytuvėnuose savo močiutę - mamos mamą Mariją Adamkavičienę.
Laimingieji: G.Linkevičiūtės-Giedraitienės (antra iš kairės viršutinėje eilėje) ir ledo vaikų susitikimas Šiauliuose. Kai našlė mama ištrūko su mumis, dviem sūnumis, iš Trofimovsko ir įsikūrė Jakutske, paaiškėjo, kad kai kuriems tremtiniams pavyko iš čia nelegaliai išskristi į Irkutską ir iš ten pasiekti Lietuvą. Išsiaiškinusi, kas mes tokie, valdžia nutarė grąžinti mus į tremties vietą. Tačiau mūsų rašytas į Lietuvą laiškas - pagalbos šauksmas jau buvo pasiekęs Kaune Meilutės dėdę Benediktą Bučelį, dirbusį Komjaunimo vidurinės mokyklos direktoriumi. Tai jis pasirūpino, kad K.Kizinis nuvažiuotų į Maskvą ir parvežtų mus į Kauną. 1948 m. birželio 4-ąją buvome Kaune, Vytauto prospekte, kur gyveno K.Kizinis. Jis mus nufotografavo prie savo buto lango. Mamos sulaukėme Lietuvoje tik 1956 m.", - baigė savo trumpą pasakojimą jau mirusio Jono Ryčio Puodžiaus brolis Valensas.
Tremtinių Statuso Klausimas
Tremtiniai šaukiasi pagalbos - teigia, kad įstatymo spraga juos skiria nuo oresnės pensijos. Pagal galiojančius įstatymus, tremtinių vaikai gali sulaukti tremtinio statuso tik tuo atveju, jeigu jie gimė, kai tėvai teisiškai buvo ištremti. Tačiau skaičiuojama, kad dabar yra maždaug 500 tremtinių, kurie gimė jau po oficialios tėvų tremties pabaigos. Būtent tokie tremtiniai, taip ir nesulaukę galimybės gyventi gimtinėje, kūrė šeimas Sibire. Dabar jų vaikai negauna tremtinio statuso. Pagal galiojančius įstatymus, jis suteikiamas tik tiems, kurie gimė, kai oficialiai tėvai buvo tremtyje.
Ministrų kabinetas šią savaitę iš esmės pritarė tokioms Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo pataisoms, svarstomoms Seime. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) skaičiuoja, kad priėmus pataisas tremtinio statusą galėtų įgyti apie 400 asmenų. Tremtiniams prilyginti asmenys įgytų teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, todėl šių metų antrajam pusmečiui reikėtų apie 28 tūkst. eurų.
Statistika
Žemiau pateikiami tremtinių skaičiai skirtingais laikotarpiais:
| Laikotarpis | Ištremtų žmonių skaičius |
|---|---|
| 1941 m. birželio 14-18 d. | 18 228 |
| 1945-1947 m. | 10 423 |
| 1948 m. gegužės mėn. | 42 384 |
| 1949 m. kovo mėn. | 34 403 |
| 1950-1953 m. | 25 522 |
| 1944-1953 m. suimta ir kalinta | 135 522 |
Per pirmąją trėmimo į Sibirą operaciją 1941 m. birželį iš Lietuvos buvo išvežta beveik 12,3 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau nei 5 tūkst. - vaikai iki šešiolikos metų. Daugiau kaip pusė 1941 m. birželio 15-osios tremtinių pateko į Altajaus kraštą, iš kur beveik 3 tūkst. buvo išgabenti prie Laptevų jūros.
Panašus:
- Vaiko priežiūros išmokos mokesčiai: kaip teisingai deklaruoti pajamas?
- Išmokos gimus vaikui: kas priklauso ir kaip jas gauti?
- Išmokos už vaiko priežiūros atostogas: kas priklauso ir kaip gauti
- Įspūdingi Lietuvos žmonės, gimę ir mirę 1799 metais: Atraskite istorijos paslaptis!
- Čigonės kostiumas vaikams: spalvingas ir originalus pasirinkimas karnavalui