Didžiųjų pasaulinių religijų tradicijos kiekviena savaip sprendžia vyro ir moters santykių bei jų statuso visuomenėje ir Dievo akivaizdoje klausimą. Islamo religijoje, o per ją ir musulmoniškose kultūrose, šis klausimas buvo aktualus jau nuo pranašo Mahometo laikų.
Islamo religija jokiu būdu netapatintina su musulmoniškomis kultūromis, nors tarp jų, be abejo, yra glaudus priežastinis ryšys: be islamo religijos nebūtų musulmoniškų kultūrų. Kita vertus, nebūtinai viskas, kas randama musulmoniškose kultūrose, tapatinama su islamu ir kildintina iš islamo religijos.
Islamo šventraštis - Koranas, būdamas daugiau moralinio teorinio pobūdžio, numato žmonių pagal lytį, amžių bei socialinę padėtį santykinę vertę ir hierarchiją tarp jų. Teoriškai Korano žodžiai adresuoti tiek vyrams, tiek moterims. Vienas didesniųjų Korano skyrių (4-as) pavadintas „An-Nisa“, „Moterys“, ir praktiškai yra visas skirtas vyro ir moters santykiams.
Musulmonai didžiuodamiesi teigia, kad islamas - egalitaristinė religija: prieš Dievą visi lygūs, nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties ir amžiaus. Dievui esą rūpi tik žmogaus dievobaimingumas, pagal kurį ir bus atlyginta. Todėl teoriškai moteris, vien lyties pagrindu, nėra nė kiek prastesnis Dievo kūrinys.
Tačiau socialinėje plotmėje moters padėtis nėra tapati jos statusui Dievo atžvilgiu: ji yra visiškai priklausoma nuo vyro, ar tai būtų jos tėvas, brolis, vyras, dėdė ar net sūnus. Apskritai islame moteris matoma tik per šeimos prizmę: ji gali būti dukra, sesuo, žmona arba motina, bet už šeimos moters teoriškai nėra. Moters socialinis pasaulis apsiriboja šeima bei namų erdve ir nuo jų atsietos moters - socialaus individo - įvaizdžio islame net nėra. Islame moteris yra (moraliai) vertingas individas tik per šeimą, kurioje ji turi griežtai apibrėžtas funkcijas.
Musulmonai nesutinka su jiems dažnai pateikiamu priekaištu, jog moterys islamo laikomos antraeiliais žmonėmis. Jų manymu, Koranas prisako vyrams rūpintis savo moterimis taip, kad jų gyvenimas būtų kuo saugesnis: tėvas ar globėjas privalo visokeriopai atstovauti mergaitės interesams iki jai ištekant, jis turi parinkti tinkamą vyrą; ištekanti moteris privalo gauti iš vyro piniginę vedybų dovaną, kuria visą gyvenimą disponuos savo nuožiūra; vyras turi visiškai išlaikyti žmoną ar žmonas bei savo vaikus, o jo mirties atveju žmona yra garantuota, kad gaus palikimą; moterimi našle turi rūpintis jos šeimos vyrai.
Nors Korane daugelyje vietų moterys aptariamos ar bent minimos, etalonas praktiniams socialiniams santykiams tarp lyčių nustatytas pranašo Mahometo gyvenimo, jo Sunos. Mahometas, būdamas 25-erių, vedė 40-ies metų našlę Khadydžą, su kuria susilaukė šešių (kitais duomenimis - aštuonių) vaikų: keturių (penkių) dukterų ir dviejų (trijų) sūnų. Sūnūs mirė dar kūdikystėje, o dukterys sulaukė pilnametystės. Po Khadydžos mirties, kai Mahometui buvo apie 50, jis vedė dar 10 kartų (gal net 14).
Pranašo elgesį su savo žmonomis akylai stebėjo jo sekėjai musulmonai. Iš chadythų galima pastebėti, kad Mahometas buvo griežtas moterų atžvilgiu, t.y. tikras patriarchas. Paklusnumas jam kaip šeimos galvai buvo sumišęs su paklusnumu dievo pasiuntiniui ir pranašui.
Kita vertus, Mahometas, matyt, buvo linkęs manyti, kad moterys yra potencialus blogio (ypač moralinio) šaltinis, todėl į jas reikia kreipti išskirtinį dėmesį tiek dėl to, kad jos nesukeltų blogio, tiek norint vyrus apsaugoti nuo to blogio. Korane, o ypač chadythuose, kalbama apie kylančias iš moterų pagundas, aistras, neracionalius veiksmus, kurie griauna musulmoniškos visuomenės moralinį tyrumą.
Todėl musulmonai šventraščiuose perspėjami būti budrūs bendraujant su moterimis (pavyzdžiui, 2,222; 4,15. Kasdieniniame gyvenime Mahometo elgsena su žmonomis tapo įstatymu visiems musulmonams.
Be abejo, islame lytiniai santykiai leidžiami tik santuokoje, tačiau ir joje jie griežtai apibrėžti. Islame žmona yra savo vyro seksualinių poreikių tenkintoja: jai niekuomet, išskyrus numatytus atvejus, nevalia atsakyti vyrui. Kadangi islame yra įtvirtinta poliginija ir vyrui musulmonui leidžiama vienu metu turėti iki 4 žmonų, musulmonas vyras praktiškai bet kada gali patenkinti savo lytinę aistrą.
Teisiniu požiūriu, moteris, be abejonės, yra menkesnės vertės žmogus: visų pirma tik dviejų moterų liudijimas teisme vertas vieno vyro liudijimo, moteris paveldi tik pusę turto, kurį paveldi vyras, ištuokos atveju vaikai lieka su vyru. Musulmonė negali tekėti už nemusulmono, kai tuo tarpu musulmonas gali vesti judaistę ir krikščionę.
Tačiau moters atsakomybė už savo veiksmus yra mažesnė nei vyro: neretai už tokį patį nusižengimą vyras baudžiamas griežčiau nei moteris. Nūdienos europiečiai dažnai piktinasi, kad musulmonės neturinčios teisės inicijuoti skyrybų. Jų teigimu, išsiskyrusi moteris pažymima stigma ir tampa autsaidere savo visuomenėje.
Formaliai islame skyrybų siekti gali ir moteris (remiantis 4,128), tačiau tokia teisė jai yra labai apribota. Atskira moters padėties islame aptarimo tema - poliginija. Iš tiesų Korane (4,3) leidžiamų vienu metu turėti žmonų skaičius apribojamas keturiomis. Tačiau toje pačioje eilutėje yra keliama sąlyga: vyras, norintis vesti antrą, trečią ar ketvirtą žmoną, turi būti garantuotas, kad galės išlaikyti ją, su ja susilauktus vaikus ir jau turimą (turimas) žmoną (žmonas) bei vaikus.
Todėl esminė vedybų sąlyga išlieka ekonominė: turtingesnis vyras potencialiai turės ir daugiau žmonų. Musulmonų teisininkai pridėjo dar vieną formalią sąlygą: jau esanti (esančios) žmona (žmonos) turi duoti savo sutikimą dėl naujos santuokos.
Kalbant apie realią istorinę situaciją musulmoniškuose kraštuose, nesunku pastebėti, kad daugelyje jų vyrai iš tiesų siekė dominuoti moterų atžvilgiu, savo siekius grįsdami šventraščiuose randamais teiginiais bei vėlesniais laikais suformuluotais įstatymais. Musulmoniška visuomenė nuo pat pirmųjų savo gyvavimo metų buvo patriarchalinė ir maskulinistinė. Korane vartojamos tik vyriškos giminės gramatinės formos. Nors, kaip minėta, Koranas neva adresuotas visai žmonijai, jo teiginių perdavimas ir saugojimas patikimas vyrams.
Istoriškai musulmoniškose visuomenėse vyrai uzurpavo veik visas viešojo gyvenimo sferas: švietimo, religijos, ekonominę bei politinę. Jei kai kurios moterys pasiekė pripažinimo vienoje ar keliose iš šių sričių, tai veikiau buvo jų kilmės ar priklausymo elitui pasekmė nei jų pastangų ar talento įvertinimas.
Iki XX amžiaus moterimis musulmoniškose visuomenėse nebuvo rūpinamasi net taip, kaip to reikalauja Koranas ir pranašo Suna: jos išties buvo visuomenės šešėlyje. Moterų mirtingumas buvo didesnis už vyrų, ypač gimdyvių; praktiškai nebuvo raštingų moterų. Neretai žmonos būdavo laikomos vyro įgeidžius tenkinančiomis prie namų prikaustytomis vergėmis ir vaikų gimdymo mašinomis.
Jos nesinaudodavo dauguma tų teisių, kurias joms formaliai islamas suteikia (skyrybos, teisė į nuosavybę ir paveldėjimą, asmens laisvė). Kalbant apie istorinę moters padėtį musulmoniškose visuomenėse, „moters pavergimo“ terminas nebūtų per drąsus. Tačiau ši istorinė tikrovė netapati formaliam islamo požiūriui į moterį: reikia pripažinti, kad musulmonai vyrai perlenkė menkindami savo moteris.
Vis dėlto būtina pripažinti, kad XX amžiuje moters padėtis musulmoniškoje visuomenėje jei ne iš esmės, tai bent gerokai kinta: kai kuriuose kraštuose moterys įgyja pilietinių teisių bei laisvių. Jos jau gali balsuoti, užsiimti ekonomine veikla už šeimos ribų, įgyti išsilavinimą, gauti medicininę priežiūrą, ne blogesnę už vyrų gaunamąją.
Iki šio amžiaus moters statusas visuomenėje priklausė ir nuo konkrečios moters šeimos vyrų, ir nuo ją supančios visuomenės spaudimo. Musulmoniškame pasaulyje jau esama moterų politikių, pasiekusių netgi aukščiausius valdžios sluoksnius. Čia prisimintinos Pakistano, Turkijos bei Bangladešo ministrės pirmininkės.
Nemažai moterų musulmonių užima ministro rango postus, yra nacionalinių parlamentų narės, nacionalinių organizacijų vadovės, kompanijų prezidentės, profesorės ir pan. Vis dėlto, kalbant apie šiandieninę socialinę tikrovę, privalu pripažinti, kad skirtinguose musulmoniškuose kraštuose tiek formalus moters statusas valstybėje, tiek jos padėtis visuomenėje (kultūriniu aspektu) priklauso nuo aibės istorinių/kultūrinių faktorių.
Būtų klaidinga suabsoliutinant teigti, kad ir šiandien moteriai musulmoniškoje aplinkoje yra visur vienodai blogai. Imant atskirai kiekvieną musulmonišką kraštą, galima nesunkiai pastebėti, kad moters statusas tame pačiame krašte priklauso nuo begalės sąlygų: pagal vienus parametrus moterys gali būti matomos išsilaisvinusios, pripažintos lygios vyrams ir gerbiamos, tuo tarpu pagal kitus į jas vis dar galima žiūrėti kaip į engiamas ir užguitas visuomenės nares.
Todėl, pavyzdžiui, gan konservatyviame Kuveite galima pamatyti ir tokių moterų, kurios savo socialine veikla, išvaizda, mąstysena ir visa gyvensena veik niekuo nesiskiria nuo europiečių moterų ir tokių, kurios visur kur tebėra priklausomos nuo jas valdančių vyrų. Vis dėlto net ir labiausiai nepriklausomos ir savarankiškos moterys Kuveite neturi teisės balsuoti, negali pretenduoti į aukštą valstybės postą, negali absoliučiai laisvai vykti į užsienį, užsiimti verslu.
Kita vertus, pavyzdžiui, Turkijoje, kur moteris formaliai prieš įstatymus yra lygi vyrui, ji daugeliu atvejų negali praktikuoti savo pilietinių teisių dėl esamo kultūrinio spaudimo.
Musulmonai atkakliai teigia, jog savo esama socialine padėtimi moterys musulmonės yra visiškai patenkintos: joms esą garantuotas saugumas ir materialinis aprūpinimas. Išties dėl materialinės padėties turtingųjų Arabijos pusiasalio valstybių pilietės neturėtų skųstis: jų tėvai ir vyrai parūpina joms praktiškai bet kokius geidžiamus daiktus, ar tai būtų papuošalai, drabužiai, automobiliai, namai, ar net tarnai.
Būdamos viešpatės savo namuose jos galbūt tikrai gali jaustis laimingos ir nepretenduoti į kokias nors pilietines teises ir laisves, natūralias europinėse kultūrose. Neturtingesnių musulmoniškų kraštų gyventojos, būdamos daugiausia neišlavintos ir neraštingos, galbūt nė neįsivaizduoja, kad gali būti kitoks socialinis lyčių santykis.
Musulmonų vyrų tvirtinimas, kad jų moterys patenkintos savo gyvenimu, iš esmės neatitinka realios situacijos. Esfandriani pateikia keletą tuzinų interviu su iranietėmis, kurios nėra patenkintos socialine moters padėtimi Irano Islamo Respublikoje ir aktyviai kovoja už tos padėties pagerinimą. Šios moterys politinėmis bei kitomis priemonėmis siekia pakeisti galiojančius, jų teigimu, diskriminacinius, įstatymus.
Tiesa, tai daugiausia aukštą išsilavinimą turinčios moterys, po Islamo revoliucijos praradusios darbą ir visuomeninį statusą. Vis dėlto jų buvimas liudija, kad bent kai kurios musulmonės yra pasiryžusios siekti visiškos moters lygybės su vyrais įteisinimo.
Įvertinant neseniai įvykusius ir tebevykstančius progresyvius visuomeninės moters padėties pakitimus islamo kraštuose, reikia pripažinti, kad žiūrint iš šiandieninės europietiškų kultūrų perspektyvos, moteris musulmoniškoje erdvėje neturi lygiateisio su vyrais statuso.
Tad kyla klausimas, ar šiandieninės moters padėties musulmoniškuose kraštuose nepatenkinamumas yra sąlygotas išimtinai religinių principų ir nuostatų, ar jis palaikomas istorinių/kultūrinių tradicijų, ar sankcionuojamas galiojančių formalių valstybinių įstatymų?
Atsakyti vienprasmiškai į šį klausimą, matyt, neįmanoma. Todėl bet koks kalbėjimas apie šiandieninę moters padėtį islame turi būti apibrėžtas geografine/kultūrine plotme: galima kalbėti apie paskiras valstybes bei visuomenes, bet ne apie musulmonų visumą. O kiekvienu atveju atsakymas į iškeltąjį klausimą bus gaunamas proporcingai pasveriant visus faktorius.
Ir vienais atvejais gali pasirodyti, kad islamas, kaip formalius reikalavimus pateikianti sistema, nulemia moters padėtį, o kitais atvejais gali būti atskleista, kad esama moters padėtis nėra daugiau nei piktybinių interpretacijų įdiegimo kultūrinis padarinys.
Todėl nevalia nuteisti islamo kaip antimoteriškos religijos (žinoma, neužmirštant šios religijos nuostatų moterų atžvilgiu), ignoruojant kitus faktorius, sąlygojusius moters statuso susiformavimą musulmoniškoje erdvėje. Todėl tik visapusiškas ir daugiaplanis problemos aptarimas, o ne apriorinės nuostatos bei stereotipai gali duoti patikimus atsakymus.
Islamo tekstų prasmė - netikėlius privalote žudyti tik atsakydami į jų puolimą. Tuo tarpu Korane rašoma, kad vieno nekalto žmogaus nužudymas prilygsta visos žmonijos nužudymui. Tai yra, idėja, kad musulmonai privalo burtis ir eiti žudyti netikėlių, absoliučiai prieštarauja pagrindinės musulmonų knygos - Korano - dvasiai.
Musulmonai tiki Jėzumi ir Moze. Tik musulmonai juos pripažįsta kaip pranašus, o Mahometą - kaip paskutinįjį Alacho atsiųstą pranašą. Isaja ir Musa - taip Jėzus ir Mozė vadinami islame - minimi ir Korane, tačiau tik kaip Dievo žmonės, pranašai. O štai paskutinysis pranašas buvo Mahometas.
Mahometas laikomas sektino žmogaus pavyzdžiu. Pagal musulmonišką įsivaizdavimą, Mahometas - toks pat pranašas, kaip kad Jėzus, Mozė ir kiti. Būtent todėl jie sektini. Islame pageidautina elgtis taip, kaip elgėsi pranašai. To negalima painioti su garbinimu.
Iš abraomiškųjų monoteistinių religijų islamas išties pati jauniausia. Pirmoji abraomiškoji monoteistinė religija - judaizmas, antroji - krikščionybė, o štai trečioji - tai islamas. Šios trys religijos tampriai susijusios, turi nemažai ką bendro. Tačiau visos jos paremtos abraomiškuoju monoteizmu. Islame jis nuosekliausias, griežčiausias.
Santuoka islame
Takua - pagarba arba baimė Allahui, pamaldumas, dievobaimingumas. Santuoka - tai nuostabi sąjunga islame. Tai ryšys suvienijantis vyrą ir moterį visam gyvenimui, ketinimui mylėti vienas kitą, padėti vienas kitam, gimdyti ir išauginti vaikus dorais musulmonais. Iš tikrųjų, per santuoką musulmonas vyras ir musulmonė moteris garbina Allahą.
- Allaho Pranašas, tebūnie jam taika ir Dievo palaima, skatino musulmonus susituokti.
- Musulmonei moteriai reikia santuokos globėjo, žinomo kaip ualij, kad padėtų jai proceso metu.
- Yra leistina musulmonui vyrui ir musulmonei moteriai susitikti vienam su kitu, pamatyti vienas kitą ir kalbėtis vienam su kitu su tikslu susituokti.
Kitas žingsnis vyrui, kuris suranda tinkamą moterį, yra pasipiršti. Islame, santuokos pasiūlymas yra tiesiog pažadas vesti. Jeigu moteris yra našlė arba išsiskyrusi, vyras privalo palaukti kol jos iddah (laukimo laikotarpis) pasibaigs. Pranašas Muchammedas mokė melstis ypatingą maldą, žinomą kaip Istikharah, arba kitaip “Patarimo prašymo” malda. Ši malda yra meldžiamasi, kai yra siekiama Allaho patarimo prieš priimant svarbų sprendimą ar pasirenkant sudėtingoje situacijoje. Istikharah malda yra sudaryta iš dviejų maldos dalių su ypatingu maldavimu atliekamu po jos. Jame, asmuo prašo Allaho geriausio veikimo būdo.
Islame, santuoka yra sutartis tarp dviejų asmenų. Islame žmona turi teisę gauti kraitį iš vyro, arabiškai žinomo kaip “mahr”. Kas yra mahr? Tai dovana, kurią vyras privalo duoti savo žmonai santuokos metu, laisva valia ir nesitikėdamas nieko už tai atgal. Mahr - tai moters teisė iš vyro, ir tai tampa jos nuosavybe. Nėra minimalaus ar maksimalaus mahr ribos. Tačiau yra geriau, jei jis yra įperkamas, kad santuoka būtų lengva.
Naujas vyras yra labai skatinamas surengti tradicinę santuokos šventę, arabiškai vadinama „Ualymah„. Vyras neturėtų skirstyti tarp turtingų ir vargšų. ,,Blogiausias vestuvių puotos valgis, yra tas į kurį tik turtingieji yra pakviesti ir vargšų yra vengiama.
Apribojimai moterims
Liberaliose visuomenėse moteris turi tokias pačias teises kaip ir kiekvienas. Bet išimčių yra - konservatyviose religinėse šeimose, vis dar didelėje dalyje šalių, pvz. Persų įlankos, Šiaurės Afrikos regionuose galioja įstatymai, įteisinantys vyrų (sutuoktinio, jei tokio nėra - tėvo, brolio) globą moteriai. Tokia „globa“ susideda iš daugybės moterų teisių ribojimų, vienas žymiausių - moteris negali išeiti iš namų be vyro sutikimo.
Realybėje, toks atvejis pasitaiko vis rečiau net ir konservatyviose šalyse su atitinkamai galiojančiais įstatymais. Jau panaikintas draudimas moterims vairuoti Saudo Arabijoje taip pat gali būti siejamas su moters laisvo judėjimo ribojimu. Dėl walayah (globos) įstatymo, moteris turėdavo prašyti leidimo arba palydos išeidamos iš namų, darbo, laisvalaikio, sveikatos reikalais, negalėjo tekėti be tėvo/brolių pritarimo, jei vyras neleisdavo - dirbti.
Pastaraisiais metais itin uždaroje ir konservatyvioje Saudo Arabijoje randasi daugybė pokyčių būtent moterų teisių klausimu, tarkime, atsirado teisė į precedento neturintį judumą, teisę gauti pasą ir keliauti į užsienį be vyro/giminaičio leidimo, teisę į standartinę apsaugą nuo diskriminacijos darbo rinkoje, teisę savarankiškai registruoti savo vaikų gimimą, kartu su vyru užsiregistruoti kaip bendra namų ūkio prižiūrėtoja.
Šeimos teisė
Konfliktai dažniausiai lieka asmeniniu dviejų žmonių reikalu. Jei šeima itin religinga - prašoma religinio islamo lyderio pagalbos. Skyrybos bei vedybos Artimųjų Rytų šalyse yra Šeimos teisės dalis, kuri didžiąja dalimi paremta islamo jurisprudencija, kas leido atsirasti šiuolaikinei islamiškos šeimos teisei.
Iš vienos pusės, šeimos teisė inkorporuoja tradicinės islamo teisės elementus, iš kitos pusės - šeimos teisė „modernizuojama“ pritaikant teisinius modelius, vyraujančius Europoje. Moterys, tuokdamosi pagal islamo tradiciją turėtų labai gerai viską apgalvoti ir išsiaiškinti - ar sudaromas tik religinis ar ir civilinis kontraktas. Net Vakarų šalyje sudarytoje religinėje (bet ne civilinėje) santuokoje, moterį sunkiai apsaugos civiliniai šalies įstatymai.
Moters apranga
Kalbant apie konservatyvią tradicišką musulmonišką visuomenę, reikalavimas moteriai yra rengtis kukliai - nepabrėžti savo apvalumų, neišryškinti figūros, neatidengti kojų ar krūtinės.Dažniausiai į kuklią aprangą dėmesys imamas telkti merginai imant bręsti, apie 12- 4 metus.
Vienas iš tokių kuklių apdarų vadinamas abaja - laisvai krentanti „suknelė“. Po ja moteris gali dėvėti nors ir mini sijoną. Tačiau visą grožį turėtų atidengti tik būdama savo namuose. Jaunoji karta dažnai rengiasi panašiai kaip ir mes, vakariečiai, dėvi džinsus, seka madą, tačiau priklausomai nuo visuomenės taip pat atsižvelgia į „kuklumo“ standartus.
Bene dažniausiai pastebima ir daugiausiai aptarinėjama musulmonių merginų aprangos detalių yra hidžabas - musulmonių galvos apdangalas. Pirmiausia, jis nėra privalomas. Korane nėra nurodoma, kiek ir kaip moteris turėtų prisidengti. Tradicija teigia, kad pradžioje tik pranašo Mahometo žmonos turėjo dengtis šydu, taip pabrėžiant savo ypatingą statusą visuomenėje ir kartu išlaikant atstumą nuo žmonių, atėjusio aplankyti pranašą.
Dažnai klaidingai manoma, kad daugelyje musulmoniškų šalių hidžabų dėvėjimas privalomas. Tai nėra tiesa. Yra vos keletas šalių (Iranas ir Ačeho provincija Indonezijoje) kur galvos dengimasis yra įstatymiškai privalomas.
Pirmosios santuokos amžius pagal šalį
| Šalis | Amžius |
|---|---|
| Palestina | 20 |
| Saudo Arabija | 20 |
| Jemenas | 23 |
| Jordanija | 23 |
| Kataras | 25 |
| JAE | 25 |
| Omanas | 25 |
| Bahreinas | 25 |
| Libanas | 28 |
| Tunisas | 28 |