Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, vartai į gyvenimą Dvasioje ir durys į kitus sakramentus. Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo apeigos: krikštyti (graikiškai baptizein) reiškia „panardinti“, „panerti“.
Šv. Grigalius Nazianzietis taip teigė: „Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų […]. Mes jį vadiname dovana, malone, […] patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia.
Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: tai gimtosios nuodėmės (pirmųjų tėvų neklusnumas Dievui) ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas, gimimas naujam gyvenimui, kai žmogus tampa Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove.
Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, atspaudą (charakterį), kuris pašventina pakrikštytąjį. Tėvų, pasiryžusių vaikus auklėti krikščioniškai, kūdikiai krikštijami pirmosiomis savaitėmis po gimimo.
Pagal seniausią Bažnyčios paprotį, ir suaugusysis (kad paliudytų jo tikėjimą), ir kūdikis (kad drauge su tėvais išpažintų Bažnyčios tikėjimą, kuriame kūdikis yra krikštijamas) turi krikštatėvius, pasirinktus iš krikščionių.
Suaugusiojo krikštatėviai turi būti įsipareigoję rūpintis, kad krikštavaikis ir vėliau būtų tikintis ir gyventų krikščioniškai. Krikštijant kūdikius krikštatėviai atstovauja dvasinei krikštijamojo šeimai ir Motinai Bažnyčiai, o paskui padeda tėvams, kad vaikas gerai pažintų tikėjimą ir pagal jį gyventų.
Krikštatėviai turi įsipareigoti tinkamai atlikti savo pareigas; jie turi būti pakankamai subrendę šioms pareigoms ir turėti nors 16 metų; būti įkrikščioninti - priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventi ir padėti krikštavaikiui to siekti.
Krikštatėvis gali būti ir vienas - arba krikšto tėvas arba krikšto motina, arba abu. Jie turi būti katalikai ir Bažnyčios teisė jiems turi nedrausti atlikti šią pareigą. Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos.
Svarbu suprasti, kad krikštas nėra kažkokia magiška apeiga. Kunigas turi turėti moralinį tikrumą, kad pakrikštytas kūdikis bus auklėjamas katalikiškai. Tėvų statusas šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Kūdikį ne tik galima, bet ir būtina stengtis pakrikštyti kuo greičiau ir, žinoma, pasirūpinti auklėti krikščioniškai.
Krikšto Tėvai
Krikšto tėvais gali būti tik praktikuojantys katalikai, kurie, jei yra susituokę, gyvena teisėtoje, Bažnyčios palaimintoje santuokoje, yra sulaukę bent 16 metų amžiaus ir pasirinkti paties krikštijamojo ar jo tėvų. Suaugusiajam krikštijantis taip pat reikalingi krikšto tėvai.
Visų pirma krikštatėvius reikia parinkti tokius, kurie ir būtų pavyzdžiu savo krikšto vaikui, ir galėtų, esant reikalui, pakeisti tėvus, padėti pasirūpinti jo ateitimi, ypač religiniu auklėjimu. Ne veltui dabar jau ir prieš vaiko krikštą pradedami rengti pasirengimo kursai tėvams ir krikštatėviams, kad jie tinkamai įsisąmonintų savo pareigas, susijusias su vaiko religiniu auklėjimu.
Kanonų teisės kodeksas kalba apie „krikštatėvį“ (kan. 872). Kitas kanonas (873) patikslina, kad leidžiama kviesti tik vieną krikštatėvį arba krikštamotę, arba krikštatėvį ir krikštamotę kartu.
Reikalavimai Krikštatėviams
- Turi būti tikintieji, kuriuos pasirinko pats krikštijamasis ar jo tėvai, ir kurie sutinka prisiimti šias pareigas.
- Privalo būti sulaukę 16 metų amžiaus.
- Priėmę Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentus.
- Nebūti varžomi jokių bažnytinių bausmių.
Suaugusiųjų Krikštas
Norintys krikštytis suaugusieji gali kreiptis į parapijos kleboną. Suaugusieji ruošiasi krikštui dalyvaudami Suaugusiųjų katechezės programoje katechumenate. Rengimasis krikštui negali būti tik maldų ar pagrindinių tiesų išmokimas, reikalingas rimtas susipažinimas ir įsigilinimas į tikėjimo tiesas.
Krikšto Sakramento Simboliai
- Kryžiaus ženklas: Svarbus tam, kuris pripažįsta Jėzų Kristų, už visus žmones mirusį ir prisikėlusį.
- Pašventintas vanduo: Jungia su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu.
- Katechumenų aliejus: Primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė.
- Krizmos aliejus: Tai išrinkimo ženklas.
- Baltas drabužis: Byloja apie Dievo globą, naują, šviesų, džiaugsmingą gyvenimą.
- Krikšto žvakė: Primena Kristų, kuris dovanoja naujo gyvenimo šviesą.
Krikšto Apeigos
- Apeigos pradedamos kryžiaus ženklu.
- Kunigas paklausia apie vardą, kurį šeima išrinko krikštijamajam.
- Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos.
- Tada visi klausosi Dievo Žodžio.
- Kunigas trumpai pakomentuoja Šv. Rašto skaitinius.
- Paskui visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį.
- Po jos naujakrikštui prašoma šventųjų globos.
- Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė.
- Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio.
- Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą.
- Pačios krikšto apeigos - vandens užpylimas kaip ir panardinimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje.
- Pakrikštytasis patepamas Šventąja Krizma, jam uždedamas baltas rūbas, uždegama žvakė.
- Drauge meldžiamasi Tėve mūsų malda, suteikiamas palaiminimas tėvams ir visiems apeigų dalyviams.
Kas Gali Krikštyti?
Bažnyčioje arba koplyčioje, tam skirtoje vietoje krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas. Dvasininkas vadovauja apeigoms, o dalyvaujantieji aktyviai įsijungia atsiliepdami į kreipinius ir drauge melsdamiesi.
Kai kūdikiui gresia mirties pavojus, krikštyti gali kiekvienas žmogus, netgi pats būdamas nekrikštytas, jei tik nori vykdyti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia. Kai gresiant mirties pavojui kūdikį krikštija ne dvasininkas, jis, pildamas ant vaikelio galvos švarų vandenį, turi ištarti trejybinę formulę.
Santuoka
Santuoka vadinama sakramentu, nes tai Dievo įsteigta apeiga, per kurią žmonės gauna malonę. Ji įsteigta dar Pradžios knygoje.
“Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu‘.
sakramento prasmę.
Su nekrikščioniu tuoktis Bažnyčioje negalima, nes tam žmogui Bažnyčios apeigos bus arba bereikšmės, arba netgi nepriimtinos.
NETEIKIAMAS SANTUOKOS SAKRAMENTAS?
penktadienį, t.y. dienomis bei jų išvakarėse: šv.
nesituokiama, jei sekmadienį sutuoktiniai nori eiti Švč.
priežasties, nepriimta tuoktis 12 Didžiųjų švenčių išvakarėse.
svarbos, susiklostė tradicija taip pat nesituokti Kalėdų dienomis, t.y. pačių Šv.
Šviesos (Velykų) savaitę, nes tradiciškai tą savaitę krikčionys Švč.
priimdavo kiekvieną dieną.
KĄ SIMBOLIZUOJA ŽIEDAI?Žiedai simbolizuoja įsipareigojimą vienas kitam, susijungimą santuokos sakramentu.
KODĖL JAUNIEJI RANKOSE LAIKO ŽVAKES?Laikomos žvakės yra maldos simbolis, jų ugnis simbolizuoja Kristaus Šviesą.
Senovėje vainikus nešiojo tik karališkos šeimos.
klestėjimu.
(vainikai).
karalystės simbolis.
pradžia, pasiruošimas Dievo karalystei.
išganymo vainikų. Juk santuoka - ne vien rožėmis klota, ji kupina išbandymų ir reikalauja pasiaukojimo.
AR LIUDININKAI TURI LAIKYTI VAINIKUS?Vainikų laikymo paprotys Rusijoje atsirado iš praktinių sumetimų - senieji vainikai sunkūs, o dar jaunosios paprastai darosi įmantrias šukuosenas, todėl dėvėti juos gali būti sudėtinga.
sakramentas vyko kartu su Eucharistijos sakramentu.
KĄ SIMBOLIZUOJA ĖJIMAS APLINK ANALOJŲ IŠGĖRUS TAURĘ?Ėjimas aplink analojų (stovą su ikona) apeigų pabaigoje yra džiugi, šventinė santuokos procesija.
Seniau ši procesija galėjo vykti aplink bažnyčią ar net miesto gatvėmis, šiandien ji vyksta bažnyčios viduje.
KAM SANTUOKOS METU REIKALINGOS SUTUOKTINIŲ IKONOS?Pagal mūsų kraštų paprotį jaunieji arba jų giminės prieš santuoką duoda kunigui arba dvi ikonas (vieną - Kristaus, kitą - Dievo Motinos su kūdikiu), ar vieną (Dievo Motinos su kūdikiu) ir apeigų pabaigoje jos įteikiamos jaunavedžiams.
Teofilius Matulionis
Pal. Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Alantos valsčiuje (dabar - Anykščių r.), pasiturinčių ūkininkų Jurgio ir Onos Juočepytės šeimoje.
Mirus motinai, našlaičiais liko trys vaikai, tarp jų ir būsimasis arkivyskupas. Likęs našliu Jurgis Matulionis vedė Oną Savickaitę su kuria susilaukė septynių vaikų. Su visa gausia šeimyna Teofilius visuomet palaikė artimus, nuoširdžius santykius.
Namuose pramoko skaityti lenkiškai ir lietuviškai. Vėliau mokėsi privačiai, o nuo 1887 m. - Daugpilio realinėje gimnazijoje. Baigęs penkias klases 1891 m., aštuoniolikmetis jaunuolis įstojo į Petrapilio kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1900 m.
1900 m. kun. T. Matulionis paskiriamas vikaru į Varaklianų parapiją, bet netrukus perima klebono pareigas Bikavos parapijoje (Latvija, Latgalos regionas). Vietinė aristokratija nelabai palankiai priėmė jaunąjį kleboną, bet Bikavoje jis vis dėlto tarnavo beveik 9 metus.
Nepaklusęs caro valdžios išleistam įstatymui, draudžiančiam katalikų kunigui krikštyti kūdikį, jei vienas iš tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis, kun. Teofilius buvo atleistas iš klebono pareigų, nušalintas nuo bažnytinių pareigų, negalėjo viešai vadovauti pamaldoms ir privalėjo nuolat būti prie Peterburgo Šv.
Atlikęs bausmę 1910 m. kun. Teofilius skiriamas Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru. Jam pavesta organizuoti Švč. Jėzaus Širdies parapiją (už Nevos Vartų) ir rūpintis šventovės statyba. Nors faktiškai nuo 1911 m. kun. Teofilius vadovavo šiai parapijai, tačiau tik 1918 m. buvo paskirtas jos klebonu.
Po 1917 m. Spalio revoliucijos Rusijoje valdžią paėmus komunistams, kunigų sielovadinei veiklai imta visaip trukdyti. 1923 m. kun. T. Matulionis kartu su vyskupu Jonu Ciepliaku ir 15 kitų Peterburgo kunigų nuteisiamas trejus metus kalėti. Kun. Teofilių pasodino į Maskvos kalėjimą. Sutrumpinus bausmės laiką, kun. Teofilius 1925 m.
1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI nominavo kan. Teofilių Matulionį tituliniu Matregos vyskupu ir Mogiliovo arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vysk. Antano Maleckio pagalbininku. 1929 m. vasario 9 d. vyskupas A. Maleckis Peterburgo Švč. Marijos Širdies bažnyčioje, dalyvaujant dviem liudytojams, slapta konsekravo T. Matulionį vyskupu.
Tais pačiais metais sovietų valdžia vysk. Teofilių vėl areštavo ir ištrėmė į Solovkų salas (Baltojoje jūroje). Čia jau įkalinti 34 kunigai buvo sudarę savo „komuną“ ir išsirinko vysk. Teofilių savo vyresniuoju. Šiam faktui paaiškėjus, jį iš Solovkų perkėlė į Peterburgo kalėjimą ir uždarė griežčiausio režimo vienutėje. Paskui išsiuntė į Ledianoje Pole vietovę (Ledo Laukas, prie Ladogos ežero) dirbti sunkiausių darbų - kirsti miško. Alinantis darbas, šaltis, drėgmė ir prastas maistas pakirto jo sveikatą.
1933 m. vysk. Teofilių perkėlė į Maskvos kalėjimą. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vysk. T. Matulionis kartu su grupe kitų kalinių buvo išleistas ir grįžo į Lietuvą. Vos kirtus SSSR sieną ir atvykus į Latviją paaiškėjo, jog T. Matulionis - vyskupas.
1934 m. lankėsi Romoje, dalyvavo šv. Jono Bosko kanonizacijos iškilmėse ir audiencijoje pas popiežių Pijų XI, apie vysk. Teofilių taip pasakiusį: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį.“ Atsižvelgdamas į lietuvių išeivių prašymą, vysk. Teofilius nuvyko susitikti su JAV lietuvių bendruomenėmis. Grįždamas (1936 m.) aplankė Egiptą ir Šventąją Žemę.
Parvažiavęs į Lietuvą apsigyveno prie seserų benediktinių vienuolyno Laikinojoje sostinėje, talkino Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui pastoracijos darbuose, ėjo šios arkivyskupijos oficiolo bei Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. Įvedė nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją Šv.
1943 m. mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, vysk. T. Matulionis paskiriamas Kaišiadorių vyskupijos ordinaru. Jis gynė Bažnyčios teises prieš vokiečių okupacinę valdžią, o artėjant frontui ragino kunigus likti savo tarnystės vietose.
1946 m. vysk. Teofilius buvo areštuotas, nes nesutiko bendradarbiauti su sovietine valdžia. Pradžioje buvo įkalintas Oršoje, vėliau - Vladimire, galiausiai atsidūrė Mordovijos invalidų namuose. 1956 m. vysk. Teofiliui leista grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Birštono klebonijoje pas kun. Joną Jonį, artimą bičiulį bei pagalbininką, ir perėmė vyskupijos valdymą iš kan.
Negavęs sovietinės valdžios pritarimo, bet turėdamas Apaštalų Sosto leidimą, vysk. Teofilius 1957 m. gruodžio 25 d. slapta konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių. Dėl to susilaukė valdžios nemalonės. 1958 m. vysk. Teofilių prievarta apgyvendino Šeduvoje (Radviliškio r.).
1962 m. rugpjūčio 20 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis mirė.
2017 m. birželio 25 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis paskelbtas palaimintuoju.
Panašus:
- Nuo kada galima sodinti kūdikį: gydytojų rekomendacijos, patarimai tėvams
- Nuo Kelių Metų Galima Palikti Vaiką Vieną Namuose: Teisiniai Aspektai ir Patarimai Tėvams
- Kada galima sodinti vaiką: patarimai tėvams, kaip saugiai pradėti
- Neįtikėtina Užgavėnių Kaukių Gamyba Vaikams: Tradicijos, Kūrybiškos Idėjos ir Edukaciniai Patarimai
- Negalima Praleisti: Ar Saugus Apgamų Šalinimas Nėštumo Metu? Rizikos Ir Patarimai