Ar sparčiai senstanti ir ne taip sparčiai atsikurianti mūsų visuomenė jau pagalvojo apie tai, kokie bus ateities namai, kuriuose gyvensime? Dabar daugiau atsigręžiama į vyresnę kartą ir jos poreikius. Bet vien po truputį didinti pensijas nepakanka, kitas labai svarbus klausimas - gyvenimo kokybė. Kur ir kaip gyventi senam žmogui, kai gyvenimas užgula metų našta, kai pragyventi kiekvieną dieną reikia kitų pagalbos.
Tradicijos ir dabartis
Laikai, kai trobas statydavo „dviem galais“ - erdvesnė dalis atitekdavo jaunajai šeimai ir būsimoms atžaloms sutalpinti, mažesnė dalis - senajai kartai nukaršti, seniai pamiršti. Kai vaikų rasdavosi „kiek Dievas davė“, po vienu stogu tilpo net kelios kartos. Nors ne visada gyventa santarvėje, nieko geresnio, kaip drauge gyvenančios kelios giminės kartos, nebuvo sugalvota. Kol tėvai dirbo, senieji ganė vaikus, mokė juos sukauptos patirties. Tik praktiškiausi šveicarai ūkius palikdavo ne vyriausiam, bet jauniausiam vaikui, tokiu būdu užsitikrindami sau pakankamai laiko iki to meto „pensijos“ - arba išimtinės nuo ūkį perėmusio paveldėtojo.
Visa tai buvo seniai, dar tada, kai didžioji dalis gyventojų gyveno ne miestuose, bet kaimuose, ir bent jau Lietuva nelaikė savęs nei industrine, nei technologijų valstybe, o žemdirbių kraštu. Tada ir stovėjo tos didelės trobos, pilnos gyvybės ir vaikų klegesio.
Sava pastogė - mieliausia
Bet savi namai ir sava šeima visada buvo mielesni nei svetima pastogė. Daugeliui anksčiau lyg prakeiksmas skambėjo pasakymas, kad karšti teks vienišam, kur prieglaudoje. Šiandien toks senatvės sutikimo kelias tampa vis didesne realybe ir nebe tokiu žiauriu ar bauginančiu gyvenimo pabaigos nuosprendžiu. Anaiptol, ne vienam, teisybės dėlei reikėtų sakyti ne vienai (Lietuvoje pagyvenusių vienišų moterų žymiai daugiau nei vyrų) gyvenimo metų naštą vis sunkiau bepavelkančiam Lietuvos gyventojui tokia išeitis greičiausiai pasirodytų geresnė, jei tokių centrų, namų, gyvenviečių ar kaimelių, kaip yra kai kuriose užsienio šalyse, būtų daugiau ir paslaugos juose būtų labiau pritaikomos pagal šios amžiaus žmonių grupės poreikius.
Bet kol kas tokių namų ir centrų, lyginant su galimu poreikiu, Lietuvoje yra mažai, jų trūkumas jaučiamas dėl vis mažėjančio ryšio ir atsakomybės tarp skirtingų giminės kartų, kai senimas nebegali gyventi savarankiškai, o jaunimas tiesiog nori „gyventi sau“. Visuomenei sparčiai senstant, ateityje mums kaip ir kitose šalyse reikės daugybės senelių namų ar prieglaudų, ir ne vieno tolima ateitis bus būtent tokiuose centruose.
Šiuolaikiniai namai ir senstanti karta
Mažuose, tegul ir labai modernaus interjero namuose, mažiau vietos gausesnei šeimai. Gerai, jei išsitenka viena vaikiška lovelė ir dar šiaip ne taip galimybių randasi ir antram vaikui, o jei tektų apgyvendinti ir ką nors iš globos reikalingų artimųjų, būtų neįgyvendinamas uždavinys. Todėl mažuose namučiuose kažin ar sutilps gausesnė šeima, o kelioms kartoms vietos ten tikrai nėra. Šiuolaikiniai namai tokiu tikslu ir nestatomi, juose turi gyventi jauni, dinamiški, mobilūs žmonės. Kur ir kaip gyvens senoji karta, nekalbama.
Bet ir jaunų gyvenimuose nutinka visko - ligos, nelaimės, kurios atima mobilumą, galimybę dirbti, uždirbti, sumokėti visas paskolas. Bet čia tik menkos bėdos, palyginti su tomis, kurios ištinka miestų daugiabučiuose įkalintus vyresnės kartos, dažnai neįgalius tampančius gyventojus. Ne paslaptis, kad tokiuose daugiabučiuose savo dienas daugiausia ir leidžia tie, kurie privačių, kad ir nedidukų namelių įsigyti negalėjo. Bėgant metams, savo butuose gyvena tarsi įkalinti, nes retas kuris namas turi tokį stebuklą, kaip liftas. Tiesa, senus namus renovuoja, gražiai papuošia fasadus, net laiptines sutvarko, tačiau niekur dar neteko matyti prie renovuojamų namų įrengiamų liftų.
Taip apribojama net teisė judėti, jau nekalbant apie įkalintą nuosavame bute sielą. Pažįstu ne vieną žmogų, dėl amžiaus ar negalios tiesiog būnantį savo gražiu renovuotu fasadu bute, ir į lauką neišeinantį net vasaromis - nėra kaip nulipti laiptais.
Architektūriniai sprendimai senėjančiai visuomenei
Ko gero, būtų labai netikėta ir įsimintina, jei kandidatas pažadėtų pastatyti ar įrengti naujus senelių namus. Įsivaizduokite - visas kaimelis, pastatytas vien apžiūrai, lankymui, kuriame skirtingos statybinės kompanijos pristato savo produkciją nuo prabangių vilų iki medinių namukų, nuo standartinio iki pasyvaus namo ir ko tik nori, viską - sienų apšiltinimą, eksterjero ir interjero darbus gali apžiūrėti, pačiupinėti ir pamatyti tokioje ekspozicijoje, net užsisakyti namo projektą ar sudaryti statybų sutartį. Ne kartą tokiose ekspozicijoje lankiausi Vokietijos ir Austrijos („Musterhaus“ - pavyzdinių namų ekspozicijų) kaimeliuose, varčiau ir jų skaitmeninius katalogus - praktiška ir naudinga pirkėjui, o kada bus pas mus?
Viena visada buvo vadinama raudona, nes ją dažniausiai valdė socialdemokratų partija, o „pilka visuomenė“, pasirodo, simbolizavo tai, kas neišvengiamai aktualu visoje Europoje - senstanti visuomenė. Būtent šiai kasmet gausėjančiai gyventojų grupei architektai skyrė ištisą parodą, kurioje siūlė sprendimus, kokie namai tiktų ir patiktų į antrą gyvenimo pusę perkopusiems šalies gyventojams pagal jų poreikius ir galimybes. Tai visuomenės daliai, kuri neprivalo vien dėl to, kad neįrengtas liftas, visus metus sėdėti ir žiūrėti pro savo buto langą.
Šeimos pasirinkimai ir realybė
Dauguma mūsų savo tėvus nuoširdžiai mylime ir tikime, kad net sunkiausiomis akimirkomis galėsime jais tinkamai pasirūpinti. Visai ką kita dėsto tie, kurie realiai patyrė, kas yra gyvenimas aukštyn kojomis.
Ką reiškia karšinti sunkiai sergančius tėvus, bene pirmoji Lietuvoje atvirai prabilo teatrologė Rūta Vanagaitė. Anot jos, žmogus, slaugydamas gulintį namie ligonį, be didelės žalos savo sveikatai galėtų ištempti pusę metų, daugiausia - metus, kadangi tai didžiulis fizinis ir psichologinis krūvis. Laimė (o gal deja), šiuolaikinės medicinos galimybės tokios didelės, kad ligoniai, kurie, sirgdami ta pačia liga, anksčiau išgyvendavo metus, dabar pratempia ir dešimt ar daugiau. Pasak R.Vanagaitės, daug kas priklauso ir nuo ligos.
Tai, kaip rūpinamės silpniausiais visuomenės nariais - vaikais, ligoniais, senais žmonėmis, rodo, kiek brandūs ir psichologiškai sveiki esame.
Psichologiniai aspektai ir socialinė pagalba
„Sena sistema nebeveikia, o nauja nesukurta, - sako somatinėmis ligomis sunkiai sergantiems žmonėms ir jų artimiesiems padedanti psichologė Regina Morkūnienė. - Seniau, kai po vienu stogu gyveno kelios kartos, didelės šeimos, viskas vyko natūraliau. Tėvai sensta, vaikai perima jų funkcijas, anūkai auga ir tęsia tradicijas.“ Klausimas, kas turėtų karšinti tėvus, kildavo retai, nes šie buvo šeimos dalis. Šalia sukdavosi čia pat ūkyje dirbantys jų suaugę vaikai ir antrosios pusės, bėgiodavo vaikaičiai. Senoliai irgi nesijautė esantys našta, nes, kol krutėjo, tol turėjo įvairių pareigų - prižiūrėjo anūkus, tvarkė namus, pynė krepšius, verpė. Tik visai pasiligoję atguldavo į patalą, bet dažniausiai jame ilgai neužsibūdavo - medicina tais laikais nebuvo tokia visagalė, retam reikėjo ilgos slaugos.
„Dabar šeimas sukūrę vaikai išeina gyventi atskirai, o jų tėvai lieka vieni, - sako R. Morkūnienė. - Senatvė visada susijusi su mažėjančiu fiziniu pajėgumu, ligomis, tad ilgainiui gyventi vienam tampa per sunku. Tėvams, deja, senstant, jų suaugę vaikai dažniausiai vis dar yra darbingo amžiaus, tad, net ir norėdami, negalėtų atsidėti vien slaugai, nes turi dirbti.“ Padėtį blogina ir prastoka ekonominė padėtis, didelė emigracija. Neretai susiklosto paradoksali situacija - emigravusieji į Vokietiją ar JAV prižiūri svetimus senukus, o Lietuvoje likusiems savo tėvams už kelissyk mažesnę algą samdo vietos slauges. Jei grįžtų tėvų slaugyti patys, tiesiog neišgyventų.
Pasak psichologės, nenuostabu, kad šiais laikais vis svarbesnė tampa socialinė pagalba - slaugos ligoninės, senelių namai, savanorių organizacijos, lankomoji globa ir t. t. Lietuvoje ši sritis kol kas nėra taip gerai išvystyta kaip kitose Vakarų šalyse, bet požiūris pamažu keičiasi, ir tai yra svarbiausia. „Tai, kaip rūpinamės silpniausiais visuomenės nariais - vaikais, ligoniais, senais žmonėmis, rodo, kiek esame brandūs ir psichologiškai sveiki“, - sako R. Morkūnienė.
Tėvai nėra vaikai
R. Morkūnienė siūlo nedaryti esminės klaidos - nenuvertinti savo tėvų ir neatimti iš jų teisės rinktis. „Neretai tenka girdėti suaugusius vaikus sakant, esą dabar jie su tėvais susikeitė vietomis. To daryti nereikėtų. Tėvai visada yra tėvai, tad svarbu išsaugoti pagarbą jiems. Kad ir kaip fiziškai nusilpę būtų, jie turi jausti, kad patys valdo savo gyvenimą, - teigia psichologė. - Deja, nė patys nepastebime, kaip imame kalbėti apie juos kaip apie daiktus - svarstome, ar atiduoti į senelių namus, ar pasiimti pas save. Žmogus nėra nei atiduodamas, nei pasiimamas, jis renkasi pats.“ R. Morkūnienė siūlo susėsti su tėvais ir pirmiausia paklausti, kaip, su kuo ir kur jie norėtų gyventi. Labai svarbu pasikalbėti apie tai, kol tėvai dar blaivaus proto, kol neprasidėjusi demencija.
Būna, kad tėvai, bijodami vienišos senatvės, nenori paleisti suaugusių vaikų, stengiasi juos prie savęs prisirišti finansiniais saitais, žadindami kaltės, gailesčio jausmus ir pan. Pasak psichologės, tokio elgesio rezultatas būna priešingas, nei tėvai tikisi. „Jei norime, kad suaugę vaikai mumis rūpintųsi, reikia leisti jiems suaugti, tapti savarankiškais, atsakomybę prisiimti gebančiais žmonėmis, - sako ji. - Priekaištais, reikalavimais ir kaltinimais sunku pasiekti norimą rezultatą. Jei suaugęs vaikas nesijaučia laisvas, jei jam kyla daug negatyvių jausmų ir nuoskaudų, o tėvai situaciją aštrina lygindami su kitais - esą kitų atžalos labiau rūpinasi savo gimdytojais, gerų santykių tikėtis sunku. Vaikas tik ieškos būdų, kaip išvengti šios nemalonios pareigos. Tėvams reikėtų įsisąmoninti, kad vaikus gimdome ir auginame ne dėl savęs, jie nėra mūsų nuosavybė.“
Beje, tiek griežta kontrolė, tiek perdėta globa yra dvi to paties medalio pusės. Tie vaikai, kurie, net ir būdami brandaus amžiaus, įprato skubėti pas gimdytojus finansinės ar psichologinės paramos, sunkiai susitaiko su situacija, kad atėjo laikas tapti tėvų ramsčiais. Taip dažniausiai nutinka jaunėliams. Šiais laikais situacija kiek kitokia - tėvų turtą paprastai nori pasidalyti visi po lygiai, o jų priežiūra dažniausiai paliekama kuriam nors vienam.
R. Morkūnienė nemato nieko bloga, jei tėvai nusprendžia didesnę turto dalį palikti tam vaikui, pas kurį ketina praleisti paskutines gyvenimo dienas. „Tai visai natūralu - juk tėvų priežiūra susijusi su didesnėmis išlaidomis. Be to, tas, kuris skiria jiems daugiau laiko, turi mažiau galimybių užsidirbti, - tvirtina psichologė. - Svarbu ir tai, kad neretai patys tėvai jaučiasi geriau, jei gali į naują šeimą ateiti ne pliki basi, o atsinešti savo dalį. Taip nenukenčia jų savivertė. Tradicija, jei vaikų nėra ar jie pagelbėti negali, užrašyti savo turtą karšinančiam kaimynui ar tolimam giminaičiui, man taip pat atrodo visai gera. Svarbiausia - nepasiduoti manipuliacijoms.“ Ji sako kartais susidurianti su tuo, kad seni žmonės, užrašę turtą vienam vaikui ar giminaičiui, kelis kartus persigalvoja, nes jiems ima atrodyti, kad tas per mažai rūpinasi. R. Morkūnienė siūlo su tokiomis manipuliacijomis susiduriantiems žmonėms būti stipriems ir vieningiems.
Kuo labiau bendradarbiausite, tuo lengviau bus pasidalyti darbais, vieniems kitus pavaduoti, kai reikės budėti prie ligonio, prisidėti pinigais, nuvežti pas gydytoją, sutvarkyti namus, tiesiog pasėdėti, pasikalbėti ir pan. Net jei tėvai karšintoju pasirinko vieną vaiką, negalima jam ant pečių užkrauti visos naštos. Kartais atžalos susitaria, kad tėvai paeiliui gyvens kiekvieno namuose, bet labai svarbu, kad toks sprendimas patiktų ir gimdytojams. Tokiu atveju jie dažnai jaučiasi kaip namų netekę pakeleiviai. „Kiekvienam labai svarbu turėti savo erdvę, savo kambarį, laikytis įprasto dienos režimo, - pabrėžia R. Morkūnienė. - Gyvendamas įprastoje aplinkoje, žmogus jaučiasi saugesnis, ypač tai svarbu senatvėje, kai dėl silpstančios sveikatos ir jėgų žmonės jaučiasi pažeidžiamesni.“
Gyvenimas kartu
Vaikai neretai pasikviečia gyventi tėvus pas save, nes taip patogiau, bet psichologė siūlo neskubėti apsigyventi kartu, jei nėra didelės būtinybės, jei tėvai dar gali judėti, patys savimi pasirūpinti. Geriau dažniau pas juos nuvažiuoti, paskambinti, padėti sutvarkyti namus, pagaminti valgyti. „Pradėjus kartu gyventi, išvengti konfliktų sunku. Tai nėra taip paprasta ir natūralu, kaip kad buvo, kai patys gyvenote tėvų namuose“, - perspėja R. Morkūnienė. Tada viskas buvo aišku, nes tvarka ir taisyklės galiojo nustatytos tėvų. O kieno tvarka turi būti dabar? Net ir brandaus amžiaus tėvai neretai tebenori vadovauti, patarinėti, o suaugę vaikai natūraliai tam priešinasi, nes yra įpratę sprendimus priimti patys. Galų gale tai yra jų šeima, jų namai ir jų atžalos. „Tėvai turėtų laikytis tų namų taisyklių, į kuriuos atkeliauja, o vaikai turėtų pasistengti suprasti seną žmogų, - šis, bandydamas prisitaikyti prie naujos tvarkos, turi įdėti daug pastangų ir energijos, o jos, būdamas tokio amžiaus, gali ir stokoti. Tad neapsunkinkite dar labiau situacijos keldami konfliktus dėl kiekvienos smulkmenos, leiskite jam apsiprasti“, - pataria psichologė. Ir priduria - vis dėlto jei kartu gyventi atvykusi anyta ar mama bando įvesti savo tvarką, gali būti, kad paskubėjo persikelti gyventi pas vaikus.
„Jei kitaip neišeina, ir senyvas žmogus atvyksta gyventi į savo vaikų šeimą, labai svarbu, kad jis turėtų savo erdvę. Jei nori valgyti savo kambaryje, o ne prie bendro stalo, tegul ir valgo, nereikia dėl to pykti, - sako R. Morkūnienė. - Senas žmogus neretai mėgsta pasislėpti skanėstų, turėti slaptą spintelę, savo higienos priemonių. Reikėtų išlaikyti pagarbą - vertinti jo patirtį, gyvenimo išmintį, dažniau su juo kalbėtis, tartis. Ir patiems bus lengviau, jei bendravimą su senstančiais šeimynykščiais vertinsime ne kaip sunkią pareigą ir vargą, o kaip malonumą ir turtinančią patirtį.“
Filosofas Usmanovas Chadži, knygos „Skaitymo širdimi pamokos“ autorius, teigia, kad septintajame gyvenimo dešimtmetyje žmogus pamažu liaujasi domėtis kitais ir ima telkti energiją į save - taip, kaip darė tai iki 7-erių metų. Ateina laikas atrasti vidinę ramybę, apžvelgti savo gyvenimo kelią. Žmogus pamažu tarsi grįžta į vaikystę. Teigiama, kad būtent tada žmogui atsiskleidžia visos gyvenimo paslaptys, tampa suprantami kosminiai ir gamtos dėsniai, reiškiniai, ateina tikroji išmintis. Anot U. Chadži, teisingai gyvenę žmonės, perkopę 84-erių metų ribą, netgi įgyja aiškiaregystės dovaną, artėja mirties link nejausdami jokios baimės.
„Žmogaus savijauta senatvėje labai priklauso nuo to, ar jis patenkintas ankstesniu gyvenimu. Jei jaučiasi ką nors pasiekęs, užauginęs atžalas, pelnęs kitų pagarbą, jam lengviau susitaikyti su senėjimu ir artėjančia mirtimi, - sako specialistė. - O jeigu žmogui atrodo, kad gyvenimas pragyventas ne taip, kaip norėjo, senatvė būna kur kas sunkesnė. Taip pat esu pastebėjusi, kad daug lengviau dirbti su ti..."
žymės: #Globos
Panašus:
- Mokyklos vaiko gerovės komisijos tvarkos aprašas: kas tai ir kam reikalingas
- Neįtikėtini Priešmokyklinio Amžiaus Vaiko Pasiekimų Pavyzdžiai, Kuriuos Turite Pamatyti!
- Atraskite Efektyviausią Globos Centro Veiklos Kokybės Vertinimo Tvarką – Svarbiausi Patarimai
- Nuostabus anglų kalbos žodynas vaikams su paveikslėliais ir įdomiomis pasakų knygomis
- Atraskite Geriausias IKEA Knygeles Kūdikiams: Tikri Atsiliepimai ir Nepakeičiami Patarimai