Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, vartai į gyvenimą Dvasioje ir durys į kitus sakramentus. Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo apeigos: krikštyti (gaikiškai “baptizein”) reiškia “panardinti”, “panerti”.
Šv. Grigalius Nazienzietis taip kalba: “Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų […]. Mes jį vadiname dovana, malone, […] patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia.
Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: tai gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas, gimimas naujam gyvenimui, kai žmogus tampa Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove. Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, antspaudą, kuris pašventina pakrikštytąjį.
Kas gali krikštyti?
Krikštija vyskupai, kunigai ir diakonai. Bažnyčia mano, kad Krikštas yra būtinas išgelbėjimui, o Dievas trokšta išgelbėti visus žmones, tad, reikalui esant, krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jei tik nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia, ir ištaria trejybinę formulę.
Tėvų, pasiryžusių vaikus auklėti krikščioniškai, kūdikiai krikštijami pirmosiomis savaitėmis po gimimo.
Krikštatėvių vaidmuo
Pagal seniausią Bažnyčios paprotį, tiek suaugusieji, tiek kūdikiai turi krikštatėvius, pasirinktus iš krikščionių. Krikštatėviai turi būti įsipareigoję rūpintis, kad krikštavaikis ir vėliau būtų tikintis ir krikščioniškai gyventų. Krikštijant kūdikius krikštatėviai atstovauja tiek dvasinei krikštijamojo šeimai, tiek ir Motinai Bažnyčiai, o paskui kiek reikia padeda tėvams, kad vaikas gerai pažintų tikėjimą ir pagal jį gyventų.
Krikštatėviai, pasirinkti paties katechumeno ar jo šeimos, turi būti tokie, kad galėtų tinkamai dalyvauti liturginiuose aktuose, todėl jie turi būti pasirinkti krikštijamojo ar jo tėvų (globėjų); tokių nesant, krikštatėvius parenka klebonas ar krikštytojas. Pasirinktieji turi įsipareigoti tinkamai atlikti savo pareigas, ir būti tam tinkami; jie turi būti pakankamai subrendę šioms pareigoms ir turėti nors 16 metų; būti įkrikščioninti - priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventi ir padėti krikštavaikiui to siekti.
Krikštatėvis gali būti vienas - arba krikšto tėvas arba krikšto motina, arba abu. Jie turi būti katalikai ir, kad bažnytinė teisė jiems nedraustų atlikti šią pareigą. Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dėmesingai jose dalyvaudami ir sekdami apeigų veiksmus bei žodžius, galime pajusti kokius lobius šis sakramentas ženklina ir perduoda kiekvienam naujai pakrikštytam žmogui.
Reikalavimai krikšto tėvams
Taigi, būtina, kad asmuo, norintis tapti krikštatėviu, atitiktų šias sąlygas: nuo 16 metų, būtų katalikas, jau priėmęs Sutvirtinimo bei Švč. Taigi, negali būti krikštatėviais asmenys nepriėmę Sutvirtinimo sakramento, gyvenantys nebažnytinėje santuokoje ar nepraktikuojantys katalikai.
Šie asmenys negali tėvams nei padėti pakrikštytąjį katalikiškai auklėti, nei rodyti jam krikščioniško gyvenimo pavyzdžio, kadangi patys negyvena tokio gyvenimo.
Krikšto tėvai privalo pristatyti dokumentus įrodančius jog jie atitinka reikalavimams būti krikšto tėvais bent savaitę iki krikšto.
Krikštatėviai neturi būti pasirenkami tradiciškai, skubant, dėl jų finansinės padėties, bet atsižvelgiant į jų tikėjimą ir jo praktikavimą.
Krikšto liudininku/liudininke gali būti kitų krikščionių Bažnyčių tikintieji (stačiatikiai, protestantai).
Krikšto tėvai turi būti vyresni nei 16 metų ir jau priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus.
Krikštatėviais negali būti tėvas ar mama.
Jei krikštatėviai vedę civiliškai, ar gyvena bendrai (susidėję) ar viena iš puses taip gyvena, jie turi priimti Santuokos sakramentą.
Krikštatėviai turi padėti tėvams rūpintis vaiko tikėjimo ir žmogišku ugdymu.
Nuo šiol bus svarbu lydėti naują krikščionį malda ir savo tikėjimo pavyzdžiu.
Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi.
Visą gyvenimą krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą palaiko džiaugsmuose ir sunkumuose.
Krikštatėvis gali būti tik katalikas, atitinkantis tam tikrus reikalavimus.
Jis turi būti priėmęs vadinamuosius įkrikščioninimo sakramentus: Krikštą, Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą, o jei yra vedęs - gyventi Bažnyčios palaimintoje santuokoje, būti nevaržomas jokių kanoninių bausmių, sulaukęs atitinkamo amžiaus.
Sykiu Bažnyčios Kanonų teisė reikalauja bent vieno krikštatėvio, tad situacijos gali būti sprendžiamos įvairiai, pvz., vienas gali būti krikštatėvis, o kitas - krikšto liudininkas.
Ne katalikas krikštatėviu būti negali ir dėl dar vienos svarbios priežasties. Mat Krikštas nėra vien trumpalaikė apeiga, o krikštatėvis - tik statistinė figūra ar kokia nors apeigų puošmena.
Krikštatėviai, sutikdami eiti šias pareigas, sykiu prisiima ir gana rimtus įsipareigojimus, pvz., rūpintis, kad jo krikštavaikis būtų auklėjamas katalikiškai, padėti kūdikiui tapti geru kataliku ir tuo rūpinantis pagelbėti tėvams.
Apeigos
Kryžiaus ženklas svarbus tam, kuris pripažįsta Jėzų Kristų, už visus žmones mirusį ir prisikėlusį, priima Tėvą, į žemę atsiuntusį savo Sūnų, ir atsiveria Šventosios Dvasios dovanoms.
Pašventintas vanduo tris kartus Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu pilamas ant krikštijamojo galvos jungia su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Krikštas neša mirtį nuodėmei ir dovanoja naują Dievo vaiko gyvenimą.
Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Šis aliejus skirtas tik krikštą priimantiems žmonėms. Patepimo apeiga primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės saugotis nuo piktojo pagundų, kurios braunasi į kiekvieno žmogaus širdį.
Krizmos aliejumi patepama pakrikštyto vaiko kakta. Tai išrinkimo ženklas, primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi į Dievą už save ir kitus.
Jis karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems.
Baltu drabužiu apgaubiamas pakrikštytas žmogus, byloja apie Dievo globą, naują, šviesų, džiaugsmingą gyvenimą, Jėzaus Kristaus šventumą, į kurį krikščionis įžengė.
Krikšto žvakė primena Kristų, kuris dovanoja naujo gyvenimo šviesą.
Krikštas ir šeima
Ateinant į bažnyčią persižegnojame pašventintu vandeniu ir pasisveikinam su Dievu esančiu Švč. Sakramente. Apeigos pradedamos prie altoriaus kryžiaus ženklu. Dvasininkas paklausia apie vardą, kurį šeima išrinko krikštijamajam. Iš anksto žmogui parenkamas krikščioniškas šventojo/šventosios vardas. Taip krikščionis visam gyvenimui gauna globėją ir krikščionišką gyvenimo pavyzdį.
Toliau dvasininkas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Taip vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Tada visi klausosi Dievo Žodžio. Paskui visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį/ą: atsiliepia į visuotinės maldos kreipinius. Krikštijamajam prašoma šventųjų globos - sakome: Melski už mus!
Po to Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Toliau dvasininkas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Dvasininkas pakviečia išpažinti krikščioniškąjį tikėjimą. Į klausimus atsakome: „Tikiu!”. Pats svarbiausias krikšto apeigų momentas - vandens užpylimas kaip ir panardinimas. Tokiu būdu krikštijamasis/oji dalyvauja Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui.
Pakrikštytasis/toji patepamas Šventąja Krizma. Ji simbolizuoja žmogaus išskirtinumą.
Po to jam/jai uždedamas baltas rūbas. Dvasininkas uždega žvakę ir paduoda tėvams. Drauge meldžiamasi Tėve mūsų malda, suteikiamas palaiminimas tėvams ir visiems apeigų dalyviams.
Krikštas ir amžius
Dėl kūdikio (vaiko iki 7 metų amžiaus) krikšto mūsų bažnyčioje kreipiamasi mažiausiai prieš mėnesį - būtina susitarti dėl datos ir laiko rezervavimo Krikšto Sakramentui. Tai galima padaryti atvykus į zakristiją, taip pat telefonu arba užpildžius kontaktinę formą.
Vėliau prašome užpildyti krikšto registracijos anketą. Anketos formą galima gauti ir užpildyti zakristijoje arba atsisiųsti iš čia (WORD) (PDF) , atsispausdinti, užpildyti ir ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki krikšto pristatyti į bažnyčios zakristiją.
Nuo 7 metų amžiaus ir vyresni vaikai bei paaugliai yra krikštijami tik praėję pasiruošimo krikštui ir Pirmajai Komunijai programą.
Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori ir svarbu, kad pažada rodyti pavyzdį. Jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.
Nors tėvai nesusituokę (gyvena susidėję), nesusituokę Bažnyčioje ar civiliškai, vaikas gali būti pakrikštytas, bet tai neatleidžia juos nuo atsakomybės susituokti ir praktikuoti tikėjimą.
Turi būti krikštijami tik pakankamai pasiruošę, išmokę svarbiausias katalikiškas maldas ir turėtų žinoti pagrindinius krikščioniško gyvenimo aspektus bei tikėjimo tiesas.
Vaikai nuo 7 metų amžiaus gali lankyti Pirmosios Komunijos užsiėmimus ir po specialių pamokėlių (katechezių) gali būti pakrikštyjami.
Patys turėtų kreiptis į parapijos kunigą ir po pokalbio įsijungti į suaugusiųjų katechumenato užsiėmimus (kurie trunka apie metus arba Gavėnios metu) vykstančius parapijoje.
Dėl krikšto kreipiasi tėvai arba nors vienas iš tėvų, o ne seneliai, giminė, ar būsimieji krikštatėviai. Jei nėra tėvų, kreipiasi globėjai.
Krikštas - tai
- Sakramentas, kuris yra neregimojo Dievo veikimas ir žmogaus pašventinimas
- viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, įkrikščionijimo sakramentas
- prigimtinės (gimtosios) nuodėmės panaikinimas bei blogio išsižadėjimas
- įžengimas į Dievo Bažnyčios bendruomenę, ir amžinojo gyvenimo dovana.
Krikštas nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir geras. Krikšto apeigos ir simboliai nėra ezoterika, o dieviškieji veiksmai, kuriuos atlieka Bažnyčia.
Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir parapijos bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių.
Kodėl žmogui reikia krikšto?
Pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos neklusnumas - gimtoji nuodėmė. Šį neklusnumą ir polinkį į blogį visi paveldime kartu su žmogiškumu. Dievas atėjo mūsų gelbėti, todėl įsikūnijo, tapo žmogumi. Jėzus Kristus tikras Dievas ir tikras Žmogus panaikino tarp žmonių bei Dievo atsivėrusią prarają.
Jėzus, būdams nekaltas, už visus numirė ant kryžiaus. Krikštu atstatoma tai, kas sugriauta. Priimdamas Krikštą, žmogus priima Dievo meilę, gautą per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą.
Kam teikiamas Krikšto sakramentas?
Kūdikius ir mažus vaikus (iki 7 metų) krikštijame todėl, kad tęsiame nuo seno galiojusią Bažnyčios tradiciją, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per asmeninį pavyzdį, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Nuo kada galima sodinti kūdikį: gydytojų rekomendacijos, patarimai tėvams
- Nuo Kelių Metų Galima Palikti Vaiką Vieną Namuose: Teisiniai Aspektai ir Patarimai Tėvams
- Kada galima sodinti vaiką: patarimai tėvams, kaip saugiai pradėti
- Neįtikėtini Karališkosios Poros Gimdymo Gegužį Faktai ir Statistikos Paslaptys
- Utenos gyvūnų globos namai: padėkime beglobiams gyvūnams!