Nors vaikų auginimas - nemažas tėvų kantrybės išbandymas, tačiau svarbu suvokti, kad žeidžiantys žodžiai gali padaryti nemažai žalos vaiko savigarbai. Taigi, kokias klaidas dažniausiai daro tėvai, kalbėdami su savo vaikais, ir kaip jų išvengti?
Lyginimas su kitais vaikais
Marija visada atlieka namų darbus ir net nepamiršta išsivalyti dantų. Tačiau jos broliui Benui reikia nuolat priminti. Kodėl jis negalėtų būti toks, kaip Marija? Užuot lyginę vaikus, įvardinkime, ko norime iš savo vaiko. Parodykime vaikui gerų įpročių naudą. Pavyzdžiui, laiku atlikdamas namų darbus, jis gaus geresnius pažymius ir jam nereikės nerimauti dėl pataisų vasaros metu. Tvarkingesnio kambario? Geresnių manierų?
Netinkamas elgesys viešumoje
Jūsų septynmetis restorane elgiasi kaip ketverių metų vaikas. Užuot provokavę vaiką toliau tęsti savo blogą elgesį, suformuluokime teiginį taip, kad jis atneštų laukiamų pokyčių. Rezultatas? Užgautas vaikas ir toliau tuština druskines bei pipirines.
Mūšis dėl aprangos ir šukuosenos
Atrodo, tik vakar rengėte savo kūdikį žydrais šliaužtinukais, o jau rytoj jis dėvi apsmukusius džinsus ir nutįsusius marškinėlius. Ir prasideda mūšis dėl šukuosenos ir aprangos. Tačiau tiesmuka kritika gali tapti tvirtu pagrindu stipriam pasipriešinimui. Turime savęs paklausti: „Ar turiu tai kontroliuoti?” Psichologai pataria, kai vaikas eina kur nors su draugais, leisti jam dėvėti tai, ką jis nori, tačiau kai jis eina kartu su jumis, turi paisyti jūsų norų ir pageidavimų.
Etiketės
Trumpam prisiminkite etiketes, kurias turėjote, kai buvote maži, ir tas, kurias klijuojate savo vaikams. Kaip jūs tada jautėtės? Už ką jums buvo suteikta etiketė? Kokį vaidmenį vaidina vaikiška etiketė dabartiniame jūsų gyvenime? Užrašykite savo vaikišką etiketę ant lipduko, prisiklijuokite ir pavaikščiokite su ja po kambarį. Kokį pavojų kelia etiketės? Ką jūs manote apie „teigiamas“ etiketes?
„Teigiamos“ etiketės - tai, kaip jūs įsivaizduojate savo vaiką (o ne tai, kaip jis save įsivaizduoja), gali apsunkinti vaiko gyvenimą (kai jis visada turi būti tik „geras“ ar kai „protingam“ vaikui neleidžiama suklysti). Etiketės suklaidina vaikus (ir suaugusiuosius). Pavyzdžiui, „šaunuolis“ gali jausti nuolatinį spaudimą ir labai bijoti nesėkmės, įvardintas „matematikas” gali užgniaužti savyje meninius sugebėjimus, kuriuos turi, „gražuolė“ gali labai nusivilti, supratusi, kad ji nė kiek negražesnė už kitas. Bet kokia etiketė, net ir teigiama, gali neleisti vaikui pažvelgti į save objektyviai ir iškreipti jo „aš“ vaizdą.
Be jokios abejonės, neigiamos etiketės gali tapti save išpildančiomis pranašystėmis. Prieš užkabindami vaikui neigiamą etiketę, paklauskime savęs, ką iš tiesų turime galvoje. Ar vaikas tikrai yra tinginys? Galbūt jis pamiršta atlikti jam pavestus namų ruošos darbus ir jam reikia nuolatos priminti? Vaikiška etiketė (pavyzdžiui, „tu toks nerangus“, kai vaikas ką nors netyčia išpila) gali sukelti būtent tokį elgesį, kurio mes nenorime (kai sakome, kad vaikas nerangus, jis gali pamanyti, kad suaugusieji teisūs, ir toliau galvos apie save, kaip apie nerangų, ir atitinkamai elgsis). Nuolat vaikui sakydami, kad jis tinginys, tik dar labiau paskatinsime jį tingėti, nes tingėjimą įvardijame kaip vieną iš sudedamųjų jo asmenybės dalių. Galime pasitelkti išbandytą apdovanojimų ir bausmių (žinoma, ne fizinių) metodą.
Žeminantys teiginiai
Tėvų uždavinys - ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, o toks pasakymas „kaip gali būti toks kvailas?“ tik žemina vaiko savigarbą. Užuot vartoję neigiamus teiginius (kvailas, netikęs, žioplas, bjaurus ir kt.) vaiką teigiamai paskatinkite, tai padės keisti vaiko elgesį.
Grubūs žodžiai
Jeigu vaikas girdi: „Tu niekam tikęs, nenoriu tavęs matyti“, šis jausmas gali neapleisti jo visą gyvenimą. Jeigu esate taip supykusi, kad galite drėbtelėti: „Geriau jau nebūčiau tavęs pagimdžiusi”, geriau pabandykite pasakyti: „Kartais tu išvedi mane iš kantrybės ir aš pasidarau labai pikta.“ Verčiau nustatyti taisykles, kol dar nepasiekta kulminacija.
Įtraukimas į kasdienius darbus
Įtraukime vaikus į kasdienių darbų ruošą: net trimetukas gali „padėti” padengti stalą arba pakloti lovą. Kai norite pabūti vieni, galite pasakyti vaikui, kad jį labai mylite, tačiau dabar esate labai užsiėmę ir pažaisite su juo vėliau.
Ignoravimas
Šie žodžiai verčia vaiką manyti, kad jo nuomonė jums nerūpi. Jeigu sakome tai dažnai, vaikas gali pradėti manyti, kad jo nuomonė visai nesvarbi, nereikšminga ir apskritai jis neturi ką pasakyti. Pabandykite pasakyti: „Nusiramink, pasėdėk tyliai.” Jeigu tai nepadeda, imkitės ramios, bet griežtos tvarkos: išjunkite televizorių, kompiuterį, grotuvą arba išsiųskite vaiką į jo kambarį. Atminkite: vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Jeigu norite, kad jūsų vaikai būtų mandagūs, turite būti mandagūs su jais.
Tušti grasinimai
Tušti grasinimai ir bauginimai galiausiai pakirs jūsų autoritetą. Jie skatina vaiką tęsti savo blogą elgesį, kad jis galėtų jus išbandyti. Geresnis kelias yra pasirinkti bausmę, kurią galėsite įvykdyti. Galite pavyzdžiui pasakyti: „Jeigu tuoj pat nenustosi to daryti, būsi uždaryta į savo kambarį“. Tada vaikas žinos, kad jūs tikrai ketinate įvykdyti savo pažadą.
Baimės kurstymas
Niekada nežaiskite vaiko baime būti paliktam. Tėvai turėtų būti saugi užuovėja, iš kurios vaikas galėtų išeiti į pasaulį. Jeigu to nebus, vaikas išaugs nesavarankiškas ir priklausomas nuo kitų. Užuot sakę, kad jį paliksite, kai vaikas griūva ant žemės ir rėkia, galite pasakyti: „Arba tu eini su manim dabar, arba aš turėsiu tave pakelti ir priversti eiti.” Esant reikalui, galite paimti vaiką ir jį panešti.
Žalos atitaisymas
Jeigu vis dėlto pasakėte savo vaikui ką nors žeidžiančio, yra būdų tai skriaudai atitaisyti. Laimei, vaikai yra labai nenusimenantys ir sugeba greit atsigauti. Šis būdas ne tik padeda atkurti gerus santykius, bet ir moko vaiką, kaip elgtis, kai pasakai, ką nors netinkamo, ko visiškai nenorėjai pasakyti.
Savanaudiški lūkesčiai
Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ - nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis…
Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški.
Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“.
Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume?
„Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas.
Alternatyvus požiūris į auklėjimą
Žinoma, galbūt filosofai ir poetai nieko nenusimano apie vaikų auklėjimą ir laikai dabar visai ne tie, ir vaikai dabar visai kitokie. Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti.
„Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių.
Savo santykius su vaiku paramstę intelektualiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė.
Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku?
Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas.
Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant? Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais.
Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti.
Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra.
Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu. Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius.
Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma!
Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti. Kas yra tie „sparnai“, kuriuos reikia duoti? Pasak psichologo A. Per televizorių teko stebėti džiaugsmingą reportažą apie patobulėjusią vaikų sekimo sistemą mokyklose. Dabar tėvai galės ne tik žinoti, kokius pažymius jų vaikas gauna, bet ir gauti informaciją, kada jis atėjo ir išėjo iš mokyklos, kuriose pamokose buvo.
Įdomu, kaip jaustųsi pati mama ar tėvas, jei jo artimieji ar vaikas galėtų žinoti, kada jis ateina į darbą, o kada išeina, kokia jo viršininko nuomonė apie jo darbo rezultatus, kokius darbo pažeidimus padarė šiandien ir už ką buvo nubaustas? Kartais tėvų norui kontroliuoti vaikus nėra ribų. Dar yra manipuliacijos, kai iš vaiko reikalaujama gerų rezultatų ar drausmės, skatinant arba baudžiant. Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną?
Pavyzdžiui, už dešimtuką gauni 10 litų, už aštuntuką - 8 litus, už neigiamą pažymį - minus 5 litai.“ Puiki buhalterinė sistema? Tačiau ką iš tiesų perka tėvai? Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Nuo Kelių Metų Galima Palikti Vaiką Vieną Namuose: Teisiniai Aspektai ir Patarimai Tėvams
- Kada galima sodinti vaiką: patarimai tėvams, kaip saugiai pradėti
- Kaip Pasigaminti Plastilino Čiuožyklą Vaikams – Paprasta ir Smagu!
- Ar galima jausti apvaisinimą? Išsamūs požymiai ir simptomai, kuriuos svarbu žinoti