Pirmasis aplinkos ir pasaulio suvokimas ateina per pojūčius, todėl labai svarbu kuo daugiau juos lavinti (yra 5 pagrindiniai pojūčiai: klausa, rega, skonis, uoslė ir lytėjimas).
Labai svarbu, kad vaikas pirmame septynmetyje turėtų galimybę patirti kuo daugiau ir įvairesnių pojūčių. Kuo daugiau vaikas turi galimybių natūraliai vystyti savo pojūčius, tuo daugiau smegenų ryšių susidaro, tuo daugiau smegenų ląstelių bus panaudota tolesniame vaiko gyvenime, o tai užtikrins geresnius jo pažintinius procesus (tarp jų ir mąstymą).
Kai vaikas liečia tam tikrą daiktą, medžiagą, iš šio santykio atsiranda pojūtis. Informacija, atėjusi iš pojūčių, yra „apdorojama“. Tada ateina suvokimas.
Apdorodamas tuos pojūčius, juos suvokdamas ir „suklasifikuodamas“ vaikas formuoja autentišką savo identitetą, susidaro pojūčių, jausmų paletę.
Jei vaikas neturi pakankamai medžiagos susidaryti savo pojūčių ir jausmų paletės, o yra „įkrautas“ informacija, dirgikliais, ateinančiais iš išorinio pasaulio (televizija, jos vaizdai ir keliami jausmai, internetas), jis iš šių priemonių išmoksta „gatavų“ šablonų, reakcijų, nesusiformuoja kaip autentiška asmenybė, mąsto ir jaučia šabloniškai (reaguoja į situacijas kaip reagavo filme ir pan.). Tokiam žmogui sunku suvokti savo jausmus, jis neturi gero ryšio su pačiu savimi.
Nesuvokus situacijos ir to, ko ji reikalauja, žmogui sunku priimti emociškai teisingą sprendimą. Jei jis negeba jausti savęs, jam sunku jausti ir kitą žmogų, jį suprasti, teisingai suvokti situaciją. Šis gebėjimas paprastai yra apibrėžiamas kaip žmogaus emocinis intelektas.
Televizijos įtaka vaiko raidai
Įjungtas televizorius, transliuojantis besikeičiančius vaizdus bei garsus, yra stiprus dirgiklis - natūralu, kad kūdikis į jį reaguoja. Ypač kūdikiai domisi reklama, nes reklaminiame klipe pateikiama maksimaliai koncentruota vaizdo (ryškūs, besikeičiantys paveikslėliai) ir garso informacija, pasižyminti intensyviu emociniu poveikiu. Pastebėkite, kad nereguliuojant garso, reklaminiai klipai visuomet yra garsesni nei po jų rodoma laida ar filmas.
TV vaizdai patrauklūs mažyliams, nes jie spalvingi, triukšmingi ir greitai kintantys. Jie pritraukia vaikų dėmesį dėl dviejų priežasčių. Ankstyvojoje vaikystėje dėmesys yra selektyvus - susidomiu tuo, kas man malonu ir įdomu. Visus šiuos reikalavimus atitinka TV.
Pernelyg intensyvus dirginimas kūdikiui daro daug didesnę žalą nei suaugusiam žmogui. Kalbant apie jutiminių pojūčių dirginimą svarbu pabrėžti, kad vaikystėje visi pojūčiai yra kur kas intensyvesni (tiek vaizdo, tiek garso ar skonio išgyvenimas).
Norint, kad vaiko pojūčiai neatbuktų, reikia stengtis, kad vaiko aplinka būtų kuo natūralesnė ir ramesnė: vaiką suptų natūralios ramios spalvos, natūralūs garsai, kvapai, skoniai. Pernelyg intensyvus dirginimas juos paprasčiausiai atbukina. Juk prisivalgę saldainių ir po to atsikandę obuolio, nejaučiame obuolio saldumo, tik rūgštumą. Taip yra ir su visais pojūčiais.
Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis pritildytas televizoriaus garsas mažylį tik užliūliuoja, migdo. 2-3 mėnesių kūdikis jau atkreipia dėmesį - pasuka galvytę į šviečiantį ekraną. Dar po dviejų mėnesių vaikas atkreips dėmesį į tai, kad ekrane kažkas juda. Ryšys tarp matomo ir juntamo atsiranda labai anksti.
Sakoma, kad kūdikiai neskiria realaus gyvenimo nuo vaizdinių TV. Patys mažiausieji žiūrovai linkę susitapatinti su pagrindiniu filmuko veikėju ir vėliau ilgai išgyvena tai, ką matė. Todėl kartais labai jaudinasi dėl herojų nesėkmių. Tik 3-4 m. vaikas pradeda suprasti vaizduotės ir realybės skirtumą.
Vaikai vystosi skirtingai: vienas 4,5 mėnesių kūdikis jau mėgina ropoti, o kitas - dar 3-4 kartus per dieną miega apsižiojęs motinos krūtį… Todėl labai skirtingu laiku ir skirtingo amžiaus vaikai pradeda domėtis TV vaizdiniais. Taigi vienareikšmiškai atsakyti, KADA kūdikis suvokia TV vaizdinius, gana sunku.
Sudėtingus personažų pavadinimus besimokantys kalbėti vaikai puikiai įsimena. Juk jiems visi žodžiai yra lygiai vienodo sudėtingumo, juk jie mokosi.
Vaikams, dažnai žiūrintiems į dvimatį ekraną, atrofuojasi erdvės suvokimo ir apskritai pastabumo įgūdžiai. Šiek tiek vyresnis 1-3 metų vaikas gali žiūrėti iki pusvalandžio. Vyresni darželinukai gali vaikams skirtas laidas žiūrėti jau valandą. Sudėtingesnius TV produktus galite siūlyti nuo pačios mažumės, tačiau reikalingas tėvelių paaiškinimas.
1,5-3 metų mažylis jau suvokia siužetą, tačiau kad jį suprastų tinkamai, reikia, kad suaugusieji paaiškintų. Stenkitės nepalikti vaiko vieno su įjungtu televizoriumi ar vaizdo grotuvu. Vaikučiui dar labai trūksta žodžių, kad galėtų išreikšti savo jausmus.
Lavina, tačiau niekas kitas taip neugdo, kaip tiesioginis vaiko ir jūsų kontaktas. Pastebėkite, kokiu principu sukurti šie filmukai, ir patys taip pamodeliuokite žaidimą - supažindinimas su norima negausia informacija (pvz., trys geometrinės formos), veiklos kaita kas 5-10 min. Tokio užsiėmimo metu jūs lavinsite kiekvieną vaiko juslę, bus sudirginti visi smegenų centrai, o tai pilnavertis pasaulio pažinimas. Išmokysite kritiškai mąstyti, stebėti detales.
Televizorius tegali duoti pakaitalus tų dalykų, kurie geriausi yra natūralūs ir gyvi. Tam, kad vaikas išmoktų šią informaciją analizuoti ir adekvačiai ją priimti, jis turi turėti išvystytą suvokimą bei kritinį mąstymą, o tam reikalingi gerai išvystyti, suvokti pojūčiai ir jausmai.
Dabartiniame kasdieniame gyvenime yra labai daug virtualios realybės, kuri mus įtikinėja tam tikrais dalykais, kurių iš tiesų nėra. Dabartiniam suaugusiajam, užaugusiam kitomis sąlygomis (kuomet pasaulio pažinimas formavosi natūralesnėmis priemonėmis), daug lengviau atsirinkti tarp tikro ir virtualaus/netikro. Kad šių dienų vaikas užaugtų turėdamas adekvatų santykį su tuo, kas tikra, o kas ne, labai svarbu, kad jis išgyventų kuo daugiau tikrų, neiškraipytų įspūdžių pirmame septynmetyje, juos būtų „perdirbęs“ ir tinkamai suvokęs.
Vaikas į pasaulį ateina jau turėdamas tiek smegenų ląstelių, kiek jų turės visą gyvenimą. Tačiau nerviniai ryšiai, lemiantys vaiko atmintį, mąstymą, kalbą, motoriką dar tik formuojasi. Nerviniai ryšiai formuojasi per vaiko kontaktą su aplinka, per pojūčių ir jausmų vystymą.
Pastaruoju metu pastebiu, kad šeimose formuojasi keli požiūriai į televiziją: vieni laiko televizorių įjungtą visą dieną, mano, kad žiūrėdami įvairias informacines laidas jie plečia savo žinias, tobulėja (įvairūs discovery, geography ir kiti kanalai). Kita dalis šeimų atsisako televizoriaus, nes mano, kad tai tik laiko švaistymas, psichinių procesų ir pojūčių bukinimas. Kitos šeimos stengiasi žiūrėti tik žinias ir labai minimaliai, dar kiti žiūri tik pramogines laidas, kad atsipalaiduotų ir t.t.
Vaikas - pats mažiausias ir labiausiai priklausantis šeimos narys. Jei šeimoje vyrauja vienas ar kitas požiūris į televiziją, tuomet ir vaikas taip suvoks televizijos naudą ar žalą.
Gaila, bet šiuolaikinis gyvenimo tempas, pasikeitusios kai kurios vertybės verčia tėvelius pasielgti ne visada taip, kaip geriausia vaikui. Dažnai jiems trūksta laiko pabūti kartu, rūpesčiai taip prislegia, kad nebeturi jėgų su vaiku pažaisti, paskaityti knygelę ar kitaip užsiimti. Tuomet šie filmukai („Teletabiai“, „Paslapčių sodas“) yra geriausia išeitis. Jie ramūs, paremti vaiko raidos principais, nesukelia per stiprių emocijų, trunka trumpai ir pan. Saikingas filmukų apie teletabius ir tomblibukus žiūrėjimas vaikams nedaro didelės žalos. Beje, šie animaciniai filmai nėra skirti vien tik protiškai atsilikusiems vaikams. Jie skirti visiems vaikams.
Pati auginu sūnelį ir ne visuomet galiu jį apsaugoti nuo televizijos. Šie filmukai tiesiog prikausto jį prie televizoriaus. Daug esu skaičiusi apie televizijos žalą vaikeliui ir pati esu įsitikinusi neigiama televizijos įtaka sūnaus emocinei būsenai (tampa irzlesnis, sunkiau susitarti, kad filmukų pakaks, o vėliau jam pačiam sunkiau susirasti įdomios veiklos ir t.t.). Patarčiau tėveliams žinoti apie televizijos žalą ir stengtis vaikus apsaugoti.
Jei mėgsta žiūrėti televizijos laidas, lai prisimena savo vaiką, nes net buvimas tame pačiame kambaryje jau turi įtakos, jie viską krauna į savo galveles, išgyvena. Jei vis dėlto televizorius įjungtas, būkite šalia ir stebėkite, ką vaikai žiūri, kaip jaučiasi, ką išgyvena, tuo pačiu metu ar vėliau aptarkite turinį (ypač tada, kai filmukas buvo žiūrėtas ne pagal savo amžių), pasikalbėkite, ribokite laiką. Jei teko vaikeliui ilgiau pažiūrėti filmukų, pasistenkite vėliau su juo ilgiau pabūti, pasikalbėti, papaišyti ir pažaisti, kad būtų šiokia tokia kompensacija.
Lytiškumo ugdymas vaikams iki septynerių metų
Pradėkim nuo to, kaip kalbėti su vaikais lytiškumo klausimais ir kuo gali baigtis temos ignoravimas ar draudimai? Kaip kalbėti, priklauso nuo vaiko amžiaus - iki septynerių vaikai žinias organiškiausiai priima pasakojant vaizdiniais. Taip vaikas susikuria jam pačiam suprantamą, priimtiną ir emociškai teigiamą pasaulio vaizdą.
Kartais, kai vaikai paklausia kokio esminio klausimo - pavyzdžiui, kaip jie gimė - labai rekomenduoju padaryti pauzę. Per ją vaikas dažnai randa sau priimtiną atsakymą, o jūs turite galimybę pagalvoti apie tai, ko iš tikro klausia vaikas. Prieš mokyklą vaikui yra svarbios juslės ir per jas patiriami pojūčiai - tačiau kalbėti apie tokių vaikų seksualumą nėra jokio pagrindo, pastarasis dar giliai miega.
Netgi masturbacija, kai vaikai, tyrinėdami savo kūną, atranda jautriąsias jo vietas, nėra seksualumas. Ir kartu ji tikrai - nieko baisaus. Ignoravimas ar net baudimas yra susiję su tuo, kad, matydami kitus susijaudinusius žmones, visi mes patys persiimame šia būsena.
Suaugę dažnai dėl to sutrinka. Tada ir kyla baimė, o iš jos- noras uždrausti arba nepastebėti. Tačiau, jei nenorime savo vaikų sužaloti, taip elgtis nederėtų. Masturbacija nieko blogo nesukelia, tai būdas nusiraminti, intensyviai išgyventi save patį. Vienintelė išimtis - jeigu vaikas išsiugdo priklausomybę, ištisai ir visur tai daro.
Vaikams tai yra būdas pasiekti iškrovą - tėvai galėtų parodyti, kaip tai padaryti kitaip. Pavyzdžiui, jie gali judriai žaisti kartu su savo vaikais. Tarkim, berniukai mėgsta ristynes, grumtynes -panašiai kaip maži žvėriukai. Vaikams galima sudaryti sąlygas žaisti su gamtos elementais - pavyzdžiui, vandeniu, žeme. Tai dar vienas iš daugybės būdų trokštamą pasiekti pasitenkinimą .
Taip pat svarbu nepamiršti paprasto, nuoširdaus bendravimo - tarkim, jei vaikas yra linkęs masturbuotis prieš miegą, jam galima vietoj to pasiūlyti intymumą. Tai - jokiu būdu ne seksualumas. Gal pagulėti kartu, gal pakasyti nugarytę - kad vaikas taip galėtų atsipalaiduoti kitu būdu. Itin aktyviems galbūt tiktų prieš miegą išeiti pažaisti į kiemą ar kartu pasivaikščioti. Taip vaikas patiria iškrovą, maloniai pavargsta, atsipalaiduoja - masturbuoti tampa nebeaktualu.
Masturbacija gali tapti socialine problema, jei, tarkim, tai vaikas daro darželyje. Jam galima patarti, kad tai daryti galima, bet kai niekas nemato. Svarbu, kad vaikas nebūtų gėdinamas, baudžiamas. Jokių abejonių ar klausimų nekelia tai, kur mes tuštinamės ar šlapinamės, vaikai tai išmoksta intuityviai.
Viskas, kas intymu, atliekama ne prie pašalinių - tai galioja ir masturbacijai. Vaikui reikėtų pasakyti, kur ir kaip tai daryti yra priimtina. Gal kai esi namie, ar miegamajame, ar tiesiog vienas. Nurodymas į privatumą jokiu būdu neturėtų tapti būdu uždrausti. Labai svarbu vaikui perduoti žinią, kad tai leistina, tik turi sąlygas.
Jei vaikas tai daro prie žmonių, jį galima pasiimti ant kelių, apkabinti, paglostyti galvą ar, tarkim, pakasyti nugarytę. Svarbu jam parodyti, kad suaugęs supranta, kas vyksta. Jie puikiai gali suprasti ne tik žodžius, nuovokesni vaikai labai gerai gali nuskaityti ir suaugusiojo gestus, žvilgsnius ar intenciją. Geriau nei žodį vaikas nuskaito suaugusių reakciją - jei tėvai dėl vaiko veiksmų įsitempia ar kažko vengia, vaikas tai jaučia.
Žodžiai - man trūksta tokių, kurie nebūtų medicininiai terminai, keiksmažodžiai ar infantilizuoti gyvūnėliai lyties organams apibūdinti. Man atrodo, tai kultūrinis dalykas. Ir kiekviena šeima turi savo atsakymus - gal vienose gaidelis bus juokingas ir suprantamas žodis, o kitos norės nuo mažens sakyti, kad tai yra varpa. Nemanau, kad turėtų būti bendri atsakymai. Svarbu natūralumas - kad neakcentuotų vienos ar kitos kūno dalies. Nes vaikui visas jo kūnas, įskaitant ir genitalijas, yra lygiai vienodai toks pat svarbus. Tik tiek, kad yra vaikų, kurie atranda, kad liesdami tam tikras vietas, gali patirti malonių išgyvenimų, išsikrauti. Nes mūsų visų gyvenimas ir susideda iš įkrovos ir iškrovos. Ir kiekvienas iš mūsų sveikiau ar labiau liguistai moka su tuo susitvarkyti.
Tėvų reakcija čia yra labai svarbi, kai vaikai tiria save keliese, žaidžia daktarus. Paprastai daktarų žaidimai prasideda apie ketvirtus penktus metus, jie susiję su psichoseksualine raida. Jei iki trejų vaikas daugiau mažiau tyrinėja savo kūną - gal randa erogenines zonas, gal ir ne, vėliau jis jau išmoksta sulaikyti šlapimą ir pats tuštintis, dažnai tuo labai didžiuojasi. (Tuo metu atsiranda labai daug juokelių apie užpakalius, kakojimus ir panašias temas). Tada jis lyg iš naujo atranda tas vietas, jos vėl tampa įdomios. Ir kadangi savo kūną vaikas jau būna pažinęs, jam pasidaro įdomu kitų žmonių genitalijos, dažnai ypač priešingos lyties. O kaip gi pas kitus? Ypač, jei priešingos lyties vaikas neturėjo galimybės pamatyti - dažnai tada atradimai būna labai įspūdingi. Tačiau tai yra tik pažintinio poreikio patenkinimas - jokiu būdu ne seksualinio.
Kita vaiko psichoseksualinio vystymosi fazė - apie šeštus septintus metus. Vaikas ima save vis labiau suprasti kaip atskirą sociumo dalį, taip pat vis dažniau ima išgyventi gėdą. Tuomet jau nori eiti į tualetą vienas, vengia prie kitų apsinuoginti. Jis yra kelyje iš vaikystės, ima suprasti, kad kūnas ir jo procesai yra jo, kad tai yra intymu. Nuo septynerių iki devynerių, Froido tai vadinama latentine faze, kai lytiškumas miega, ypač ryškiai atsiskiria lytys - berniukai ir mergaitės labai aiškiai atsiskiria, nenori turėti jokio ryšio su kita lytimi. Vieni kitiems tampa patys kvailiausi…
Iki septynerių metų vaikas turėtų aiškiai įsisąmoninti, kad jo kūnas priklauso tik jam - ne mamai, ne tėčiui, tik jam pačiam. Vaikas turi labai tvirtai žinoti, kad gali pasakyti - neliesk, nebučiuok, neimk. Pavojus čia labai subtilus, nes vaikai puikiai jaučia, kas patinka suaugusiems. O suaugę kartais liečia vaikus norėdami patys patenkinti savo intymumo trūkumą (tai tikrai ne seksualinis išnaudojimas). Dažnai vaikai tada parodo savo ribas. Suaugusiam čia vėl yra jo reflektyvumo klausimas - ar jis nori patenkinti savo poreikius, ar vaiko. Duoti vaikui savo meilę ar gauti ją iš jo?
Vaikai iki mokyklos mokosi mėgdžiodami. Ką dar jie gali nusižiūrėti iš aplinkos? Vaikai apie kūno ribas mokosi ir patirdami suaugusiojo ribas. Mamos ir tėčiai irgi gali parodyti ir pasakyti, kad jų kūnai yra jų, ir vaikai nebeturėtų liesti, jei mamai ar tėčiui tai nepriimtina.
Labai daug vaikai pamato per televiziją ir reklamas - net ir vaikiškuose žurnaliukuose mergaitės, moterys ir lėlės būna apsitaisiusios seksualiai, filmų scenose suaugę bučiuojasi atvirai - tai irgi yra vaikų patirtis. Vaikų libido, ar juslingumas, nors ir neprabudęs, vis tiek yra - ir matydami tokias scenas vaikai susijaudina. Vienintelis jiems žinomas iškrovos būdas yra žaidimas. Būna, kartais, atėję į darželį, tokie vaikai bando pasiguldyti draugą ant žemės ar bučiuotis išsižioję. Kiek vaiką reikia įsileisti į savo miegamąjį? Jei nematome, ką jie žiūri, įsileisti į suaugusiųjų erdvę galime labai greitai. Per stiprūs vaizdai nelaiku gali stipriai traumuoti - vaike per anksti pažadinama milžiniška jėga, kurią visai neaišku, kaip perdirbti, priimti, padaryti sava.
Moters įtaka dukters raidai
Kai mama žiūri į veidrodį ir apie save gali pasakyti tik neigiamus dalykus - ką tai daro dukroms? Tai apskritai požiūrio į moterystę mūsų laikais klausimas: jei moteris yra kažkada traumuota ir jaučiasi, kad graži ji būtų tik įvykdžiusi kažkokius iš išorės kylančius reikalavimus - ar pasportavusi, ar nevalgiusi, ar kitaip apsirengusi - akcentuojamas tik fizinis grožis. Ar vidinis grožis nėra svarbesnis? Žinoma, išorėje jis irgi turi reikštis, bet pagrindinis yra būtent jis.
Moterystė, vyriškumas, mirtis - šiuolaikinėje visuomenėje šios temos labai iškreiptos. Anksčiau buvo ritualai, tam tikros iniciacijos, perėjimai iš vieno gyvenimo etapo į kitą. Tarkim, prieš prasidedant menstruacijoms, mergaitės kaime susirinkdavo grupėmis, pasiruošdavo kitokiam gyvenimui. Dabar tėra informacija apie tai, kaip turi atrodyti ir kur pritapti, o menstruacijas galima beveik išnaikinti kontraceptinėmis piliulėmis.
Man atrodo, kad mamos, norėdamos padėti savo dukroms augti visapusiškai sveikoms, galėtų ieškoti savo asmeninio moteriškumo. Net jei kuriai atrodo, kad ji yra bjauri ir niekam tikusi, galima savęs paklausti, ką norėtųsi keisti. Manau, kad būdų ir metodų šiais laikais yra. Ko bepaklausi, visada atsisuki į save.
Man dar kelia klausimą aukštakulniai, dviejų dalių maudymosi kostiumėliai, nagų lakas - akivaizdžiai su išoriniu patrauklumu kitai lyčiai susiję atributai, pritaikyti mažoms mergaitėms. Tai yra verslas. Yra moterys, kurios moteriškumą mato tik per išorinį grožį. Joms vaikai paprastai yra savęs pratęsimas, jis turi būti šalia toks pat gražus. Tada visa pramonė yra pasiruošusi padėti. Gerai tai, kad, kai esi suaugęs, gali suprasti savo tikrus poreikius, pažinti save, ir situaciją keisti.
Praktiškai visa pramonė vaikams yra skirta tėvams - kirpyklos, gimtadieniai, žaislai, knygos, kaip auginti vaikus ir vaikams. Pasiūla yra beprotiška. Vaikams iš tikrųjų reikia labai nedaug, bet labai kokybiško. Kokybė yra tai, kas užpildyta jumis. Kai suaugęs žino, kodėl ir ką daro. Kad būtų gera būti su savo vaiku, kartais išties reikia daug padirbėti su savimi.
Prieš kokių penkiasdešimt metų mamos turėjo intuityvų žinojimą, kaip auginti vaikus. Jie ateidavo į šeimą ir visai nepakeisdavo jos ritmo, matydavo buitį, augdavo. Dabar, kai vaikas ateina į šeimą, ji pasikeičia totaliai. Kodėl mes, gavę vaiką, nebežinom, ką daryti? Žmogus vystosi, instinktai traukiasi. Į instinktų vietą ateina sąmoningumas. Dabar reikia elgtis sąmoningai: suprasti, ko vaikui reikia, kaip nori jį auginti, kaip nori jį rengti. Iš to, kad vaikui sąmoningai skiriame dėmesio, mūsų vaikai irgi mokosi. Pasiūla mus užgriūna, ir tada reikia pauzės, kad galėtume sąmoningai pasirinkti patenkinti savo vidinius poreikius, o ne padiktuotus iš išorės. Aš asmeniškai manau, kad reikia tėvams skleisti žinią apie sąmoningumą.
Mano dukra yra žaisdama į batus įsikišusi ką tuo metu rado po ranka ir stypčiojo kelias valandas kaip su aukštakulniais. Aš pati tokius batus aunuosi gal penkis kartus per metus. Tai yra puiku. Nereiškia, kad jai reikia batų - tai tik rodo, kad jai patinka jos mama. Ir gal tuo metu ji neturi medžiagos, kad parodytų visą kostiumą, bet savo mintyse ji greičiausiai ir suknelę apsivilkusi ypatingą. Taip žaisdami vaikai išreiškia savo susižavėjimą mama ir tuo, kaip ji buvo pasipuošusi.
Tai, kad mama pasidaro neideali, vaikai pamato apie devintus metus. Tada jie pradeda pastebėti gal apgamus, gal plaukuotumus - nes iki tol mama yra pati gražiausia, nepriklausomai nuo to, kaip ji atrodo, nes jie mato žmogų. Vaikai savo identiteto ima ieškoti gal apie keturioliktus metus. Tuomet, kai tėvai pasidaro neįdomūs, nieko nesuprantantys. Reiškia, kad vaikas pradėjo ieškoti savo pasaulėžiūros ir pasaulėjautos.
Iniciacijos
Grįžtant prie iniciacijų - kaip berniukams apie tai reikėtų kalbėti? Berniukų iniciacijos paprastai yra per egzistencinio išgyvenimo patyrimą. Mergaitėms - apie jos moteriškumą, pasiruošimą būti apvalkalu, būti mama, gerbti tai, ką turi ir galėsi padovanoti kitam. Berniukams svarbu patirti savo pačių jėgą, kuri gali apsaugoti ir atnešti pasauliui naudos.
Labai svarbu veikti kartu su tėčiais, su vyrais, kurie gali pasirūpinti. Svarbu patirti, kad žmogus ( jo tėtis, tai reiškia ir jis pats) gali išgyventi naudodamas tik savo kūno galias, sumanumą, išmintį. Išvažiavus savaitei į mišką tik su kirviu ir degtukais, patyrimas yra labai stiprus ir tikrus santykius tai labai sustiprina. Patyrimas „aš galiu”.
Vyrai bendrauja kitaip, mažiau verbaliai - ką nors kartu darydami, važiuodami, taisydami, žvejodami. Ir su paaugliais taip pat. Negali jo pasiimti, pasisodinti prie stalo ir sakyti, kad dabar mes pasikalbėsime apie seksą. Jis gali toli pasiųsti. Su paaugliu reikėtų kalbėtis kažką veikiant, lyg tarp kitko.
Ar su vaiku reikia savo iniciatyva kalbėti apie seksą? Iki mokyklos, jei vaikas nėra tiesiogiai susidūręs - tarkim, aptikęs savo tėvų ar matęs pornografijos - manau, nebūtina. Paprastai vaikai, klausdami, iš kur jie atsirado, turi galvoje žmogaus kilmę. Tikrai ne seksą, spermatozoidus ar kiaušialąstes. Jei tėvų pasaulėžiūra ne materialistinė, galima sakyti, kad vaikas atėjo, tarkim, iš dangaus.
Pirmoje antroje klasėje sekso tema dažnai pasklinda klasėse. Dažna pirma vaikų reakcija yra pasišlykštėjimas. Svarbiausia jiems yra užtikrinti, kad jei jie nenorės, galės to nedaryti.
Kalbėti reikėtų labai jaučiant vaiką. Paauglystė - ypatingas laikas, kai žmonės pradeda galėti teikti gyvybę kitam. Kai vaikams prasideda lytinė branda, jiems dažnai yra šokas. Tas besikeičiantis kūnas, hormonai. Reikia jautriai stebėti, kaip vaikas tuo metu jaučiasi.
Panašus:
- Reklamos Įtaka Vaikams: Kaip Apsaugoti Savo Vaiką?
- Kaip burnos sveikata pagerina gyvenimo kokybę senjorams – svarbiausi patarimai ir gudrybės
- Gimimo Eilės Paslaptys: Kaip Ji Iš Tikrųjų Formuoja Jūsų Asmenybę?
- Nepraleisk Gimtadienio Lietuvoje: Populiariausios Tradicijos, Datos ir Sveikinimų Idėjos!
- Barsuko Taukai Kapsulėse Vaikams – Stebuklinga Natūrali Priemonė Vaikų Sveikatai!