Šiame straipsnyje panagrinėsime opesnius klausimus, kurie susiję daugiausia su mūsų istorijos pradžios problematika. Imdamiesi šių klausimų, nesirengiame pateikti vienintelius teisingus atsakymus ar leistis į abstrakčius išvedžiojimus. Tikimės paskatinti polemiką, kita vertus, ir patį autorių imtis šios temos pastūmėjo naujausi archeologo Eugenijaus Jovaišos darbai.
Istorijos mokslo metodologija
Žymus istorikas Alfredas Bumblauskas teigia, kad dabartinis senosios Lietuvos istorijos modelis iš esmės nesikeičia jau nuo XVIII a. pabaigos, kai jį sukūrė vokiečių istorikas Augustas Liudvikas Šlioceris (August Ludwig Schlözer). Taip atsitiko esą dėl dviejų priežasčių: a) nuo tų laikų nesikeičia istorijos mokslo metodologija; b) nesikeičia eurocentristinės ir krikščioniškosios vertybės.
Šias nekintančias sampratas sudaro: Lietuvos valstybės ir kartu jos politinės istorijos pradžia nuo karaliaus Mindaugo; atkaklus karas su krikšto misiją vykdžiusiais kryžiuočiais, kuriems prieš tai pavyko užkariauti ir pakrikštyti gretimus Livonijos ir Prūsijos kraštus; pagoniškos lietuvių valstybės ekspansija į mongolų-totorių priklausomybėn patekusią Rusią; LDK unija su Lenkija ir jos krikštas, nuo kurio prasideda krašto civilizavimas, nors jis ir atsiliko nuo kitų Europos kraštų; iki Lietuvos valstybės susidarymo šiose teritorijose gyveno įvairios gentys, tarp kurių jau nuo XII a.
Be to, Lietuvos istorijos mokslas neliko provincialiai uždaras. Antai Edvardo Gudavičiaus mokyklos istorikai džiaugiasi, kad jų mokytojas Lietuvos istoriją įrašė į nuoseklią Europos civilizacijos raidą, išskirdamas šios civilizacijos „branduolį“ Vakarų Europoje bei „periferiją“ Vidurio ir Rytų Europoje (kurią jis įvardijo kaip „Naująją Europą“) ir netgi surasdamas Lietuvos vietą šios periferijos periferijoje.
Kas galėtų paneigti tas gilias įžvalgas, kad mes tapome „vėluojančiąja civilizacija“ ar netgi „sulaikytąja (potencialiai savarankiška!) civilizacija“? Belieka džiaugtis, kad nors pačiu paskutiniu momentu visgi integravomės į Europos istoriją ne kaip bevardė, užmarščiai pasmerkta tautelė, o kaip politinė jos dalis ir kaip viena iš istorinių jos tautų. Tegu esame nuošaliausi ar paskutiniai Vakarų civilizacijos rate. Tegu mes labiausiai atsilikę.
Švelniai abejojame, ar iš tiesų jau beveik ketvirtį tūkstantmečio nekinta istorikų mokslinio darbo metodologija (matyt, A. Bumblauskas kažkaip ne taip pasakė, mat, ypač pastarąjį šimtmetį, galima būtų priskaičiuoti galybę „metodologijų“, įskaitant ir įvairias postmodernistines, kurioms simpatizuoja pats A. Bumblauskas). Čia paminėsime tris svarbesnes grupes: archeologiją, kalbos istoriją, mitologiją ir religijos istoriją, nepamiršdami ir tokių humanitarinių mokslų kaip sociologija, semiotika arba fizinė bei kultūrinė antropologija.
Žinoma, dar daug kas nepadaryta ir „klasikiniuose“ baruose: neparengtos viduramžių istorijai vertingų šaltinių mokslinės publikacijos, sistemingai nedirbama ieškant naujų šaltinių archyvuose ir kt. Viena iš tokios padėties priežasčių - nepakankamas valstybės dėmesys ir finansavimas.
Etnonimo Lietuva kilmė
Antai, lituanistai jau seniai teigia, kad etnonimas (ar politonimas) Lietuva yra daug senesnis nei X a. ir greičiausiai siekia bent VII a., nes slavai jį Litva pavidalu iš baltų turėjo gauti dvibalsių vienbalsėjimo epochoje. Tikriausiai šį teiginį būtų galima kaip nors ir užginčyti, tačiau mūsų istorikai nei ginčijasi, nei ieško būdų, kaip tai paaiškinti. Tarsi tai būtų ne istorijos klausimas. Dėl tokio pasyvumo tiek kalbininkai, tiek ir kitų mokslų atstovai jau seniai įlindo į istorikų daržą.
Slavų migracija Rytų Lietuvoje
Štai kita iki pastarojo meto Lietuvos moksle mėginta apeiti problema: ar buvo V-VII a. ankstyvųjų slavų (krivičių) migracija nuo Bugo žemupių per Rytų Lietuvą, Nemuno ir Neries aukštupiais į šiaurę link būsimojo Polocko ir Pskovo, ar nebuvo? Tai jau keliasdešimt metų gyvuojanti rusų archeologo Valentino Sedovo koncepcija, kurią iki šiol remia daugelis žymių slavistų, istorikų bei kitų humanitarinių mokslų atstovų.
Mat Pskovo ilgieji pilkapiai datuojami jau nuo VI a., o juos palikę gyventojai čia gyveno iki pat tų laikų, kai istoriniai šaltiniai juos čia „užklumpa“ būtent kaip krivičius. Dniepro aukštupiu jie atkeliauti negalėjo, nes čia dar gyveno Dniepro baltai, todėl V. Sedovas ir kiti mokslininkai krivičių migracijos įrodymų ieškojo IV-Va. Rytų Lietuvoje įvykusiuose pokyčiuose: Brūkšniuotosios keramikos kultūros išnykimas, grublėtosios keramikos paplitimas, laidosenos papročių kitimas (atsiranda pilkapiai, paplinta kremacija), įvairių Romos provincijų kultūros paveiktų artefaktų (emaliuotų dirbinių, papuošalų, karių įkapių) plitimas iš pietvakarių, ir kt.
Tačiau E. Jovaiša, remdamasis ir kitų archeologų darbais, įtikinamai įrodė, kad visi šie pokyčiai atsirado ne dėl krivičių (ankstyvųjų slavų) migracijos, o dėl jau nuo II-III a. (ir net anksčiau) vykusios vakarų baltų plėtros į rytų baltų teri-toriją (kur daugiau kaip tūkstantį metų gyvavo Brūkšniuotosios keramikos kultūra). Visgi lieka neaišku: kokiu būdu taip anksti ir kokiu keliu ties Pskovu galėjo atsidurti ankstyvieji slavai?
Pastarasis pavyzdys verčia susimąstyti ir dėl pasirenkamo istorinių tyrimų objekto: ar ši „krivičių problema“ - tai tik archeologų ir kalbininkų duona, ar ir Lietuvos istorikų darbo sritis? Kiek Lietuvos istorijos tyrinėtojai apskritai turėtų gilintis į krivičių istoriją, kuri lyg ir nėra „mūsų istorijos“ dalis? Ar mūsų istorijos tyrimo objektas apima, tarkime, toponimų kriviči kartografavimą Šiaurės vakarų ir Vakarų Baltarusijoje?
Aisčių politinė organizacija
E. Jovaiša atskleidė, kad vakarų baltų (aisčių) tolimosios prekybos ryšiai su Romos imperija buvo tiesioginiai ir kad jie buvo kur kas tikslingiau (politiškiau) organizuoti, nei iki šiol manyta. Juk valdantysis aisčių elitas VI a. E. Jovaiša teigia, kad „Teodorikas Didysis tiesiog negalėjo rašyti kam nors kitam, kas nebūtų tautos ar genties valdymo viršūnėje“ ir kad tenka pripažinti, jog „aisčių visuomenė yra tokia, kurioje kaip ir likusioje barbarų Europoje, buvo valdžios piramidė“.
Tiesioginiai ryšiai su Romos imperija buvo užmegzti jau Nerono laikais (I a. po Kr.), ir šių santykių sistema turėjo esminį poveikį pačių aisčių aukso amžiui (II-IV a.), sparčiai ekonominei ir demografinei vakarų baltų kultūros plėtrai. Aisčių politinis elitas mąstė ir veikė ne kokios nors genties ar mažos gentinės karalystės uždarame pasaulyje, bet imperiniu masteliu.
Aisčių politinė organizacija ir tas mastas, kuriuo ji galėjo valdyti vakarų baltų kolonizacinius procesus bei ryšius tarp tolimąją prekybą kontroliuojančių kolonijų, laukia nuodugnesnių tyrinėjimų. Tačiau viena jau aišku - net ir tautų kraustymosi epochos pradžioje mes tebebuvome intensyvioje romėnų ir graikų civilizacijos „kontaktinėje zonoje“. Mes buvome gana reikšminga to meto gyvenamojo pasaulio tarptautinės ekonominės sistemos dalis.
Tą patvirtina ir archeologų rasti V-VI a. datuojami elitinių karių kapai, kurių įkapės liudija, kad jie sugrįžo iš karo tarnybos kažkur nuo Dunojaus ar Reino. Istoriografijoje mums buvo skirtas beraščių genčių statusas, nors antikos laikais raštinga buvo tik nedidelė elito dalis ir tarnybiniai raštininkai, nekalbant jau apie po to ėjusius Europos „tamsiuosius laikus“ (VII-VIII a.).
Jeigu vėliau, kai iki VIII a. galutinai sužlugo vėlyvosios antikos tradicijos bei sistema, aisčių visuomenėje stebimas nemažas nuosmukis (kaip, beje, ir visoje Europoje), tai dar nereiškia, kad ji nusirito į „laukinę“, horizontalios hierarchinės struktūros neturinčių ordų būseną ar į kažkokią pirmykštę bendruomeninę santvarką. Juk ir vikingų laikų (IX-XI a.) šaltiniai nuo pat pradžių rodo kitokį vaizdą.
Jau V-VI a. archeologai apčiuopia kunigaikščių sluoksnio atsiradimą aisčių visuomenėje. Tikėtina, kad ši karinė aristokratija tipologiškai mažai kuo skyrėsi nuo to paties laikotarpio germanų gentinių kunigaikščių, o gal ir nuo ankstesnių Romos „klientinių valstybių“ valdovų ar oligarchų.
Gal aisčių visuomenėje buvo ryškesnė ne monarchinė, o respublikoniška valdymo forma? Kažin ar jau tuomet, o tuo labiau IX a., kai jau išryškėjo įtvirtintų pilių sistema (Vulfstano: manig burh), aisčių-sembų ar aisčių-kuršių žemės, jų teritoriniai junginiai dar vis vadintini gentimis?
Kaip ten bebūtų, tačiau ir mūsų, ir užsienio istorijos atlasuose iki šiol ant bespalvės dėmės parašoma: Baltų gentys (Baltic tribes), o kartais pateikiamas ir atskiras spalvotas žemėlapis: Baltų gentys iki XIII a. O juk tokiai sampratai prieštarauja ne tik archeologiniai duomenys (ypač iš prūsų ir kuršių žemių), bet ir istorijos šaltiniai (tiek pagal tiesioginius liudijimus, tiek ir sprendžiant iš tipiško tų laikų visuomenės struktūros horizonto, tiek pagal čia migruojančią socialinio statuso terminologiją).
Antai kionig/konungr/kunigas/konędz sąvoka anksti išplito visuose germanų, baltų, slavų kraštuose ir tarp finougrų. Aisčiams ši sąvoka amžininkų užrašyta jau IX a. Negi Vulfstanas šį terminą pavartojo tik pagal vien jam žinomus kriterijus, o patys aisčiai nei šio termino reikšmės, nei šitaip įvardijamų reiškinių nežinojo?
Kai Vulfstanas kilminguosius pavadino ricostan men, gal jis turėjo omenyje galinguosius ir turtinguosius, kurių įsiviešpatavimo apibūdinimus randame ir XIV a. pradžią siekiančiuose užrašytuose prūsų žodžiuose? Leksema Riks dažnai laikoma germanizmu. Ji dažna tautų kraustymosi laikais germanų gentinių karalių varduose (Gundarix, Teodorix, Genserix).
Tačiau terminas rex, regis buvo taikomas valdovams romanų kalbose. Šis žodis yra ir keltiškas (sukilimo prieš romėnus vadai - Ambiorix, Vercingetorix). Teigiama, kad germanai šį žodį pasiskolino būtent iš keltų. Ir lietuvių kalboje jis turi ne menkesnį semantinį bei istorinį pagrindą: rykauti, rykas, rykūnė (dvaro šeimininkė, tvarkytoja), rikiuoti, riktas, apsirikti, Diviriks, Diverikuz (Perkūnas, Dievo ar Dievų Rykis).
Net ir Bizantijos graikai ankstyvųjų pietų slavų kunigaikštukams ar archontams VI-VII a. taikė riks, reks titulus (Maurikijus, Teofilaktas Simokata ir kt.). Taip pat yra plati, lyginamiesiems istoriniams tyrimams prieinama literatūra apie lotyniškosios Europos šaltiniuose vakarų slavų valdantiesiems jau VII-VIII a. taikytus titulus (rex, dux, princeps), taip pat apie jų didikus (primores ac reguli), apie jų kariauną-palydą (praetoriani).
Žinoma, jiems, vakarų slavams, savotiškai „pasisekė“, mat, jie tiesiogiai susidūrė su susikūrusios Karolingų imperijos ekspansija ir todėl pateko į jos analuose aprašytų santykių bei įvykių sūkurį. Tačiau ir mes juk susidūrėme su normanais, kurių rašytiniai šaltiniai retrospektyviai papasakojo apie Baltijos jūros regiono civilizacinę erdvę, apie jos viešpatijas, karalystes ir karalius.
Kritiškas istorikų žvilgsnis nuvainikuoja šiuos normanų, vendų ir aisčių „karalius“, kaip vėlesnių laikų anachronistines projekcijas. Bet net ir po šio demaskavimo VIII-X a. Tiesa, ankstyvųjų viduramžių visuomenės tyrinėtojai vis dar neranda sėkmingo termino ankstyvųjų viduramžių Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos politiniams dariniams apibūdinti.
Slavų pasaulyje plačiausiai vartojamas terminas - „gentinė kunigaikštija“. Tačiau net ir toks terminas savo turiniu, kuriame slypi pirminio valstybingumo samprata, esmingai skiriasi nuo tų, kuriuos mūsų istorikai, sekdami užsienio šalių istoriografijos pirmtakais, priskiria baltams („gentis“, „didžioji gentis“, „genčių sąjunga“) iki pat XII ar net XIII a.
Taip tebeveikia XIX a. sampratos apie tiesiškai vykusią visuomenės struktūrų evoliuciją. Piešdami smulkių etninių grupių jungimosi vaizdą, esą vykusį XIII a., tokių sampratų kūrėjai neatsižvelgia į visiškai priešingą ir sudėtingesnę aisčių viešpatijos raidą, kai pirmiausia (visu tūkstančiu metų anksčiau!) susikuria plati etninė politinė erdvė, kuri vėliau savo viduje ir skaidosi, ir randa naujų konsolidavimosi formų, ir keičia savo politinio centro vietą (panašiai kaip ir Lenkijos „karalystė“, kurios metropolija pradžioje buvo Gniezne, vėliau Plocke, Krokuvoje ir pagaliau Varšuvoje).
Tik XIII a. atrasdama lietuvių politinės istorijos pradžią, tokia metodologija patenka į aklavietę, kai reikia paaiškinti, kaipgi atsitiko, kad jau XIII a. Skirtingas baltiškosios visuomenės traktavimas, lyginant su tuo, kaip krikščioniškosios Europos istorinėje sąmonėje buvo sutiktos slavų kunigaikštijos, išties susijęs su skirtingomis pačios šios sąmonės epochomis: a) kai ji tiesiogiai susidūrė su slavais, tuo pačiu atrasdama ir baltų kraštus su „karaliumi Netimeru“, ir b) kai nauja politinė karinė galia jau realiai pasiekė tuos baltų kraštus.
Iki IX-X a. Vakarų Europos kunigaikščiai su didikais nesunkiai atpažino savo visuomeninio statuso analogus Šiaurės, Vidurio bei Rytų Europoje ir tam dar nereikėjo bažnytinės imperijos pripažinimo (nes tokios gi dar ir nebuvo), o XIII a. krikščioniškoje Europoje net ir imperatorius jau įveikę popiežiai, siųsdami vienuolių ordinus bei kitus kryžiuočius užkariauti pagoniškos „niekieno žemės“, kokių nors jos valdovų ar didikų nebepripažino (kaip nebepripažino ir visos pagoniško pasaulio tvarkos).
Ir reikėjo susidurti su itin atkakliu kariniu pasipriešinimu, kad šiame pasaulyje dar būtų įžiūrėtas koks nors valdovas ir jo karalystė su didikais. Net jei apie prūsų visuomenę spręstume tik iš itin problemiškų kryžiuočių šaltinių, kuriais dažniausiai tik ir belieka remtis, atidžiau pažvelgę pamatysime, kad ir XIII a. prūsų kunigaikščiai (valdančiosios jų giminės) bei politinė prūsų žemių organizacija dar niekur nebuvo pradingusi.
Štai kad ir Pamedės kunigaikščio Pipino istorija pačioje kryžiuočių agresijos pradžioje. Jis valdė iš lenkų atkovotos Kulmo žemės pietinį pasienį, tad jo niekaip nepavadinsi tik kokiu nors genties karvedžiu. Tas pats pasakytina ir apie iš lenkų atkovotos Liubavos žemės kunigaikštį Svarbūną bei ankstesnį Pamedės žemės kunigaikštį Varpodą, kuriuos 1216 m. vyskupas Kristijonas nuvežė pas Romos popiežių krikštyti.
Kristijono veiksmai vertintini kaip tolimą atgarsį sukėlęs bandymas suskaldyti valdantįjį elitą, todėl šį „projektą“ sužlugdė politiniai poveikiai iš rytų. Ir svarbiausiame Žirgūnės mūšyje prieš jungtines kryžiaus žygio pajėgas kovėsi ne vien Pamedės žemė. Ir Christburgo sutarties (1249 m.) vykdymą garantavo ne šiaip kokie atsitiktinai pasiųsti prūsų genčių delegatai (tuo labiau, kad ją sudarė ir tų žemių atstovai, į kurias kryžiuočiai dar nebuvo įžengę).
Daugelio kryžiuočių šaltiniuose pateikiamų dalykų realistišką interpretavimą gerokai palengvintų ankstyvojo feodalizmo visuomenės rekonstravimas. Deja, tai apleista sritis. Čia galėtų padėti ne tik lyginamieji tyrimai plačiau įtraukiant kaimyninių kraštų duomenis, bet ir bazinės šio laikotarpio visuomenės struktūros studijos. Verta atkreipti didesnį dėmesį į vizigotų laikotarpio (iki VIII a.) „protofeodalizmą“ Ispanijoje ir į a...
Panašus:
- Užgavėnės vaikams: tradicijos, papročiai ir smagios idėjos
- Vaikams apie grybus: įdomi ir naudinga informacija jauniesiems grybautojams
- Vaikams apie obuolius: įdomūs faktai, eilėraščiai ir pasakos
- Gyvūnų globos namai "Nuaras": padėkime beglobiams gyvūnams rasti namus!
- Kodėl Kūdikis Atsisako Tiršto Maisto? Efektyvūs Sprendimai Tėvams