Krikščionybės mokymo ašis yra Trejybės Dievas - vienas Dievas trijuose asmenyse. Krikščionys tiki į vieną Dievą, bet - esantį trijuose Asmenyse. Tai, ką skelbia Šv. Raštas, tą sako ir kitas mūsų tikėjimo šaltinis - Šventoji Tradicija.
Trejybė dėl to laikoma tokia svarbia, kad krikščionybė yra išganymo religija. Šį išganymą suplanavo Dievas Tėvas. Jį įgyvendino antrasis Trejybės Asmuo, Jėzus Kristus, kuris buvo tikras žmogus ir tikras Dievas. Trečiasis Trejybės dalyvis yra Šventoji Dvasia, kuri išganymą realizuoja konkrečiame žmoguje. Evangelija yra žinia apie išganymą.
Ši žinia „be tikėjimo tikru ir gyvuoju Dievu - trivieniu vienovėje ir vienove trejybėje - būtų kaip virvė iš smėlio. Kaip piramidės ant smaigalio nepastatysi, taip ir pilnatviškos Evangelijos neturėsi be tikros Dievo Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dievybės“, sako baptistų pastorius C. H. Tad drąsiai galime teigti, kad be Trejybės nėra išganymo.
Nepaisant šio esminio Trejybės reikšmingumo, neretam kyla sunkumų pritarti tokiam keistam ir tikrai ne žmogiškos išmonės mokymui (trečiasis JAV prezidentas T. Jeffersonas Trejybę yra pašaipiai pavadinęs „nesuprantama trinitarinės aritmetikos makalyne“).Vis dėlto beveik visų konfesijų ir denominacijų krikščionių tikintieji mano, kad Trejybė yra biblinis mokymas. Kaip tai paaiškinti?
Trejybės Apreiškimas
Biblijos dogmą, aiškiai ir plačiai suformuluotą, galime rasti JAV teologo B. B. Warfieldo (1851-1921) straipsnyje, išspausdintame viename iš 1915 m. Biblijos enciklopedijos leidimų. Šis žymus reformatų teologas teigia, kad Trejybė mums yra apreikšta „Dievo Sūnaus įsikūnijime ir Šventosios Dvasios išliejime“.
Dievas visada buvo vienas trijuose Asmenyse. Bet iki Sūnaus atėjimo į žemę aiški žinia apie tris dieviškus Asmenis būtų buvusi beprasmiška. Iki Jėzaus Dievas reiškėsi Izraelio tautai kaip vienas Dievas. To pakako, tačiau tai iš esmės nesprendė pasaulio nuodėmės problemos. Tam prisireikė, kad imperatoriaus Augusto ir karaliaus Erodo laikais Dievas Tėvas atsiųstų į žemę savo Sūnų, kad šis atpirktų visus jo išrinktus tikinčiuosius, o jiems patarnautų vėliau išlieta Šventoji Dvasia. Būtent išganymo istorijoje, o ne kur kitur apsireiškia visa Trejybė - Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Šiuo faktu remiasi ir visas Naujasis Testamentas.
Tad galima sakyti, kad Senasis Testamentas - tarsi knyga apie ateitį: jame dar nesimato veikiančio Sūnaus, visa Trejybė taip pat dar neapreikšta, pasirodo tik užuominomis. Užtat Naujasis Testamentas - jau pastatytas ir įtvirtintas ant Jėzaus bei Dvasios atėjimo ir išganymo faktų! Jie netgi sudaro visos krikščioniškosios žinios pagrindą, prielaidas ir esmę. Naujojo Testamento Trejybės mokymas smulkiai išaiškina įvykusį Trejybės Asmenų apsireiškimą istorijoje, viską sudėdamas į formulę: Tėvas siuntė Sūnų.
Šventojo Rašto liudijimai:
- Jn 3, 16-17: Dievas Tėvas atsiuntė savo Sūnų.
- Jn 4, 34: Jėzus atėjo vykdyti Tėvo valios.
- Jn 1 Jn 4, 9.10.14: Tėvas siuntė Sūnų, kad šis būtų auka už mūsų nuodėmes.
Trejybės Asmenys
Dievas yra mąstanti, kalbanti ir veikianti būtybė. Kadangi žmonės yra sukurti panašūs į Dievą, tai taip pat turi šias savybes, nors nėra dieviški. Kadangi Dievas yra asmeniška būtybė, tai ir su savo sukurtuoju asmeniu, žmogumi, jis bendrauja asmeniškai. Kiekvienas asmuo turi ryšį su asmeniškuoju Dievu.
Dėl to, kad Dievas yra asmeniškas, jis geba mylėti, bausti ir būti gailestingas. Beasmenės dievybės - visagalė Energija, Karmos dėsnis, transcendentinė Galia, abstraktus Vienis ar Absoliutas - nekalba ir nemyli. „Tėvas“ ir „Sūnus“ nėra nei metaforos, nei simboliai, o tikrų asmenų vardai. Trejybės Asmenys vienas kitą myli. Meilė apibūdina vieno asmens ryšį su kitu - taip yra Trejybėje, taip yra ir tarp mūsų. Dievas Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra meilės santykyje nuo amžių amžinųjų (Jn 17, 24). Todėl meilė yra amžina Dievo savybė.
Jei Dievas būtų vienišas asmuo, tada prieš pasaulio sukūrimą Jis nebūtų buvęs meilė. Bet kadangi nebuvo vienišas, o buvo Trejybėje, todėl vien tik apie Trejybės Dievą galima pasakyti „Dievas yra meilė“.
Dievo Vienovė ir Įvairovė
Yra tik vienas Dievas (Įst 6, 4; Rom 3, 30), tačiau yra amžinas Tėvas ir amžinas Sūnus arba Žodis, kuris visada buvo „pas Dievą“ (Jn 1, 1). Antras Trejybės Asmuo yra „Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga“ (Apr 22, 13). Tėvas ir Sūnus yra skirtingi, nes gerai pažįsta vienas kitą (Mt 11, 27); Tėvas atidavė savo Sūnų, kad šis numirtų už nusidėjėlius (Jn 3, 16; Gal 4, 6); Tėvas kalba iš dangaus ir patvirtina savo Sūnaus identitetą (Mt 17, 5); iš mirusiųjų prikeltas Sūnus sugrįžta pas Tėvą (Jn 20, 17) ir atsisėda kartu su juo viename soste (Apr 7, 10).
Apie Trejybės asmenų skirtingumą Jonas Kalvinas rašo: „Tėvui priskirtina dieviškojo veikimo pradžia, jis yra visų dalykų ištaka bei šaltinis; Sūnui būdinga išmintis, žinios ir jų tvarkingas paskirstymas; Dvasia pasižymi veikimo galia bei veiksmingumu. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra amžini... Tačiau nėra tuščias ar bereikalingas dalykas juos suskirstyti pagal eilę: Tėvą pastatyti pirmuoju, paskui Sūnų, už jo einantį, o už abiejų ir Šventąją Dvasią.“
Sūnaus Dieviškumas
„Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!.. Aš esu Tėve ir Tėvas manyje“. Jono 14, 9-11 pats Jėzus tvirtina tokį artimą ryšį tarp savęs ir Tėvo, kad beveik būtų galima kalbėti apie visišką jų tapatumą. „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30) - jie tokie artimi, kad būtina tikėti į juos abu: „Tikite Dievą, tikėkite ir mane!“ (Jn 14, 1) Kadangi žydai griežtai atmetė tikėjimą į kitus, klaidingus dievus, tai ši eilutė gali reikšti tik vieną dalyką: ir Jėzus yra Dievas. Kai kuriose vietose Jėzus tiesiai vadinamas Dievu (Hbr 1, 8-9; Jn 1, 1; 20, 28; 1 Jn 5, 20).
Nors Tėvas ir Sūnus yra skirtingi Asmenys, tačiau ir Sūnus savyje yra Dievas. Kaip ir Tėvas, Jis turi „gyvybę, šlovę, gerumą ir palaimą savyje ir iš savęs“ (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, II,2; žr. ir Jn 5,26). Ypač J.Kalvinas savo raštuose pabrėžia, kad Sūnus turi dieviškąją savibuvą arba aseitetą (nuo lot. „a se“ - [būti] iš savęs); Jis yra autotheos, pats savyje Dievas. Tai susiję ir su vardu Jahvė, kuris išreiškia ir pabrėžia buvimą, egzistenciją (galimas vertimas „Aš esu...“, Iš 3, 14; žr.
Tėvo ir Sūnaus Santykis
Nors Tėvas Sūnų siuntė, tačiau neįsakė nei priimti žmogaus prigimties, nei ateiti į žemę. Sūnus visa tai atliko savo noru, laisvai paklusdamas Tėvui. Sukūrimo ir žmonijos išgelbėjimo darbuose visi trys Asmenys noriai dalyvauja ir pritaria vienas kitam; jie laisvai susitaria. Teologijoje sandorų tarp Dievo ir žmonių pagrindas vadinamas „Išganymo sandora“ (lot. pactum salutis). Prieš pasaulio sukūrimą Tėvas, Sūnus ir Dvasia - visi trys Trejybės Asmenys - pasitarė ir sudarė tarpusavio sandorą žmonėms išgelbėti. Trejybės Asmenys tam laisvai įsipareigojo.
Šios sandoros rezultatas - tam tikras ‘darbo pasidalijimas’. Pavyzdžiui, Sūnus - vien Jis - savanoriškai nužengė į žemę, joje nusižemino, pademonstruodamas visišką paklusnumą kaip Sūnus ir kaip Dievas. Tėvo ir Dvasios funkcijos pasireiškė kitu metu ir kitokiais būdais. Nors Sūnus savo prigimtimi yra lygus Tėvui, atėjęs į žemę kaip tarnas, pasidarė žemesnis už Tėvą.
„Būdamas Dievas jis yra lygus Tėvui, o būdamas žmogus jis yra mažesnis už Tėvą“, teigiama Atanaziškame išpažinime. Bet šiame V ar VI amžiaus dokumente labiausiai pabrėžiama Asmenų lygybė: „Vienas asmuo yra Tėvas, kitas - Sūnus, trečias - Šventoji Dvasia. Bet Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienas vienintelis Dievas, lygus savo garbe, lygus savo amžina šlove. Koks yra Tėvas, toks ir Sūnus, tokia ir Šventoji Dvasia. Tėvas yra nesukurtas, Sūnus yra nesukurtas, Šventoji Dvasia yra nesukurta. Tėvas yra beribis, Sūnus yra beribis, Šventoji Dvasia yra beribė.
Šventosios Dvasios vaidmuo
Ta, kurią Tėvas atsiuntė į mūsų širdis, Jo Sūnaus Dvasia, tikrai yra Dievas. Vienesmė su Tėvu ir Sūnumi, Ji yra nuo jų neatskiriama tiek vidiniame Trejybės gyvenime, tiek būdama meilės dovana pasauliui. Tačiau, garbindamas vienesmę ir nedalomą gyvybę teikiančią Švenčiausiąją Trejybę, Bažnyčios tikėjimas išpažįsta ir Asmenų skirtingumą. Siųsdamas savo Žodį, Tėvas visada siunčia ir savo Dvasią; tas siuntimas vieningas, nes Sūnus ir Šventoji Dv...
Šventosios Dvasios Apreiškimas
- „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3).
- „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6).
Tą dieną buvo apreikšta visa Švenčiausioji Trejybė. Nuo tos dienos Kristaus paskelbta Karalystė yra atvira į Jį tikintiems: būdami menki, nes kūniški, bet tikėdami jie jau dalyvauja Švenčiausiosios Trejybės bendrystėje. Mes regėjome tikrąją šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, suradome tikrą tikėjimą: mes šloviname nedalomą Trejybę, nes Ji mus išgelbėjo.
Negalima tikėti į Jėzų Kristų be Jo Dvasios pagalbos. Tai Šventoji Dvasia apreiškė žmonėms, kas yra Jėzus. Nes „nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. [...] Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 10-11). Vien tik Dievas visiškai pažįsta Dievą. Bažnyčia nuolat išpažįsta, kad tiki į vieną Dievą - Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
Išvados
Švenčiausiasis Trejybe yra vienesmė ir nedaloma. Melsdamiesi Tėvui, mes garbiname bei šloviname ir Jį, ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią.
S.Sarovskis: “Žmonijos gyvenimo tikslas - gauti Šv. širdį, kad gautume Šv.Dvasią. tampa žmonijos bendrystės modeliu. bendrauja tarpusavy ir kaip mes turime bendrauti su Juo. Kristus: “Tegu visi būna viena”. m. Rubliovo ikona yra visų ikonų ikona. Švenčiáusioji Trejýbė, pirmoji ir svarbiausia krikščionybės dogma, skelbianti, kad yra vienas Dievas trijuose Asmenyse: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jie yra vienodai amžini ir lygūs.