Ar dažnai kalbėdami apie gabių vaikų ugdymą gerai suvokiame, kas apskritai yra gabus vaikas? Kokių sąlygų reikia šių vaikų ugdymui?
Kas yra gabus vaikas?
Nuomonių, kas yra gabus vaikas, - milijonas, ir visos jos labai skirtingos. Diskusiją išbanguoja du pagrindiniai požiūriai. Vienas - visi vaikai yra gabūs, kitas - gabūs tik kai kurie. Mokytojai, kaip ugdytojai, dažnai turi nuostatą, kad visi vaikai yra gabūs. Jie savyje bando stiprinti įsitikinimą, jog kiekvienas vaikas turi gabumą tam tikrai sričiai, tik mes ją turime atrasti. Tai reiškia, jei teigiame, jog vaikas - negabus, tai yra mūsų problema, jog nesugebame tos srities atrasti. Tai gali būti vertinga pozicija.
Tačiau, ar iš tikrųjų kiekvienas yra gabus? Galbūt jis turi stipriųjų pusių ir kažką daro geriau. Tam, kad mane būtų galima vadinti gabia lektore, mano gebėjimą vesti paskaitas reikėtų palyginti su kitų ir patvirtinti, kad esu tarp pačių geriausių. Gabumai nustatomi remiantis normalinio pasiskirstymo kreive, todėl gabiu laikomas tas asmuo, kuris pagal savo gebėjimus patenka tarp 2-5 procentų geriausių lyginant jį su kitais, turinčiais tą patį gebėjimą bendraamžiais. Tai reiškia, negali būti, kad kiekvienas yra gabus. Žmonėms sunku susitaikyti su tuo, kad ne kiekvienas esame gabus.
Manau, kad gabumai dar negarantuoja sėkmės. Priešingai, kartais jie dar labiau įpareigoja, sukuria iššūkį. Siekdami tinkamai ugdyti kiekvieną vaiką, mes turėtume formuoti jo savivertę keldami tinkamo lygio tikslus. Levas Vygotskis yra apibrėžęs artimąją zoną: reikia įvertinti, ką vaikas gali šiandien, ir duoti jam papildomas užduotis, kad turėtų kur tobulėti. Iš pradžių su suaugusiojo pagalba, o vėliau - savarankiškai. Taip kartelė yra vis labiau užkeliama.
Kaip mokytojai apibūdina gabų vaiką?
Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras praėjusiais metais baigė didžiulį tyrimą, kuriame dalyvavo moksleiviai iš įvairių Lietuvos mokyklų. Tačiau remiantis preliminariais duomenimis, tyrimo metu buvo rasta mokinių grupė, kuri nepasižymi dažniausiai naudojamais gabumų kriterijais. Tiksliau tariant, jie neturi itin aukštų mokyklinių pasiekimų ir nepasiekia aukštų intelekto testų rezultatų, tačiau mokytojai juos įvardija gabiais.
Tad kas yra šie moksleiviai, kuriuos mokytojai apibūdina gabiais, nors bendrų kriterijų jie neatitinka? Galima numanyti, jog greičiausiai tai yra vaikai, kurie iš kitų klasės draugų išsiskiria smalsumu, gerai elgiasi, yra „patogūs“, juos mokytojai mėgsta. Galima prielaida, kad kiekvienas mokytojas turi savo supratimą, kas yra gabus vaikas, ir jis nebūtinai sutampa su gabaus vaiko apibrėžimu, kuris yra patvirtintas Lietuvos švietimo dokumentuose.
Ar mūsų vaikų gabumai gali tinkamai skleistis dabartinėje švietimo sistemoje?
Vyrauja dvi kraštutinės nuostatos: kurti specialiąsias mokyklas arba jas naikinti integruojant ir gabius, ir vidutinių gabumų vaikus į bendrojo lavinimo mokyklas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai labai skirtingos koncepcijos. Visgi manyčiau, kad tai priklauso nuo organizacijos finansų. Gilumine prasme abu šie požiūriai teigia, jog pagrindinis mūsų tikslas - pritaikyti ugdymą kiekvienam vaikui pagal jo gebėjimų lygį. Nors Suomijos mokyklos turi bendras programas ir netaiko jokių identifikavimo sistemų, tačiau jos teigia lygiai tą patį - kiekvienam vaikui reikia suteikti tai, ko jam reikia.
Kita vertus, Suomijoje yra skiriama daug pinigų specialistų mokymui ir klasėje su skirtingų gabumų vaikais dirba ne vienas mokytojas, o yra keli padėjėjai. Dėl šios priežasties jie gali organizuoti mokymą vienoje erdvėje su įvairių gabumų vaikais, atpažinti, kokio lygio užduotis atitinka konkretaus vaiko artimiausią vystymosi zoną ir sukuria jam tinkamą kognityvinį iššūkį. Lygiagrečiai tokioje bendroje aplinkoje vyksta ir asmenybės vystymasis: stebimi įvairūs žmonės, mokomasi su jais bendrauti, vyksta psichologijos užsiėmimai.
Kitai nuomonei atstovauja specializuotų mokyklų skirtingus gabumus turintiems vaikams šalininkai. Tokiose mokyklose siekiama tų pačių tikslų, tik kita forma - vaikai pagal gabumų lygį suburiami vienoje klasėse. Tai yra pigesnis būdas: užtenka vieno pedagogo klasėje, nereikia tiek daug specialių priemonių.
Tie, kurie teigia, jog įtraukusis ugdymas yra geresnis, dažnai kaip argumentą pateikia nuostatą, jog itin svarbus emocinis vaiko vystymasis, socialinių įgūdžių formavimasis, o integruotoje aplinkoje vaikas socialiai ir psichologiškai sėkmingiau bręsta. Jie yra teisūs, nes kartais lavinant vaiko gabumus mes linkę persistengti: visas vaiko laisvalaikis skiriamas vien gabumų ugdymui. Tuo tarpu vaikui reikia visko to paties, kaip ir kitiems bendraamžiams. Gabieji taip pat turi turėti laiko draugystei, poilsiui, pomėgiams ir pan.
Man atrodo, kad Lietuvoje mes neapsisprendžiame, ko iš tiesų norime. Viena vertus, imamės integruoti, tačiau tuo pat metu kalbame, kaip diferencijuoti. Tarsi norime surinkti abiejų ugdymo sistemų gražiąsias puses ir ignoruojame faktą, kad kiekvienos idėjos įgyvendinimas reikalauja resursų. Esu įsitikinusi, kad efektyviam vaiko ugdymui reikalinga sistema, apimanti visą procesą nuo pradžios iki pabaigos. Būtina kalbėtis su mokytojais, ugdymo įstaigų specialistais, kad jie suprastų, kas yra gabus vaikas ir kaip laiku pastebėti jo potencialą, suprasti poreikius.
Ne mažiau svarbu yra ir patenkinti atrastus ugdymo(si) poreikius, todėl reikia kalbėti ir apie saugios aplinkos, akademinio iššūkio kūrimo svarbą. Kad visa tai netaptų tik gražiais žodžiais, būtinas supratimas, jog geriems rezultatams reikia daug investicijų: ne tik noro, bet ir laiko bei finansų.
Mokyklos psichologo vaidmuo vaiko ugdymo kelyje
Mokyklos psichologo vaidmuo yra labai svarbus siekiant padėti vaikui save realizuoti ugdymo aplinkoje, kartu su tėvais ir pedagogais paskatinti jį, vadovauti jo brendimui. Prieš 15 metų mažai kas suprato, kokią reikšmę turi psichologo buvimas ugdymo įstaigoje, ko iš jo galima tikėtis. Todėl ir buvo nuostata - „o ko pas jį eiti?“. Tai nėra išspręsta problema, bet požiūris pasikeitė. Vaikai pradeda suprasti, kad, esant poreikiui, kreiptis pas psichologą yra natūralu. Jie ima suvokti, jog norint save suprasti ir pažinti, psichologas yra tas žmogus, kuris gali padėti susigaudyti savyje.
Dauguma ugdymo įstaigose dirbančių psichologų sako, kad jie labai daug konsultuoja, o tai patvirtina, jog poreikis iš tiesų yra didelis. Ar tą poreikį atliepia pačios ugdymo įstaigos, ar Lietuva kaip valstybė? Čia jau liūdniau, nes visi pakalbėjimai apie finansavimo didinimą, psichologų etatų steigimą dažniausiai arba lieka kalbų lygmenyje, arba virsta vienkartiniais pavyzdžiais.
Tarkime, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras vykdo projektą, kurio metu į ugdymo įstaigas buvo įdarbinamas antras psichologas, tačiau, mano žiniomis, tik metams. Skiriama lėšų, kurios momentinę situaciją pagerina, tačiau trūksta tęstinumo. Esant tokiai situacijai, mokiniai gauna tik epizodinę pagalbą.
Galima suprasti, kodėl suaugusio žmogaus didžiausias dėmesys skiriamas netinkamai besielgiančiam vaikui. Visų pirma, jis pats reikalauja dėmesio ir elgiasi taip, kad į jį tas dėmesys būtų atkreiptas. Tuo tarpu tie vaikai, kurie yra uždaresni ir tylesni, tarsi natūraliai lieka šone, nepamatyti. Nors tarp ramesnių vaikų labai dažnai yra tų, kurių viduje siaučia audra, bet jie jos neparodo.
Todėl mokyklų psichologų vaidmuo - suteikti informaciją tiek vaikams, tiek mokytojams, kad jie pastebėtų ne tik blogai besielgiantį mokinį, bet ir matytų tą tylų, neatsiskleidžiantį vaiką. Mokytojai nėra tik dalyko dėstytojai, jie yra ir tarpininkai tarp vaiko ir psichologo, kurie gali palydėti vaiką iki mokyklos psichologo.
Yra ir kitas tarptautinėje praktikoje paplitęs komunikacijos būdas. Mokyklų psichologai veikia per bendraklasius, kuomet vaikai, su kuriais jau yra kontaktas, skatinami palydėti draugą, jei jam reikia pagalbos, iki psichologo. Esant dideliam kiekiui vaikų, mokyklų psichologai neturi galimybės stebėti vaikų visą dieną, todėl jiems svarbūs tarpininkai, kurie pastebėtų, perpasakotų, pašnekintų.
Didžiausi psichologiniai iššūkiai šiandienos mokykloje
Priežastys, dėl kurių vaikai ateina konsultuotis pas psichologus, atspindi, jog turime labai daug emocinių sunkumų patiriančių vaikų. Nemaža dalis vaikų serga depresija, o depresyvios nuotaikos - dar dažnesnės. Didžiausi psichologiniai vaikų iššūkiai yra jausmai, supratimas, jog kažkas manyje vyksta, bet aš to nesuprantu ir nežinau, ką daryti. Psichologo užduotis yra sužinoti, ko tokiam vaikui trūksta, ir tinkamu būdu padėti.
Antra iš priežasčių, dėl kurių ypač vyresnėse klasėse einama konsultuotis, yra didžiuliai krūviai. Suaugęs žmogus galbūt jau turi įgūdžius, kaip su tuo tvarkytis, o vaikas juos dar tik formuoja, todėl kyla įtampa. Kita priežasčių grupė - santykiai: nesutarimai su tėvais, draugais, paauglystės meilės klausimai, kurie kartu yra ir savęs paieškos.
Kartais net ir tie vaikai, kurie jau turi norą bei tikslą gerai mokytis, dažnai peršoka į kitą kraštutinumą ir tampa perfekcionistais. Tuomet jie nori absoliučiai viską padaryti geriausiai, o tai irgi turi savo kainą. Jiems iškyla dilema, kaip atrasti balansą tarp mokslų ir gyvenimo.
Itin svarbu, kad vaikas gebėtų pats savyje susigaudyti, o vėliau padėti ir kitam. Lietuvoje yra labai gerų pavyzdžių vaikų darželiuose, pradinio ugdymo įstaigose. Pavyzdžiui, „Zipio draugų“ ir „Obuolių draugų“ programose kalbama apie jausmus (pyktį, liūdesį ir kt.), diskutuojama, kaip žmonės jaučiasi, kaip padėti kitam.
Norėtųsi, kad kiekvienas vaikas galėtų dalyvauti panašiose programose ir būtų tęstinumas vėlesniame amžiuje. Turėtume suprasti, jog svarbu ne tik akademiniai dalykai. Kita vertus, prie skatinimo pažinti emocijas turėtų aktyviai prisidėti tėvai ir visuomenė, nes visų šių dalykų pasireiškimas viešumoje taip pat prisideda prie vaikų mokymo. Kiekvienas iš mūsų kažkam esame pavyzdys.
Ką svarbu žinoti apie gabių vaikų jautrumą?
Konsultuodama tėvus, kurie augina gabius vaikus, dažnai rekomenduoju pasidomėti apie dar vieną gabiųjų ypatumą - didesnį jų jautrumą. Jie labiau reaguoja į aplinką, yra jautrūs, labiau išgyvena.
Visada tėvams ir mokytojams rekomenduojame sudaryti galimybę šiems vaikams pabendrauti su panašiais į save, su panašių gebėjimų, interesų vaikais, kad jie nesijaustų kitokie, kad netektų slėpti gabumų. Kaip minėjote, mergaitės, ypač paauglystėje, norėdamos prisitaikyti, galvoja - jei niekas nesimoko, kodėl aš turėčiau mokytis... Nors mes norime, kad vaikui sektųsi, vaikas mano - aš esu kitoks, o norėčiau būti toks, kaip visi.
Turbūt labiausiai gabius vaikus motyvuoja tinkami iššūkiai - jie trokšta žinių, sudėtingesnių, įdomesnių, kūrybiškesnių užduočių. Tai pagrindinis variklis ir penas smegenims.
Bet dažnas tėvas, kuris augina vidutinių gebėjimų vaiką, įsivaizduoja, kad auginti gabų vaiką labai paprasta: jis tik neša dešimtukus, o tėvams nieko daryti nereikia - tik džiaugtis. Bet tie, kas augina tokius vaikus, kalba priešingai. Girdi, gabūs vaikai dažnai turi emocinių bėdų, yra nesuprasti bendraamžių. Būna, kad gabūs vaikai, ypač mergaitės, slepia savo gabumus, daugybė gabių vaikų net nenori prisipažinti bendraklasiams apie savo laimėjimus.
Kaip pagerinti bet kurio besimokančiojo mąstymą ir mokymąsi
Profesorius sakydavo, kad yra dalykų, kurių negali pakeisti, bet viena, kas yra keičiama, - tai mūsų pažintinės funkcijos. Todėl mes galime išmokyti vaikus mąstyti ir mokytis. Nepriklausomai nuo to, koks tavo sutrikimas, kiek tau metų, tu visada gali mokytis ir mąstyti. Tačiau viena yra tikėjimas, kad vaikas gali mokytis, kita - kad mes turime pamokyti jį, kaip tai daryti.
Pirmieji vaiko gyvenimo metai
PIRMIEJI VAIKO GYVENIMO METAI ypatingai svarbūs kalbos vystimuisi, taip pat fizinei raidai. Mažieji atlieka pirmuosius judesius, mokosi pirmuosius veiksmus. Vaikų kalbą tyrinėjantys mokslininkai pabrėžia, kad pirmojo pusmečio pabaigoje kūdikiai pradeda vapėti ir čiauškėti. Kūdikiai atpažįsta girdimus garsus ir į juos atsako. Išgirdę artimųjų balsus, jie pradeda guviau čiauškėti, judina rankas ir kojas, nori atkreipti į save dėmesį.
Pirmaisiais gyvenimo metais vaikai gali būti labai užsispyrę, nori, kad viskas būtų pagal juos. Tokio amžiaus vaikai supranta ir veiksmu atsako į savo vardą, vykdo paprastus nurodymus, tačiau reikalauja ir daug dėmesio. Šiame etape keičiasi vaiko žaidimas. Kol buvo kūdikis, žaisdamas vaikas daiktus kratydavo, daužydavo, mėtydavo, o dabar jis jau supranta daiktų paskirtį, jis pradeda statyti iš kaladėlių, kalbėti žaisliniu telefonu, stumdyti mašinėles.
Vaikams patinka žaisti slėpynes, gaudynes, „kepti bandutes“, „joti į turgų“. Taip pat, jiems patinka mėgdžioti suaugusiuosius ir užsiimti buities darbais. Svarbu, kad jūs irgi dalyvautumėte vaiko žaidimuose, tokiu būdu jis galės mokytis iš jūsų laimėjimo ir pralaimėjimo, sąžiningumo, taisyklių laikymosi, konkuravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių. 12-15 mėnesių amžiaus vaikams pradeda patikti kalbos žaidimai, todėl galite jų klausinėti „Kur yra tavo ausytė?“, „Kur mama?“.
Kartais gali būti sunku pasiekti, kad vaikas darytų tai, ko jūs reikalaujate. Vaikai gali tiesiog ignoruoti tai, ką jūs sakote, ar rėkti protestuodami. Šio amžiaus vaikai yra linkę išbandyti, kur yra ribos - kiek jie gali kontroliuoti situaciją, o kiek tai priklauso nuo jūsų.
Mitai apie vaikų auklėjimą
- Vaikus mušantys tėvai bus auklėjami.
- Atsikalbinėjimas iš tikrųjų yra gerai. Su vaikais reikia stengtis diskutuoti - paaiškinti savo sprendimus, leisti jiems paprieštarauti.
- Beržinė košė - ne visuomet blogis.
- Draugų spaudimas turi ir teigiamas pasekmes.
- Net jeigu ir jūsų santykiai su vaikais yra labai artimi, jūs iš tikrųjų net neįsivaizduojate, kas dedasi jų galvoje.
- Skaitymas vaikams naudingas tik tuomet, kai tai darote teisingai.
- Jūsų vaikai tikriausiai teisūs, sakydami, kad daug namų darbų - laiko švaistymas.
- Vaikų „papirkinėjimas“ nėra toks ir blogas.
- Kūdikių mokymosi programos - laiko ir pinigų švaistymas.
- Džiaukitės, kad jūsų vaikas meluoja.
- Jūsų kūdikis - bebaimis? Pradėkite taupyti pinigus užstatui.
Jautrių vaikų auklėjimas
Jautrių vaikų auklėjimas primena lepių gėlių auginimą. Reikia daug dėmesio, pastangų ir rūpesčio, tačiau būtent šie vaikai pražysta gražiausiais žiedais. Psichologijos profesorius Jay Belsky siūlo iš naujo pasigilinti į Achilo mitą ir perrašyti jo pabaigą. Kognityvinės psichologijos atstovai tai vadina „performulavimu“ arba „nauju įrėminimu“ (angl. reframe), t. .y. Įsivaizduokime, kad Achilas niekada nedalyvavo mūšiuose, o pats atsiskleidė bėgimo maratonuose, kur jo kulnas tapo stiprybės šaltiniu.
Jei manome, kad graikų mitas tikrovės neatspindi, atkreipkime dėmesį į australo Nicko Vujiciciaus gyvenimą. Jis gimė be rankų ir kojų, o ši fizinė negalia, regis, turėjo tapti jo pražūtimi. Tačiau jis perrašė savo negalią, kartu ir savo likimą.
Nuo gimimo jautriems vaikams maža nesėkmė ar piktesnis mokytojos žvilgsnis gali būti tikra tragedija, kuri nuspalvins visą jų dieną. Šiems vaikams reikia paramos, rūpesčio, pozityvaus auklėjimo, atjaučiančios priežiūros, atsiliepimo į jų poreikius ar bent jau neutralaus reagavimo, kad jaustųsi ramiai ir saugiai.
E. N. Aron, pati būdama itin jautri, žino, ką reiškia būti tokiu vaiku, kurio kiti nesupranta ir klaidingai priima.
Jautrumo aspektai:
- Gylis (angl. depth): informacijos apdorojimo nuodugnumas ir gilumas.
- Perkrova (angl. overstimulated): greitesnis sudirgimas ir susierzinimas, dažnesnis nuovargis.
- Empatija (angl. empathy; emotional reactivity): kitų jausmų atpažinimas ir dėmesingumas emocinėms reakcijoms.
- Jautrumas (angl. sensitivity): gebėjimas pastebėti net mažiausius dalykus, kuriuos kiti pražiūri.
Kaip elgtis su jautriais vaikais:
- Jautrumą suvokime kaip dovaną.
- Priimkime vaiką tokį, koks jis yra.
- Taikykime švelnią discipliną.
- Bendradarbiaukime.
- Padėkime atrasti ramybės oazę.
Startuojanti ugdymo programa „Gifted“
Startuojanti tarptautinė Lietuvos-Izraelio vaikų ugdymo programa „Gifted“, kurią Lietuvoje VDU organizuoja kartu su partneriais Ron Vardi centru ir „IP Capital Group“, yra puiki proga pakalbėti apie ugdymą Lietuvoje.
Gabus yra tas vaikas, kurio loginis mąstymas, gebėjimas samprotauti, mokytis iš savo patirties ir ją pritaikyti naujose situacijose yra aukštesnis nei jo bendraamžių. Tai terminas akcentuojantis ne tiek turimų žinių lygį, kiek aukštesnį potencialą įgyti žinias ir jas panaudoti.
Dažnai žmonės gabumus įsivaizduoja kaip tai, kas yra įgimta. Tikrai taip, nes pati gabumo sąvoka yra lyginamoji. Čia svarbus ir susitarimo aspektas - mes susitariame, kiek procentų vaikų laikysime gabiais. Vaiko potencialas nesikeičia, keičiasi tik lyginamoji grupė ir kontekstas.
Vaiko gabumų atpažinimas yra svarbus ne tam, kad vaiką pavadintume gabiu, o tam, kad suprastume, kokia aplinka reikalinga vaikui, kad šis realizuotų visą savo turimą potencialą.
Visų pirma, jie turi tuos pačius poreikius, kaip ir kiti vaikai: augti saugioje, skatinančioje ir priimančioje aplinkoje tiek namie, tiek mokykloje, tiek visuomenėje. Jeigu kurio nors vieno ar kelių mokyklinių dalykų programa yra per lengva ir nekelianti kognityvinio iššūkio vaikui, vadinasi - ji neskatina vaiko poreikio tobulėti, nepatenkina jo smalsumo, gniuždo mokymosi motyvaciją ir nesudaro sąlygų įgyti naujų žinių bei mokėjimų.
Dažnai prisimename vaikus, kurių mokymosi gebėjimai yra žemesni negu vidutiniai ir ten suprantame, kad reikia sukurti jiems pritaikytą aplinką. Kai kalbame apie gabiuosius, tą patį pripažinti tampa lygiai tiek pat svarbu.
Gabumams skleistis vis dar trukdo daugybė mitų ir neigiamų nuostatų. Pavyzdžiui, kad gabūs vaikai jau yra apdovanoti, tad jie ir be suaugusiųjų pagalbos gali daug pasiekti. Šią klaidą dažnai daro mokytojai. Švietimo sistemoje dirbančių specialistų, tarp jų ir psichologų, pareiga - padėti gabiam vaikui tinkamai realizuoti savo potencialą, jį puoselėti ir neprarasti susidomėjimo.
Antras patarimas tėvams - reikėtų stengtis atsiriboti nuo savo pačių lūkesčių vaiko atžvilgiu ir pasistengti, kiek įmanoma geriau išgirsti, ko nori ir ką geba vaikas. Tai sumažintų tikimybę kada nors susidurti su dilema: „Nežinau, ką daryti: mano vaikas yra gabus, bet jis nenori mokytis“.
Gabiems vaikams dažnai yra būdingas padidintas jaudrumas. Pasak psichologo Kazimiero Dąbrowski‘o, padidintas jaudrumas - tai sustiprintas fiziologinis dirgiklių suvokimas, kurį sukelia padidėjęs neuronų jautrumas.
Jaudrumas gali pasireikšti 5 srityse:
- Psichomotorinis jaudrumas: padidintas vaiko judrumas.
- Jutiminis jaudrumas: ypatingai stiprus fizinių aplinkos dirgiklių jautimas.
- Vaizduotės jaudrumas: linkę į fantazijas.
- Intelektinis jaudrumas: didelis intelektinis smalsumas.
- Emocinis jaudrumas: stipri emocinė reakcija į situacijas.
Savaime vertingas yra šios programos nuoseklumas - sistemiškumas ir aiški procedūra, kaip gabūs vaikai yra atrenkami. Toliau vyksta nuoseklus perėjimas į šių vaikų ugdymą, kuris yra labai visapusiškas. Programoje daug dėmesio skiriama loginiam mąstymui, mokymo(-si) procesas grindžiamas gabių vaikų mokymosi ypatumais, jie mokomi mokytis savarankiškai ir komandose, integruojant įvairius mokomuosius dalykus.