Tikriausiai ne vienas vaikas yra matęs, rankoje laikęs lietuvišku auksu vadinamą gintaro gabalėlį. Tačiau ar visi žino, iš kur jis atsiranda, kur jo galima rasti, kaip jo viduje atsiranda maži vabaliukai, šakelės, kuo ypatingi tokie gintarai?
Gintaro Pažinimas Muziejuje
Atsakymus į visus rūpimus klausimus apie gintarus, jų savybes priešmokyklinio ugdymo grupių „Drugeliai“ ir „Nykštukai“ vaikai išgirdo išvykos į Palangos Gintaro muziejų metu. Užsiėmimų metu vaikai gintarą pažino visomis juslėmis: ir liesdami, ir apžiūrėdami, ir uostydami, ir net bandydami išgirsti. Nemažą įspūdį vaikams paliko ir kėlė nuostabą tai, kad rankas galėjo panardinti į pilną indą mažų gintariukų. Paprašyti apibūdinti, ką pajuto, ką išgirdo, ne vienas kartojo, kad labai tyliai barška gintariukai, buvo labai įdomu ir gera, keista, šilta ir net „švelnu kaip mažų akmenukų jūroje“.
Kaip Susidaro Gintaras?
Vėliau vaikai, klausydami pasakojimo, žiūrėdami edukacinių filmukų, sužinojo, kaip ir iš kur gintarai atsiranda, per kiek metų jie susiformuoja ir kodėl dažniausiai tik po audros, išsišėlus jūrai, jų galima rasti pajūryje.
Gintaro Inkliuzai
Ypač susidomėję vaikai klausėsi pasakojimo apie gintarų inkliuzus. Ne vienam kilo klausimų, kas yra tie inkiuzai, kaip visi tie maži vabaliukai, šakelės, net ir driežiukai pateko į gintaro vidų.
Vaikai sužinojo, kad prieš daugybę metų nuo spygliuočių medžių, augusių pajūryje, slinkdami sakai ką „pagavo“ varvėdami, tas ir liko jų viduje. Per daugelį metų sakai sukietėjo ir jūra jau išmetė ne sakus, o gintarą su inkliuzu, t.y.
Gintaro Savybės ir Eksperimentai
Edukacinių užsiėmimų metu vaikai daug sužinojo ir apie gintaro savybes, eksperimentavo su juo, išsiaiškino, kad jis netgi gydo ausų ir gerklės skausmus, apsaugo nuo „blogos akies“.
Prieš sužinant, kuo kvepia gintaras, ar jis dega, vaikams teko pasimokyti atskirti jį nuo plastiko ir kitokių akmenukų, labai panašių į gintarą. Vaikai pastebėjo, kad kiekvienas jo gabalėlis yra nepaprastai savitas, įdomus ne tik savo spalva, bet ir formų įvairove: antžieviniai ir požieviniai gumulai, lęšiai, varvekliai, lašai - visa tai galima paliesti, pajusti kiekvieną rievelę ar atspaudą.
Atrinkę gintaro gabalėlius, vaikai su jais eksperimentavo: svėrė, lygino, ar jis yra sunkesnis už akmenį, aiškinosi, kodėl neskęsta sūriame vandenyje ir kaip ši savybė padeda jam pasiekti pajūrio krantus.
Įdomiausia vaikams buvo sužinoti, ar gintaras dega. Pasirodo, kad taip, dega tamsia liepsna ir leidžia tamsų dūmą, kuris labai stipriai kvepia sakais.
Edukacinį užsiėmimą Gintaro muziejuje baigė įdomi ekskurija po patį muziejų, kurio salėse vaikai galėjo apžiūrėti įvairiausių dydžių, spalvų, formų gintarų, gintaro stakles. Ilgėliau stabtelėjo pasigrožėti pačiu didžiausiu Lietuvos gintaru, vadinamu Saulės akmeniu. Kodėl saulės? „Nes jis labai didelis, geltonas ir atrodo toks lyg truputį šiltas…“ - atsakė vaikai.
Gintaro Istorija ir Įdomybės
Lietuviškasis auksas, nors ir neturi karatų, tačiau yra ypač vertingas ir unikalus. Trečiam tūkstantmetyje prieš mūsų erą, gintarinius papuošalus nešiojo Egipto faraonai ir žyniai. Be gintaro neapsieidavo ir Senojo Egipto mumijų paruošimo ceremonijos.
Apie gintaro atsiradimą daug versijų turėjo mokslininkai bei to meto išminčiai. Platonas (427-347 m.pr.m.e.) manė gintarą ir magnetą esant vienos kilmės. Gintaras įsielektrina nuo trinties ir traukia smulkius ir lengvus daiktus, taip pat kaip ir magnetas. Graikų filosofas Sofoklis manė, kad gintaras susidarė iš Meleagrą apverkusių paukščių ašarų. Ninėjus buvo įsitikinęs, kad gintaras tai saulės spindulių koncentratas, kurį jūra išmeta į krantą.
Dažnas lietuvis, paklaustas, iš kur jūroje atsirado gintaras, papasakos apie nelaimingą deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę. Dievas Perkūnas, sužinojęs, kad paprastas mirtingasis Žemės sūnus, išdrįso palytėti vandenų dievaitę, sviedė žaibą ir sudaužė jūroje stovėjusią Jūratės gintarinę pilį, o jos mylimą Kastytį ir jo laivą nuskandino.
18 a. M.Lomonosovas pirmasis moksliškai įrodė augalinę gintaro kilmę. Nepaisant pirmųjų mokslinių organinių gintaro kilmės įrodymų, buvo ir tokių, kurie teigė, kad gintaras susidarė iš bičių medaus, kuris su medžiais pateko į dirvą ir veikiamas sieros rūgšties sukietėjo (Ž. L. Biufonas, 1783 m.), K. Žirtaneris 1787 m. Švedų chemikas J.J. Berzelius nustatė, kad gintaras susideda iš lakiųjų aromatinių aliejų, dviejų rūšių tirpstančios dervos, gintaro rūgšties ir 90 proc. netirpstančios dalies. Baltijos gintare randamas didžiausias gintaro rūgšties kiekis - nuo 3 iki 8 proc. Permatomam gintare jos randama nuo 3.2 iki 4.5 proc.
Gintaras turi daugiau nei 30 pavadinimų, dažnai kiekvienas jų atspindi kokią nors gintaro ypatybę ar savybę. Angliškas „amber” siejamas su arabišku žodžiu „ambra” - kašalotų žarnyno išskiriama medžiaga, dažniausiai randama pakrantėse ir naudojama parfumerijoje - gintarą taip pat išplauna jūros bangos ir nuo seno jis buvo naudojamas kaip smilkalas.
Natūralus gintaras yra padengtas plona žievele, kurią nušlifavus, atsiskleidžia skirtingų spalvų paletė. Iš viso išskiriamos 7 pagrindinės spalvų grupės ir apie 300 jų atspalvių. Gintaras pasižymi didele spalvų įvairove, bet dažniausia Baltijos gintaro spalva yra geltona arba šviesiai gelsva. Jo spalvos kinta nuo baltos, geltonos iki rudos, raudonos, taip pat yra žalsvo, melsvo, pilko, netgi juodo gintaro. Dar daugiau yra subtilių atspalvių, tarpusavio derinių.
Gintaras gali būti visiškai skaidrus arba visai nepermatomas. Ne visada gintaras būna vienspalvis, yra unikalių dviejų ir daugiau spalvų bei atspalvių derinių, raštų, kartais jie sudaro net puikiausias menines kompozicijas. Gintaras gali būti visiškai skaidrus, arba visiškai nepermatomas. Optiškai izotropinis. Ore gintaras dega skaisčia, smarkiai rūkstančia liepsna, skleidžia malonų, pušų sakus primenantį aromatą. Lydosi apytikriai 375 laipsnių C temperatūroje.
Gintaras šventas ne tik lietuviams - juo žavimasi visame pasaulyje. Budistai gintarą saugo vienuolynuose kaip brangią relikviją, be to, tai investicija, kuri nenuvertės. Pietryčių Azijos šalyse, į kurias gintaro dirbiniai vežami dideliais kiekiais, apie jį žino daugiau negu mes. Šiandieninė tradicinės kinų medicinos farmacija žolinę fitoterapiją papildo gintaru. Perka jį dideliais kiekiais nuo Baltijos, nes tik Baltijos gintaras garsėja didele gintaro rūgšties koncentracija.
Pasaulyje žinoma virš 200 gintaro rūšių ir kasmet vis atrandama naujų. Išskyrus Antarktidą, gintaro šiuo metu randama visuose žemynuose. Tačiau tik retas gintaras, kuris buvo atrastas pastaruoju metu, turi ekonominę svarbą. Kreidos periode susiformavusio gintaro (Libano, Jordanijos, Ispanijos, Birmos) tyrimai, davė netikėtų rezultatų, susijusių su evoliucija. 130 mln. metų senumo Jordanijos gintare (ankstyvasis kreidos periodas) buvo aptiktos musių ir uodų šeimos, kurios randamos ir Baltijos gintare (50-35 mln. metų) ir vis dar egzistuoja šiais laikais, visiškai nepakitusios.
Kodėl Baltijos jūros gintaras taip masina kinus? Šis organinės kilmės mineralas tarsi magnetas traukia pirmiausia dėl to, kad labai tinka kinų energetikai, kurią jie dažniausiai puoselėja įvairiausiomis iškasenomis. Todėl vos tik kinus pasiekia kalbos apie mūsų šalyje esančius milžiniškus gintaro luitus, jie kaipmat nuperkami ir išgabenami į Kiniją. Kinai taikosi ir į Rusijos kasyklas ir moka didžiulius pinigus net keleriems metams į priekį, o jų samdyti specialistai aktyviai ieško įvairiausio gintaro. Rusijos televizijos žurnalistai viename dokumentiniame filme pateikė versiją, kad dėl Baltijos pajūryje rasto gintaro vis dažniau tarpusavyje aršiai kaunasi vadinamosios Kinijos triados.
Lietuvoje, per metus aptinkama apie 200 kilogramų šio organinio mineralo. Tolimoje senovėje Pempių kaimas, esantis šalia Priekulės (Klaipėdos r.), buvo bene pirmoji gintaro kasinėjimo vieta. Anksčiau prekyba gintaru buvo ypač kontroliuojama. Gintarą rinkti galėjo tik tie asmenys, kurie turėjo specialią licenciją. Iki XIII a. dažniausiai buvo renkamas ant kranto išplautas gintaras, vėliau pajūrio gyventojai išmoko ilgakočiais graibštais žvejoti jį jūroje. Dažniausiai būdavo dirbama naktį, ant aukšto kalno ar medyje uždegus dervos statinę pakrantei apšviesti. Dar vėliau gintarą gaudyta tinklais, seklesnėse vietose - specialiais kabliais. Kuršių marių žvejai gintarą graibė iš marių dugno kesele - iš dviejų valčių dugnu traukiamu tinklu su kabliais, kurie ardydavo dugną ir išjudindavo gintaro gabalus. Nuo dugno pakeltas gintaras patekdavo į traukiamą tinklą.
Tačiau gintarą rinkti ir gaudyti buvo galima ne visada. XIII a. gintaro gavyba buvo monopolizuota kryžiuočių. Vietos gyventojai, daugelį amžių iki tol rinkę gintarą ir juo prekiavę, nebeteko šios teisės - visas surinktas gintaras turėjo būti atiduodamas valdžiai. Buvo net uždrausta vaikščioti pajūriu. Vėliau Prūsijoje iki pat XIX a. pradžios gyvavo specialiai įkurtas Gintaro teismas, žiauriai baudęs už gintaro pasisavinimą: gintaro vagis buvo rakinamas prie gėdos stulpo, išplakamas, ištremiamas visam laikui iš šalies, pakariamas, net laužomas ratu.
Gintaras išgyveno visokių laikų - būna laikas, kai gintaro kaina viršija sidabro ar aukso kainą, buvę ir tokių laikų, kai jį naudodavo kaip kurą. Žinovai prognozuoja, kad gintaras, o ypač stambesni jo gabalai ar dirbiniai, greitu laiku gali tapti retenybe. Bene didžiausia privačia gintaro kolekcija mūsų šalyje gali pasigirti prezidento Algirdo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė. Jos prezidentinėje viloje Turniškėse yra bemaž 130 stambių neapdirbtų gintarų.
Sakų Susidarymas ir Gintaro Formavimasis
Spygliuočiai augalai turi išvystę puikią antiseptinę apsaugos sistemą, kuri apsaugo visas augalo dalis. Ši sistema susijusi su daugybe vertikalių ir horizontalių kanalėlių, kuriuose saugomi sakai. Sakai į išorę išsiveržia tik pažeidus augalą: tai skaidri, bespalvė ar gelsvos spalvos, lipni, terpentino kvapo, skysta arba pusiau skysta (tirštėjanti ir kietėjanti ore) spygliuočių medžių derva. Sakai augale teka šaknų, kamieno, šakų, spyglių sakotakiais, o į išorę išteka tik sakotakių balanos pažeidimo vietoje.
Kai kurių pušinių šeimos augalų medienoje yra ištisa sakotakių sistema: vertikalūs sakotakiai praeina išilgai kamieno, horizontalūs - skersai kamieno per šerdies spindulius ir susijungia su vertikaliais. Medienoje dažnai būna ir patologinių sakotakių, kurie nuo normalių skiriasi struktūra ir didesniu kanalo skersmeniu. Jie susidaro pažeidimų vietose, augalui augant nepalankiomis sąlygomis. Sakotakiai - tai tuščiaviduriai kanalėliai, kuriuose ant sienelių susikaupia sakų lašeliai. Ne visų spygliuočių medienoje yra sakotakių. Pušų, eglių medienoje jie puikiai matomi. Kėniai, kukmedžiai, kadagiai, tujos, puskiparisiai medienoje sakotakių neturi, bet jie išsidėstę žievėje ir spygliuose. Metinėse rievėse matoma, kad sakotakių žymiai daugiau vėlyvojoje nei ankstyvojoje medienoje.
Sakai sudaryti iš terpenų (angliavandeniai, kurių molekulė sudaryta iš izopreno fragmentų) ir jų darinių, dervų rūgščių. Sakų sudėtis priklauso nuo medžio rūšies bei augavietės. Deguoninėje aplinkoje sakai kietėja ir susidaro trapūs, sausi kietsakiai. Iš jų per labai ilgą laikotarpį gali susiformuoti fosilinė derva - gintaras (natūraliai šiam procesui reikia šimtų milijonų metų). Brandžiuose medžiuose sakai gali išsilieti iš vertikalių žievės įtrūkimų dėl greito augimo nulemto žievės įtempimo. Taip pat sakai yra dar vienas augalo metodas pašalinti acetato perteklių. Iš sakų, juos perdirbant karštais vandens garais, gaunama kanifolija (kieta gamtinė derva).
Ar lapuočiai „gamina“ gintarą?
Internete galima rasti informacijos, neva kai kurie lapuočiai medžiai taip pat gamina gintarą. Šis teiginys visgi yra klaidinantis. Lapuočiai medžiai gali gaminti ne sakus, o kitokias lipnias dervas, kurios labai panašios į sakus. Dervos susideda iš dervų rūgščių ir jų esterių, alkoholių, rezinolių, monohidroksilių fenolių. Iš lapuočių dervų niekada nesusidarys tikras gintaras, tačiau iš jų dervų gali susiformuoti labai panaši medžiaga - kopalas.
Derviniais augalais galima vadinti tokius augalus, kurie sekretuoja dervas. Sakus sekretuojantys spygliuočiai taip pat priskiriami derviniams augalams. Derviniuose augaluose dervos susidaro kaip medžiagų apykaitos ekskretai ir kaupiasi stiebo arba lapo sakotakiuose, žievės sakų talpyklose, sėklų sakopūslėse. Dervose yra antiseptinių medžiagų, kurios saugo augalą nuo parazitinių grybų, mikroorganizmų. Nors dauguma dervinių augalų paplitę tropinio ir subtropinio klimato juostose, Lietuvoje jų taip pat esama. Pavyzdžiui, dažnai galima pamatyti ištekėjusias vyšnių (paragavus, ji saldi) ir slyvų dervas, vertingų dervų turi beržai, alksniai, gluosniai ir kt.
Gintarus „gamino“ ne viena medžių rūšis. Agatmedžių (araukarijinių šeimos spygliuočiai) per ilgą laikotarpį sukietėję sakai vadinami kaūriu (Agathis australis sakai) ir damara (Agathis dammara sakai). Jelinito (Kanzaso gintaro) kilmė siejama su araukarijinių šeima, mezozojaus gintarmedžiu. Nors šis medis jau išnykęs, tačiau turėjo būti labai panašus į agatmedį Agathis australis (kartais vadinamą kaūri pušimi), kuris šiais laikais auga Naujojoje Zelandijoje. Mezozojaus periode sausumoje dominavo plikasėkliai.
Baltijos regiono gintaras susiformavo prieš 50 mln. m. (eoceno epochos metu) iš tam tikros jau išnykusios pušų rūšies (mokslininkai ją pavadino Pinus succinifera) ir vadinamas sukcinitu. Tačiau yra mokslininkų, manančių, kad pagal gintaro cheminę sudėtį Baltijos regiono gintaras gali būti susidaręs iš araukarijinių, kiparisinių ir kukmedinių šeimų augalų atstovų. Sukcinito sudėtyje yra 3-8 procentai gintaro rūgšties, tai yra gana daug, palyginus su gintarais, randamais kituose pasaulio regionuose.
Sakų sudėtis priklauso nuo medžio rūšies bei augavietės. Deguoninėje aplinkoje sakai kietėja ir susidaro trapūs, sausi kietsakiai. Iš jų per labai ilgą laikotarpį gali susiformuoti fosilinė derva - gintaras (natūraliai šiam procesui reikia šimtų milijonų metų). Iš sakų, juos perdirbant karštais vandens garais, gaunama kanifolija (kieta gamtinė derva). Sakai pasižymi įvairiais kvapais ir skoniais, kurie priklausomai nuo rūšies savybių arba pritraukia, arba atbaido vabzdžius.
Gintaro Švytėjimas UV Šviesoje
Be ryškių kvapų ir skonių, sakai pasižymi ir švytėjimo ultravioletinėje šviesoje savybėmis. Sakų švytėjimas yra signalas tą švytėjimą matantiems vabzdžiams. Švytinčios žaizdotos augalo vietos ar jautrūs pumpurai apsaugoti sakais - tai dar viena augalų priemonė kovoti su juos puolančiais vabzdžiais, parodant, kad „šviečiančios“ dalys neskanios ir greičiausiai net nuodingos.
Perskaičius šį tekstą, tikriausiai ne vienam kils smalsumas patikrinti savo gintarinius papuošalus, ar jie tikrai švyti. Belieka įsigyti arba pasiskolinti UV žibintuvėlį ir tą padaryti, tik reikia nepamiršti, kad negalima tiesiai žiūrėti į UV šviesos šaltinį (reikia žiūrėti tik į apšviestą objektą), nes tai kenkia jūsų akims.
Gintaras Magijoje ir Religijoje
Gintaras yra galingas akmuo, turintis ilgą magijos naudojimo istoriją. Pagaminta iš suakmenėjusių medžių dervų, ji turi unikalią savybę susidaryti nedidelį elektros krūvį, kai trinamas audiniu. Visos žolelės ir akmenys yra susiję su tam tikrais elementais ir planetų energijomis, o gintaras nėra išimtis. Jis laikomas ugnies akmeniu ir yra susijęs su saule. Remiantis senovės romėnų legenda, gintaro lašeliai susiformavo, kai Saulės dievo vaikų Faetono seserys verkė dėl savo brolio, kai jis sudaužė ugningą tėvo vežimą.
Kaip saulės akmenys, romėnai nešiojo juos viskam - nuo apsaugos, gydymo, iki meilės. Skandinavijoje gintaras dažnai nuplaunamas pakrantėse. Tradiciškai jis buvo vežamas siekiant užtikrinti saugumą keliaujant. Brangakmeniams priskiriamas gebėjimas atidaryti ar išvalyti įvairias čakras, dažniausiai atsižvelgiant į jų spalvą ar metafizines savybes. Kai kurie šaltiniai gintarui priskiria galimybę išvalyti visą čakrų sistemą, o kiti yra konkretesni. Daugeliu atveju gintaro spalva turi įtakos čakrai, kuriai ji geriausiai tinka. Gintaro akmenys, aliejai ir dervos yra vieni vertingiausių magijos ingredientų. Jie ne tik gražūs ir patrauklūs jausmams, bet ir saulės energija bei ugningos asociacijos daro juos nepaprastai naudingus, kad atitolintų blogus dalykus ir pritrauktų gerus dalykus.
Kadangi akmuo yra gyvas gamtos kūrinys, kuris ir priima, ir atiduoda savo energiją, kartkartėmis jį reikia ir išvalyti. Niekas geriau to negali padaryti kaip kitų stichijų energija - vanduo ar saulė. Tad gintarinius dirbinius pakiškite ir kurį laiką palaikykite po vandens srove, o tada išdžiovinkite saulės šviesoje. Nuo senovės gintaras žmonėms atrodė magiškas, tad nenuostabu, kad jis visada buvo daugiau ar mažiau naudojamas religiniais tikslais. Baltų apeigose būdavo ir yra naudojamos sukcinito dulkės. Šiaurės auksą, kaip ypač brangią dovaną, dievams aukodavo antikinės tautos. Iš gintaro įvairių religijų ir kultų išpažinėjai gamindavo sakralinius atributus: nuo akmens amžiuje nešiotų saugančių amuletų ar rožančių - ne tik krikščioniškų, bet ir budistų arba musulmonų naudojamų maldos karolių. Viduramžiais ir ypač prabanga tviskančioje Baroko epochoje gintaras dėl savo auksinio blizgesio Europoje išpopuliarėjo kaip prabangi apdailos detalė. Aukuro ugnyje sudegindami gintaro dulkes, išsakome Visatai savo norus bei sustipriname ryšį su mūsų gimtąja žeme.
Gintaro Naudojimas Medicinoje
Žodis „gintaras“ lietuvių kalboje kilo iš žodžio „ginti“. Jau nuo seno buvo tikima, kad gintaras apsaugo nuo ligų ir nužiūrėjimo. Baltijos gintaras laikomas vertingiausiu iš visų, nes būtent jis pasižymi didele gintaro rūgšties koncentracija. Baltijos regione randamas gintaras dar žinomas kaip sukcinitas. Jis susidarė iš sakų, kuriuos išskyrė dabar jau išnykusi pušų rūšis.
Romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis buvo pirmasis, kuris pastebėjo gydančias gintaro savybes. Jis siūlė nešioti gintaro karolius nuo gerklės skausmo. Romėnai tikėjo, kad gintaras apsaugo nuo įvairių ligų ir net beprotystės. Rytų šalyse buvo manoma, kad gintaro dūmai įkvepia drąsos ir sutvirtina dvasią. Tiek carinėje Rusijoje, tiek Lietuvoje auklės vaikščiojo su gintariniais karoliais. Gintaro rūgštis pasižymi imunitetą stiprinančiomis ir priešuždegiminėmis savybėmis.
Dabar irgi yra gaminama kosmetika su gintaro rūgštimi, atliekamos SPA procedūros su gintaro dulkėmis, aliejumi ar smilkalais.
Gintaro Spalvos
Baltijos gintaro spalvose dominuoja šviesiai gelsvi ar rusvi tonai. Dažniausia gintaro spalva - geltona. Jis ne visada būna vienspalvis - pasitaiko pačių įvairiausių spalvų derinių. Skaidraus su gelsvu atspalviu gintaro yra apie 10%. Raudonas gintaras randamas labai retai. Japonijoje toks gintaras vadintas „drakono krauju“. Retasis baltas gintaras pramintas „karališkuoju“ arba „kauliniu“. Tokiame gintare pasitaiko kitų spalvų intarpai. Baltos spalvos gintaras yra lengvesnis nei kiti. Žalias gintaras tokią spalvą įgavo nukritęs ant augalų ir sureagavęs su chlorofilu. Anksčiau tokio gintaro amuletą nešiojo žolininkas. Pati rečiausia gintaro spalva - mėlyna. Tokiu gintaru senovėje puošdavosi žynys. Juodasis gintaras dar žinomas kaip štantinitas. Jis tokį pavadinimą gavo kartu su ruduoju gintaru, bekeritu, pagal firmos Stantien&Becker įkūrėjų vardus. Juodasis gintaras yra pats trapiausias iš visų, dėl to jo apdorojimas pats sudėtingiausias. Toks gintaras anksčiau buvo talismanas, saugantis nuo priešų.
Gintaro Kelias
Dėl gintaro netgi buvo sukurti „gintaro maršrutai“. Gintaro kelias driekėsi sausuma ir turėjo 2 atšakas, Moravos ir Klodzko. Kai Romoje kilo konfliktai su barbarais, pereita prie saugesnių kelių jūra.
Didžiausias Gintaro Gabalas Lietuvoje
Gintaro randama įvairių dydžių, tačiau didelius gabalus rasti sunkiau, nes tai yra trapi medžiaga. Didžiausias gintaro gabalas Lietuvoje, vadinamas „Saulės akmeniu“, sveria ~3,5 kg.
Gintaro Kambarys
Garsusis Gintaro kambarys yra skulptoriaus A. Schlüter ir meistro G. Wolfram darbas, sukurtas XVIII a. pradžioje. Kambarį Prūsijos princas Frydrichas Vilhelmas padovanojo Rusijos carui Petrui I, taip įtvirtindamas šalių sąjungą prieš Švediją. II-ojo Pasaulinio karo metu kambarys pradingo - buvo pavogtas nacių. Neįtikėtina, kad tiek tonų gintaro galėjo dingti nepastebimai. Kai kurie istorikai mano, jog kambarį subombardavo, kiti - kad jis nuskendęs Baltijos jūros dugne. Žurnalo Smithsonian teigimu, dabar kambarys būtų vertas net 142 mln. dolerių.
Gintaro Priežiūra
Gintarui reikia kruopščios priežiūros, nes ši medžiaga yra labai jautri. Patariama gintaro dirbinius valyti reguliariai. Po kiekvieno nešiojimo nuplaukite papuošalą šiltu muiliniu vandeniu ir nušluostykite švelnia skepetaite. Retkarčiais galima įtrinti gintarą natūraliais aliejais. Gintaro paviršių galima patrinti kokiu nors spiritiniu tirpalu.
Kaip Atskirti Tikrą Gintarą Nuo Netikro?
Į 100 ml vandens įpylę 15 g druskos ir išmaišę, įmeskite gintarą. Tikras plūduriuos paviršiuje, o netikras - skęs.
Gintaras Šiandien
Gintaras - tai, kuo gali didžiuotis Baltijos šalys. Daugybę metų žavėjęs žmones gintaras vis dar išlieka populiariu aksesuaru. Gintariniai papuošalai verčia didžiuotis turtinga gintaro istorija. senovėje viliojęs žmogų.
Panašus:
- Užgavėnės vaikams: tradicijos, papročiai ir smagios idėjos
- Vaikams apie grybus: įdomi ir naudinga informacija jauniesiems grybautojams
- Vaikams apie obuolius: įdomūs faktai, eilėraščiai ir pasakos
- Vaikams apie Vėlines: kaip suprantamai paaiškinti tradicijas?
- Neįtikėtini kūrybiški ir edukaciniai renginiai vaikų darželyje, kurie sužavės kiekvieną vaiką!
- Termo Apatiniai Vaikams: Geriausi Patarimai ir Tikri Atsiliepimai