Vien žodis gyvybė dažnai sukelia teigiamų emocijų, tai, ką norisi išsaugoti ir branginti. Tačiau žinia apie nėštumą ne visada pradžiugina. Kartais ji sukelia daug išgąsčio, nerimo, abejonių. Todėl penkių moterų iniciatyva prieš penkerius metus, siekiant padėti moterims ir vyrams, kurie nėštumą išgyvena kaip krizę, buvo įsteigtas Krizinio nėštumo centras.
Apie krizes, kylančias dėl nėštumo ar jo nutraukimo, ir Krizinio nėštumo centro (KNC) veiklą Valdonė Miliuvienė kalbina šios organizacijos savanorę psichologę dr. Giedrę Širvinskienę.
Pagalba ir telefonu, ir gyvai teikiama nemokamai. Centras plečiasi, šiuo metu jame dirba šeši darbuotojai ir apie 60 savanorių: psichologų, gydytojų, teisininkų, socialinių darbuotojų, dulų, taip pat moterų, kurios teikia palydėjimą auginant vaikelį, palaiko ryšį, kad pagalba nenutrūktų.
Dažnai į centrą kreipiasi moterys, svarstančios, ar gimdyti. Tačiau ir vėliau, auginant vaikelį, joms gali būti reikalinga tiek materialinė, tiek emocinė pagalba, nes patiriama krizė susijusi su palaikymo trūkumu. Kartais skambina vyrai, norėdami išsaugoti savo vaiko gyvybę, arba močiutės, norėdamos išsaugoti anūkus. Atvyksta ir porų. Centre taip pat teikiama pagalba išgyvenantiems skausmą po persileidimo ar aborto.
Krizinis nėštumas - tai nėštumas, kuris sukelia asmeninę krizę; dažnai tai neplanuotas, nenorėtas gyvybės pradėjimas, bet nebūtinai. Neplanuotas nėštumas krizės gali ir nesukelti, o kartais planuotas nėštumas gali tapti krizinis, jei pašlyja santykiai, pasikeičia finansinė situacija ar sužinoma apie vaikelio vystymosi trūkumus. Ši krizė būna susijusi su giluminiais dalykais, moters tapatybe, asmenybe.
Matau, kaip giliai moterį paliečia gyvybės užsimezgimas. Tai labai svarbi moters egzistencijos dalis: mama tampama visam gyvenimui. Net ir patirtas persileidimas, abortas giliai įsirėžia moters atmintyje. Ji visada bus mama, praradusia savo vaiką. Aplinkiniams sunku suprasti moterį, pasiryžusią atsisakyti vaikelio, bet paprastai tai būna nelengvas sprendimas.
Aborto galimybė svarstoma apėmus abejonėms, nerimui, baimėms, pvz., moteris vieniša, santykiai su vaikelio tėčiu atsitiktiniai, arba draugas, su kuriuo iki tol laimingai draugauta, moteriai pastojus, sako: „Jokio vaikelio, jokių kalbų!“ Būna situacijų, kai moterims grasinama, jos varomos iš namų, neturi, kur eiti, lieka vienos. Daug moterų yra nepatyrusios besąlygiškos savo mamų meilės, neturi teigiamo pavyzdžio, nepasitiki savimi, yra įsitikinusios, kad nesugebės būti geromis mamomis.
Kartais moterys taip išsigąsta, kad pasirinkimas gimdyti joms atrodo kaip jų gyvenimo pabaiga. Net tos, kurios sako: „Visada buvau prieš abortą“, priima skubotą, nebeatšaukiamą sprendimą, kurio paskui tenka gailėtis ir susidurti su dar didesniu skausmu. Gydytojai ragina: „Paskubėkit, kuo nėštumas trumpesnis, tuo mažesnė komplikacijų rizika.“ Abortų šalininkai sako: „Moteris turi turėti pasirinkimą.“ Bet ar turi?
Mūsų tikslas - padėti pamatyti, kad yra kitų galimybių, o krizė praeina. Skatiname neskubėti, ramiai pagalvoti, pasikalbėti apie situaciją, nerimą, baimes. Papasakojame, kokią pagalbą teikiame. Kartais vien žinia, kad bus vežimėlis, lovytė, sauskelnių ir drabužėlių, sumažina įtampą. Matome daug moterų, kurios norėjo nutraukti nėštumą, o paskui viskas pasikeitė: jos džiaugiasi motinyste, atgyja. Būna ir taip, kad jauna moteris iš pradžių vos ne varoma iš namų, o paskui tie patys artimieji labai rūpinasi, globoja. Arba dukros pradeda bendrauti su savo mamomis, nors anksčiau nebuvo jokio ryšio.
Atrodytų, krizė kyla dėl materialinių dalykų, įgūdžių stokos. O gal tai veikiau susiję su vertybėmis? Būna situacijų, kai šeima neturi darbo, kyla sunkumų su gyvenamąja vieta, bet nesakyčiau, kad tokių dauguma. Net ir moteris, turinčias stabilų pagrindą, padariusias karjerą, savarankiškas, nepriklausomas, netikėtumas užsimezgus gyvybei išmuša iš vėžių.
Vertybės, be abejo, vaidina svarbų vaidmenį, tada svarstoma: koks mano gyvenimo tikslas? Kas man svarbu, kas ne taip svarbu? Santuoka tam tikru atžvilgiu yra apsaugantis veiksnys. Moteris santuokoje dažniau jaučiasi saugesnė, nes šalia yra žmogus, žinantis, kad nori su ja būti visą gyvenimą. Vertybės labai svarbios, tai tvirtas pagrindas gyvenime, sunkiose situacijose, tačiau ne visada apsaugo nuo krizės. Jeigu vertybės perduodamos iš kartos į kartą, jau vaikystėje pradeda formuotis nuostatos, kas yra šeima, vaikai; ar nori būti mama, ar ne; ką reiškia ja tapti; gera ar baisu būti mama; gal tai atima kažką, trukdo karjerai ir pan.
Dirbančius ar savanoriaujančius šioje veikloje dažniausiai šis klausimas būna asmeniškai palietęs. Daug savanorių išgyveno krizinį nėštumą, sulaukė pagalbos, pagimdė ir grįžo drąsinti kitų. Man pačiai motinystės patyrimas labai daug gyvenime suteikė - turiu tris vaikus. Tai didžiulė dovana, perkeičianti, praturtinanti ir tobulėti skatinanti patirtis. Kartu žinau, kaip nelengva auginti vaikus, kiek tai reikalauja stiprybės, jėgų. Suprantu moteris, kurioms nėštumas reiškia didelius iššūkius.
Būdama nėščia ar augindama vaiką, moteris labiau pažeidžiama, priklausoma nuo kitų. Sunku, jei ji girdi vyrą sakant: „Jokių kalbų, susitvarkyk“ arba tėvus: „Mes tau tikrai nepadėsim.“ Tenka susidurti su moterimis, kurios, pvz., prieš 20 metų patyrė abortą ir vis dar kenčia, joms skauda. Jeigu skausmas negydomas, jis sunkiai praeina. Matant jų skausmą, dar labiau noriu dirbti su nėščiosiomis, svarstančiomis, ką daryti. Nuo kiekvieno iš mūsų daug priklauso. Gal šalia manęs šiandien yra moteris, kuri nėščia ir niekam nesako, nes bijo būti pasmerkta? Ar aš būčiau tas žmogus, kuriam ji galėtų pasisakyti?
Susilaukiau vaikelio 18-os metų. Žinia apie nėštumą sukrėtė. Sutrikau, abejojau, ar noriu vaikelio. Nerimavau dėl amžiaus, žinių stokos. Ieškodama informacijos apie nėštumą, atsitiktinai radau Krizinio nėštumo centrą, kurio darbuotoja jau po pirmo pokalbio išsklaidė abejones, gimdyti ar ne. Šiandien auginu vienerių metų mergytę, kuri man yra viskas. Vaikelis - didžiausias turtas, laimė ir džiaugsmas.
30-ies sužinojau, kad laukiuosi antro vaiko. Buvome tik sugrįžę į Lietuvą ir pradėję kurtis. Santykiai su vyru buvo tikrai geri, bet aš siaubingai išsigandau. Pirmas vaikas buvo dvejų metukų, finansinė situacija nestabili, vyras užsienietis, gyvenome nuomojamame bute, tik neseniai buvau įsidarbinusi mokykloje. Paskaičiavau, kad gimus kūdikiui darbo stažo neužteks motinystės išmokai gauti.
Mama nebendravo su manimi nuo vestuvių, o tėtis dar mokėjo alimentus už brolį, tad finansinė ir emocinė mano šeimos pagalba buvo negalima. Jaučiau, kad pasaulis slysta iš po kojų, apsisprendžiau darytis abortą. Paskambinau į Krizinio nėštumo centrą galvodama, kad kreipiuosi į kliniką. Kai atvykau, man suteikė emocinę pagalbą ir skatino neskubėti, pagalvoti, pažadėjo padėti finansiškai. Vyras sakė, kad palaikys mane, kad ir ką nuspręsčiau, nors buvo prieš gyvybės nutraukimą. Dabar suprantu, kad vos nepadariau didžiausio nusikaltimo šiame gyvenime. Jei ne Krizinio nėštumo centras, dabar neturėčiau mylimo vaikelio… Čia suradau visokeriopą paramą. Svarbiausia - kreiptis pagalbos, ir jos tikrai sulauksi.
Nedaug laiko praėjus po to, kai su vyru nusprendėme, jog užteks trijų atžalų, pajutau, kad laukiuosi. Niekada negalvojau, kad neplanuotas nėštumas gali atnešti tiek nerimo. Ašaros maišėsi su išgąsčiu. Ne lauktis bijojau - nerimavau, kad nesusitvarkysime. Finansai taip pat baugino, nors abu turėjome darbus ir gyvenome gražiame name. Padėjo susitikimas su Krizinio nėštumo centro įkūrėja Zita ir gydytoja Banga. Supratau, kad ne mes vieni esame tokioje situacijoje.
Pagalba neplanuotai pastojus - telefonu 8 603 579 12.
Pastojau. Gyvenau Barselonoje apie porą metų. Ten susipažinau su ispanu, kuris buvo 18 metų už mane vyresnis. Aš visada sakau, kad po audros vistiek kažkada nušvinta.
Didelis ačiū jūsų centrui už psichologinę pagalbą netekus dukrytės. Kreipiausi į šį centrą po netekties. Kilo daug klausimų, nesupratimo. Jungiausi į pokalbius su kitomis mamomis išgyvenančiomis netekties jausmą.
Sveiki, jaučiuosi be galo dėkinga už išsaugotą mano kūdikio gyvybę ir padėjimą apsispręsti, neskubėti. Žinia apie nėštumą užklupo netikėtai, gyvenimas tarsi išslydo iš po kojų. Vaikelio tėvas, su kuriuo bendravome vos kelis mėnesius, atsisakė prisiimti atsakomybę ir likau viena. Po nesėkmingo aborto bandymo palūžau ir bet kokia kaina norėjau išsaugoti vaikutį.
Buvau jauna studentė. Susipažinau su vaikinu, po poros pasimatymų pasimylėjome, pastojau. Kaip aš taip galėjau, skambėjo mano galvoje, su menkai pažįstamu žmogumi taip greitai krist į lovą. Šito ilgai negalėjau sau atleisti. Kuomet sužinojau, kad laukiuosi, aiškiai supratau, kad yra didelė tikimybė, jog liksiu viena.
Kai nusprendžiau persikelti iš Nyderlandų į Lietuvą, jaučiausi esanti visiškai beviltiškoje situacijoje. Galvojau, kad nepavyks čia susikurti palankios aplinkos, nes atsikrausčiau būdama jau 8 mėnesį nėščia.
Mano dukros atėjimas į šį pasaulį nebuvo planuotas, o jos tėvelis sužinojęs, kad laukiuosi, stūmė mane į kampą, siūlydamas “išspręsti problemą”, manipuliuodamas mano pasimetimu, nes, anot jo, ,,nei aš, nei tu nesame pasirengę būti tėvais”.
Mano trečiasis vaikelis nebuvo planuotas. Kadangi su vyru kaip tik patyrėme santykių krizę, jis norėjo, kad nutraukčiau nėštumą. Tai buvo labai sunkus laikas emociškai. Tačiau pasitikėjau savo širdimi, kad aš turiu apsaugoti šią trapią gyvybę po savo širdimi. Nesutikau su vyro noru, o jam tai buvo sunku priimti.
Man atrodė, kad žemė išslydo iš po kojų ir sudužo kaip stiklas tas patogus gyvenimas, kurį aš taip mėgau. O viskas taip ne laiku atrodė.. buvau perfekcionistė.
Sveiki, esame jauna šeima ir norime nuoširdžiai padėkoti Krizinio nėštumo centro darbuotojoms už skirtą laiką, priimant patį svarbiausią sprendimą mūsų gyvenime, emocinį palaikymą, informaciją, kurią turi žinoti kiekviena jauna šeima prieš susilaukiant vaikelio, ir materialinę pagalbą vaistams taip pat kūdikio kraitelį, rūbelius, vežimėlį.
Prieš kelis metus VŠA tinklapyje pasidalintas mano rašytas laiškas šiandien skamba visai kitaip. Šiandieną aš, 22 m.
Kai sužinojau, kad laukiuosi, labai apsidžiaugiau, žinoma ir vyro veide suspindo begalinis džiaugsmas. Vaikas - tai Dievo dovana, kurio neatstos jokie turtai. Tikrai taip.
Turiu savo istoriją, individualią patirtį nuo pat dienos, kai atėjau į šį pasaulį: ką reiškia būti ties gyvybės ir mirties riba tiesiogine prasme? Aš visuomet kėliau klausimą „Kam pagalbos reikia labiau šiuo atveju - mažiems, augantiems vaikučiams (t.y. man) ar jų tėvams?“.
"Motinystė - tai beprotiška meilė iš pirmo žvilgsnio. Tai daug darbo ir rūpesčio, bet dar daugiau laimės ir džiaugsmo. Tai kasdieninis mokymasis ko nors naujo. Tai savęs atradimas iš naujo.
Prieš du metus gimdymą įsivaizdavau labai mediciniškai. Jo bijojau. Norėjau vaiko, bet nenorėjau būti nėščia ir nenorėjau gimdyti. Gerai bent, kad šiais laikais turim ligonines ir epidurą. Galvojau, kad atkeliausiu pas gydytojus, man subes adatą ar kelias, nuskausmins, pascrollinsiu telefoną ir tada iš manęs išplyš, išsispirs, išsibraus žmogus. Gydytojais aklai pasitikėti ar laukti geros patirties taip pat nesiruošiau.
Sužinojusi, kad laukiuosi ir apsidžiaugiau, ir išsigandau iš karto, kad laukia gimdymas. Iškilo gyvi prisiminimai iš pirmojo gimdymo: galvoje sukosi analizės, kas buvo gerai, kas negerai, ko norėčiau šį kartą. Kilo ir nerimas ir baimė, kad vėl reikės kažkaip laviruoti tarp gydytojų intervencijų ir natūralaus proceso siekio, todėl atrodė, kad atvažiuoti pačioje pabaigoje praktiškai tik pagimdyt yra geriausia mintis!
Laukiantis pirmojo vaiko ir ruošiantis gimdymo patirčiai mane lydėjo dvi mintys: pirmoji - kad galiu pagimdyti lengvai ir natūraliai, ir antroji - kad tai procesas, kuriame vis viena įvyks netikėtumų, dalykų, kurių nebūsiu numačiusi. Jau pagimdžiusi pirmąjį vaiką galiu pasakyti, kad su kaupu išsipildė abu „nusiteikimai“.
Žinojau, jog čia Lietuvoje gali būti šiek tiek kitokia situacija įvairių intervencijų klausimais. Todėl norint jų išvengti svartėme apie gimdymą namuose. Kadangi jau turėjau natūralaus, sklandaus, gimdymo vandenyje patirties, žinojau, kad ne kraitelio, o natūralių nuskausminamųjų klausimais reikia dirbti besilaukiant. Tam skrupulingai ir ruošiausi.
Pasidalinusi savo gimdymų istorijomis sulaukiau daugybės šiltų atsiliepimų. Ačiū! Prisipažįstu, spaudžiant mygtuką “paskelbti” ranka truputį drebėjo… Daugelis dėkojo, kad dalinuosi, pritarė, kad labai trūksta pozityvių gimdymo istorijų. O viena moteris netgi pasiūlė idėją, kuri man pasirodė puiki!
Taigi: savo svetainėje talpinsiu Jūsų parašytas pozityvias, įgalinančias, sustiprinančias, gydančias, motyvuojančias gimdymo istorijas. Ir tai neturi būti tik natūralaus gimdymo atvejai! Jomis taip pat dalinsiuosi FB paskyroje.
Kai įtariau, kad jau laukiuosi, man vienoje Londono ligoninių atliko nėštumo testą. Nieko nebuvau girdėjusi apie akušerių ginekologų konsultacijas ar kitokias apžiūras. Čia nėštumas ir kokie nors negalavimai, jei jų yra, dažniausiai nustatomi ištyrus šlapimą ar kraują. Daugumoje Londono ligoninių yra gimdymo skyriai. Jų paslaugų lygis labai skiriasi, priklausomai nuo mikrorajono.
Kai laukiausi pirmojo vaikučio, o tai buvo prieš beveik šešerius metus, man buvo priskirta akušerė. Pas ją lankiausi ligoninėje, o paskutiniais nėštumo mėnesiais ji konsultuodavo mane namuose. Mane globojančiai medikei buvo galima skambinti bet kuriuo paros metu. Ji dalyvavo gimdyme, vėliau lankė mane ir mažylį namuose. Mokė maitinti krūtimi, maudyti. Man tikriausiai pasisekė, nes panašios privačios paslaugos būtų kainavusios apie 2 tūkst.
Kiekviena gimdyvė Didžiojoje Britanijoje turi nėštumo istorijos knygelę su apžiūros įrašais. Į tą knygelę gimdyvė gali įrašyti savo pageidavimus, pavyzdžiui, norą gimdyti namuose, vandenyje, rinktis priemones skausmui malšinti. Gali įrašyti, kas jos pageidavimu dalyvaus gimdyme, nukirps virkštelę, kam pirmajam paduoti naujagimį.
Jei viskas gerai, ligoninėje praleidžiama 12 valandų. Kiekvieno atėjimas į gyvenimą yra skirtingas. Pirmą sūnų pagimdžiau vos tik nuvažiavusi į ligoninę. Mane priėmė akušerė praktikantė. Ji buvo išsigandusi labiau negu aš. Man buvo pranešta, kad gydytoja yra prie kitos gimdyvės, o mano akušerė nespėjo atvykti.
Antrą kartą gimdyti buvo lengviau, nes jau turėjau patirties ir žinojau, kas manęs laukia. Tiesa, jaudinausi, kad niekas nepasiūlė atlikti jokių tyrimų. Atėjus laikui gimdyti, tiksliau prasidėjus sąrėmiams, pasiskambinau į ligoninės, kurią buvau išsirinkusi, priėmimo skyrių. Ten ilgai laukti neteko.
Vaikelį priėmė gydytoja ir dvi akušerės. Įtariu, kad sūnelio kaklą buvo apsivyniojusi virkštelė, bet man niekas nieko apie tai nesakė, į klausimus neatsakinėjo. Kaip ir buvau prašiusi, sūnelį iškart padėjo man ant krūtinės. Į palatą buvau nuvežta vežimėliu. Tikra prabanga, palyginus su pirmuoju gimdymu.
Rugpjūčio mėnesį M. Jovovich paskelbė besilaukianti kūdikio, sakydama, kad dėl savo amžiaus ir anksčiau buvusio persileidimo šį kartą žinia apie nėštumą balansavo ant džiaugsmo ir nerimo ribos. „Kai sužinojau, kad laukiuosi, mane užplūdo įvairūs jausmai: tiek džiaugsmas, tiek siaubas. Dėl savo amžiaus anksčiau turėjau persileidimą, dėl to ir šį kartą nenorėjau per greitai prisirišti prie minties apie kūdikį“, - sakė aktorė. Ji prisipažino, kad kol buvo atliekami įvairūs tyrimai, šeima gyveno lyg ant parako statinės. Laimei, nerimauti nebuvo dėl ko. M. Jovovich iš viso dabar turi tris vaikus. Be naujagimio, ji augina 12-metę Ever Gabo Anderson ir keturių metų dukrytę Dashiel Edan Anderson.
Asmeninė istorija Kaip aš pastojau pirmą ir antrą kartą Pirmą kartą laukiausi būdama 26 metų. Pagal šiuolaikinę statistiką - vidurkis, mūsų mamų laikais būčiau gerokai pavėlavusi pirmakartė. Antras nėštumas - po 4 metų, kai man buvo 30. Abu nėštumai planuoti, abu kartus sekiau ciklą pagal natūralaus šeimos planavimo metodiką. Pirmą kartą pastojau iš pirmo karto, per pirmąją ovuliaciją. Vyras net juokais paliūdėjo, kad „taip net neįdomu“.
Literatūroje teigiama, kad pirmojo nėštumo metu vaisiaus judesiai pirmą kartą pajuntami apie 20-tąją nėštumo savaitę, pakartotinai besilaukianti juos pajunta anksčiau - apie 18-tąją savaitę. Vaikelis gimdoje spurda nuolat, tiesiog iš pradžių tie judesiai labai nestiprūs, todėl nejuntami, vėliau kyla neaiškumų, ar tai ne oras keliauja žarnynu.
Jei nėštumas yra normalus, be patologijos, mylėtis galima taip dažnai, kaip tik norisi. Vis dėlto hormonų svyravimai, nuovargis, pykinimas ir krūtų skausmas nėštumo pradžioje libido dažniausiai sumažina. Vėliau augantis svoris, nugaros skausmai ir kiti simptomai taip pat dažniausiai užgožia norą mylėtis. Emocijos irgi turi didelę įtaką libido.
Statistika apie kreipimusį į Krizinio nėštumo centrą:
| Metai | Kreipimųsi skaičius |
|---|---|
| 2013-2014 | Apie 100 |
| 2015 | Apie 200 |
| 2016 | Daugiau kaip 300 |
| 2017 | Duomenys nepateikti |
žymės: #Nestuma
Panašus:
- Užgavėnės vaikams: tradicijos, papročiai ir smagios idėjos
- Vaikams apie grybus: įdomi ir naudinga informacija jauniesiems grybautojams
- Vaikams apie obuolius: įdomūs faktai, eilėraščiai ir pasakos
- 3 metų vaiko svoris ir ūgis: svarbiausios normos ir nepakeičiami patarimai tėvams
- Neįtikėtina Gyvūnų Globos Namų „Pifas“ Istorija Kėdainiuose: Veikla, Iššūkiai ir Ateities Planai