Pasakos - išskirtinai vaikams skirti literatūros kūriniai. Tačiau vaikystėje pasakų reikšmė didžiulė ir jų neturėtų pakeisti vien tik filmukai ar juo labiau kompiuteriniai žaidimai.
Bruno Bettelheimo Įžvalgos apie Pasakas
Bruno Bettelheimas - garsiausia Bruno Bettelheimo knyga. Jos autorius - Austrijos žydas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs JAV, pasauliniu mastu žinomas vaikų psichologas ir psichiatras. Iš gausybės Bettelheimo parašytų knygų didžiausio populiarumo sulaukė 1976 m. išėjęs psichoanalitinis veikalas apie pasakas, kurio pavadinimas lietuvių kalba yra Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba (The Uses of Enchantment: The Meaning and Importance of Fairy Tales).
Vos pasirodžiusi Bettelheimo knyga The Uses of Enchantment: The Meaning and Importance of Fairy Tales buvo apipilta psichologų liaupsėmis, pelnė keletą premijų. Tačiau folkloristų pateiktas vertinimas nebuvo toks palankus.
Knygos tikslas, pasak jos autoriaus, yra „parodyti, kodėl pasakos vaikams yra tokios reikšmingos ir padeda jiems įveikti kylančius psichologinius sunkumus bei integruoti savo asmenybę“ (p. 28). Akcentuojamas taikomasis jos pobūdis: „Šia knyga siekiama padėti suaugusiems, o ypač tiems, kurie rūpinasi vaikais, geriau suprasti pasakų svarbą“ (p.
Bettelheimas rašo, kad jam kilęs klausimas, kas padeda vaikui rasti prasmę savo gyvenime. Atsakydamas į jį, išskiria, pirma, tėvų ir kitų vaiku besirūpinančių asmenų daromą įtaką ir, antra, kultūros paveldą. Iš šio tinkamiausiais vaikui laiko literatūros kūrinius, žinoma, ne visus, o pasižyminčius tam tikromis savybėmis: „Kad kūrinys tikrai patrauktų vaiko dėmesį, jis turi būti smagus ir sužadinti smalsumą.
Tačiau tam, kad praturtintų jo gyvenimą, kūrinys turi pakurstyti vaizduotę; padėti lavinti protą ir geriau suprasti savo jausmus; paisyti jo rūpesčių ir siekių; be išlygų pripažinti jam kylančius sunkumus, bet kartu pasiūlyti būdų pašalinti keblumus, kurie neduoda jam ramybės“ (p. 13). Neįmanoma nesutikti su šiuo paveikaus vaikų kūrinio apibūdinimu.
Kaip priešpriešą vaikų rašytojų kūriniams knygos autorius iškelia tradicines pasakas: „(…) pasakos teikia daugiau pasitenkinimo nei visa kita vaikų literatūra“ (p. 15). Negatyvus požiūris į rašytojų sukurtą vaikų literatūrą ir jos supriešinimas su tradicinėmis pasakomis pastebimas visoje Bettelheimo knygoje: vis kas nors prikišama vaikų literatūrai apskritai, be to, užsipuolami ir konkretūs rašytojų kūriniai, pavyzdžiui, Hanso Christiano Anderseno pasaka „Bjaurusis ančiukas“, mat įvykiai ten klostosi ne pagal tradicinės pasakos schemą (p. 158).
Knygos Struktūra ir Turinys
Knygą sudaro dvi dalys - „Stebuklų lobynas“ ir „Pasakų šalyje“. Kiekviena jų skaidoma į skyrius, dažniausiai įvardijamus kokios nors pasakos pavadinimu, taigi, analizuojant konkrečias pasakas, siekiama parodyti, kaip jos gali padėti vaikui išspręsti jam kylančias psichologines problemas. Pats knygos autorius dalių turinį apibendrina taip: „Daugelis pirmoje šios knygos dalyje aptariamų pasakų vaizduoja asmenybės integracijos poreikį, o antroje dalyje aptariamose pasakose skiriama dėmesio ir edipiškiems keblumams“ (p.
Neakademinei auditorijai vertingiausi šioje knygoje greičiausiai pasirodys teoriniai teiginiai apie pasakų svarbą vaiko gyvenime. Daugelis jų nekelia abejonių ir yra aktualūs vaikus ugdantiems suaugusiesiems - nesvarbu, kad moksliniu požiūriu tie teiginiai ne nauji. Atskiros knygos mintys palieka egzistencinių įžvalgų įspūdį, pavyzdžiui: „(…) mus, kaip žmones, išgelbsti ir mums žmoniškumą grąžina rūpinimasis tais, kuriuos mylime“ (p. 125), „Pasakų personažų likimas vaiką įtikina, kad net jei jis, kaip ir jie, pasaulyje jaustųsi atstumtas ir apleistas, (…) jam, kaip ir jiems, gyvenime žingsnis po žingsnio bus parodytas kelias, o kai reikės, - suteikta pagalba“ (p.
Patarimai Tėvams ir Ugdytojams
Įsidėmėtini yra įvairiose knygos vietose išmėtyti patarimai tėvams ir kitiems vaikų ugdytojams, kaip reikėtų sekti pasakas. Keletą jų paminėsiu. Bettelheimas teigia, kad nedera sekti pasakų, norint pamokyti, pasakos sekėjo tikslas turi būti suteikti vaikui malonumą, jį pradžiuginti. Nurodo, kad suaugusysis turėtų būti atidus vaikui ir parinkti tokias pasakas, kurios tinkamiausios atitinkamam raidos tarpsniui ir psichologinėms problemoms, su kuriomis vaikas susiduria.
Tačiau nereikėtų tėvams nuspręsti, kuri pasaka vaikui turi būti svarbiausia, neprimesti jos. Jei pasaka vaiko nepatraukia, geriau kitą vakarą sekti kitą. O jei pasaka vaikui bus svarbi, jis prašys ją sekti vis iš naujo. Knygos autorius perspėja, kad tėvai perdėm nesikištų į vaiko santykį su pasaka. Net jei tėvai teisingai nuspėtų, kodėl pasaka emociškai vaiką paveikė, tuo supratimu geriau su vaiku nesidalyti, nes mažo vaiko reakcijos į pasaką dažniausiai yra nesąmoningos, tad tegu jos tokios ir lieka. Pataria nesibaiminti, kad vaikas pradės tikėti pasakų stebuklais - kiekvienas vaikas tiki stebuklais, o užaugęs tą tikėjimą praranda. Puiku, jei vaikas pradeda fantazuoti pasakos temomis - vadinasi, pasaka padarė jam poveikį.
Kritika ir Interpretacijos
Deja, ne visi teoriniai Bettelheimo samprotavimai teisingi. Iškeldamas pasakas jis yra linkęs priešinti jas su kitais naratyvais - ne tik su rašytojų sukurta vaikų literatūra, bet ir mitais. Ganėtinai keblu kalbėti apie Bettelheimo pateiktas pasakų interpretacijas. Ar bus jos priimtinos, žymiu mastu priklauso nuo to, koks yra skaitytojo santykis su froidizmu, mat Bettelheimas laikomas froidistu-fundamentalistu.
Bettelheimo interpretacijos įdomios metodologiniu požiūriu: kaip psichoanalizės instrumentai gali būti pritaikyti pasakoms. Tačiau bėda ta, kad psichoanalitinę prieigą prie pasakos turinio Bettelheimas neretai tiesiog primeta vaikui. Tai, ką pasakoje įžvelgia mokslininkas, gali ir į galvą nešauti mažamečiam klausytojui.
Antai apie pasaką „Du broliai“ Bettelheimas rašo: „Brolių Grimmų pasakos „Du broliai“ pradžioje klausytojui leidžiama suprasti, kad jei du broliai, - tai yra du skirtingi mūsų asmenybės aspektai, - nebus integruoti, įvyks tragedija“ (p. 144). Ne tik vaikas, bet ir suaugęs žmogus, nesusipažinęs su psichoanalizės teorija, dviejų brolių tikrai nelaikys skirtingais vienos asmenybės aspektais.
Arba kitas pavyzdys: pradėdamas analizuoti pasaką „Trys paršiukai“ Bettelheimas nurodo, kad ji - lopšelinukams, o baigdamas teigia: „Net ir mažas vaikas, atrodo, supranta, kad iš tikrųjų jie visi trys yra vis tas pats paršiukas, tik skirtingais tarpsniais“ (p. 70). Neįtikėtina, kad lopšelinukas galėtų taip abstrahuoti!
Antroje knygos dalyje „Pasakų šalyje“ nemaža vietos skirta pasakoms, esą padedančioms įveikti seksualinės kilmės nerimą dėl lytinio akto baimės. Štai kokias mintis, pasak Bettelheimo, vaikams sužadina pasaka „Miegančioji gražuolė“: „Miegančiosios gražuolės istorija kiekvienam vaikui įteigia, kad trauminio įvykio, tokio kaip mergaitės kraujavimas prasidėjus lytinei brandai ir vėliau, per pirmąją sueitį, pasekmės yra pačios geriausios“ (p. 344). Panašių į cituotąsias vietų knygoje apstu.
Daugiau ar mažiau įtikinamas yra moralinės pasakų problematikos nagrinėjimas, psichologinių išgyvenimų, kylančių dėl brolių ar seserų konkurencijos, analizė, aiškinimas, kaip pasaka padeda susitvarkyti su prieštaringais jausmais, ir kt.
Pasakų Nauda Vaikams ir Jų Tėvams
Pasak psichologės Ingos Būdvytytės, pasakos teigiamai veikia vaiko raidą ir pasaulėvaizdį, leidžia jam suvokti, kad pasaulis gali būti ir geras, ir blogas, nes jame egzistuoja įvairių žmonių. „Pasakos vaikams suteikia galimybę įžvelgti simbolius, pavyzdžiui, miškas - nežinomybė, užnuodytas obuolys - paslėpta tiesa.
I. Būdvytytės teigimu, pasakos keičia vaiko požiūrį į pasaulį, padeda jam įvertinti veiksmų pasekmes ir suprasti, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo. „Pavyzdžiui, Jonukas ir Grytutė radę meduolinį dailų namelį, sužino, kad jame gyvena pikta ragana. Tam tikra prasme pasakos perteikia vaikams universalias žmonijos problemas. Be to, pasakos moko vaikus tinkamai elgtis.
Pasakų herojai yra puikūs pavyzdžiai vaikams, kuriuos pastarieji mielai imituoja. Šis literatūros žanras taip pat skatina lipti, bėgioti, tyrinėti. Ir dar labai svarbu, kad pasakos skatina empatiją, kuri itin svarbi vaikų socialiniame gyvenime“, - pabrėžia I. Psichologė pasakas prilygina puikiai psichoterapinei priemonei, kuri leidžia vaikams planuoti gyvenimą, nenuleisti galvos sunkiomis akimirkomis ir drąsiau eiti pirmyn.
Vienas iš pagrindinių terapinės pasakos tikslų - padėti vaikams suprasti savo baimes, jas saugiai įvardinti ir mokytis įveikti. Baimės yra vystymosi dėsningumas, būdingas kiekvienam vaikui. Jų gali būti labai įvairių, nuo tamsos baimės iki baimės valgyti karštą maistą, o vaikui augant vienos baimės gali keisti kitas. Visos baimės yra naudingos, jei jos padeda vaikui sutelkti pastangas, skatina įveikti sunkumus, pasiruošti galimiems pavojams.
Tačiau labai svarbu, kad vaiko baimės nevirstų patologija, kai reakcija nėra adekvati dirgikliui, kai vaikas visą savo dėmesį sutelkia į jį/ją supančias baimes, ir nebelieka energijos nei žaidimams, nei mokymuisi. Ignoruojamos baimės gali užaugti. Jei baimės ima dominuoti, tai tampa vaiko būdo savybe. Todėl reikėtų jokiu būdu neneigti vaiko baimės, nemenkinti jo baiminimosi priežasčių ir nemokyti vaiko užslopinti savo baimę, o padėti jam/jai ją įveikti.
Jei neigiame baimę (pvz., sakydami, kad raganų nėra arba kad vaikui neskaudės imant kraują iš piršto), vaikas gali perkelti ją kitur, o tada mums ir suprasti vaiko baimę ir padėti ją įveikti gali būti daug sunkiau. Pasakose baimė sukonkretinama parodant vaikui kokie asmenys, daiktai ar situacijos sukelia baimę. Pasakų veikėjai patiria įvairias baimę keliančias situacijas, o jų baimė sukonkretinama ir racionalizuojama, mokoma pozityvaus mąstymo, palaikomas pagrindinio veikėjo ryžtas įveikti baimę, sustiprinama savivertė padrąsinimais, kad jis/ji gali įveikti visas kliūtis.
Kitas terapinių pasakų tikslas - supažindinti vaikus su naujomis, nežinomomis situacijomis ir padėti jiems pasiruošti permainoms. Tokios pasakos suteikia vaikui žinių ir per konkrečius veikėjo veiksmus paaiškina nežinomus dalykus vaikui suprantama kalba. Nauji dalykai kelia daug nerimo ir įtampos dėl nežinomybės, o tą įtampą sumažinti galime tik kalbėdamiesi su vaiku apie tai, kas jį/ją neramina arba sekdami pasaką, kuri paaiškina nežinomą situaciją, pvz. vizitą pas gydytoją arba kelionę traukiniu, o gal darželio lankymo pradžią arba apsilankymą kirpykloje.
Jei norime pamokyti vaiką tam tikrų elgesio taisyklių, į svečius taip pat galime pasikviesti pasaką. Pasakos apie draugystę, pasirūpinimą naminiais gyvūnais ar tvarką namuose moko mūsų vaikus suvokti savo elgesio priežastis ir tokio elgesio pasekmes.
Kaip Kurti Terapines Pasakas?
Pasakas vaikams galime skaityti, galime kurti patys arba kurti kartu su vaiku (tinkamiausias amžius kartu kurti pasakas būtų nuo keturių metų). Taip pat galime parinkti ir atitinkamus filmukus, kuriuose pasaka atgyja vaizdais. Tačiau filmukai neturėtų tapti vyraujanti pasakų vaikams perteikimo forma. Nes, nors filmukai prikausto vaikų dėmesį, tačiau jiems žymiai lengviau yra susitapatinti su herojumi, atsiradusiu jų vaizduotėje.
Svarbiausias dalykas renkantis ar kuriant terapinę pasaką - ji turi baigtis laimingai. Pagrindinė pasakos mintis, tema, nagrinėjama problema - kiekvienos pasakos veikėjas patiria tam tikrus sunkumus, išgyvena tam tikrus jausmus. Todėl renkantis konkrečią pasaką, reikėtų atkreipti dėmesį ar vaikui šį tema būtų aktuali ar pasakos veikėjo baimė panaši į šiuo metu vaiko patiriamą baimę (pvz. tamsos baimė, vandens baimė, baimė pasilikti darželyje ir pan.).
Pagrindinis veikėjas - tai turėtų būti panašaus amžiaus, panašaus būdo ar panašių pomėgių vaikas arba sužmogintas gyvūnas. Pagrindinis veikėjas visada randa išeitį iš sudėtingos situacijos, sulaukia pagalbos, nugali visus sunkumus ir savo baimes. Kuo pagrindinis veikėjas panašesnis į vaiką, kuriam skaitome pasaką, tuo vaikui lengviau su juo susitapatinti, o susitapatinus išgirsti pastiprinimą, kad ir jis/ji gali įveikti visus sunkumus.
Pagalbiniai veikėjai - jie padeda pagrindiniam veikėjui įvardinti savo baimę, moko tinkamo elgesio, padeda veikėjui pasiekti tikslą, moko pozityviai mąstyti ir pasitikėti savimi. Šie pagalbiniai veikėjai turėtų kurti pozityvią emocinę nuotaiką ir skatinti pagrindinį veikėją drąsiai spręsti savo problemas.
Pasakos fonas - veiksmas pasakoje gali vykti pačiose įvairiausiose ir netikėčiausiose vietose, svarbu yra tai, kad pasakoje minimos vietos būtų vaikui pažįstamos, o situacijos suprantamos pagal amžių. Jei veiksmo vieta bus vaikui sunkiai suvokiama ir įsivaizduojama (pvz. filmavimo aikštelė), tai jam/jai bus sunku įsijausti ir į pasakos siužetą.
Ne mažiau už pasakos parinkimą yra svarbu ir jos aptarimas. Tiesiog perskaityta ar papasakota pasaka gali prabėgti pro šalį ir pagrindinė jos žinute gali likti vaiko nepastebėta ar nesuprasta. Todėl pasakas, ypač pirmą kartą, skaitykime ne tik prieš miegą, bet ir dienos metu, kad galėtume jas su vaikais aptarti.
Pasakos, ypač terapinės, yra pats geriausias būdas padėti vaikams įveikti ar bent jau sumažinti jų baimes. Ir mitais, ir pasakomis atsakoma į amžinuosius klausimus: koks iš tikrųjų yra pasaulis? kaip turiu jame gyventi savo gyvenimą? kaip man iš tikrųjų būti savimi?
Pasakų Poveikis Vaiko Mąstymui
Kaip ir neraštingi žmonės bei daugelis raštingų, „vaikas mano, kad jo santykiai su negyvuoju pasauliu atitinka santykių su gyvuoju žmonių pasauliu modelį: myluoja mielą jam patinkantį daiktą taip, kaip myluotų motiną, o duris, kurios jam trenkė, muša“. Kaip parodė Piaget, vaiko mąstymas lieka animistinis iki lytinės brandos pradžios.
Animistiškai mąstančiam vaikui akmuo gyvas, nes gali judėti, pavyzdžiui, rieda žemyn nuo kalvos. Net ir dvylikos su puse metų vaikas yra įsitikinęs, kad upelis gyvas ir turi valią, nes jo vanduo teka. Vaikui nėra aiškios ribos, skiriančios daiktus nuo gyvų būtybių, o visa, kas gyva, gyvena labai panašiai kaip mes. Jei nesuprantame, ką akmenys, medžiai ir gyvūnai turi mums pasakyti, tai todėl, kad nesame jiems užtektinai imlūs.
Kai vaikai, kaip ir didieji filosofai, ieško atsakymų į esminius ir amžinus klausimus: „kas aš esu? kaip turiu elgtis, kai gyvenime kyla sunkumų? kuo privalau tapti?“ - jie tai daro remdamiesi savo animistiniu mąstymu. Kai tik vaikas pradeda vaikščioti ir tyrinėti aplinką, jis ima svarstyti savo tapatybės klausimą.
Vaikas savęs klausia: „Kas aš esu? Iš kur atsiradau? Kaip atsirado pasaulis? Kas sukūrė žmogų ir visus gyvūnus? Koks gyvenimo tikslas?“ Tiesa, jis svarsto šiuos esminius klausimus ne abstrakčiai, o daugiausia taip, kaip jie susiję su juo. Rūpinasi ne dėl to, ar egzistuoja teisingumas kiekvienam žmogui, o ar teisingai bus elgiamasi su juo.
Suaugusiųjų akimis, taip pat ir šiuolaikinio mokslo požiūriu, pasakų pateikiami atsakymai yra fantastiniai ir neteisingi. Iš tikrųjų šie atsakymai atrodo tokie klaidingi, kad daugelis suaugusiųjų, atitolusių nuo vaikiško pasaulio patyrimo, nesutinka, kad vaikams būtų pateikiama tokia „klaidinga“ informacija. Tačiau tikroviški paaiškinimai vaikams paprastai būna nesuprantami, nes vaikai neturi abstraktaus proto, reikalingo jiems suvokti.
Pasakų Skaitymo Nauda Vaikams
- Padeda ugdyti kūrybiškumą ir lavinti vaizduotę
- Priemonė susipažinti su senosiomis tradicijomis
- Padeda pažinti aplinką
- Ugdo vertybes, padeda atpažinti gėrį ir blogį
- Padeda plėsti žodyną
- Stiprina pasitikėjimą savimi
- Tai tampa vaikų ir tėvų bendru ritualu
Pasakos Pagal Amžių
Pasirinkimas priklauso nuo vaiko amžiaus ir jo raidos ypatumų.
- Vaikams iki ketverių metų - gyvulinės pasakos
- Vaikams nuo ketverių iki penkerių - ritminės pasakos
- Vaikams nuo penkerių iki septynerių - stebuklinės pasakos
Panašus:
- Užgavėnės vaikams: tradicijos, papročiai ir smagios idėjos
- Vaikams apie grybus: įdomi ir naudinga informacija jauniesiems grybautojams
- Vaikams apie obuolius: įdomūs faktai, eilėraščiai ir pasakos
- Vaikams apie Vėlines: kaip suprantamai paaiškinti tradicijas?
- Eilėraštis apie vasarą vaikams: gražiausi posmai ir kūrybinės idėjos
- Surogatinė Motinystė Latvijoje: Naujausi Įstatymai ir Ateities Galimybės